Naujienos

Verta prisiminti. Partizanų Kalėdos

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 25 d. 3:24

7     

    

Verta prisiminti. Partizanų Kalėdos

Prie Kūčių stalo, kai laužome kalėdaitį ir dalijamės savo viltimi ir tikėjimu, dera prisiminti ir tuos, kurie savo gyvenimus aukojo už mūsų tautos laisvę ir dėjo neįtikėtinas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą ir neprarasti savigarbos. Jūsų dėmesiui siūlome legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų pluoštelį apie tai, kaip Jėzaus gimimą šventė Lietuvos laisvės kovotojai. Jo paliudijimas ne tik atskleidžia partizanų savivoką, bet ir leidžia pažinti jų ryžtą, siekius, abejones ir nuotaikas.

Partizanų Kūčios

Dešimtmetį narsiai kaudamiesi, kaip žvėrys persekiojami ir naikinami Lietuvos nepriklausomybės gynėjai visuomet švęsdavo šią svarbią mūsų tautai šventę. Kai kada ją jie švęsdavo partizanų rėmėjų sodybose, kai kada – partizanų žeminėse. Šiomis dienomis reikėdavo būti ypatingai atsargiems, nes sovietų pajėgos švenčių metu „šukavo“ Lietuvos kaimus ieškodamos partizanų. Todėl Kalėdų metu neretai kildavo nemaži susirėmimai tarp to meto Lietuvos ginkluotojų pajėgų ir NKVD divizijos padalinių.

Partizanų Kalėdas 1945–1946 ir 1950-aisiais metais yra aprašęs bebaimis Juozas Lukša-Daumantas:

„Kūčių vakarą užklydo pas mus Kardas, Uosis ir Miškinis kartu sulaukti Dievulio gimimo mūsų „šeimos“ ratelyje. Pas mus jie pasirodė, kai buvome bebaigią ruoštis vakarui. Jie buvo apšarmojusiais antakiais, nuo šalčio įraudusiais skruostais. Visų apranga buvo pusiau karinė: ilgi auliniai batai, kariškos kelnės ir milinės, rankų darbo šilti megztiniai ir specialios partizaniškos zuikinės ir lapinės kepurės. Prie visos aprangos nelabai derinosi vien civiliniai švarkai. Jų atlapuose buvo įsegti maži paveikslėliai, kurių vienoje pusėje buvo Sopulingoji Marija, kitoje – Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas. Paveikslėliai iš abiejų pusių padengti celiulioze, kurios kraštai apmėtyti tautinių spalvų raizginiu“ (Juozas Daumantas. Partizanai. V., 1990, p.127).

Partizanai prie kuklaus Kalėdų stalo skaudžiai išgyveno, kad šioje šventėje „jie dalyvavo išmesti už įstatymo ribų, išbraukti iš gyvenimo. Dievo pagalbos buvom labiau reikalingi negu bet kada, nes buvom persekiojami pikčiau už laukinius žvėris. Ir vien dėl to, kad nebuvo nusilenkta prieš okupantą, neišduotas savo sąžinės balsas, bet neišniekinti savo dvasios švenčiausi jausmai, vien dėl to, kad norėjome būti laisvi ir matyti laisvą savo tautą“ (Ten pat).

„Dešinysis su savo kuopos vyrais nutarė 1946-ųjų metų Kūčių vakarą švęsti kartu. Taip atrodė daug saugiau, negu leisti paskiriems kovotojams Kalėdų išvakares sutikti kas sau ar pas savo artimuosius. Partizanai jautėsi viena šeima, todėl ir šitokios Kūčios atitiko lietuviškus papročius. Vietą pasiūlė antrojo būrio vadas Papartis. Prie bendro stalo buvo pakviestas ir rinktinės štabo adjutantas Tigras. Papartis vietą pasirinko Skardupyje. Šeimininkai, Paparčio vyrai, numatytoje sodyboje atsirado sutemus. Tigras su Dešiniu ir kitais visais kovotojais pasiekė nurodytąją vietą tik apie dešimtą valandą nakties. Paskyrus dvi poras sargybai, visi po trumpos maldos susėdo kūčiauti. Bučiuojantis visiems per rankas ėjo laužomos plotkelės (kalėdaičiai – V. K.)“ (Ten pat, p. 218–219).

