Naujienos

Verta prisiminti. Partizanų Kalėdos

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gruodžio 25 d. 3:24

7     

    

Verta prisiminti. Partizanų Kalėdos

Prie Kūčių stalo, kai laužome kalėdaitį ir dalijamės savo viltimi ir tikėjimu, dera prisiminti ir tuos, kurie savo gyvenimus aukojo už mūsų tautos laisvę ir dėjo neįtikėtinas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą ir neprarasti savigarbos. Jūsų dėmesiui siūlome legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų pluoštelį apie tai, kaip Jėzaus gimimą šventė Lietuvos laisvės kovotojai. Jo paliudijimas ne tik atskleidžia partizanų savivoką, bet ir leidžia pažinti jų ryžtą, siekius, abejones ir nuotaikas.

Partizanų Kūčios

Dešimtmetį narsiai kaudamiesi, kaip žvėrys persekiojami ir naikinami Lietuvos nepriklausomybės gynėjai visuomet švęsdavo šią svarbią mūsų tautai šventę. Kai kada ją jie švęsdavo partizanų rėmėjų sodybose, kai kada – partizanų žeminėse. Šiomis dienomis reikėdavo būti ypatingai atsargiems, nes sovietų pajėgos švenčių metu „šukavo“ Lietuvos kaimus ieškodamos partizanų. Todėl Kalėdų metu neretai kildavo nemaži susirėmimai tarp to meto Lietuvos ginkluotojų pajėgų ir NKVD divizijos padalinių.

Partizanų Kalėdas 1945–1946 ir 1950-aisiais metais yra aprašęs bebaimis Juozas Lukša-Daumantas:

„Kūčių vakarą užklydo pas mus Kardas, Uosis ir Miškinis kartu sulaukti Dievulio gimimo mūsų „šeimos“ ratelyje. Pas mus jie pasirodė, kai buvome bebaigią ruoštis vakarui. Jie buvo apšarmojusiais antakiais, nuo šalčio įraudusiais skruostais. Visų apranga buvo pusiau karinė: ilgi auliniai batai, kariškos kelnės ir milinės, rankų darbo šilti megztiniai ir specialios partizaniškos zuikinės ir lapinės kepurės. Prie visos aprangos nelabai derinosi vien civiliniai švarkai. Jų atlapuose buvo įsegti maži paveikslėliai, kurių vienoje pusėje buvo Sopulingoji Marija, kitoje – Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas. Paveikslėliai iš abiejų pusių padengti celiulioze, kurios kraštai apmėtyti tautinių spalvų raizginiu“ (Juozas Daumantas. Partizanai. V., 1990, p.127).

Partizanai prie kuklaus Kalėdų stalo skaudžiai išgyveno, kad šioje šventėje „jie dalyvavo išmesti už įstatymo ribų, išbraukti iš gyvenimo. Dievo pagalbos buvom labiau reikalingi negu bet kada, nes buvom persekiojami pikčiau už laukinius žvėris. Ir vien dėl to, kad nebuvo nusilenkta prieš okupantą, neišduotas savo sąžinės balsas, bet neišniekinti savo dvasios švenčiausi jausmai, vien dėl to, kad norėjome būti laisvi ir matyti laisvą savo tautą“ (Ten pat).

„Dešinysis su savo kuopos vyrais nutarė 1946-ųjų metų Kūčių vakarą švęsti kartu. Taip atrodė daug saugiau, negu leisti paskiriems kovotojams Kalėdų išvakares sutikti kas sau ar pas savo artimuosius. Partizanai jautėsi viena šeima, todėl ir šitokios Kūčios atitiko lietuviškus papročius. Vietą pasiūlė antrojo būrio vadas Papartis. Prie bendro stalo buvo pakviestas ir rinktinės štabo adjutantas Tigras. Papartis vietą pasirinko Skardupyje. Šeimininkai, Paparčio vyrai, numatytoje sodyboje atsirado sutemus. Tigras su Dešiniu ir kitais visais kovotojais pasiekė nurodytąją vietą tik apie dešimtą valandą nakties. Paskyrus dvi poras sargybai, visi po trumpos maldos susėdo kūčiauti. Bučiuojantis visiems per rankas ėjo laužomos plotkelės (kalėdaičiai – V. K.)“ (Ten pat, p. 218–219).

