Įžvalgos

Verta prisiminti. Leo Strauss. Prigimtinės teisės idėjos kilmė

Tiesos.lt siūlo   2017 m. gegužės 13 d. 17:19

3     

    

Verta prisiminti. Leo Strauss. Prigimtinės teisės idėjos kilmė

Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš vieno reikšmingiausių XX a. politinės filosofijos veikalų –politikos filosofo bei politinės filosofijos istoriko Leo Strausso (1899–1973) knygos „Prigimtinė teisė ir istorija“ (1953). Šiame didelę įtaką neokonservatizmo teorijai ir praktikai padariusiame veikale, tapusiame atsvara liberalizmo ideologijos peršamai žmogaus teisių sampratai, L. Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genezę ir raidą. Aptardamas istorines ir pasaulėžiūrines priežastis bei aplinkybes, lėmusias prigimtinės žmogaus teisės sampratų įvairovę, autorius pabrėžia, jog dabartinę politinės filosofijos krizę sukėlė įvairių pasaulėžiūrų mąstytojų atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.

Prigimtinės teisės idėjos kilmė

[...]

Filosofijos atsiradimas radikaliai paveikia žmogaus požiūrį į politinius dalykus apskritai ir konkrečiai į įstatymus, kadangi jis radikaliai paveikia šių dalykų supratimą. Iš pradžių autoritetas par excellence arba bet kokio autoriteto ištakos buvo tai, kas protėviška. Atradus prigimtį, to, kas protėviška, pretenzijos išraunamos; filosofija nuo to, kas protėviška, atsigręžia į tai, kas gera, į tai, kas yra gera savaime, į tai, kas gera iš prigimties. Tačiau filosofija išrauna to, kas protėviška, pretenzijas išsaugodama esminį to, kas protėviška, elementą. Juk kalbėdami apie prigimtį pirmieji filosofai turėjo omenyje pradmenis, t. y. seniausius daiktus; filosofija nuo to, kas paveldėta, atsigręžia į kažką senesnio negu protėviška. Prigimtis yra visų pramočių pramotė arba visų motinų motina. Prigimtis senesnė už bet kurią tradiciją; taigi ji garbingesnė nei bet kuri tradicija. Požiūris, kad natūralūs daiktai kilnesni nei žmogaus sukurti daiktai, grindžiamas ne paslėptais ar nesąmoningais skoliniais iš mito, arba mito liekanomis, bet pačios prigimties atradimu. Išankstinė meno sąlyga yra prigimtis, o menas nėra išankstinė prigimties sąlyga. „Kūrybiniai“ žmogaus gebėjimai, žavingesni už bet kuriuos jo gaminius, patys savaime nėra sukurti žmogaus: Shakespeare’o genialumas nebuvo Shakespeare’o kūrinys. Prigimtis visus menus aprūpina ne tik medžiagomis, bet ir modeliais; „didingiausi ir gražiausi daiktai“ yra nuo meno besiskiriančios gamtos kūriniai. Išraudama to, kas paveldėta, autoritetą, filosofija pripažįsta, kad prigimtis yra aukščiausias autoritetas[1].

Tačiau mažiau klaidintume sakydami, kad filosofija, išraudama autoritetą, pripažįsta prigimtį esant aukščiausiu standartu. Juk žmogaus gebėjimas, kuris, padedamas juslinio suvokimo, atranda prigimtį, yra protas arba supratimas, o proto arba supratimo santykis su savo objektais fundamentaliai skiriasi nuo to nesvarstančio „kodėl?“ paklusnumo, kuris atitinka tikrąjį autoritetą. Prigimtį vadinant aukščiausiu autoritetu būtų pritemdyta ta skirtis, dėl kurios filosofija išlieka arba žlunga, – proto ir autoriteto skirtis. Paklusdama autoritetui, filosofija, ypač politinė filosofija, prarastų savo pobūdį; ji išsigimtų į ideologiją, t. y. taptų esamos ar besirandančios socialinės santvarkos apologetika arba transformuotųsi į teologiją ar teisinę doktriną. Apie situaciją aštuonioliktame šimtmetyje Charlesas Beardas pasakė: „Dvasininkija ir monarchistai, remdamiesi dieviškąja teise, reikalavo ypatingų teisių. Revoliucionieriai griebėsi prigimties.“[2] Tai, kas teisinga kalbant apie aštuoniolikto šimtmečio revoliucionierius, teisinga, mutatis mutandis*, kalbant apie visus filosofus. Klasikiniai filosofai visiškai pripažino didžią tiesą, kuria grindžiamas to, kas gera, tapatinimas su tuo, kas protėviška. Tačiau jie nebūtų galėję atskleisti šios grindžiančios tiesos, jeigu pirmiausia nebūtų atmetę paties to tapatinimo. Ypač Sokratas buvo labai konservatyvus žmogus dėl galutinių praktinių jo politinės filosofijos išvadų. Tačiau Aristofanas nurodė šią tiesą užsimindamas apie tai, kad pamatinė Sokrato prielaida galėjo paskatinti sūnų sumušti savo tėvą, t. y. praktiškai išsižadėti natūraliausio autoriteto.

