Istorija, Demokratija ir valdymas, Geopolitika

Verta prisiminti. Oriana Fallaci. Islamo ekspansijos istorija

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugpjūčio 18 d. 19:57

16     

    

Verta prisiminti. Oriana Fallaci. Islamo ekspansijos istorija

Mvitalijus.blogspot.lt

Šiandienos Europoje vyrauja įsitikinimas, kad istorinę krikščionių ir musulmonų pasaulio priešpriešą pradėjo būtent krikščionys, viduramžių Kryžiaus žygių metu užpuolę ir negailestingai naikinę nekaltus musulmonus. Ta tema Europoje bei JAV vienas po kito filmuojami pseudoistoriniai „atgailos už barbarybę“ kupini filmai, kuriuose „tamsūs“ fanatiški europiečiai kaltinami „tolerantiškų“ bei „humaniškų“ Rytų niokojimu, rašomos graudžios knygos.

Iš tiesų tai neatitinka tikrovės. Ši ištrauka – tinklaraštininko Vitalijaus Michalovskio vertimas iš žymios italų rašytojos bei žurnalistės Orianos Fallaci knygos „Proto jėga“.

* * *

635 m., tai yra, prabėgus trejiems metams po Mahometo mirties, Šventojo pusmėnulio kariuomenė įsiveržė į krikščioniškąją Siriją ir krikščioniškąją Palestiną. 638 m. jie užgrobė Jeruzalę ir Kristaus Kapo šventyklą. 640 m., užėmę Persiją, Armėniją ir Mesopotamiją (dabartinį Iraką), jie įsibrovė į krikščioniškąjį Egiptą ir nukariavo krikščioniškąjį Magribą. Tai yra, dabartinius Tunisą, Alžyrą ir Maroką.

668 metais jie pirmąkart užpuolė Konstantinopolį ir laikė apgulę jį penkerius metus. 711 m. jie persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir išsilaipino katalikiškoje Iberijoje palaidodami po savimi Portugaliją ir Ispaniją, kur, nepaisant didvyriško Pelagijaus, Sido Kampeadoro bei kitų narsių karių pasipriešinimo, liko ištisiems aštuoniems amžiams.

Ir tas, kas tiki taikiais užkariautojų ir pavergtųjų santykiais, tegul perskaito pasakojimus apie sudegintas abatijas ir vienuolynus, apie išniekintas bažnyčias, apie išprievartautas vienuoles, apie krikščionių ir žydų moteris, kurias jie įkalindavo savo haremuose. Tegul prisimena apie nukryžiuotus Kordoboje, pakartus Granadoje, apie nukirsdintus Tolede ir Barselonoje, Sevilijoje ir Samoroje. Sevilijoje kirsdinta emiro Mutamido įsakymu. Nukirstomis krikščionių galvomis jis puošė savo dvarą. Samoroje galvas kirto vizirio Almansūro įsakymu, kuris dabar pristatomas kaip „filosofų globėjas ir iškili musulmoniškos Ispanijos asmenybė“!

Vien Jėzaus vardo ištarimas reiškė mirtį. Nukryžiavimą, nukirsdinimą, pakorimą ar sodinimą ant kuolo. Ta pati lemtis laukė ir tų, kas drįsdavo skambinti varpais. Tas pats už žalios – islamo spalvos – nešiojimą. Pro šalį praeinant musulmonui kiekvienas krikščionis privalėjo pasitraukti į šoną ir nuolankiai nusilenkti. Ir vargas tam „netikėliui“, kuris drįso reaguoti į įžeidimą iš musulmono pusės.

Šiandien plačiai afišuojama detalė, esą „netikę šunys“ nebuvo verčiami priimti musulmonų tikėjimo. Bet ar žinote kodėl? Ogi todėl, kad priėmusieji islamą nemokėdavo mokesčių. O nepriėmę mokėti privalėjo.

721 m. musulmonų kariauna iš Ispanijos pasuko į katalikiškąją Prancūziją. Vadovaujami Andalūzijos valdytojo Abd ar-Rahmano, jie skerdė vyriškos lyties Pirėnų bei Narbono gyventojus ir, pavergę moteris su vaikais, tęsė kelionę į Karkasoną.

