Propagandos ir ideologijos analizė, Žmogaus teisės, Žiniasklaida

Verta prisiminti. Romas Sakadolskis. Žiniasklaidos vartotojas nėra tik pirkėjas

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 30 d. 10:25

8     

    

Verta prisiminti. Romas Sakadolskis. Žiniasklaidos vartotojas nėra tik pirkėjas

Bernardinai.lt | 2006 m. spalio 9 d.

Siūlome prisimtinti daugiau nei prieš dešimtmetį vykusį, tačiau aktualumo nepraradusį portalo Bernardinai.lt pokalbį su Romu Sakadolskiu. Su žurnalistu, ilgamečiu „Amerikos balso“ bendradarbiu kalbėtasi apie Lietuvos žiniasklaidos problemas, žurnalistinės laisvės ir atsakomybės ribas bei išeities paieškas .

Kaip Jūs vertinate žiniasklaidos padėtį Lietuvoje ir jos korumpuotumo lygį?

Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad korupcijos terminas ir pati tema labai patogi tuo, kad ja galima lengvai manipuliuoti. Tai, kas vienam yra akivaizdi korupcija, pačiam korupcionieriui gali atrodyti visai normalus bendradarbiavimas, ir jis šį savo įsitikinimą gins, nes jausis esąs teisus. Tai pasakytina tiek apie politikus, tiek apie verslininkus, tiek apie kitas interesų grupes. Todėl vienareikšmiškai kalbėti gana sunku ir normatyvumo išvengti vargu ar pavyksta.

Vertinant žiniasklaidos korumpuotumo lygį galima kalbėti įvairiai. Galima remtis statistiniais tyrimais, galima remtis nuojautom, bet aš asmeniškai manau, kad šiandien Lietuvos žiniasklaida korupcijos problemų turi tikrai nemažai.

Man, kaip dėstytojui, akivaizdžiausiai tai byloja faktas, jog nemaža dalis žurnalistikos instituto studentų, atlikdami profesinę praktiką po pirmo, antro ar trečio kurso, prisipažįsta, kad susiduria su siūlymais rašyti užsakomuosius straipsnius.

Kokias dar Lietuvos žurnalistikos ydas galėtumėte įvardyti? Juk korupcija, ko gero, vis dėlto yra didesnių problemų išraiška?

Išskirčiau keletą, mano akimis žiūrint, svarbiausių problemų. Visų pirma labai svarbu pabrėžti, kad Lietuvos žurnalistai savo auditoriją (skaitytojus, klausytojus, žiūrovus) vis dar traktuoja kaip pirkėjus. Kažkodėl žmogus, kuris nori būti informuotas, vis dar suvokiamas kaip tas pats, kuris perka pieno, duonos, kiaušinių, kefyro ir šalia nusiperka laikraštį, radijo ar televizijos laidą. Toks požiūris į vartotoją labai skiriasi nuo to, kai vartotojas suvokiamas kaip žmogus, kuriam tu atlieki gyvybiškai būtiną paslaugą.

Kol žurnalistai ir leidėjai nesuvoks, jog žmogus nėra pirkėjas ir laikraštis jam reikalingas ne tam, kad į jį būtų galima suvynioti lašinius ar žuvies galvą, o tam, kad būtų galima gauti nešališkos informacijos, tol padėtis žiniasklaidos korupcijos srityje vargu ar pagerės. Juk jeigu žurnalistikos vertė grindžiama tik pinigais ir pelnu, tai korupcija leidėjų bei redaktorių akyse tampa visiškai teisėta veikla.

Lietuvos žurnalistų bendruomenei taip pat labai trūksta veiksmingos savireguliacijos mechanizmo. Žurnalistai visada yra panašūs į savo visuomenę. O mūsų visuomenė juk visada žiūri į valdžią ir laukia, kol valdžia „nuleis“ susidariusių problemų sprendimus ir nereikės patiems prisiimti atsakomybės. Žurnalistai Lietuvoje elgiasi panašiai. Viena vertus, jie nenori pripažinti jokios valdžios kontrolės galimybių žiniasklaidos atžvilgiu, tačiau vos iškyla rimtesnė problema ima kratytis atsakomybės, žvalgytis į valdžią ir laukti, ką gi ji pasakys.