Apie Kalėdų eglutę neminime, ji visą laiką su partizanais buvo miške.

1950-aisiais, jau iš užsienio antrą kartą perėjęs Lenkijos sieną, Juozas Lukša su kovos draugais sugrįžo į Lietuvą. Kūčias jie sutiko pakeliui į Lietuvą Lenkijoje. Dėl sekamų rėmėjų „turėjome užmiršti Kūčių stalą ir tyliąją Kalėdų naktį praleisti įsikasę šiauduose, kurių buvo tiek maža, kad negalėjo mūsų nė nuo vėjo apsaugoti. Tačiau ši aplinka savo vargu ir savo paprastumu buvo pati artimiausia Mažojo Dievulio gimimui. Ir taip mus aplankė vidurnakčio valanda, kada visas krikščioniškas pasaulis, išvargintas karų ir pokario chaoso, laukė Dievulio gimimo, atnešančio taiką ir ramybę geros valios žmonėms. Tvarto šiauduose susigūžus, ryškiau negu kitados iškilo mums prieš mūsų akis mūsų tautos Golgotos kelias. Mintimis skriejome pas artimuosius, į mūsų gimtąsias pirkias, kurios buvo sklidinos skausmo, besiveržiančio iš mūsų besimeldžiančių motinų širdžių. Prisiminėme tą dvidešimt tūkstančių savo kovos draugų, kurių daugelis pasirinko kankinio kelią, iškeliaudami amžinybėn sutraiškytais sąnariais, sulaužytais šonkauliais, išsukinėtais pirštais, supjaustyta ir sudeginta oda… Mintimis jungėmės ir su gyvaisiais kovojančiais draugais, kurie su ginklu rankose žuvo Kūčių naktį gimtuose laukuose. O vis dėl tos Tiesos, kurią paskelbė šiąnakt gimęs Pasaulio Išganytojas“ (Ten pat, p. 379–380).

1947 m. kalėdinis Lietuvos Romos Katalikų laiškas Romos popiežiui Pijui XII

Šį laišką 1948 m. pradžioje į Vokietiją pristatė ten iš Lietuvos atvykęs Juozas Daumantas. Jo pradžioje Lietuvos katalikai kreipiasi į Dievo vietininką žemėje:

„Šv. Tėve, katalikų ganytojau. Mes, Lietuvos Respublikos Romos katalikai, šaukiamės Jūsų Šventenybės užtarimo. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimu, esi mūsų visų katalikų Vadas ir Ganytojas.

Naikinami, terorizuojami, alkani, kraujuose paplūdę, likę be jokių net žmoniškų natūralių teisių, nuo pasaulio visiškai izoliuoti, prašome Jūsų globos ir pagalbos. Gyvename aštuntus teroro ir smurto metus. Gyvybės kaina perduodame Jums savo tautos kančių istorijos raštą, rodydami XX amžiaus bedievybės – komunizmo – gėdą, demaskuodami pasaulio akyse niekšingą melą apie Sovietų Sąjungos religijos laisvę. Kol baisus okupantų smurtas mūsų nepasmaugė, rašome tikrąją tiesą, savo tautos žiauriąją tragediją. Šis raštas yra mūsų Tėvynės mirties testamentas“ (Ten pat, p. 406).

„Iš mūsų atėmė ne tik žemę, namus, sunaikino miestus ir vienkiemius, bet atėmė net ir minties laisvę, protavimą. Mus pavertė visiškais dvasios vergais. Mūsų kultūrą pasuko mažiausiai šimtmečiu atgal. Žiūrėdami į apiplyšusius okupantus, mes turime tikėti, kad pas juos visko yra, kad tik pas juos yra kultūra, kad visame pasaulyje badas ir vargas, kad tik jų dėka mes geriausiai gyvename, nors mūsų vaikai užmiršo, kas yra cukrus, mėsa, sviestas“ (Ten pat).

