Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Verta prisiminti. Sausio 13-oji: Tiesa, sustabdžiusi tankus

Tiesos.lt siūlo   2019 m. sausio 12 d. 17:45

5     

    

Verta prisiminti. Sausio 13-oji: Tiesa, sustabdžiusi tankus

„XXI amžius“ | 2011 m. sausio 14 d.

Su kunigu Robertu Grigu kalbasi Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Bataitytė.

Ko mus moko 1991-ųjų sausio 13-oji? Kaip tą pamoką išmokome?

Sausio 13-oji atskleidžia daug tiesos apie žmogų, apie Lietuvą ir mus supantį pasaulį. Žmogus, remdamasis tikėjimu į Dievą, orientuodamasis į prigimtines vertybes (sąžinę, orumą, Tėvynės meilę), gali gyventi nesavanaudiškai ir netgi mirtį pasitikti nenusilenkęs melui. Tačiau žmogus taip pat gali tapti aklu ideologinių konstruktų vergu, kuriam išdavystės kaina – svetimų tankų pagalba įtvirtinti okupacinę valdžią – neatrodo per didelė. Pamoką vis dar mokomės ir turbūt mokysimės, kol gyvuos lietuvių tauta ir valstybė: kaip ugdyti visuomenę, jaunąją kartą, kad išbandymų metui atėjus viršų paimtų ištikimybė ir atsakomybė, o ne rūpestis gelbėti savo kailį.

Kaip 1991-ųjų sausio įvykiai Jums atrodo dabar, po 20 metų? Kokie įspūdžiai išliko iš ano sausio?

Po dviejų dešimtmečių kai kurios įvykių detalės nutolsta, jas vėl atgaivina ano meto nuotraukos ar drauge budėjusių žmonių prisiminimai. Tačiau esminės patirtys išlieka ryškios ir gyvos – nepaprasta dvasinės vienybės ir ryžto dvasia, budėjusių aplink strateginius šalies objektus brolybė, kokią sukuria tik mirties artumas – bet prasmingos mirties, dėl teisingo visos tautos tikslo. Išliko atmintyje būtent virš parlamentą saugančių žmonių jūros – maldos, giesmės, veidų ir žiburių jūros naktyje – tvyrantis savojo teisumo, šio taikaus pasipriešinimo teisumo jausmas. Manau, jis ir buvo mūsų jėga, kuria įveikėme brutalią agresorių prievartą.

Kaip 1991-ųjų sausio 13-oji paveikė Jūsų gyvenimą? Kokių negrįžtamų poveikių dėl to įvyko?

Toji mūsų laisvės kovos persilaužimo savaitė leido įgyvendinti svajonę, kuri brendo vaikystėje klausantis motinos dainuojamų partizanų dainų – kažkuo pasitarnauti savo Tėvynės laisvei. Apvaizda suteikė gerą progą panaudoti kunigystės dovaną, kai žudynių naktį, laukiant sovietų kariuomenės atakos, pasilikusiems parlamente deputatams ir aplinkui rūmus budintiems gynėjams suteikiau bendrą nuodėmių atleidimą – generalinę absoliuciją, Bažnyčios numatytą galimos masinės žmonių žūties atvejams.

Negrįžtami apsisprendimai, kurie ir atvedė į Lietuvos gynėjų gretas Vilniuje 1991 m. sausyje, mano gyvenime įvyko anksčiau – kai paauglystėje įsitraukiau į patriotinio katalikų pogrindžio veiklą, 1982 metais sovietų kariuomenėje viešai atsisakiau prisiekti okupantų armijai, o 1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavau mitinge, pasmerkusiame Molotovo-Ribentropo suokalbį. 1991 m. sausis buvo logiška gyvenimo pasirinkimo tąsa.

Ką manote apie dabartinę padėtį Lietuvoje?

Krikščionio akimis žiūrint, padėtis nėra labai išskirtinė. Visais laikais vyko krizės, buvo žinoma ekonominė ir politinė korupcija, dalies visuomenės polinkis nesirūpinti bendrųjų reikalų geresniu tvarkymu, pasyviai laukiant, kad „valdžia“ viską padarys. „Pasaulyje vyksta kova tarp šviesos ir tamsos“, – pasakė vienas išmintingas žmogus. Svarbu, kad kuo daugiau piliečių rūpintųsi padauginti šviesos apraiškų savyje ir savo aplinkoje, ypač atlikdami savo profesines pareigas. Ir visais įmanomais būdais burtis, ieškoti bendraminčių, neabejingų savo šalies likimui, galinčių veikti išvien – kaip Sąjūdyje. Tuomet galėsime tikėtis geresnės, žmoniškesnės ateities.

Kartais tenka girdėti sakant: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“. Ką į tai galėtumėte pasakyti? Ką pasakytumėte tiems amžinai aimanuojantiems, kad viskas blogai, „prie ruso buvę geriau…“

Sakantys „ne už tokią Lietuvą kovojome“ yra iš dalies teisūs, nes kovojome iš tiesų už idealią Lietuvą – už orią, laisvą šalį, valdomą socialinio teisingumo ir sudarančią sąlygas kiekvieno savo vaiko pilnutiniam išsiskleidimui, gėrio kūrybai. Už šalį, kokia gyvena visų besiaukojančių dėl jos vizijoje. Už tokią Lietuvą, kaip siekiamybę, ir toliau turime sutelktai visose srityse kovoti. Nes tik tokiu būdu galėsime ją priartinti prie realaus gyvenimo. Atsisakius asmeninių ir visuomeninių pastangų kurti gėrį, jau vyksta regresas.