Mano akimis, tai visiškai nepateisinama, nes juk žurnalistams tenka net didesnė atsakomybė už savo veiksmus nei eiliniams visuomenės piliečiams. Taip yra todėl, kad jie užima nepaprastai privilegijuotą vietą valstybėje. Jie pagal profesiją yra vieninteliai žmonės, kurie gali teisėtai varstyti visų institucijų duris. Gali kalbinti ir Prezidentą, ir paprastą žmogų gatvėje. Žurnalistai bendrauja su visa visuomene, ir įstatymas jiems suteikia tokią teisę. Taigi jie turi labai daug svertų, kuriuos apibendrintai būtų galima vadinti informacija. Ne veltui sakoma, kad tas, kuris valdo informaciją, valdo pasaulį.

Taigi žurnalisto padėtis visuomenėje ir pačios visuomenės požiūris į juos sukuria situaciją, kuri įpareigoja žurnalistus prisiimti atsakomybę. Svarbu suvokti, kad iš tiesų gyvename demokratinės netvarkos sąlygomis. Niekas nebekalba apie vieną auksinę tvarką, nes visi savo kailiu patyrė, kur toji tvarka veda, tačiau vis dar pamiršta, kad demokratija, kaip laisvės santvarka, neatsiejama nuo atsakomybės. Žurnalistas turi specialią vietą visuomenėje, todėl turi ir ypatingą atsakomybę piliečiams. Tačiau atsakomybė negali būti „nuleista iš viršaus“. Ji kyla iš paties žmogaus ar bendruomenės. Laisvė ir atsakomybė visose gyvenimo srityse eina ranka rankon. O Lietuvoje žurnalistai tai dažnai pamiršta ir elgiasi tarsi būtų laukiniuose Vakaruose.

Lietuviškos žiniasklaidos provincialumą taip pat įvardyčiau kaip vieną rimčiausių problemų. Žmonių „provincialumas“ turi daug bendro su jų materialinėmis galimybėmis, kurios nuo jų nelabai ir priklauso. Tuo tarpu žurnalistai ir leidėjai turi visas sąlygas nebūti provincialūs, o tam tikra prasme tai yra ir jų pareiga.

Jei regioninio laikraščio leidėjas mano, kad žmogui svarbu žinoti ir orientuotis ne tik savo kaime, bet bent jau savo valstybėje, o gal ir visame pasaulyje, bus pateikiama vienokia informacija. Tačiau jei rūpinamasi tik tuo, kaip turėti kuo didesnį pelną, bus spausdinamos įvairios paskalos ir gandai, nes tai neva yra paklausu.

O gal galia ir įtaka, kuria disponuoja žiniasklaida, gali sudaryti sąlygas keisti pačią visuomenę?

Šiuo požiūriu aš esu gana skeptiškas. Vis dėlto manyčiau, kad žurnalisto tikslas nėra auklėti visuomenę. Pirminis jo tikslas pateikti informaciją, kuri bus jai naudinga. O tai, kiek skaitytojas ar žiūrovas gilinsis, kiek jis pasiims ir sužinos, priklauso jau tik nuo jo paties.

Jei žurnalistai prisiimtų auklėjamąją funkciją, tai, mano akimis, būtų pernelyg arogantiška. Kur kas svarbiau surinkti informaciją, pateikti tam tikrus požiūrius ir tai daryti sąžiningai, atvirai. Auklėjimą aš vis dėlto palikčiau patiems žmonėms.

Taigi pati visuomenė, būdama reiklesnė ir kritiškesnė, galėtų padėti žiniasklaidai kovoti su šiomis ydomis?

Žmonės Lietuvoje šiandien tikrai yra mažiau tolerantiški melui, negu buvo vakar. Jie mažiau pasitiki žiniasklaida, tai rodo ir sociologinės apklausos.

