Demokratija ir valdymas, Referendumai, Piliečių akcijos ir iniciatyvos, Intelektualų vaidmuo, Žiniasklaida

Verta prisiminti. Linas V. Medelis. Tapino sindromas

Tiesos.lt siūlo   2017 m. vasario 19 d. 16:26

0     

    

Verta prisiminti. Linas V. Medelis. Tapino sindromas

Alkas.lt | 2014 m. liepos 14 d.

Sužlugdyto referendumo išvakarėse atsitiko vienas nelabai reikšmingas įvykis, kurį pavadinčiau Tapino sindromu.  Suprantama, Andrius Tapinas nėra nei pirmas, nei paskutinis to reiškinio pranašas, tačiau raiškos būdas ir jo asmuo leidžia ganėtinai aiškiai matyti reiškinio kilmės požymius, jų derinius, simptomus, arba kaip pasakytų koks patopsichologas – tos pačios ligos požymių derinį.  A.Tapino viešuosiuose tinkluose išplatintas filmukas neabejotinai prisidėjo prie referendumo rezultatų, jis buvo matomas, komentuojamas ir balsavimo dieną.  Žurnalisto, rašytojo, TV laidų vedėjo, kino scenaristo, buvusio verslininko ir t.t., ir t.t. profesionaliai parengtas, gerai apgalvotas tekstas buvo trumpas ir išraiškingas. Ekrane (youtube. com) atpažįstamas Andrius Tapinas mums sakė:

„Aš kviečiu pasielgti su ja… pasielgti [rodo Rinkėjo kortelę] kaip pridera tikram patriotui. Žemės vardu aš jus kviečiu paimti štai šią kortelę [laiko ją abiem rankomis, iškelia į krūtinės lygį], įdėti ją į tą duobę [duobė jau iškasta] ir – aš jus kviečiu – žemės vardu – užkasti ją [deda kortelę į duobę].  Žemės vardu… Viskas dėl lietuviškos žemės… [ima kastuvą ir užkasa kortelę, meta saują žemės lyg į kapo duobę]. Ir palaistyti tą… [užpila duobę vandeniu iš karučio] Ir jeigu viskas bus gerai, pavasarį jums išaugs pinigų medis…“ [pabaiga].

A.Tapinas, kaip koks lietuviškas liberalas nesako: jūs, kurie eisite balsuoti, pasitarnausite Rusijai, jūs sugriausite Europos Sąjungą… Jis nesako – jūs esate kvailiai, arba, kaip V. Landsbergis, negąsdina, kad referendumas gali sugriauti ES. Jis nesako, kaip liberalas M.Lapinskas, kad referendumo organizatoriai žaidžia Putino žaidimą ir stengiasi įgąsdinti Europą, nesako, kaip D. Grybauskaitė, kad referendumais dažniausiai naudojasi autoritarinės,  taigi, ne demokratinės valstybės…

Tą  patį A. Tapinas pasako labai subtiliai: tai jūs, kurie ateisit balsuoti, esate kvailiai, jūs – Buratinai, besitikintys sulaukti, kada iš neparduodamos žemės išdygs pinigų medis. Tačiau didesnės vidinės kultūros žmogus prisimintų ir kuo baigėsi pasaka apie patiklų Buratiną. Naivumas ir atvira širdis nėra gėda.

O pasirinkdamas tokį savo santykį su tauta, su valstybės piliečiais, A. Tapinas peržengia ribą, kai sugrįžti atgal patikrinti, koks medis iš tos sėklos išaugo, tikrai gali būti kvaila.

Panieka tautai ir valstybei, menkinimas ir tyčiojimasis iš jų ir yra vienas ryškiausių Tapino sindromo požymių. Kokie dar požymiai galėtų apibrėžti vis labiau mūsų žiniasklaidos eskaluojamą reiškinį?  Štai jie (visai nepretenduojant į galutinį sąrašą), sindromo apkrėstųjų, požymiai:

– savo poziciją jie rodo viešai ir dažniausiai neprašomi;

– jie bijo mąstyti savarankiškai, kritiškai, todėl siekia būti „kaip visi“, yra priklausomi nuo bet kokios valdančiųjų ir „elito“ nuomonės ir garsiai jai pritaria;

– jie negali sutikti nė su vienu kritišku argumentu, nes, pripažinus bent vieną, sugriūtų visa jų argumentų virtinė;