Dideliame laiške plačiai apibūdinama Lietuvos žmonių naikinimo, bažnyčios, tikėjimo persekiojimo, bauginimo, gąsdinimo ir žudymo sistema, kurią naudoja okupantas. Laiške pabrėžiama, kad lietuviai miškuose kaunasi su okupantais:

„Kovojame, kiek galime. Jeigu nesigintume, seniai mūsų nebebūtų. Mūsų tūkstančiai jaunimo, vyrų ir mergaičių, ir net senių yra miškuose. Okupantas miško bijo. Ten dar yra mūsų laisvė. Ką mes kenčiame, gali suprasti tik tas, kas pats išgyveno. Okupantas yra azijatas, žvėris, nežmogus […]. Velkami per laukus prie sunkvežimių pririšti ir prie bažnyčių suguldyti lavonai, tai vis kitų pagąsdinimui. Vyrai ir mergaitės, nuogi, subadyti, guli ištisas dienas tol, kol motinos ir vaikai nebeišlaiko prie savo brangių lavonų. Tada prasideda persekiojimas ligi kelintų kartų“ (Ten pat, p. 419).

Laiško pabaigoje reiškiama viltis, kad popiežius Pijus XII galės Lietuvai padėti:

„Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo. Šventasis Tėve, mūsų raštas nėra toks, kokį norėtume parašyti. Rašome pogrindyje prie mirgančios lemputės, kas valandėlę laukdami čekistų. Tyčiomis nežymime vietų ir asmenų, nenorėdami čekistams duoti medžiagos. Kai šis raštas Jus pasieks, gal mūsų nebebus. Kol jį nuneš, daug nešančių pervers čekistų kulka.

Šventasis Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteik palaiminimą. Tegyvuoja gyvųjų ir mirusių Viešpats Jėzus Kristus.

Lietuvos Respublikos Rymo katalikai

Vilnius, Okupuota Lietuva

1947 m. lapkričio mėn. 20 d.“ (Ten pat, p. 421).

Deja, Vakarų demokratinės valstybės ir pats popiežius Pijus XII toje politinėje globalinėje situacijoje vargu ar ką galėjo pakeisti. Mažųjų valstybių likimas, jų laisvė tuo metu niekam nerūpėjo.

Lietuvos partizanai taip ir liko vienų vieni. Kiek reikėjo valios, stiprybės laisvės kovoje pačiam Juozui Lukšai, kitiems kovos draugams, žinant, kad pagalbos tikrai nebus!

Amžinas jų atminimas!

Parengė istorikas Vytautas Kuzmickas

kvitrina.lt

* * *

Istorikų duomenimis, 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, į kovą su okupantais stojo dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pirmaisiais pokario metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Beveik dešimtmetį – iki 1953 m. – trukusiame ginkluotame pasipriešinime aktyviai dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių, tačiau jį rėmė apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Paskutinis partizanas žuvo 1965 m. Du šimtai tūkstančių šių kovų dalyvių, jų talkininkų ar liudininkų buvo ištremta į Sibirą, įkalinta sovietiniuose konclageriuose.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Daivai       2017-12-26 20:20

padorūs, pareigą suprantantys žmonės gina Tėvynę, o ne valdžią.Visa bėda tame, kad dažnai pirmieji įstumiami į karų mėsmales, o apsukrūs politikieriai naudojasi pergalių vaisiais.
“Jonas žemę mūs apgynė-Petras varto piniginę, Jonas juodą žemę aria-Petras brangų vyną geria”(Artojėliai) Pažįstamas vaizdelis, ar ne?

Dzeikas       2017-12-25 15:29

Uz tokiu nuotrauku publikacija tiesos.lt gali nukenteti nuo “laisvos” Lietuvos teismo. Labai jai provokuojancios siu dienu Lietuvos realijoms wink

Daivai       2017-12-25 10:22

O ką mes dabar turėtume ginti? Ar vagių valdžią, ar tuos kontorines žiurkes prokurorus, kurie tiria rezonansines bylas po 10 metų ir nesuranda įkalčių, ar mes ginsim tuos prokurorus ir teisėjus, kurie skundė ir teisė nekaltus Garliavos dalyvius, ar mes ginsim šimtus milijonierių, kuriems turtus sukrovė paprastieji darbininkai gaudami varganą minimumą, ar…, ar…, ar…...