Spauda bei žiniasklaida apskritai didžiausią pakilimą patyrė ir svarbiausią vaidmenį suvaidino būtent pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Tada, kai dar nebuvo galima kalbėti ir rašyti taip, kaip norisi, bet žmonės jau matė, kas vyksta, tapo be galo svarbu kalbėti, rašyti ir rodyti tai, kas buvo nutylima. Būtent tada žiniasklaida ir užsitarnavo didžiausią piliečių palankumą.

Po nepriklausomybės atgavimo situacija ėmė keistis, nes į paviršių pradėjo kilti dalykai, kurie ir anksčiau egzistavo, tačiau apie juos nebuvo viešai kalbama. Tada susiformavo žurnalisto, kaip visuomenės sanitaro, įvaizdis. Žurnalistas tapo žmogumi, kuris turi galią ne tik demaskuoti, bet ir priversti atsakyti už klaidas. Tai vėl sustiprino žiniasklaidos pozicijas visuomenėje.

Dabar pasitikėjimas žiniasklaida smunka. Būtent korupcija sukompromitavo žurnalistų įvaizdį. Aš tokią situaciją vertinu teigiamai, nes tik kritiški ir reiklūs piliečiai gali priversti pasikeisti pačią žiniasklaidą. Jei piliečiai ims reikalauti kokybiškos žiniasklaidos, žurnalistai bus priversti pasitempti. Tai labai gerai atspindi Didžiosios Britanijos pavyzdys. Nors spauda ten yra viena iš geresnių pasaulyje, o žurnalistai yra priversti nuolat stengtis, patys žmonės žiniasklaidai yra itin reiklūs ir nepatiklūs. Taigi jei norime, kad žiniasklaida Lietuvoje būtų mažiau korumpuota, reikia ja mažiau pasitikėti.

Bet jei sakome, kad pasitikėjimas žiniasklaida mažėja, tai, ko gero, reiškia, kad atsiranda vis daugiau kritiškai vertinančių spausdintą žodį. Kas tai sąlygoja?

Be abejo, svarbu pabrėžti, kad pokyčiai vyksta, tačiau vis dėlto bent kol kas nebūčiau linkęs jų pervertinti.

Visų pirma būkime sąžiningi patys sau ir įvertinkime tą faktą, kad ne visos žiniasklaidos priemonės žmonėms prieinamos vienodai. Net jei ir egzistuoja nemažai spaudos leidinių, televizijos ir radijo programų ar informacijos internete, toli gražu tai nereiškia, kad visi žmonės šiais šaltiniai iš tiesų gali naudotis. Ko gero, labiausiai prieinamos žiniasklaidos priemonės yra radijas ir televizija, tačiau juose pateikiama informacija vis dėlto panašesnė į greitą srautą, o ne į išsamią kritišką analizę, kuri savo prigimtimi kur kas labiau būdinga spausdintai žiniasklaidai. O spauda Lietuvoje tikrai nėra prieinama kiekvienam, ypač jei norėtume įsigyti kelis leidinius iš karto, juos perskaityti ir kritiškai įvertinti pateikiamą informaciją.

Jei kalbame apie žmones, gyvenančius ne didmiesčiuose, bet kiek atokesnėse gyvenvietėse, ko gero, jie labiausiai jaučia informacijos stoką. Kaip jau minėjau, beveik visa regioninė Lietuvos žiniasklaida yra taip susidomėjusi savo kiemo reikalais, kad neretai pamiršta ir valstybinės svarbos klausimus, jau nekalbant apie pasaulyje vykstančių procesų atspindėjimą. Ir kažkodėl gajus įsitikinimas, kad taip ir turi būti. Tačiau remdamasis savo patirtimi galiu pasakyti, kad tai toli gražu nėra norma. Tiek Europoje, tiek JAV regioninė spauda yra visai kitokia. Ji iš tiesų stengiasi, kad žmogus, net ir gyvendamas toliau nuo didmiesčių ar kur nors atokiame ūkyje, galėtų jausti pasaulio ritmą.