Slinkdami į šiaurę, visose pakelės abatijose jie žudė vienuolius ir vienuoles. Lione ir Dižone jie išplėšė visas bažnyčias. Žygiai į Prancūziją vyko bangomis ištisus vienuolika metų.

731 metais 380 tūkst. islamo pėstininkų ir 16 tūkst. raitelių pasiekė Bordo ir pasuko į Puatjė, o iš ten – į Tūrą. Ir jeigu 732 m. Karolis Martelis nebūtų jų sutriuškinęs prie Puatjė–Tūro, šiandien visą Prancūzija šoktų flamenką.

827 m. jie išsilaipino Sicilijoje. Skersdami, kirsdindami, kryžiuodami ir sodindami ant kuolo arabai nukariavo Sirakūzus ir Taorminą, po to – Mesiną ir Palermą, per tris amžiaus ketvirčius (būtent tiek laiko prireikė išdidiems siciliečiams pavergti) islamizuodami salą. Musulmonai viešpatavo čia du šimtmečius, kol jų neišmušė normanai.

836 m. arabai išsilaipino Brindizyje, 840 m. – Baryje, 841 m. – Ankonoje. Po to per Adrijos jūrą jie stūmėsi atgal link Tirėnų jūros ir 846 m. išsilaipino Ostijoje. Miestą jie apiplėšė ir sudegino, o netrukus, slinkdami Tibro upės pakrantėmis, pasiekė Romą.

Apgulę miestą ir įsiveržę į jį naktį musulmonai išplėšė šv. Petro baziliką. Kad jų atsikratytų, popiežius Sergijus II buvo priverstas sumokėti 25 000 sidabro lydinių duoklę. Kitas popiežius, Leonas IV, norėdamas išvengti pakartotinių antpuolių, liepė aptverti Romą Leono siena. Palikę Amžinąjį miestą arabai užpuolė Kampanją. Ten jie viešpatavo septyniasdešimt metų griaudami Montekasiną ir niokodami Salerną.

898 m. jie atakavo Provansą, o jei tiksliau – šiandienos San Tropezą. Įsikūrę ten, 911 m. jie kirto Alpes ir įsiveržė į Pjemontą. Okupavę Turiną ir Kasalį, mahometonai sudegino visas bažnyčias, nužudė tūkstančius krikščionių, po to pasuko į Šveicariją. Čia jie pasiekė Ženevos ežerą, tačiau sustabdyti sniego grįžo atgal į šiltąjį Provansą.

940 m. jie užėmė Tuloną ir jame įsikūrė, o vėliau… na, jūs jau žinote.

Mūsų dienomis įprasta muštis į krūtinę ir, kaltinant Vakarus už Kryžiaus žygius, verksmingai atgailauti. Žvelgti į tuos žygius kaip į didelę istorinę skriaudą, kuri buvo padaryta nekaltiems musulmonams. Tačiau šie Kryžiaus žygiai buvo ne tik bandymas susigrąžinti Jeruzalės Kristaus Kapo šventovę, o ginkluotas atsakas į keturis įsiveržimų, okupacijų ir skerdynių šimtmečius. Kryžiaus žygiai buvo kontrataka siekiant nutraukti musulmonų ekspansiją Europoje, tačiau jiems išsikvėpus, Alacho sūnūs ir vėl atnaujino savo nukariavimų politiką.

Ir šįsyk turkų rankomis, kurie kūrė savo Osmanų imperiją paversdami Europą mūšio lauku. Ši grobuoniška idėja įsikūnijo žymiuosiuose janyčaruose. Vien jų pavadinimas mūsų kalboje tapo fanatiškų žudikų sinonimu.

O ar žinote, kas iš tiesų buvo janyčarai? Tai – elitinė Osmanų imperijos kariuomenė, superkareiviai, galėję ryžtis tiek fanatiškai savižudybei, tiek karui, skerdynėms, plėšimams. Ar žinote, iš kur buvo imami tie janyčarai?