Prigimties arba prigimties ir konvencijos pamatinės skirties atradimas yra būtina sąlyga rastis prigimtinės teisės idėjai. Bet tai nėra pakankama sąlyga: visa teisė galėtų būti konvencinė. Kaip tik tai ir yra pagrindinio politinės filosofijos ginčo tema: ar egzistuoja kokia nors prigimtinė teisė? Atrodo, kad iki Sokrato vyravęs atsakymas buvo neigiamas, t. y. vyravo požiūris, kurį pavadinome „konvencionalizmu“[3]. Nenuostabu, kad filosofai pirmiausia turėjo linkti prie konvencionalizmo. Teisė pirmiausia iškyla kaip tapati įstatymui ar papročiui arba kaip būdingas jo bruožas; o atsiradus filosofijai, paprotys arba konvencija pasirodo kaip tai, kas slepia prigimtį.

Esminis ikisokratinis tekstas yra Hėrakleito posakis: „Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi.“ Pati to, kas teisinga, ir to, kas neteisinga, skirtis yra tik žmogiškoji prielaida arba žmogiškoji konvencija[4]. Dievas, arba tai, ką galima vadinti pirmąja priežastimi, yra anapus gėrio ir blogio ir net anapus gera ir bloga. Dievui nerūpi teisingumas jokia prasme, svarbia pačiam žmogaus gyvenimui: Dievas neatlygina už teisingumą ir nebaudžia už neteisingumą. Teisingumas neturi viršžmogiškos atramos. Kad teisingumas yra gerai, o neteisingumas – blogai, priklauso tik nuo žmonių veiksmų ir galiausiai nuo žmonių sprendimų. „Dieviškojo teisingumo pėdsakų randama tik ten, kur valdo teisingi žmonės; priešingu atveju, kaip matome, tokia pat dalia skirta tiek teisiesiems, tiek nedoriesiems.“ Tad prigimtinės teisės neigimas pasirodo esąs ypatingos apvaizdos neigimo padarinys[5]. Bet vien Aristotelio pavyzdžio pakaktų norint parodyti, kad įmanoma pripažinti prigimtinę teisę netikint ypatinga apvaizda arba iš tiesų dieviškuoju teisingumu[6].

Tačiau kad ir kokia indiferentišką moralinėms skirtims galima manyti esant kosminę tvarką, žmogaus prigimtis, kitaip negu prigimtis apskritai, visiškai gali būti tokių skirčių pagrindas. Iliustruojant šią mintį geriausiai žinomos ikisokratiškosios doktrinos, būtent atomizmo, pavyzdžiu, tas faktas, kad atomai yra anapus gėrio ir blogio, nepateisina išvados, kad nėra nieko iš prigimties gera ar bloga jokiems atomų junginiams, ir ypač tiems junginiams, kuriuos vadiname „žmonėmis“. Iš tikrųjų niekas negali pasakyti, kad visos žmonių daromos skirtys tarp gera ir bloga, arba visos žmonių preferencijos, yra tik konvencinės. Todėl privalome skirti prigimtinius žmonių troškimus ir polinkius nuo tų, kurie randasi iš konvencijų. Be to, privalome skirti tuos žmonių troškimus ir polinkius, kurie atitinka žmogaus prigimtį ir todėl yra geri žmogui, nuo tų, kurie naikina jo prigimtį arba jo žmogiškumą ir todėl yra blogi. Šitaip prieiname prie tokio gyvenimo, žmogiškojo gyvenimo, kuris yra geras todėl, kad atitinka prigimtį, sampratos[7]. Abi ginčo šalys pripažįsta, kad toks gyvenimas egzistuoja, arba, labiau apibendrinamai sakant, pripažįsta gerumo pirmumą, gerumo, besiskiriančio nuo teisingumo[8]. Ginčytinas klausimas yra tas: ar tai, kas teisinga, yra gera (iš prigimties gera), arba: ar gyvenimas pagal žmogaus prigimtį reikalingas teisingumo ar moralumo.

