Verta prisiminti. Sigitas Geda: „Nieko jie nelaimėjo ir nieko mes nesam pralošę!“

Tiesos.lt redakcija   2013 m. rugpjūčio 23 d. 16:46

2     

    

Verta prisiminti. Sigitas Geda: „Nieko jie nelaimėjo ir nieko mes nesam pralošę!“

Paminėti gėdingo Molotovo-Ribentropo pakto į mitingą Vilniaus Vingio parke prieš 25-erius metus, 1988 m. rugpjūčio 23 d., rinkosi, atrodė, visa Lietuva. Pirmą kartą šimtai tūkstančių lietuvių vienu balsu viešai pasmerkė Lietuvos sovietinę okupaciją ir pareikalavo sugrąžinti istorinį teisingumą. Ta proga siūlome prisiminti poeto Sigito Gedos šiame mitinge pasakytą kalbą.

Mieli lietuviai ir kitos išdidžios tautos!

Šio vakaro kalbą aš norėčiau pradėti nuo to, kaip garsus šio amžiaus pradžios amerikiečių žurnalistas, romantikas ir utopininkas Džonas Ridas vaizduoja 1917 metų mitingą Petrograde, kur Vladimiras Leninas plačiai prasižiojusiai miniai skaito garsųjį „Kreipimąsi į visas kariaujančių šalių tautas ir vyriausybes“. Štai trumpa citata iš pamatinio Tarybų valstybės teksto:

„Aneksiją, arba svetimų žemių užgrobimą, pagal teisinį demokratijos supratimą ir ypač pagal darbo žmonių klasių supratimą, vyriausybė supranta kaip bet kurį mažos ar silpnos tautybės prijungimą prie didelės ar stiprios valstybės be šios tautybės tiksliai, aiškiai ir laisvai pareikšto sutikimo ir noro, nepriklausomai nuo to, kada šis prievartinis prijungimas padarytas, nepriklausomai taip pat nuo to, kiek yra išsivysčiusi arba atsilikusi prievarta prijungiama arba tam tikros valstybės ribose prievarta sulaikoma nacija. Pagaliau nepriklausomai nuo to, ar toji nacija gyvena Europoje, ar tolimose užjūrių šalyse.

Jeigu kuri nors nacija yra sulaikoma tam tikros valstybės ribose prievarta, jeigu jai, priešingai jos pareikštam norui – vis tiek, ar šis noras pareikštas spaudoje, liaudies susirinkimuose, partijų nutarimuose ar maištais ir sukilimais prieš nacionalinę priespaudą, – nesuteikiama teisė laisvu balsavimu, visiškai išvedus kariuomenę prijungiančiai arba apskritai stipresnei nacijai, be mažiausios prievartos išspręsti klausimą dėl savo valstybinio gyvavimo formų, tai jos prijungimas yra aneksija, t. y. užgrobimas ir prievarta“.

Dabar pat ar sugrįžę namo, susiradę šį tekstą, kiekvienas apmąstykite jį atskirai ir kiekvienas padarykite išvadas, pagal savo protą ir sąžinę, o man leiskite šoktelėti kitur.

Kada Levas Tolstojus ėmėsi rašyti „Karą ir taiką“, buvo praėję šešiasdešimt metų nuo didžiojo 1812 metų karo. Šešios dešimtys metų! Ką gi tai reikštų ir kodėl aš šįvakar noriu nuo šito pradėti? Todėl, kad kitąmet sukanka penkios dešimtys metų nuo lemtingų 1939-ųjų, dėl ko mes visi čia gedėt susirinkome. Ir – apytikriai iki 1999-ųjų, t.y. iki amžiaus ar pasaulio galo, turėtume bent surasti išeities tašką amžiaus vidurio įvykiuos susivokti. Po to gali būti jau per vėlu. Gali būti, kad išvis žemėje nieko neliks, t.y. pačios Žemės ir žmonijos nebus.

O dabar aš norėčiau kalbėti biblinės parabolės stiliumi arba šiaip alegorija.