Ogi iš imperijos pavergtų kraštų. Iš Graikijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos, Albanijos, Serbijos, prie jūros esančių Italijos sričių. Čia turkai grobdavo vienuolikos dvylikos metų berniukus, dažniausiai – kilmingų šeimų atžalas, ir, paversdami juos musulmonais, auklėdavo savo karo stovyklose.

Nenorėčiau tęsti šios istorijos pamokos, kuri politkorektiškose mūsų mokyklose jau tapo didžiausiu tabu, tačiau bent jau trumpai esu priversta atnaujinti itin užmaršių piliečių bei veidmainių atmintį.

Taigi, 1356 m., prabėgus 84 metams po Aštuntojo kryžiaus žygio, turkai užgrobė Galipolio pusiasalį, kuris driekiasi šimtą kilometrų išilgai šiaurinės Dardanelų pakrantės.

Iš čia jie leidosi į pietryčių Europos nukariavimą ir akimirksniu okupavo Triestą, Makedoniją, Albaniją. Jie pavergė Didžiąją Serbiją ir penkeriems metams apgulė Konstantinopolį, paralyžiuodami miestą bei atkirsdami nuo likusios Europos. Tiesa, 1396 m. turkai buvo priversti sustoti ir susigrumti su islamizuotais, bet nepavergtais mongolais.

Tačiau jau 1430 m. musulmonai atnaujino Europos puolimą ir užgrobė Venecijai priklausančius Salonikus. 1444 m., palaužę krikščionių pasipriešinimą Varnoje, jie įsigalėjo Valakijoje, Transilvanijoje, Moldavijoje, 1453 m. vėl apgulė Konstantinopolį, kuris galiausiai buvo nukariautas sultono Mehmedo II-ojo.

Beje, ar žinote, kas toks buvo Mehmedas? Ogi jaunuolis, kuris, remdamasis senuoju brolžudystės papročiu, užėmė sostą pasmaugęs savo trimetį brolį.

Musulmonams griaunant Konstantinopolio sienas, didelė dalis beginklių miestiečių pasislėpė Sofijos sobore ir meldė Viešpaties užtarimo. Į šventyklą įsiveržę turkai tiesiog sukapojo visus, įskaitant vaikus, į gabalus. Skerdynės tęsėsi nuo aušros iki pusiaudienio ir pasibaigė didžiajam viziriui sutikus: „Ilsėkitės! Dabar ši šventykla priklauso Alachui!“.

Tuo metu miestas degė, kareiviai kryžiavo ir sodino ant kuolo, prievartavo ir žudė vienuoles. Likusius gyvus sukaustė grandinėmis ir pardavė imperijos turguose.

Vakarop puotoje Mehmedas II, prieštaraudamas visiems islamo priesakams, mirtinai nusigėrė ir liepė jam atvesti keturiolikmetį graikų kunigaikščio Louko Notaro sūnų. Mehmedas pareikalavo, kad tėvas sutiktų atiduoti sūnų į sultono haremą (!), tačiau šiam nesutikus, įsakė visiems nukirsti galvas.

Sunaikinti visi Konstantinopolio altoriai, perlydyti varpai, cerkvės paverčiamos mečetėmis ar prekyvietėmis. Šitaip Konstantinopolis virto Stambulu.

Bet mūsų laikais apie tai nenorima girdėti. 1456 m. tas pats Mehmedas nukariauja Atėnus. Vėl cerkvės verčiamos mečetėmis, perlydomi jų varpai. Atėnų nukariavimas pasibaigė Graikijos nukariavimu – ją musulmonai valdė ir naikino ištisus keturis amžius.

1476 m. jie puolė Venecijos respubliką, o 1480 m. – Apuliją. Ten pasikartojo toks pats skerdynių bei prievartavimų scenarijus kaip ir Konstantinopolyje.

1512 m. Osmanų imperijos sostą užimą Selimas II Piktasis. Ir vėl – per brolžudystę, pasiųsdamas į aną pasaulį galybę savo vyriškos lyties giminaičių.

Šis ponas susilaukė sūnaus – būsimojo sultono Suleimano Puikiojo, kuris nukariautoje Europoje pasiryžo įkurti islamo valstybę.