Kad aiškiai atskirtume tai, kas yra prigimta, nuo to, kas konvenciška, turime grįžti į individo[9] arba rūšies gyvenimo iki konvencijos tarpsnį. Turime grįžti prie ištakų. Turint omenyje teisės ir pilietinės visuomenės ryšį, teisės kilmės klausimas transformuojasi į pilietinės visuomenės arba visuomenės apskritai kilmės klausimą. Šis klausimas veda prie žmonijos kilmės klausimo. Toliau jis veda prie klausimo, kokia buvo pradinė žmogaus būklė: tobula ar netobula, o jeigu netobula, tai ar tas netobulumas reiškė švelnumą (geranoriškumą arba nekaltumą) ar žiaurumą.

Tyrinėdami šimtametės diskusijos šiais klausimais liudijimus, lengvai galime susidaryti įspūdį, kad beveik visi atsakymai į klausimus apie ištakas suderinami su prigimtinės teisės pripažinimu arba atmetimu[10]. Šie sunkumai prisidėjo prie to, kad buvo nuvertinti, jei ne visiškai ignoruojami, klausimai, susiję su pilietinės visuomenės kilme ir „pirmųjų žmonių“ būkle. Mums buvo pasakyta, kad svarbi yra „valstybės idėja“ ir jokiu būdu ne „istorinė valstybės kilmė“[11]. Šis modernus požiūris yra padarinys to, kad prigimtis buvo atmesta kaip standartas. Prigimtis ir Laisvė, Realybė ir Norma, Yra ir Turi būti pasirodė esą visiškai nepriklausomi vienas nuo kito; todėl atrodė, kad, tyrinėdami ištakas, negalime sužinoti nieko svarbaus apie pilietinę visuomenę ir apie teisę. Tačiau senovės žmonių požiūriu, ištakų klausimas turi lemiamą reikšmę, kadangi teisingas atsakymas paaiškina pilietinės visuomenės ir teisės statusą ir garbingumą. Pilietinės visuomenės, arba teisinga ir neteisinga, ištakos tyrinėjamos siekiant sužinoti, ar pilietinė visuomenė ir teisinga ar neteisinga grindžiami prigimtimi ar tik konvencija[12]. Į klausimą apie pilietinės visuomenės ir teisingo ar neteisingo „esminę“ kilmę negalima atsakyti neatsižvelgiant į tai, kas žinoma apie pradus arba „istorines“ ištakas.