Apie Kalėdų eglutę neminime, ji visą laiką su partizanais buvo miške.

1950-aisiais, jau iš užsienio antrą kartą perėjęs Lenkijos sieną, Juozas Lukša su kovos draugais sugrįžo į Lietuvą. Kūčias jie sutiko pakeliui į Lietuvą Lenkijoje. Dėl sekamų rėmėjų „turėjome užmiršti Kūčių stalą ir tyliąją Kalėdų naktį praleisti įsikasę šiauduose, kurių buvo tiek maža, kad negalėjo mūsų nė nuo vėjo apsaugoti. Tačiau ši aplinka savo vargu ir savo paprastumu buvo pati artimiausia Mažojo Dievulio gimimui. Ir taip mus aplankė vidurnakčio valanda, kada visas krikščioniškas pasaulis, išvargintas karų ir pokario chaoso, laukė Dievulio gimimo, atnešančio taiką ir ramybę geros valios žmonėms. Tvarto šiauduose susigūžus, ryškiau negu kitados iškilo mums prieš mūsų akis mūsų tautos Golgotos kelias. Mintimis skriejome pas artimuosius, į mūsų gimtąsias pirkias, kurios buvo sklidinos skausmo, besiveržiančio iš mūsų besimeldžiančių motinų širdžių. Prisiminėme tą dvidešimt tūkstančių savo kovos draugų, kurių daugelis pasirinko kankinio kelią, iškeliaudami amžinybėn sutraiškytais sąnariais, sulaužytais šonkauliais, išsukinėtais pirštais, supjaustyta ir sudeginta oda… Mintimis jungėmės ir su gyvaisiais kovojančiais draugais, kurie su ginklu rankose žuvo Kūčių naktį gimtuose laukuose. O vis dėl tos Tiesos, kurią paskelbė šiąnakt gimęs Pasaulio Išganytojas“ (Ten pat, p. 379–380).

1947 m. kalėdinis Lietuvos Romos Katalikų laiškas Romos popiežiui Pijui XII

Šį laišką 1948 m. pradžioje į Vokietiją pristatė ten iš Lietuvos atvykęs Juozas Daumantas. Jo pradžioje Lietuvos katalikai kreipiasi į Dievo vietininką žemėje:

„Šv. Tėve, katalikų ganytojau. Mes, Lietuvos Respublikos Romos katalikai, šaukiamės Jūsų Šventenybės užtarimo. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimu, esi mūsų visų katalikų Vadas ir Ganytojas.

Naikinami, terorizuojami, alkani, kraujuose paplūdę, likę be jokių net žmoniškų natūralių teisių, nuo pasaulio visiškai izoliuoti, prašome Jūsų globos ir pagalbos. Gyvename aštuntus teroro ir smurto metus. Gyvybės kaina perduodame Jums savo tautos kančių istorijos raštą, rodydami XX amžiaus bedievybės – komunizmo – gėdą, demaskuodami pasaulio akyse niekšingą melą apie Sovietų Sąjungos religijos laisvę. Kol baisus okupantų smurtas mūsų nepasmaugė, rašome tikrąją tiesą, savo tautos žiauriąją tragediją. Šis raštas yra mūsų Tėvynės mirties testamentas“ (Ten pat, p. 406).

„Iš mūsų atėmė ne tik žemę, namus, sunaikino miestus ir vienkiemius, bet atėmė net ir minties laisvę, protavimą. Mus pavertė visiškais dvasios vergais. Mūsų kultūrą pasuko mažiausiai šimtmečiu atgal. Žiūrėdami į apiplyšusius okupantus, mes turime tikėti, kad pas juos visko yra, kad tik pas juos yra kultūra, kad visame pasaulyje badas ir vargas, kad tik jų dėka mes geriausiai gyvename, nors mūsų vaikai užmiršo, kas yra cukrus, mėsa, sviestas“ (Ten pat).