Kalbant apie išmokimą arba gebėjimus kritiškai skaityti ir analizuoti žiniasklaidą, man tai panašu į mokėjimą vairuoti automobilį. Potencialiai mes visi galime išmokti vairuoti, tačiau kai kurie niekada to ir nepadaro. Taip pat ir su žiniasklaida. Kritiškumo intensyvėjimą aš siečiau su pačia visuomene ir gilesniais pokyčiais joje.

Kokias matote permainų galimybes? Kaip galėtų žiniasklaida apsivalyti?

Aš čia įžvelgiu labai didelį švietimo vaidmenį. Didelė atsakomybė krenta ir ant pačios žurnalistų bendruomenės pečių. Juk žurnalistai, būdami atviri visuomenei, patys gali su ja kalbėtis, gali aiškinti, kaip skaityti laikraštį, padėti suprasti, kodėl būtent tokia, o ne kitokia informacija pateikiama. Juk, nepaisant objektyvumo siekio, tam tikru lygmeniu žiniasklaida vis viena subjektyvi. Tai, kokios temos, pašnekovai bus pasirinkti, priklauso nuo pačių žurnalistų, redaktorių ir leidėjų.

Paradoksalu, tačiau žurnalistai vertina visuomenės atvirumą, bet patys dažnai nemėgsta būti atviri.

Yra dalykų, kuriuos visai nesunku įgyvendinti, bet jie tikrai tampa veiksmingi ir užtikrina didesnį žiniasklaidos skaidrumą. Na kad ir galimybė auditorijai spaudos puslapiuose ar radijo bangomis viešai bendrauti su žurnalistais. Su laiškų, pasisakymų, rašinių pagalba galima sukurti tokią redakciją, kurios duris žmogus visada gali varstyti ir nebijoti.

Kalbant apie valstybę, tai ji galėtų remti įvairias raštingumo programas. Neturiu omeny mokymo rašyti ar skaityti tiesiogine to žodžio prasme, bet veikiau mokymą analizuoti ir suprasti žiniasklaidą. Tai būtina kiekvienam jaunam, suaugusiam ar pagyvenusiam piliečiui.

Jeigu žurnalistai ir leidėjai pajustų, kad visuomenė nebenori skaityti bet ko ir tampa kur kas reiklesnė pateikiamai informacijai, jie būtų priversti keisti savo požiūrį į vartotoją.

Kaip turėtų atrodyti ta alternatyvi žiniasklaida, apie kurią tiek kalbama?

Jeigu žiniasklaidą suvoktume kaip verslą, kuris privalo nešti pelną (o taip neišvengiamai yra), galima į tai žiūrėti iš kelių pusių. Viena vertus, galime teigti, kad žiniasklaida privalo pataikauti vartotojams, rašyti arba rodyti tik tai, kas populiaru, net jeigu prasilenkia su realybe ir pateikia užsakytos tikrovės vaizdą, nes tai neša pelną. Tačiau yra ir alternatyvus požiūris, kuris yra atėjęs netgi ne iš žurnalistų, o iš pramonininkų pasaulio. Jis teigia, jog būtent skaidrumas ir patikimumas didina pelną. Pritaikius šį principą žiniasklaidai, tampa akivaizdu, kad svarbiausia prekė yra ne sensacijos, bet būtent žmonių pasitikėjimas.

Žurnalistas, rašydamas ar rengdamas laidą, iš tikrųjų prekiauja pasitikėjimu. Jeigu auditorija sužino ir per laiką įsitikina, kad vienas ar kitas žurnalistas rašo sąžiningai, paisydamas visų žurnalistinės etikos normų, o jo pagrindinis tikslas yra ne „nupirkti“ skaitytoją, bet jį informuoti, vartotojai juo pasitikės ir skaitys jo rašinius ar žiūrės laidas. Taip yra pritraukiama vis daugiau skaitytojų, kurie savo ruožtu tampa lojalūs. Pamažu imamas kurti pasitikėjimas žiniasklaidos priemone. Savo ruožtu tai sudaro galimybę didinti reklamos įkainius, nes užsakovams drąsiai gali sakyti, kad mūsų informavimo priemone vartotojai pasitiki. Didėjant reklamos įkainiams, didėja ir pelnas, kuriuo taip suinteresuoti leidėjai. Pati žiniasklaidos priemonė savo ruožtu negali nusiristi žemiau užsibrėžtos kartelės, negali subulvarėti, nes taip ji prarastų skaitytojų pasitikėjimą, kuris dabar svarbiausia jų prekė.