Nuorodos:
[1] Cicero, Laws, ii. 13 ir 40; De finibus, iv. 72; v. 17.
[2] The Republic (New York, 1943), p. 38.
* su reikiamais pakeitimais (lot.).
[3] Plg. Plato, Laws, 889d7–890a2 su 891c1–5 ir 967a7 ff.; Aristotle, Metaphysics, 990a3–5 ir De caelo, 298b13–24; Thomas Aquinas, Summa theologica, i. qu. 44, a. 2.
[4] Frag. 102; plg. Frags. 58, 67, 80.
[5] Spinoza, Tractatus teologico-politicus, chap. xix (§ 20, Bruder ed.). Victoras Cath­reinas (Recht, Naturrecht und positives Recht; Freiburg im Breisgau, 1901, p. 139) sako: „...lehnt man das Dasein eines persönlichen Schöpfers und Weltregierers ab, so ist das Naturrecht nicht mehr festzuhalten.“* [*„...atmetus asmenybinio Kūrėjo ir pasaulio valdytojo būtį prigimtinė teisė neišsilaikys.“ (Vok.)]
[6] Nicomachean Ethics, 1178b7–22; F. Socinus, Praelectiones theologicae, cap. 2; Grotius, De jure belli ac pacis, Prolegomena § 11; Leibniz, Nouveaux essais, Book I, chap. ii, § 2. Žr. šias Rousseau Visuomenės sutarties ištraukas: „On voit encore que les parties contractantes seraient entre elles sous la seule loi de nature et sans aucun garant de leurs engagements réciproques…“* [*„Be to, matyti, kad sudarančios sutartį šalys paklūsta vienam prigimtiniam įstatymui ir be jokio jų tarpusavio įsipareigojimų garanto…“]; (III, chap. 16) ir „À considérer humainement les choses, faute de sanction naturelle, les lois de la justice sont vaines parmi les hommes…“** [**„Žvelgiant žmogiškai, be prigimtinės sankcijos teisingumo įstatymai tarp žmonių  neveikia…“ (Pranc.)]; (II, chap. 6). Žr. Žanas Žakas Ruso, „Apie visuomenės sutartį, arba politinės teisės principai“, Rinktiniai raštai, iš prancūzų k. vertė Laurynas Algimantas Skūpas, Vilnius: Mintis, 1979, p. 135–263.
[7] Kaip pabrėžia Ciceronas (De finibus, v. 17), šią sampratą pripažino „beveik visi“ klasikiniai filosofai. Ją pirmiausia atmetė skeptikai (žr. Sextus Empiricus, Pyrrhonica, iii. 235).
[8] Plato, Republic, 493c1–5, 504d4–505a4; Symposium, 206e2–207a2; Theaetetus, 177c6–d7; Aristotle, Nicomachean Ethics,  1094a1–3 ir b14–18.
[9] Dėl apmąstymų, koks žmogus yra „tučtuojau nuo jo gimimo momento“, žr., pavyzdžiui, Aristotle, Politics, 1254a23 ir Nicomachean Ethics, 1144b4–6; Cicero, De finibus, ii. 31–32; iii. 16; v. 17, 43 ir 55; Diogenes Laertius, x. 137; Grotius, op. cit., Prolegomena, §7; Hobbes, De cive, i. 2, annot. 1.
[10] Dėl prielaidos, kad laukiniška pradžia derinama su prigimtinės teisės pripažinimu, plg. Cicero, Pro Sestio, 91–92 su Tusc. Disp., v. 5–6, Republic, i. 2 ir Offices, ii. 15. Žr. taip pat Polybius, vi. 4. 7, 5. 7–6. 7, 7. 1. Žr. Plato, Laws, 680d4–7 ir Aristotle, Politics, 1253a35–38 implikaciją.
[11] Hegel, Philosophy of Right, § 258; plg. Kant, Metaphysik der Sitten, ed. Vorlaender, S. 142 ir 206–207.
[12] Plg. Aristotle, Politics,  1252a18 ff. ir 24 ff. su 1257a4 ff.  Žr. Plato, Republic, 369b5–7; Laws, 676a1–3; taip pat Cicero, Republic, i. 39–41.

Leo Strauss „Prigimtinė teisė ir istorija“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017. Iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė. Dailininkė Ilona Kukenytė.

Šaltinis: bernardinai.lt

Trumpai apie autorių: Žydų šeimoje gimęs Leo Straussas iš Vokietijos išvyko 1932 m. – iš pradžių emigravo į Paryžių, 1934 m. – į Didžiąją Britaniją, o 1937 m. persikėlęs į JAV, kur Čikagos universitete dėstė politologiją bei politinę filosofiją. Hamburgo universiteto auklėtinis, patyręs fenomenologų E. Husserlio ir M. Haideggerio įtaką, plėtodamas savąją prigimtinės teisės teoriją atsigręžė ir į graikų filosofų Platono bei Aristotelio palikimą. L. Straussas savo darbuose gynė tokią prigimtinės teisės sampratą, pagal kurią žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant, nepriklausomai nuo pilietybės ar kitų aplinkybių.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nuorodas       2017-05-16 15:37