Dideliame laiške plačiai apibūdinama Lietuvos žmonių naikinimo, bažnyčios, tikėjimo persekiojimo, bauginimo, gąsdinimo ir žudymo sistema, kurią naudoja okupantas. Laiške pabrėžiama, kad lietuviai miškuose kaunasi su okupantais:

„Kovojame, kiek galime. Jeigu nesigintume, seniai mūsų nebebūtų. Mūsų tūkstančiai jaunimo, vyrų ir mergaičių, ir net senių yra miškuose. Okupantas miško bijo. Ten dar yra mūsų laisvė. Ką mes kenčiame, gali suprasti tik tas, kas pats išgyveno. Okupantas yra azijatas, žvėris, nežmogus […]. Velkami per laukus prie sunkvežimių pririšti ir prie bažnyčių suguldyti lavonai, tai vis kitų pagąsdinimui. Vyrai ir mergaitės, nuogi, subadyti, guli ištisas dienas tol, kol motinos ir vaikai nebeišlaiko prie savo brangių lavonų. Tada prasideda persekiojimas ligi kelintų kartų“ (Ten pat, p. 419).

Laiško pabaigoje reiškiama viltis, kad popiežius Pijus XII galės Lietuvai padėti:

„Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo. Šventasis Tėve, mūsų raštas nėra toks, kokį norėtume parašyti. Rašome pogrindyje prie mirgančios lemputės, kas valandėlę laukdami čekistų. Tyčiomis nežymime vietų ir asmenų, nenorėdami čekistams duoti medžiagos. Kai šis raštas Jus pasieks, gal mūsų nebebus. Kol jį nuneš, daug nešančių pervers čekistų kulka.

Šventasis Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteik palaiminimą. Tegyvuoja gyvųjų ir mirusių Viešpats Jėzus Kristus.

Lietuvos Respublikos Rymo katalikai

Vilnius, Okupuota Lietuva

1947 m. lapkričio mėn. 20 d.“ (Ten pat, p. 421).

Deja, Vakarų demokratinės valstybės ir pats popiežius Pijus XII toje politinėje globalinėje situacijoje vargu ar ką galėjo pakeisti. Mažųjų valstybių likimas, jų laisvė tuo metu niekam nerūpėjo.

Lietuvos partizanai taip ir liko vienų vieni. Kiek reikėjo valios, stiprybės laisvės kovoje pačiam Juozui Lukšai, kitiems kovos draugams, žinant, kad pagalbos tikrai nebus!

Amžinas jų atminimas!

Parengė istorikas Vytautas Kuzmickas

kvitrina.lt

* * *

Istorikų duomenimis, 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, į kovą su okupantais stojo dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pirmaisiais pokario metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Beveik dešimtmetį – iki 1953 m. – trukusiame ginkluotame pasipriešinime aktyviai dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių, tačiau jį rėmė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Paskutinis partizanas žuvo 1965 m. Du šimtai tūkstančių šių kovų dalyvių, jų talkininkų ar liudininkų buvo ištremta į Sibirą, įkalinta sovietiniuose konclageriuose.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Daivai       2017-12-26 20:20

padorūs, pareigą suprantantys žmonės gina Tėvynę, o ne valdžią.Visa bėda tame, kad dažnai pirmieji įstumiami į karų mėsmales, o apsukrūs politikieriai naudojasi pergalių vaisiais.
“Jonas žemę mūs apgynė-Petras varto piniginę, Jonas juodą žemę aria-Petras brangų vyną geria”(Artojėliai) Pažįstamas vaizdelis, ar ne?

Dzeikas       2017-12-25 15:29

Uz tokiu nuotrauku publikacija tiesos.lt gali nukenteti nuo “laisvos” Lietuvos teismo. Labai jai provokuojancios siu dienu Lietuvos realijoms wink

Daivai       2017-12-25 10:22

O ką mes dabar turėtume ginti? Ar vagių valdžią, ar tuos kontorines žiurkes prokurorus, kurie tiria rezonansines bylas po 10 metų ir nesuranda įkalčių, ar mes ginsim tuos prokurorus ir teisėjus, kurie skundė ir teisė nekaltus Garliavos dalyvius, ar mes ginsim šimtus milijonierių, kuriems turtus sukrovė paprastieji darbininkai gaudami varganą minimumą, ar…, ar…, ar…...

Daiva       2017-12-25 8:36

Baisu ir pagalvoti, kad jei tie patys įvykiai vyktų dabar, ginančių Tėvynę tiek nebesusirinktų.