Iškart po karūnavimo Suleimanas surinko milžinišką kariuomenę. Iš Rumunijos 1526 m. jis pajudėjo į katalikiškąją Vengriją, sumušė jos kariuomenę ir sudegino Budapeštą. Osmanų imperijos vergų turgūs nuo Alžyro iki Damasko vėl prisipildė naujų vergų.

Tačiau pergalių pasirodė mažai ir Suleimanas pasuko į Austriją.

Austrija buvo laikoma krikščionybės bastionu – tuomet jos pavergti turkams nepavyko. Užtat besitraukdamas Suleimanas pasodino ant kuolų apie 30 000 vietos valstiečių, kurie jam pasirodė per prasti, kad būtų parduoti į vergovę.

Grįžęs į Stambulą, Suleimanas pavedė reorganizuoti savo laivyną Hairedinui, kuris buvo vadinamas Raudonbarzdžiu. Sėkminga reforma pavertė Viduržemio jūrą kautynių už islamo įsiviešpatavimą arena. Pats Suleimanas užgniaužė bręstantį rūmų perversmą pasmaugęs du vyresniuosius savo sūnus ir jų vaikus. 1565 m. sultonas apgulė krikščionių tvirtovę Maltoje.

Mirė Suleimanas po metų, titulą paveldėjo trečiasis jo sūnus Selimas, kuris vėliau gavo Girtuoklio pravardę. Būtent Selimas Girtuoklis kartu su savo generolu Lala Mustafa 1571 m. užgrobė krikščioniškąjį Kiprą.

Iš Venecijos kilusiam salos senatoriui Markantonijui Bragadinui, kuris atvyko pas sultoną aptarti taikos sąlygų, buvo nupjauta nosis ir ausys. Po trisdešimties dienų garbingam senatoriui Kipro gyventojų akivaizdoje nudirta oda. Prieš egzekuciją beausis ir benosis Bragadinas buvo priverstas sukti ratus po miestą nešdamas didelį šiukšlių maišą. Kiekvieną kartą pamatęs Lalą Mustafą, buvęs senatorius turėjo laižyti žemę. Bragadino odą turkai prikimšo šiaudų ir padarė iš jos iškamšą.

Tuo metu Osmanų imperija buvo savo galybės viršūnėje ir, valdoma vieno sultono po kito, tęsė žemyninės Europos antpuolius. 1621 ir 1672 m. pusmėnulio kariaunos okupavo kai kurias Lenkijos sritis.

Islamo ekspansija buvo sustabdyta tik 1683 m. rugsėjo 12 d. jungtinės krikščionių tautų kariuomenės pergalės prie Vienos dėka. Nenugalimoji turkų kariuomenė buvo priversta bėgti.

Kam aš visą tai pasakoju? Ogi tam, kad būtų aišku, jog šiandieninis islamo žygis į Europą – ne kieno nors kito, o daugiaamžės islamo ekspansijos, imperializmo ir kolonializmo atgimimas. Tik šią XXI a. laviną dar lemia demografinis sprogimas.

Šis XXI a. ekspansyvios politikos renesansas – kur kas gudresnis. Kur kas klastingesnis. Kur kas pavojingesnis dėl savo demografinių aspektų.

Jis organizuotas kaip imigrantų lavina, kurie kuriasi mūsų šalyse, gimtojoje mūsų žemėje. Ir užuot gerbę mūsų įstatymus, jie demonstratyviai perša savus. Savo tradicijas, savo dievą.

Trumpai apie autorę: Oriana Fallaci (1929–2006) – italų žurnalistė bei rašytoja. Savo metu pripažinta viena geriausių Italijos žurnalisčių, Italijos prezidento apdovanota aukso medaliu už indėlį į šalies kultūrą. Jaunystėje simpatizavo kairiesiems judėjimams, tačiau brandžiame amžiuje pradėjo pasisakyti už krikščioniškas pažiūras. Per savo žurnalistinę karjerą asmeniškai kalbino tokias asmenybes kaip Muamaras Kadafis, Indira Gandi, Jasiras Arafatas, Henris Kisindžeris ir netgi radikalusis Irano ajatola Chomeinis. Parašė kelias knygas apie radikalaus islamizmo iššūkius Europai. Kai kurios jų tapo bestseleriais.

