Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Verta prisiminti. Kaip žemaitis Vilniui grąžino Vytį

Tiesos.lt siūlo   2018 m. vasario 23 d. 23:32

4     

    

Verta prisiminti. Kaip žemaitis Vilniui grąžino Vytį

Jūratė Mičiulienė | „Lietuvos žinios“ | 2011 m. gruodžio 12 d.

Kai virš sostinės Aušros vartų kilstelėję akis išvystame dviejų pegasų laikomą Lietuvos herbą – Vytį, regis, viskas suprantama, jam ten ir vieta. Tačiau sužinojus, kad jis buvo restauruotas 1986 metais, kai tokia simbolika buvo draudžiama, klausimų kyla daug.

Ne vienas dar prisimena, kaip tais laikais net dėl Trispalvės spalvomis nusimegzto šaliko tekdavo aiškintis sovietinio saugumo (KGB) rūmuose priešais tuometinę Lenino aikštę. O tokioje matomoje vietoje – Aušros vartų viršuje – netikėtai tarsi iš po tinko išniręs Vytis tada prilygo vos ne bombos sprogimui. Tų laikų studentai prisimena, kaip gandas apskriejo fakultetus, ir jaunimas būreliais traukdavo pasižiūrėti tuomet nematyto reginio.

Lietuvos nepriklausomybė skaičiuoja jau 21-uosius metus. Aušros vartų Vytis restauruotas prieš 25-erius, ta proga rudenį buvo surengtas minėjimas. Kaip ir kas tokioje matomoje vietoje slapčia atkūrė Vytį?

Ne dėl garbės

Aušros vartus restauravęs ir dėl to sovietmečiu nukentėjęs Kazimieras Balsys net atgavus nepriklausomybę ilgai tylėjo, nesiviešino. „Nesinorėjo būti tarsi kokiu pamokslautoju jaunimui. Pamenate, filme „Maža išpažintis“ tėvas vis pasakojo sūnui, kaip jis bunkeryje sėdėjo, ir priekaištavo, jog šis tos aukos nesupranta. Šį epizodą kaskart prisimindavau svarstydamas, pasakoti ar ne, – sakė K.Balsys. – Jaučiau pareigą, atkūriau mums visiems brangų simbolį ir man jokios garbės nereikia. Tačiau kai rudenį vyko minėjimas, kai buvo prisiminta ši istorija, mačiau iš susirinkusiųjų akių – šaulių, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnų, kitų žmonių - istorija jiems įdomi. Artimų draugų, ypač Aukščiausiosios Tarybos gynėjo, atsargos majoro Jono Užusienio įtikintas, ryžausi kalbėti. Gal jaunimas, nevertinantis laisvės, išvažiuojantis iš Lietuvos, dažnai net besigėdijantis prisipažinti esąs lietuvis, labiau supras, kad esame iškili, turtingą praeitį turinti Europos tauta. Gal patriotizmo daugiau įkvėps.“

K.Balsio su visomis detalėmis tik dabar pirmą kartą žiniasklaidai papasakota istorija atkuria sovietmečio dvasią - iliustruoja, kaip dirbo saugumas, kaip buvo sekama kiekviena laisvesnė mintis, kaip buvo slepiama nepriklausomos Lietuvos simbolika.

Slaptas susitarimas

„Jau nuo 1984 metų buvau atsitvėręs nuo sovietų valdžios, restauruodavau bažnyčias. 1986-aisiais gavau naują užsakymą – Aušros vartus. Pačiame viršuje iš apačios buvo matyti tik pegasai, bet ką jie laiko, įžiūrėti buvo neįmanoma. Su architektu Vidmantu Vitkausku tik užlipę pastoliais išvydome aptrupėjusį, apdaužytą Vytį. Pasikalbėjome dviese, pasitarėme ir nusprendėme, jog reikia prilipdyti trūkstamas dalis. Tuo labiau kad turėjome tuomečio Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos viršininko Juozo Stasiulaičio pasirašytą raštą, jog reikia viską detaliai atkurti, kaip buvę. Be to, man, žemaičiui iš Plungės, nedavė ramybės mintis – buvau girdėjęs, kad Vytį Lietuvai davė žemaičiai. Iš pradžių tik jų vėliavose buvo šis simbolis. Nesinorėjo sukelti skandalo, bet rūpėjo išsaugoti mums brangų simbolį – vėl jį grąžinti Lietuvai.