Tvirtinimai, kad „prie ruso buvę geriau“, yra didžiausia nesąmonė. Laisvė yra esminė žmogaus ir tautų prigimties savybė, atsisakyti jos, gerai jaustis svetimos savanaudiškos valios tvarkomam – reiškia atsisakyti savo žmogiškumo. Taip šventvagiškai murmančius gali truputį pateisinti (bet ne išteisinti, nes sveiko žmogaus niekas neatleidžia nuo pareigos pačiam mąstyti) nebent vadinamasis optinės apgaulės fenomenas – kai į praeitį nutolę dalykai regisi rožinėmis spalvomis. Taip panaikinus baudžiavą ir atkūrus Pirmąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką kai kurie žemės gavę valstiečiai aimanavo, kad „prie caro buvo geriau“ – visus reikalus tvarkė dvarininkas, o „prie Lietuvos“ tenka galvą sukti pačiam… Tie murmesiai dažniausiai reiškia tą pačią baudžiauninko dvasią – nenorą imtis iniciatyvos, būti savo likimo kalviu. O tai, pripažinkime, iš tiesų nelengva – reikia liautis girtauti, daryti pokyčius nulemiančius sprendimus, drįsti atsakomybę prisiimti už save, savo šeimą, savo atliekamą darbą.

Ką manote apie tautos emigraciją? Ar, Jūsų akimis, įmanoma sustabdyti šį procesą?

Masinę ir negausiai tautai gana grėsmingą emigraciją lemia keleto veiksnių mums nepalanki sanpyna. Tai mano jau minėtas pookupacinis sindromas, kai mieliau renkamasi išvykti į šalis, kur gerovė jau sukurta, o ne kasdieniu darbu (ir politiniu, visuomeniniu darbu) gerinti savo valstybės kokybę. Prisideda ir sovietinės ideologijos paliktas vertybių vakuumas. Krikščioniškasis tikėjimas, kuris vyresniajai kartai padėjo nepalūžus ištverti kur kas didesnius sunkumus Lietuvos giriose ir tremtyje, viduriniosios, sovietmečiu brendusios kartos, neretai redukuojamas iki sentimentalios Kūčių ar margučių tradicijos. Jis nelemia likiminių pasirinkimų, todėl netampa pakankamu motyvu, galinčiu atsverti materialistines pasiūlas. Emigracines nuotaikas skatina ir globalėjantis pasaulis, kai tampa lyg ir nelabai svarbu, kurioje šalyje gyvensi ir dirbsi, kokia kalba kalbės tavo vaikai. Pasipriešinti šioms, objektyviai į tautos ir valstybės nykimą vedančioms tendencijoms galime ir privalome visais turimais ištekliais, pirmiausia tautinio valstybinio susipratimo ištekliais. Bažnyčia – kantriai atkurdama krikščioniškųjų vertybių įtaką svarbiems tikinčiųjų gyvenimo pasirinkimams. Valstybė – nustatydama visiems politinio ekonominio lauko „žaidėjams“ garbingas „žaidimo taisykles“ ir bešališkai kontroliuodama jų laikymąsi. Mokykla, patriotinės organizacijos – ugdydamos sąmoningą, mylintį Lietuvą pilietį. Tik taip veikdami išsaugosime Sausio 13-osios gynėjų dvasią ir būsime verti žuvusiųjų kraujo aukos.

Dėkoju už Jūsų mintis.

„XXI amžius“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

E951       2019-01-13 11:37

Rusijoj būtų valdęs vėlyvasis Jelcinas ar Putinas tai Vilnius būtų nušluotas kaip Groznas. be reikalo tą Gorbačiovą taip tampo.

to teisingai       2019-01-12 22:21

Jei ir dabar susikibtume rankomis ir nesitrauktume, nušvilptume visokius demagogus ir niekšelius, sutartinai reikalautume tiesos eteryje ir laikraščių puslapiuos, viskas keistųsi ir šiandien

Teisingai       2019-01-12 21:01

Tankus sustabdėme, bet melo ir neteisybės sustabdyti negalime, matyt tai neįmanomas uždavinys.

Ekspertas       2019-01-12 19:22

1. Beprasmės aukos. Kaikas norėjo sukurti regimybę apie priešo “agresiją”.
2. TSRS išardymas sprendėsi ne Vilniuje. ” Agresoriui” nebūtų buvę sunku užgniaužti sąjūdį (perestroiką) bet kokioje stadijoje.
3. Lietuvos “laisvę” Rusija pripažino ankščiau nei JAV.
4. “Laisvę” pasiėmė užsienio šeimininkas, kuris per vietinius išgamas realizuoja savo planus.
5. Teritorija, investicijos, žmogiškieji resursai, žmogaus teisės, ekonomika - Lietuvoje neliko nei žmonių, nei piliečių, nei politikos.

Verta pastebėti       2019-01-12 18:08

Tankus sustabdėm. Tuščia jų. O tankistai liko ir valdo kraštą.
Pyro pergalė.


Rekomenduojame

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.