Mvitalijus.blogspot.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2017-08-24 8:45

Nors klausimas ir nelabai rišlus, bet pamėginsiu į jį atsakyti.
Dogmatizmas ne visada yra blogis, kada kalbame apie aukščiausias dvasines vertybes ar patį Dievą. Tuomet, kada kalbame apie Pagrindinį Dievo įstatymą, kuri suformulavo Jėzus, o ypač kaip jis pakoregavo šį Įstatymą savo apaštalams - mylėti kitus žmones taip, kaip mylėjo pats Jėzus. Nieko negali būti gražesnio dvasiškai nei šie priesakai.
Tačiau, jeigu pereitume prie 10 Dievo įsakymų, jau susidurtume su tam tikromis problemomis. Paimkime, kad ir šitą Dievo įsakymą - “Gerbk savo tėvą ir motiną”. O jei motina ar tėvas girtuokliai, paleistuviai, žudikai ir pan. Besąlygiškai gerbti tokius žmones juk negali. Ir tada prasideda žmogiškos interpretacijos Dievo įstatymui. Būtent todėl Jėzus paliko vienintelę dogmą - Pagrindinį Dievo įsakymą, apie ką, deja, senesniuose užrašuose pasisakė tik Paulius - Rom 13, 9 “Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį.”
Religinis dogmatizmas nepaprastai apsunkina bet kokį tikėjimą. O rezultatai būna dvejopi. Kai kurie net ir eidami dogmatizmo keliu sugeba atrasti tikrųjų dvasinių vertybių prasmę (pagrindą). Tačiau dauguma, eidami dogmatizmo keliu, žmogiškas (tačiau tariamai dieviškas) tiesas laiko tokiomis svarbiomis, kad net nepastebi jų daromos žalos, ir kartais labai didelės žalos.
Todėl nėra nuostabu, kad žmogiškas religinis dogmatizmas dažniausiai išsigimsta į religinį fanatizmą, o kartu ir į nepakantumą (neapykantą) kitokio tikėjimo ar pažiūrų žmonėms. Kas moko tokios neapykantos, tas tikrai yra dvasinis “ligonis”...

klausimas       2017-08-23 17:19

Ar jūs bent suvokiate, kad islamas iš esmės ir apie dogmatizmo, idiotizmo ar fanatizmo klausimus - šiais aspektais islamas taip pat yra kitoks iš esmės. Ką skelbiamas straipsnis ir iliustruoja istoriniais faktais. Nes dogmatikas, fanatikas ar šiaip, kaip jūs čia rašote “begalvis” (kas kokias sąvokas renkasi - kiekvieno asmeninis reikalas) yra deviacija. Mažuma. Nukrypimas. Visais atvejais, išskyrus “taikos religiją”.

VaidasVDS       2017-08-21 21:24

Veltui marginalizuotas Letai prakaituoji.
Nedaryk baisiausios nuodėmės žmogui - nedėk Dievo valiai to, kas yra dvasine prasme pasibaisėtinai nedvasinga - nėra jokios nuomos teisės ir begalvių nuomininkų-valdytojų. Jei koks nors idiotas įsivaizduoja vykdantis Dievo valią ir švaistosi kalavijais į kairę ir dešinę, tai tik beprotis fanatikas gali pripažinti tokį idiotą vykdančiu Dievo valią.
Šitą tavo propaguojamą - dogmatizmą-fanatizmą reiktų užbaigti visiems laikams. Ir tai užsibaigs.
Islamas, tik apsivalęs nuo dogmatizmo-fanatizmo turi tam tikrą prasmę - galimybę vėliau pamatyti tas pačias klaidas, kurias darė krikščionybė, kuri vienintelė mokė mylėti ir savo priešus, tačiau vis tiek pasidavė tokiems patiems baisiems smurtams, kuriuos darė ir karingasis islamas. Dogmatikas-fanatikas, nesvarbu kokio tikėjimo, dvasine prasme beveik niekuo nesiskiria nuo barbaro ar ateisto-sekuliaristo - nei vieni nepažįsta tikrojo Dievo ir nei vieni negali vykdyti tikrosios Dievo valios - nesavanaudiškai kurti dvasinį gėrį.
Tu net neįsivaizduoji, kaip toli esi nuo Dievo, kaip ir dauguma fanatikų-dogmatikų. Nežinau, ar kada sugebėsi praregėti…