reikėtų sutvarkyti. Platonas nerašė angliškai bei nebuvo vadinamas Plato Graikijoje nei Lietuvoje. O jo Valstybę jau esame išsivertę, kaip ir Spinozos Traktatą. Būtų ironiška, jei ir Tyto albos knygoje taip viskas ir būtų išspausdinta

pasirašau to nepasirašysiu       2017-05-13 19:16

nors progos pašlovinti protą nepraleidžiate, bet, žiūriu, pats pamąstyti nesiteikiate…
ir išties - kam svarstyti ir proto energiją eikvoti, jei užtenka prisiminti, ką kas nors kada nors sakė...
ir jei sakė, jog “idėjos kilmė... Talmude?”, galima viską atmesti ironija - išties verta žmogaus proto energijos veikla…
man tik smalsu: negi bent sau atrodote protingas ir šmaikštus?
p.s. tas galioja ir jums: “Dieviškojo teisingumo pėdsakų randama tik ten, kur valdo teisingi žmonės; priešingu atveju, kaip matome, tokia pat dalia skirta tiek teisiesiems, tiek nedoriesiems.“

Nepasirašysiu       2017-05-13 18:46

Prigimtinės teisės idėjos kilmė...tubūt Talmude? :D
Įdomios tautos, teisės gyventi ieškančios kitų tautų ir religijų mitologijose.
Gal paprasčiau teisių ieškoti komunizme? Mažiau energijos išeikvotumėte modernizuodami talmudus,


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Buitinės sąmonės triumfo kalnelis

Martinas Schulzas: Naujajai sutarčiai nepritarusios ES šalys iš Sąjungos bus pašalintos automatiškai

Povilas Urbšys. Negi mums gėda Vyties?

Prof. Vytautas Landsbergis: „Nacionalizmo bangomis Europoje norima užimti vietą po saule“

Matthew’as McManusas. Socialinė transformacija ir rinkos ekonomika

Suomijai – 100! Vaizdai iš didžiojo suomių mūšio dėl Laisvės

Irena Vasinauskaitė. Pasaulį seną išardysim ?..

Bronius Puzinavičius. Tarkim, Lukiškių aikštės memorialo konkurso rezultatai bus anuliuoti – ir kas toliau?

Vidmantas Valiušaitis. Kas pastatys lietuvišką Mannerheimo liniją?

Daumantas Stumbrys. Mūsų ir toliau mažės

Samuelis Greggas. Teisingi pinigai

Teismas patenkino LLKS skundą: prokuratūra iš naujo spręs, ar iškelti Rūtai Vanagaitei bylą dėl partizanų vadą juodinusių teiginių

Vyriausybė ketina parengti kompleksinę programą, aprėpiančią visą pokario Laisvės kovų įamžinimą

Vidmantas Valiušaitis. J. Pilsudskio „genijus“

Algimantas Rusteika. „Ar pajutot, kaip narsiąją žiniasklaidą apėmė baimė?“

Verta prisiminti. Aistros dėl Lukiškių aikštės statuso virė ir anksčiau

Liutauras Stoškus: „Gražus kalnelis gali būti bet kur“

Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vytautas Kabaila. Vyriausioji rinkimų komisija – nesąžiningų politikų ugdytoja, globėja ir užtarėja?

Politinis teismų procesas baigiasi? Kauno apygardos teismas skelbs nuosprendį Garliavos šturmo liudytojų byloje

Algimantas Rusteika apie Lietuvos žiniasklaidą: „Ką TAI turi bendro su gyvenimu?“

Romualdas Povilaitis. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima

„Talka kalbai ir tautai“ prašo Seimo Lukiškių aikštės konkursą pripažinti niekiniu

Vytautas Rubavičius: Antanas Smetona turi sugrįžti namo

Marius Kundrotas. Demokratija serga. Pribaigti ar gydyti?

830 tūkst. lenkų pasisako už abortų vaisiaus ligos ar negalios pagrindu draudimą

Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių

Prof. Laima Kalėdienė. Vyriausybė siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą

Algimantas Rusteika. Mano tvirtybės šaltinis

Vilniaus forumas: neteisėtas ir neskaidrus Lukiškių aikštės konkursas turi būti anuliuotas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.