Taigi turime tokią situaciją: žiniasklaidos priemonė privalo stengtis išlikti objektyvi ir patikima, nes nuo to priklauso jos pelnas ir reitingai, žmonės lieka patenkinti, nes gauna patikimą informaciją, o provincialumo, paskalų, skandalų eskalavimo ir korupcijos žiniasklaidoje sumažėja.

Būtent taip aš suvokiu teisingą ilgalaikę žiniasklaidos priemonių veiklos strategiją, kuri iš esmės būtų naudinga visiems.

Gal matote tokios strategijos pasekėjų Lietuvoje? O gal apskritai mūsų žurnalistai nekovoja su korupcija žiniasklaidoje?

Iš tiesų Lietuvoje žurnalistai, kurie mato, kad tikrai ne viskas yra gerai ir jų netenkina susidariusi situacija, elgiasi dvejopai. Vieni paprasčiausiai meta žurnalistiką, nes nebeapsikenčia ir nebemato prasmės užsiimti veikla, kuri nėra garbinga ir skaidri. Kiti tuo tarpu po truputį bruzda, bando apie tai kalbėti ir tai, kas yra blogai, iškelti viešumon. Kol kas, atrodo, daugiau yra tų, kurie pasitraukia, tačiau pamažu daugėja ir tų, kurie lieka ir juda.

Tačiau matau ir kitą gana rimtą problemą. Eilinis žurnalistas ir jo interesai Lietuvoje dabar nei ginami, nei atstovaujami. Jis negali tikėtis, kad bus apgintas nuo redaktorių ar leidėjų savivalės, jei atsisakys rašyti užsakomuosius straipsnius. Šiuo požiūriu daugelis paprastų žurnalistų yra baudžiauninkai, o kartu jie tampa ir labai pažeidžiami bei priklausomi. Visų pirma, žinoma, finansiškai.

Lietuvoje nėra institucijos, kuri gintų žurnalistų teises ir į kurios poziciją atsižvelgtų leidėjai bei redaktoriai. Nėra stiprios profsąjungos, kuri prireikus galėtų surengti streiką. Mano manymu, didesnė žurnalistų teisių apsauga tikrai padėtų sumažinti korupcijos žiniasklaidoje mastą, nes žurnalistai taptų mažiau pažeidžiami, jais būtų sunkiau manipuliuoti. O tai jau didelis žingsnis kokybiškos žiniasklaidos link.

Taigi manau, kad, kai pasikeis santykis tarp žiniasklaidos priemonių savininkų ir pačių žurnalistų bei bus aiškiau teisiškai bei instituciškai reglamentuotas žiniasklaidos priemonių ir verslo bei politikos santykis, tada pradės iš esmės mažėti ir korupcijos mastai. Užburtas korupcijos ratas mūsų pastangų dėka gali pakeisti kryptį ir imti judėti visuomenei palankiai linkme.

Ačiū už pokalbį

Kalbino Lina Valantiejūtė

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Apuokiukas       2018-01-31 9:32

Viename renginyje žurnalistė K.J. pasakė: ,,kokia tauta, tokie ir žurnalistai”. Sakyčiau, iš tikrųjų taip. O kas iš to, kad R.Sakadolskis taip kalbėjo. Viskas teisinga, bet… Štai Rita Miliūtė giriasi, kad ji - R. Sakadolskio mokinė, ir kas iš to?