Marginalas       2017-08-21 17:43

Kad J-zaus vardo ištarimas reiškė mirtį, patikės tik paskutinis kvailys, nes Mariam Sūnus yra islamo pranašas, sunitų tikimas Mesijas, Kurio vaidmuo Paskutiniajame teisme didesnė už pranašo Muhamado.
Tiesa, kad islamas yra karo religija, tačiau ši koncepcija yra biblijinė. D-vas liepė žydams užkariauti pažadėtąją žemę, islame - pažadėtoji žemė yra visas pasaulis.
Pamatas vėlgi biblijinis: “Žemė ir visa, kas joje, yra VARDO, – pasaulis ir visi jo gyventojai” (Ps 24:1).
Islamas nuosekliai teigia, kad jei taip, visi žmonės yra nuomininkai, o nuomos teisę skirsto D-vas. Logiška, kad Jis skirsto ne priešams, bet tiems, kurie vykdo Jo Valią. Logiška, kad musulmonai tokiais ir laiko save (skirtingai nuo dabartinių oficialių katalikų, kuriems “visos religijos yra geros”).
Bet islamas pripažįsta savo giminystę judaizmui ir krikščionybei, todėl krikščionys ir judėjai islamo valdžioje turi sau vietą, jei paklūsta islamo įstatymams (žydai ir krikščionys vadinami Knygos žmonėmis). Kordobos bei Fatimidų kalifatuose krikščionys ir judėjai ėjo aukštas valstybės pareigas. Kordobos kalifatas - žydų kultūros klestėjimo laikotarpis, pasibaigęs košmaru, kada ispanai atkariavo šalį iš musulmonų. Islamo rėmuose krikščionys ir judėjai nebuvo diskriminuojami ir Osmanų kalifate, turėjo savo sritis tiek valstybės, tiek privačiame gyvenime.
Kalbėti, kad islamas yra lygu Vakarų spectarnybų infiltruotai ISIS, ir platinti siaubus apie mirtiną islamo neapykantą krikščionims gali tik pasamdyti melagiai pagal ideologinį užsakymą, nes šiandien tik islamas (XX a. tapęs globalizmo agresijos auka - visi jau pamiršo 911 feiką, kaip ir čečėnų genocidą bei Vakarų sutikimą su juo) yra vienintelė realiai kovojanti antiglobalistinė (tuo pačiu - antiorvelinė) jėga.
Nėra jokio “šiandieninio islamo žygio į Europą”, nes pabėgėlių antplūdį organizavo ne islamas, bet Honeckerio sterva kartu su Bilderbergo sėbrais “konclagerio be sienų” koncepcijai įgyvendinti. Jei anksčiau spectarnyboms buvo sunkoka rasti durnelių teroro aktams (Bostono atveju reikėjo net “užsakyti” Carnajevą iš ruskių FSB), kad teležiūrovai patys atsisakytų nuo laisvės vardan policinės valstybės, tai dabar tų durnelių nė ieškoti nereikia: pilna kiekviename kampe. Tačiau kiekvienoje istorijoje visada rasi baltą siūlą: pvz., berlinietį teroristą, “palikusį” savo pasą sunkvežimyje, arba ČŽV perspėjimą dėl tos sankryžos.
Islamas turi pakankamai darbo gintis nuo Vakarų agresijos savo šalyse, o “teroro aktai” Europoje tik kenkia islamo reputacijai, kuria spectarnybos itin susidomėjo, kada patys europiečiai ėmė plūsti į džihadą į Afganistaną. Teležiūrovams būtina pagaminti baubą, net išrastas ISIS “žmonių suvažinėjimo metodas”.
O kur teroristai? Kur teismai? Nušaunama vietoje “deja”, kaip dabar kažkas parašė” ir nėr problemos. Mat Carnajevų teismas brangiai atsiėjo.