Gyvena žmogus, tegul mažas ir silpnas, tačiau vis vien, paprastai tariant, laisvas žmogus, ir turi jis stogą viršum savo galvos, savo žemę ir savo moterį, ir kada iš abiejų jo pusių, abiejuos šio žmogaus šonuose, gyvena dar du dideli ir stiprūs, daug sykių už jį stipresni žmonės. Ir ateina šiedu tokį pat paūkavusį (ar giedrą) kaip šiandien rugpjūčio vakarą, ir sako šiam vienam žmogui: „Mes atimsime iš tavęs tavo stogą viršum galvos, mes atimsime iš tavęs tavo žemę ir tavo moterį, tavo vaikus… Mes išsidalysime tavo daiktus, viską, kas tau, tavo tėvams ir tavo protėviams čia priklausė, bet užtat tu būsi laimingas…“
Baimė jau ima purtyti šį mažą žmogų (kažkas viduje dar norėtų priešintis ar tikėti, kad viskas gerai), bet sykiu mažas ir silpnas žmogus ar kažkas stovintis už šito žmogaus, gal jį sergintis angelas, kiaurai permato anų dviejų klastą, – ką turi daryti mažas ir silpnas?

Tai, beje, ne tik mano vieno, ne tik mūsų visų, bet daugelio nedideliuos plotuos gyvenančių ir negausių tautų klausimas 1936, 1937, 1938 ar 1939 metais.

„Gintis“, – tarsite jūs, neužuosdami kraujo ir parako kvapo, ir būsite teisūs.

„Pulti“, – tarsite jūs, net neįsivaizduodami, kokie kalėjimai jums paruošti, ir būsite teisūs.

Mažas žmogus nelyg kokia žebenkštis turėtų išdrėksti akis šiems klastautojams, tačiau jis suvokia ir kitką. Jis jaučia turįs sukaupt visą savo virpančią gyvastėlę, visą Viešpaties jam duotą dvasinę jėgą, valią ir išmintį tam, kad išliktų. Ir jis, ir jo stogas viršum galvos, ir jo žemė, laikanti protėvių kaulus, ir jo vaikai, kurie dar maži ir kuriuos reikia saugoti.

Pabandykim suprast šitą žmogų, per 49metų senumo amžinybėje tvyrančią miglą pabandykime įžiūrėti jo šlakuotą, stambiais prakaito lašais nubertą veidą, – tada mes pajusime, kas buvo lemtingi 1939-ieji, kas buvo prieš tai ir po to, kaip jautėsi mūsų tėvai, broliai ir seserys, seneliai prie Metelių ir Dusios ar Žemaitijoje po Mačernio obelimis susėdusios gyvos ir mirusios mūsų senolės.

Palikim dabar mūsų pramotes, nusileidusias nuo Himalajų ar iškilusias iš nuskendusių Kretos salų, palikim visus garbingus mūsų kilmės iš Palemono mitus, užmirškime mums priklausančią Europos protėvynių šviesą ir pabandykime pabūt anų dviejų, pradžioje minėtų stiprių žmonių kailyje. Arba dar geriau – tegul tiedu stipruoliai, pasidaliję mažojo lobį, ūmai atsitoki ir išvysta viršum jų pačių tvyrant dar dviejų dešimtkart stipresnių ir klastingesnių pabaisų šešėlį, ir tegul jos dabar griebia juos su tokia pat „tėviška meile“, kurią jiedu tik ką žadėjo mažesniam savo broliui.

Kokį išgąstį ir kokį siaubą išvysim tada šių – dviejų – akyse?

Aš nesakau, kad šita alegorija ką nors pataisys netobulam mūsų pasauly, tačiau tegu didelę jėgą ir didelę galią pasaulyje turintys žmonės ir tautos pabando pabūti kaily lietuvio.

Aš tenoriu priminti jėgos ir galios reliatyvumą, pergalės ir pralaimėjimo paradoksus, visų aneksijų, išvadavimų ir prijungimų tariamumą ir regimybę. Ir einant toliau: ką laimėjo tie, kurie mus apgavo, ir ką laimėjome mes, sūnūs ir dukterys tų, kurie beveik penkias dešimtis metų gyvenom sukandę dantis?

Nieko jie nelaimėjo ir nieko mes nesam pralošę! Šitą tiesą suvokti mums trukdo tiktai kvailos iliuzijos ir silpnumas; sielų gelmėj tos ilgai blėsavusios ugnys, mūsų tautos laisvės ir savarankiškumo žarijos ėmė vėl įsidegti. Ir mažas šlakuotas žmogutis žiūri į mus iš 1939 metų blunkančios fotografijos, ir prie Laptevų jūros išprievartautos jo dukros, ir Lietuvon parbėgę jo vaikai galop įtiki, kad buvome teisūs, kad šitas kelias buvo gal net vienintelis tautai, žemei ir kalbai išlikti. Ir prisikelti.

Jeigu vokiečiai netiki tuo, tegul tad jie prisimena amžių brėkšmoj išdidžiai traukiančius Julijaus Cezario ir Marko Aurelijaus legionus ir prie Reino suklupusius pilnom siaubo akim dabartinių vokiečių protėvius.