– siekdami tikslo, jie nesibodi priemonių ir visada randa pateisinimą amoraliai elgsenai, sau palankiai keisdami visuotinai įprastą sąvokų ir terminų turinį;

– jie visada pasirengę susitarti ir parsiduoti bet kuriuo klausimu, jei užsimenama apie rūpestį Europos Sąjungos, pasaulio problemomis bei mūsų „atsilikimu“ nuo vadinamųjų žmogaus teisių,  europinių ir pasaulinių vertybių;

– jie pataikauja viešajai nuomonei, kurią patys ir kuria;

– jie nori būti pripažinti, pagerbti, moraliai bei finansiškai atlyginti, net jeigu tikslas pasiektas nesąžiningais būdais…

Pagal tokius požymius jie atpažįsta vienas kitą ir teikia vienas kitam paramą.

Tapino sindromas dažnai pastebimas tarp ilgą laiką dirbusiųjų komunistinio jaunimo sąjungos ir kompartijos aparate – ten jie būna išėję didelę nuolankumo, veidmainystės, demagogijos ir karjerizmo mokyklą.  Tiesa, komunistų karta jau traukiasi iš viešojo gyvenimo, todėl dabar „elito“ gretas užima (yra užėmę), jų vaikai, auklėtiniai, buvusieji komjaunimo vadovai.

Tačiau nebūtinai.  Tapino sindromas atpažįstamas ir nesusijusiuose su buvusia nomenklatūra asmenyse, išaugusiuose jau nepriklausomoje Lietuvoje. Labai dažnai jie yra subrendę ganėtinai aukšto lygio intelektinėje aplinkoje, yra aktyvūs ir jau nemažai pasiekę (arba tik „suimituoti“ intelektualais TV ekranuose) savo – beveik visada protinio darbo – profesinėje veikloje.  Tarp tokių pastebėsite istorikų, politologų, švietimo, kultūros darbuotojų, rašytojų, žurnalistų, valdininkų, kuriems lyg ir derėtų kritiškai žvelgti į pasaulį. Jie ir žvelgia, bet tik ne ten, kur be baimės galima ištarti žodžius patriotizmas, tauta, tėvynė, šeima ir nėra reikalo stengtis juos pakeisti žodžiais nacionalizmas, Europos Sąjunga, žmogaus teisės, lygios lyčių galimybės.

Taip, inteligentija iš prigimties yra lengviausiai paperkamas visuomenės sluoksnis, nesunkiai randantis filosofinį pagrindimą sąžinės išdavystei. Taip, sergantieji Tapino sindromu šiandien labiau pastebimi ne vien dėl ypatingo jiems skiriamo dėmesio mūsų žiniasklaidoje. Kad jie tokie subrendo jau nepriklausomoje Lietuvoje, negalime kaltinti tiktai švietimo sistemos. Juos auklėjo tėvai, žmonės, sovietinės sistemos išmokyti nuolankiai tylėti, garsiai neabejoti, ir to mokę savo vaikus. Tėvai, viską žinoję ir viską suprantantys, tylėję,  kad išliktų, kad išgyventų, kad jų vaikai būtų laimingesni ir daugiau pasiektų negu jie patys. Todėl ne viena atžala buvo pasmerkta Tapino sindromui. Bet net ir anais laikais atvirai demonstruojama nepagarba tautai, tėvynei, jos istorijai buvo ryškus tiesioginio kolaboravimo su okupantais požymis.

Su kokiu okupantu nepriklausomybę pasiekusioje šalyje kolaboruojama šiandien?  Lengva atspėti – su tuo, kuris yra praktiškai užvaldęs visas mūsų gyvenimo sferas, kuris sėdi aukščiausiuose valdžios postuose ir žingsnelis po žingsnelio veda valstybę ir tautą tolyn nuo idealų, kurie buvo dedami į valstybės pamatus pirmaisiais darbo už nepriklausomybę metais. Tapino sindromas nebus greitai įveiktas jau vien todėl, kad jis, kaip koks užkratas, puoselėjamas valstybinėse struktūrose, kad jis tyliai pateikiamas kaip sėkmingo gyvenimo ir karjeros pagrindas.  Vadinasi, pirmiausia reikia keisti tokias struktūras. Vadinasi, referendumo klausimas išlieka. Šįkart laimėjo kiti. Jie parodė, kad laimėti gali. Tik, kas žino, ar pralaimėjus ir antram referendumui, trečiame nebus balsuojama šakėmis?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.