Ateistas       2017-08-20 17:33

Išverskit Talmudą.Skaitom Koraną,Skaitom Torą, Skaitom Bhagavtgitą, skaitysim ir Talmudą

Gal        2017-08-19 22:05

geriau nuo išaiškinimų - Talmudo? Kada bus tie tomai išversti į Lietuvių kalbą pagaliau? Istorijos mokslo docentai galėtų pasiaukoti ir išversti, ką manote? O dabar turime kankintis angliškai skaitydami ir suklysdami.

o gal       2017-08-19 19:41

o gal pradėt reikėtų nuo to kad visas tris religijas judaizmą, islamą, krikščionybę jungia TORA?

Teisingai sake W.Cercilis       2017-08-19 13:47

Islamas zmogui kaip pasiutlige suniui…

grumstas       2017-08-19 10:23

O dar reiktų pridėti nuolat brukamą propagandą , kad vakatrai turi atiduoti duoklę už kolonializmo laikus, kuriais buvo kolonizuoti dabartinės Afrikos ir Azijos sritys iš kurių merkelienė kviečia atvykti pabegėlius. Kolonizuotos valstybės tuomet buvo laukinių genčių valdomos teritorijos. “Blogieji” kolonizatoriai įvedė švietimą statė sostinėse pastatus, mokyklas, tiesė kelius , geležinkelius ( jau matau išsižiojančius prieštarauti, kad dėl to tiesė, kad išvežti žaliavas patogiau būtų). Taip tai tiesa, tačiau tose šalyse buvo ekonominio ir kultūrinio progreso tuo metu. Tas progresas išėjus, išvyjus kolonizatorius, tuoj tapo regresu; korupcija, skurdas , fanatizmas , priešiškumas beribis krikščioniškajai vakarų kultūrai.  Taigi, tas teiginys , kad vakarai turi kentėti už kiolonializmo laikotarpiu padarytas nuodėmes yra propagandinis ir prisideda prie vakarų pasaulio bejėgystės didinimo. Tuo pačiu dabar matome, kad šiuos gan pažangius kraštuis , po to nuskurdusius, jau nauja forma kolonizuoja kiniečiai.

Na klar!       2017-08-19 10:01

People will never believe in the media again - Lietuvos žmonės mažai bepasitiki TV ir radijumi, nes įgrįso tas nuolatinis supremacių(dominantų ir uzurpatorių), eksiukų, melas.

Guten Morgen Litauen!       2017-08-19 7:46

reik sakyt, nes dar rytas, o ne diena ir ne vakaras. Dar visi profesionalūs melagiai ir runkelių medžiotojai miega po vakar dienos kautynių dezi propagandos fronte. Tapukas su Seimo eks-Čiupakabra miega.

Apgautieji       2017-08-19 7:13

Verta prisiminti kas mums kiaurą parą meluoja? Vakar melo pirmūnai buvo paskelbti. Gaila, kad Miliūt nepateko, labai gaila. Guten Tag, Litauen!

tiapkinas       2017-08-19 0:28

Laisvę rokenrolui!

to labai       2017-08-18 21:41

Važiuok į Karklės festivalį, gal ten paaiškins ir taps aišku, kas prie ko ir dėl ko? Arba policininko paklausk.

labai       2017-08-18 21:32

protingas komentaras tik man ,  diletantui , neaiškus. Gal alaus per daug..

Jules       2017-08-18 21:17

Diletantams tai aišku, koks tas slaptas supremacių(konspiratorių)planas. Koks gyvybingai pavojingas mums tas dabartinės valdančiosios ekonominės klasės suplanuotas, gerai organizuotos ir puikiai realizuojamos Islamo invazijos planas, prisidengus pabėgėlių krize ir privilegijuotų žmonių Žmogaus teisių plėtra, į Europą. Bet va, Lietuvos akademikams ir elitui kažkodėl tai neaišku. Štai kodėl elitas, Former Bolsheviks’ai ir kiti politikieriai kulversčiais forsuoja smurtinės visuomenės suformavimą ir begėdiškai didina socialinę atskirtį Lietuvoje, sudaro nepalankias sąlygas eilinių lietuvių oriam gyvenimui ir veja mus iš Tėvynės? Meluoja visą parą vos tik radiją ar TV įsijungi.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.