Jeigu rusai netiki tuo, tegul jie prisimena dvyliktąjį amžių, iš Azijos debesim nelyg skėrių pulkai besiplečiančius Temučino mongolus.

Dviejų gentkarčių reikėjo po to, kol žodis „totorius“ liovėsi kėlęs paniką slavų gentims, dviejų gentkarčių, o gal kiek mažiau reikėjo ir mums. Taip, gerokai baimės buvo įvaryta šlakuotam Švendubrės žmogeliui ir jo vaikams, bet nebijokime pataisyti po šimtmečio mūsų šviesųjį Vincą Kudirką, gąsdinusį, esą iš kinkų drebėjimo atpažinsi lietuvį…

Jeigu imsim visą istoriją, jeigu imsim bent ilgesnį jos tarpsnį, žmonių plėtrą erdvėj ir laike, galop Dievo ar amžinybės erdvėj, – nė kiek ne mažiau už lietuvius yra drebinę kinkas ir skaitlingosios tautos.

„Jedem das Sein“, – ant konclagerių vartų mėgo rašyt į refleksiją linkstantys vokiečiai.

„Taip geidauja Alachas!“ – ragino pasirašyt melagingus parodymus siauraakiai Stalino kareivėliai.

Taip, visi mes atsiimam savo. Nei daugiau, nei mažiau. Tiktai tiek, kiek atseikėta, atmatuota, pasverta. Šitas amžius jau pakankamai atmatavo lietuviams ir lenkams, žydams, rusams ir vokiečiams, Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautoms. Atmatavo ir dar tebematuoja – ligi pat Afganistano, užspringdamas dabar jau mūsų pačių gimdytų sūnų ašarom ir krauju.

Tad – ar dar neatėjo didžiojo susitaikymo metas? Ar mes neturime to pasakyti tautoms, kurios turi jėgą, galią ir valdžią? Pasakyti tą – Europai ir Azijai – iš šitos Pabaltijo vėjų pagairės. Iš tos vietos, kur stovime.

Negi mūsų kaltės ir mūsų nuodėmės neturi bendro matmens? Negi nesurasime bendrojo atskaitos taško – atgailos?

Jeigu ne, tada dvidešimt pirmojo amžiaus nebus. Nebus to, ką pranašavo senieji judėjų išminčiai, Vergilijus, šventas Pranciškus ar Joachimas Fiorietis.

Nebus Naujojo testamento, vadinamo Meilės testamentu, ir neišauš niekados naujas amžius, pranašautas kaip amžius Lelijų.

Ne sąskaitų suvesti ir ne kerštauti čia susirinkome, o apgailėti to, kas įvykę. Lietuvos, Lenkijos ir viso ne tokio jau didelio, kaip atrodė, pasaulio akivaizdoj.

Kaip jie dalijosi mus, kaip jie norėjo mus palaidoti, kaip, Antano Baranausko žodžiais, nasrus kamšė kulokais ir kraujo klanan merkė! Kaip jie dalijos pasaulį!

Išdidusis Nyčė, anot šveicarų vyskupo Valterio Mušgo, nutaręs nuverst Dievą nuo sosto (kad patsai atsisėstų jo vieton), savimi besigrožintys rusų mesianistai, kipšai, kuriuos prieš gerą šimtmetį kiaurai permatė Fiodoras Dostojevskis, – kur jie dabar? Jų nėra. Vietoj jų atėjo „jefreitorius Adolfas iš Austrijos“ ir „kavkazkij chitriec“ su tarakoniškais ūsais, lig pakaklės užsegiotu kiteliu (ką pasigavo Mao Dzedungas).

Apgailėkime juos, nes ir jie buvo gimę iš tokių pat dvikojų – tėvo ir motinos. Mes likom gyvi. Jie ištrėmė jus, o jūs grįžote, jie kankindavo, tačiau mes atlaikėm.

Apgailėkime tuos (ir jų gyvos ar mirusios motinos ligi pat Vladivostoko tegul juos apgaili) – visus tuos, kurie norėtų tą tęsti. Apgailėkim tuos Hitlerio, Stalino, Berijos, Molotovo ir Ribentropo teisėtus ir neteisėtus vaikus, darbų, kankinimo įnagių paveldėtojus. Didžiojo būrų mokytojo žodžiais, ir šitie, „bostrais būdami, į tokį pat patalą mežė“! Jie norėtų laikyti mus apgaulėj, klastoj, neteisybėj. Grįžę, nemigos naktį – pasimelskim už juos. Taip būsime stipresni.