Žinojau, jog šis sumanymas geruoju nesibaigs. Aš buvau dar nevedęs, o Vidmantas turėjo du sūnus, vienas, regis, jau dešimtoje klasėje mokėsi. Tokiais atvejais saugumas nepalikdavo ramybėje ir artimųjų, tai buvau patyręs savo kailiu. Nujaučiau, kad vėl su tuo pačiu pulkininku teks aiškintis, nes jau dešimt metų turėjau reikalų su KGB. Kad Vidmanto vaikai be reikalo nenukentėtų, nusprendėme, jog atsakomybės imsiuosi aš. Jis man nupiešė, kaip viskas turi atrodyti, aš persipiešiau ir po truputį lipdžiau.

Darbavausi vienas, visą viršų buvau užsiklijavęs polietileno plėvelėmis. Niekas nematė, ką aš ten darau. Ir vis galvojau, kaip reikės aiškintis pulkininkui. Svarbiausias argumentas buvo ant projekto parašyta rezoliucija: „Būtina atkurti visas fasado detales.“ Žodis „būtina“ pabraukta trimis brūkšniais. Šis raštas J.Stasiulaičio buvo pasirašytas rengiant projektą, kol dar niekas nebuvo užlipęs iki viršaus ir pastebėjęs, kas ten yra. J.Stasiulaitis fanatiškai kovojo už Vilniaus senamiesčio išsaugojimą. Maniau, toks raštas jau yra neblogai.

Susitikimas su M.Lukšiene

Kai viskas buvo beveik padaryta, pamenu, rugsėjo 15 dieną, per savo gimtadienį, apačioje dar dažiau groteles. Girdžiu, už nugaros smulkūs moteriški žingsneliai – kaukšt, kaukšt artėja. Atsisukau ir išvydau labai simpatišką žilą damą salotiniu kostiumėliu ir baltais marškinėliais. Nuo jos tiesiog dvelkė gerumas. Pasisveikino ir pasakė: „Tai čia, kaip matau, lietuviai dirba.“ Aš pajuokavau, sakau, žemaičiai. Paskui ji surimtėjo ir tarė: „Ne vien tik savo vardu noriu padėkoti už labai gerą darbą, kurį atlikote. Žinote, apie ką kalbu – apie Vytį.“

Man kaip pagaliu per galvą trenkė. Dirbau pasislėpęs, atrodė, niekas nemato. Tos moters nepažinojau, sunerimau: kaip, iš kur, kas ji tokia. Tik vėliau man Vidmantas pasakė, kad tai buvo lietuvių literatūros profesorė Meilė Lukšienė (nuo 1951 m. Vilniaus universitete ji dirbo lietuvių literatūros katedros vedėja, tačiau 1958 m., prasidėjus katedros „valymui nuo nacionalistų“, buvo atleista – aut.). Ką ji daugiau kalbėjo, aš jau negirdėjau, mintyse tik kybojo klausimas – kaip pamatė. Ji dar pridūrė: „Suprantu, kad jūs rizikuojate, bet jei pavyktų, padarykite darbą iki galo.“ Perklausiau, kaip. „Nudažykite taip, kaip priklauso“, – tepasakė. Tada aš žado netekau… Atsisveikindama ištiesė ranką, bet manoji buvo ištepta dažais. Tada ji padavė nosinaitę nusivalyti ir ištarė: „Man labai malonu paspausti drąsią ranką. Tegul Dievas jums suteikia stiprybės.“

Iš pradžių planavau tik nutrupėjusias detales prilipdyti. Baltas raitelis raudoname fone būtų per daug kritęs į akis, bijojom, kad tada visai jo nenudaužytų. Vakare šventėme mano gimtadienį, klausiau Vidmanto, ką daryti. „Tu už viską atsakai“, – pasakė. Tada aš apsisprendžiau: „Jei jau profesorė liepė, tai ką čia dar svarstysim. Reikia nudažyti.“

Vėl sukau galvą, ką saugumui sakysiu. Pakrapščiau skalpeliu šalia raitelio, radau raudonų dažų. Pamaniau, išsisuksiu – dažau, kaip buvo.

Herbas – ryškioje šviesoje

Vieną dieną atėjo J.Stasiulaitis, jo pavaduotojas, dar kelios menotyrininkės iš inspekcijos. Mano Vytis dar užklijuotas. Klausia kodėl. Sakau: „Pagal jūsų technologijas detales atkūriau – tik vanduo, smėlis, cementas. Jokių kalkių, jokio gipso. Dažysiu tik gerai išdžiovinęs.“ Jam patiko, kad laikausi technologijų. Paskui apžiūrėjęs vartus dar liepė viską perdažyti pustoniu šiltesne spalva.

Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

wqwq       2018-07-12 11:32
wqwq       2018-07-12 11:31
Al.       2018-02-25 1:41

Taigi, Vyčio restauravimo projekto autorius ar bent bendraautorius - Vidmantas Vitkauskas ?
Tie žvėrys vadinami ne Pegasais, o grifonais.

aciu       2018-02-24 14:52

tikrai idomi istorija.


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.