Money, money       2018-01-30 16:31

kur pinigas, ten ir nešvara.žunalistika Lietuvoje,su mažomis išimtimis, tapo “geltonąja jūra”. Kuo žmogelis, save vadinantis žurnalistu, labiau nutolęs nuo ne šio pasaulio dimensijos, tuo stipriau šlamančiųjų vėjas pučia į jo geldos bures. Pavyzdžiai užkrečia. Šiaudadūšius.

albina       2018-01-30 14:42

Smalsu,kaip a.a.Autorius apibūdintų šios dienos žurnalistiką.Šiandien,mano nuomone,ne tik tiražas ir lankytojai svarbu.Reklama ir užsakymai - ką sutrypti,ką reitinguoti į viršų,įtikti užsakovams - tai yra pinigai.Tiek svarbių rinkimų ES,o kas juos nušviečia informatyviai?Žinios prasideda nuo Trampo apipylimo pamazgom,po to trumpai apie tai,koks prastas čekų pasirinkimas,nes jų prezidentas alkoholikas.O tada dėmecio centro centre Karbauskis:šaipytis uždraudė,išgert neduoda,žiniasklaidos laisvę naikina.Ačiū Dievui,kad ir suskiais išvadinti žmonės supranta,kas yra kas,ir kas kam yra vertybė.

$+$       2018-01-30 13:32

Visų leidėjų tikslas - tiražas arba lankytojų skaičius. Tuo viskas pasakyta.

Amerikos prezidentas apie žiniasklaida bendrai,       2018-01-30 13:18

Bet labai tinka lietuviškai žiniasklaidai…  Prezidentas TRumpas Davose sakė: -“Kol nebuvau išrinktas prezidentu nežinojau, kad žiniasklaida pikta, žiauri ir meluojanti” Nieko daugiau nebe pridursi.

Tokia kasdienybė       2017-02-27 9:16

Rankiojamės informaciją po trupinėlį, atsisijodami grūdelius iš skandalinio žanro, iš brukamų paskalų ir nusikaltimų faktų jūros,iš visokio plauko manalitikų minčių...

Nepasirašysiu       2017-02-26 20:00

Ačiū tokiems naivuoliams, kaip p. Sakadolskis, kuriuos mums nuleido iš vakarų, naivius ar tokius vaidinančius (kaip p. Vinokūras ir p. Donskis), išmokslintus Vakarų naivumo dvasia - kur, kaip dabar matome, padėtis nei “korupcijos”, nei “pilietiškumo” prasme nei blogesnė, nei geresnė, nei Lietuvoje.
Skirtumas tik toks, kad vakaruose, kadangi jiems pastoviai reikia ką nors kolonizuoti, priminti, kas viršininkas, ar paprasčiausiai apiplėšti, savi sakadolskiai prireikus padaro pauzę ir kurį laiką nežadina tautos.
(Vakarų sakadolskiai, kaip ir Rusijos ir daugelio kitų vietų, neslepia priklausymo vienai labai progresyviai religijai. Primenu tik dėl visų pripažįstamo jų lyderystės dėsningumo - lyderystę reikia atpažinti ir iš jos mokytis, kaip p. Lašas iš p. Bransono).

Šiandien Pumprickaitės       2017-02-26 19:36

laidoje buvo baisu žiūrėti į Garbačiaukaitę.Sraigtelis be jausmų.


Rekomenduojame

Pro Patria jaunimas kviečia į eitynes – Vasario 16-osios Liepsnų maršą

Vytautas Sinica. Vyksta stiprus nuprotėjimas

Algimantas Rusteika. Dėl vieno dėdė Marksas buvo teisus: naujieji jo bendražygiai viską verčia farsu

Algimantas Rusteika. Šią dieną

Ramūnas Aušrotas. Norite sumažinti ne(si)skiepijimo keliamą riziką? Nustokime skiepiję konvejeriu

Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: mintys apie valstybę

Kroatijos teismas pripažino tos pačios lyties šeimoms teisę tapti vaiko globėjais

Algimantas Rusteika. O ką daryti, jei šeimos neturi, bet susirgai?

Neringa Venckienė. Apie teismų ir jų sprendimų nešališkumą

Kardinolas V. Sladkevičius siunčiamas į užmarštį?

Andrius Švarplys. Kaip artes liberales galėtų būti salele?

Ramūnas Aušrotas. Statistika kalba už save

SAS antiskandinaviška reklama sulaukė atoveiksmio: ar perlenkta lazda gali virsti bumerangu?

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.