Vienaakis, vos girdintis, vienu dančiu, kur mielaširdingai paliko jam – gliaudyti riešutus – enkavedistai, antai stovi žmogus iš Palangos, Krokialaukio, Lazdijų, jo rachitikas vaikas, jo šešiolikmetė dukra, kurios jis nematė, kuri neišmoks kalbėt tarp Pabradės prieglaudos debilų… Tokia kaina, kuria sumokėta, kuria dar mokėsim, bet Lietuva jau atbudo, keliasi ir prisikels. Nauja, visiškai neregėta, didelė, galbūt tik sapnuota. Niekis jai dabar visos mūsų kalbos, pamokymai ir nurodymai. Ji pati, ramiai ir išmintingai pamąsčius, žinos, ką toliau čia daryti. Su kuo, kur ir kaip šiam pasauly keliauti. Patikėkime tuo visi ir kiekvienas.

Netikėti šiandien Lietuva reikštų netikėti protu, sąžine, laisve ir garbe.

Atgimimas, 1988, IX, 16, Nr. 1, p. 12–13.

Šaltinis: Atgimimo balsai, Vilnius: „Vyturys“, 1991, 68–72.

Tiesos.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kritikas Pikčiurna       2013-08-24 0:36

Beskaitant šiuos puikius žodžius ir prisimenant tada tvyrojusį vienybės ir vilties metą apima skaudulys kokio dvasios milžino netekom. Dar sunkiau pasidaro, kai apsidairai ir matai kokie sutrikę po šių dviejų dešimtmečių mes esam, nors tikiu, kad ir dabar tos dvasinės didybės turinčių yra daug, tik juos užgožė politkorektiški sukčiai ir vadovai, kurių priešakyje prezidentė, dar visai neseniai siaurame rate atviravusi, kad jei dėl karjeros reiks, ji pasiryžusi žengti netgi per lavonus… Šių žodžių liudininkai dar gyvi, bet politkorektiškai tyli.
Nejaugi per tuos dvidešimt penkerius metus iš savęs ir net iš savo vaikų mes vergo neišvarėm? Viešai plepėti niekus jau drąsos atradom, bet vis vergaujam turtui, pinigams, kurių niekuomet negana ir į kapus nenusinešim. Nejau didesnių vertybių nebematom, jei tyliai pasiruošę išparduoti svetimiems savus namus ir savo tėvų bei protėvių žemę?

Daukanto aikštėje       2013-08-24 0:06

lauksim grįžtančios ištremtos Deimantės,kad ir šimtą metų.Istorija kartojasi.Lietuva vėl okupuota prievartos.Tik savų rankomis.Savų išdavikų.


Rekomenduojame

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Gitanas Nausėda. Visi žmonės turi teises

Dykumos tėvai. Kaip apibūdinti tėvystę ir jos praktikavimą?

Algirdas Endriukaitis. Gal nevėlu prašyti atleidimo už tokį savo prigimimą?

Rasa Baločkaitė. Jurbarkas

Algimantas Rusteika. Apie tvarką ir teisingumą

Geroji Naujiena: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“

Vitalijus Balkus ir Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vladimiras Putinas „susiformavo“ Vokietijoje

Povilas Gylys. Įsisteigė dar viena individualistine filosofija besivadovaujanti partija

Darius Kuolys. Citatos (ii)

Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

Vidmantas Valiušaitis. Ką gi, turim prezidentą. Koks pozityvas?

Algimantas Rusteika. Apie orumą ir ne apie tai

Audrius Bačiulis. Kuo skiriasi patyręs politikos vilkas nuo kofeininio savimylos

Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

Vytautas Radžvilas. Padėkos žodis

Rasa Čepaitienė. L

Arvydas Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Ramūnas Aušrotas. Apie Radžvilo komiteto rezultatus ir perspektyvą

Romualdas Ozolas. Riba

Darius Kuolys. Citatos

Vytautas Sinica. Osana in excelsis!

Rinkimai: pirmosios išvados

Liudvikas Jakimavičius. Ką apie Lietuvą sako rinkimų rezultatai

Andrius Švarplys. Tai į vienus vartus?..

Skelbiami rinkimų į EP rezultatai (papildyta nuoroda į visų ES šalių rezultatus)

Prezidento rinkimų rezultatai: du iš trijų balsavusiųjų valia naujuoju Lietuvos Respublikos prezidentu išrinktas Gitanas Nausėda. Sveikiname!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.