Daiva       2017-12-25 8:36

Baisu ir pagalvoti, kad jei tie patys įvykiai vyktų dabar, ginančių Tėvynę tiek nebesusirinktų.

Būtų įdomu sužinoti       2016-12-27 12:10

Kiek šie"partizanai” nužudė nekaltų Lituvos piliečių???

Lietuva       2016-12-26 14:36

geriausiųjų neteko ir 1794-tais, 1831-ais, 1863-ais, Nepriklausomybės kovose ir siaubingiausioje XX a. mėsmalėje - stalinizme. Tai buvo aukščiausio pareigos supratimo žmonės išauklėti didvyriškų motinų ir tėvų. Susimąstykime: ar tik ne į dar didesnį Tautos naikinimą einama iškeliant teises virš pareigu ir tai įkalant į sąmonę jau pradinukams.  Ar tai nebus didesnis priešas negu bolševizmas ir fašizmas kartu paėmus.

šiaulietis       2016-12-25 17:53

Lietuva neteko geriausių. Pagarba jų atminimui.


Rekomenduojame

Arkiv. Sigito Tamkevičiaus homilija Aušros Vartų atlaiduose: Gailestingumo pamokos

Istorinis įvykis Lietuvoje: advokatas Saulius Dambrauskas kviečia ginti viešąjį interesą ir tapti grupės ieškinio nariu

Andrius Švarplys. Trumpas žmonijos istorijos įvadas :)

Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai

Andrejus Gaidamavičius. Labanoro regioninio parko valstybiniuose miškuose atsivers dar apie 90 ha naujų plynių!

Vidas Rachlevičius. Atėjo lūžio taškas – Lietuvai ir vėl reikia rimtai rinktis

Jonas Kaminskas. Vyriausios Rinkimų Komisijos nariai nesuprato ar nenorėjo suprasti?

Vidmantas Valiušaitis. Nejau Šakalienės ir Majausko įstatymas yra aukščiau už Lietuvos Konstituciją ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją?

Rimantas Dagys. Ką reiškia Lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės išpuolis prieš Katalikų bažnyčią, policiją, teismus?

Rasa Dijokaitė. Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose ir kas pareikalaus, kad tai liautųsi?

Valdas Vasiliauskas. Tušti mokyklų suolai

A.Merkel ES „vizija“: tolerancija – „Europos siela“, kad apgintume savo bendruomenę, reikalinga „tikra ES kariuomenė“, bet ji nebus „anti-NATO“

Tautos forumo kreipimasis dėl Sąjūdžio istorijos falsifikavimo LRT ir VU TSPMI

Vincentas Vobolevičius. Keistas vidutinės pensijos ir skurdo rizikos tandemas

Aušra Gabalytė, Aikštės TV: įsimintinos akimirkos iš „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejaus paminėjimo

Vaiko teisių apsauga: Lino Kukuraičio ir Rimanto Dagio diskusija Marijos radijuje

Audrius Bačiulis ir Vytautas Sinica apie naujausią Emanuelio Macrono „išradimą“: „Nacionalizmas yra patriotizmo išdavystė“

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą

Aušra Maldeikienė. Vakarykštės dienos užsienio politika

Andrejus Gaidamavičius tiems, kurie myli mišką, bet sako: „Tai kad aš nieko apie jį neišmanau…“

Neterminuotą streiką pradėję mokytojai nusiteikę ryžtingai

Sušaudytos ir nukankintos Lietuvos vyriausybės

Algimantas Rusteika. Laiko jums liko nebedaug

Sekmadienį Vilniuje paminėtas Holodomoro 85-etis

Geroji Naujiena: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“  (Mt 5, 3)

Vytautas Sinica. Ir katalikų pogrindis bus paniekintas

Rimantas Rubavičius. Apie toleranciją

Valdas Vasiliauskas. E. Macrono „Potiomkino kaimai“, arba Ar Amerikai reikės trečią kartą gelbėti Europą?

Algimantas Rusteika. Dveji metai su Donaldu Trumpu. Jūsų dėmesiui – lietuviško ikilytinio, lytinio ir polytinio elito analizė

Jurga Lago. Apie tą Lietuvą, kuri it bloga motina, pati patyrusi smurtą, nemyli savo vaikų

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.