Būtų įdomu sužinoti       2016-12-27 12:10

Kiek šie"partizanai” nužudė nekaltų Lituvos piliečių???

Lietuva       2016-12-26 14:36

geriausiųjų neteko ir 1794-tais, 1831-ais, 1863-ais, Nepriklausomybės kovose ir siaubingiausioje XX a. mėsmalėje - stalinizme. Tai buvo aukščiausio pareigos supratimo žmonės išauklėti didvyriškų motinų ir tėvų. Susimąstykime: ar tik ne į dar didesnį Tautos naikinimą einama iškeliant teises virš pareigu ir tai įkalant į sąmonę jau pradinukams.  Ar tai nebus didesnis priešas negu bolševizmas ir fašizmas kartu paėmus.

šiaulietis       2016-12-25 17:53

Lietuva neteko geriausių. Pagarba jų atminimui.


Rekomenduojame

Bronius Puzinavičius. Estams pasisekė – jie turi alergijai paminklams atsparią ir galvoti apie praeitį nevengiančią Prezidentę

EŽTT: Norvegija pažeidė žmogaus teises byloje dėl vaiko teisių

Liudvikas Jakimavičius. Išeiviai ir mes, arba Gyvenimas Vezuvijaus papėdėje (papildyta)

Lidžita Kolosauskaitė. Švietimo spindesys ir skurdas

Švedijos parlamento rinkimuose - pažeidimai ir išpuoliai prieš Švedijos demokratus

Valdas Vižinis. Laiškas emigravusiems. Ir VALSTIEČIAMS

Martynas Katelynas. Rinkimai Švedijoje: nevaldoma masinė migracija nulems rezultatą?

Vidas Rachlevičius. Apie Prezidento rinkimų kampaniją kitaip, arba Kas mums visiems atsitiko, kad dabar turime tai, ką turime?

Geroji Naujiena. Jį sutikę net kurtieji girdi ir nebyliai prabyla!

Kaip atsiranda prekeiviai Lietuva?

Roko Gasparaičio interviu su Arnoldu Zdanevičiumi, buvusiu homoseksualu: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“

Andriaus Švarplio replika A.Lašui, arba Dar kartą apie viešojo sektoriaus (o ne Landsbergių verslo) nususinimą prisidengiant „teise ir laisve rinktis“

Chemnicas: prieš nevaldomą imigraciją protestuojantys vokiečiai priminė Angelai Merkel nuo pabėgėlių rankos žuvusius tėvynainius

Algimantas Rusteika: Prapjaukim pilvą ir ką nors padarykim

Popiežius Pranciškus. „Tikri pinigai kyla ne iš kitų pinigų, o iš darbo“

Andrius Švarplys. Apie lietuviškus influencerius ir JAV „konstitucinę krizę“

Vokietijos vidaus reikalų ministras: „Migracija – visų problemų motina“

Justas Mundeikis. „Ekonomisto komentaras“ – apie minimalų mėnesinį atlyginimą Lietuvoje

Algimantas Rusteika. Jie mus labai myli

Nida Vasiliauskaitė. Tikroji, pagrindinė, pirmaeilė dabarties politinė problema

Andrejus Gaidamavičius: „Premjere, ar taip turėtų atrodyti saugomos teritorijos?“

Rasa Kazėnienė: „Jei tu ne vagis, tu esi niekas“

ES biudžeto komisaras: Europos Sąjungai gresia „mirtinas pavojus“

Valdas Vasiliauskas. Viešame TS-LKD partijos pirmininko laiške įsivėlė logikos klaida

ES daugėja ne santuokoje gimusių vaikų, Lietuvoje – ne

Rasa Čepaitienė. Sekso ekonomikos spąstuose

Valdas Vasiliauskas. Profesija – ministrės vyras (papildyta video)

Jonas Burokas. Atverkime savo širdis žuvusių už Tėvynės laisvę pagerbimui ir teisingumui

Valdemaras Klumbys. Vilnius irgi tvarkosi: Reformatų parkas ir kitos žaliosios erdvės

Aušra Maldeikienė. Kaip Kinija tapo strategine Lietuvos partnere?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.