Geroji Naujiena, Krikščionių pilietinis veikimas

Verta prisiminti. Jonas Lauriūnas. Ar galima tiesą pirkti melu

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugpjūčio 3 d. 19:54

6     

    

Verta prisiminti. Jonas Lauriūnas. Ar galima tiesą pirkti melu

Šiomis dienomis sukako 25-eri metai, kai Amžinybėn iškeliavo jėzuitas kun. Jonas Lauriūnas (1924 m. kovo 8 d. –1991 m. liepos 26 d.) – vienas aktyviausių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininkų, slapta leisto religinio leidinio „Rūpintojėlis“ bendraautoris, pamokslų kūrėjas, vertęs įvairią religinę ir teologinę literatūrą iš prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbų.

Savo pavyzdžiu ne vienam parodęs kelią pas Dievą kunigas ir vienuolis Jonas Lauriūnas rinkosi gyventi pareiga – kad nebūtų gėda: „Viena didžiausių silpnybių, kuri daro gėdą krikščionims – tai taikstymasis su menkybe, bailumas, slapstymasis. Šitaip mes išduodame savo brangiausias vertybes ir atidarome vartus blogiui. Mes nenorime būti druska, ir pasaulis ima gesti. Mes norime būti protingi, išmintingi ir Evangeliją išmetame į šiukšlyną. Užuot buvę raugu, mielėmis, mes tampame kisieliumi. Per mūsų bailumą ir ištižimą krikščionybė netenka jėgos. Mes stebimės, iš kur tokie vaikai šiandien, iš kur tokia mūsų visuomenė? Bijome būti druska, bijome išsiskirti iš kitų, bijome pasirodyti visuomenėje su krikščioniška spalva, bijome, kad mūsų namuose niekas neužuostų krikščioniško kvapo, bijome vaikams parodyti Dievą. Užtat mes tapome bespalviai, bestuburiai…“

Kun. Jonas Lauriūnas, jį pažinojusių liudijimu, stebino savo tolerancija ir supratingumu, sugebėjimu prakalbinti ir didelį, ir mažą, išsilavinusį ar mokslo neragavusį, telkti sovietmečio inteligentus, jaunimo grupeles – joms jis skaitydavęs paskaitas religine ar istorine tema, rengdavęs rekolekcijas. Manome, kad ir šiandien šio tauraus krikščionio asmenybė bei mintys yra aktualios ir vertingos.

A. Kėkštas [kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Ar galima tiesą pirkti melu

„Rūpintojėlis | 1978 m. gegužė (Nr. 5.)

Teatras yra savotiška šventovė: ten einame susitikti su tiesa, atsigaivinti dvasia. Bet kartais išeiname iš jo sužeista siela.

Žiūrėjau Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Šalia visų šviesių momentų paliko karčių nuosėdų vysk. Ignaco Masalskio asmenybė. Jį tokį sukūrė autorius. Galimas daiktas, kad jis kaip dvasininkas ir nebuvo visai be priekaištų. Bet negi jau toks tamsus, kad būtų galima bjauroti? Juk žinome, kad jis Vilniuje 1775 m. įsteigė mokytojų seminariją. Tai buvo bene pirmoji tokia mokykla Lietuvoje. Jis siūlė panaikinti baudžiavą, kai kuriuose savo dvaruose baudžiauninkus padarė činšininkais – vadinasi, suteikė tam tikro savarankiškumo. Jis siekė, kad Lietuva atsipalaiduotų nuo lenkų, pavyzdžiui, stengėsi, kad bažnytiniuose reikaluose lietuviai būtų nepavaldūs lenkams (Gniezno vyskupui), o tiesiog priklausytų Romai. Jis steigė mokyklas prie parapinių bažnyčių. Kai kam (architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui) padėjo prasimušti į šviesą. Jo rūpesčiu turime Vilniaus katedrą, Verkių rūmus. Gal nesmagu skaityti, kad jis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose 1778 m. įvedė lenkiškus Suplikacijų giedojimus, bet tokia buvo laiko dvasia: juk lenkų kalba jau nuo 1697 m. oficialiai buvo vartojama Lietuvos valstybinėse įstaigose (1). Jis, kaip Edukacinės komisijos pirmininkas, kaltinamas išeikvojimu, tačiau žinoma, kad daug tų išeikvojimų padarė jo tarnautojai.

Kai Lietuvos ir Lenkijos bendra valstybė ėmė ristis žemyn, jis ir kiti ieškojo būdų, kaip atsiskirti nuo Lenkijos. Šiuo tikslu užmezgė kalbą su rusais. 1791 05 03 lenkai paskelbė vienalytės Lenkijos konstituciją, kur Lietuva figūravo tik kaip jos provincija. Lietuvos senatoriai, tarp jų ir du vyskupai – vilniškis Ignacas Masalskis ir livoniškis Juozas Kasakauskas – nepasirašė šios konstitucijos. Abu vyskupai tapo tarsi opozicijos šiai lenkų klastai vadai. Kosciuškos sukilimo metu juos abu lenkai išsikvietė į Varšuvą ir pakorė... Kažin ar tinka mirusius prikelti iš kapo tik tam, kad jie būtų apspjaudyti… Ar garbinga matyti kitų tik neigiamybes ir nematyti jų šviesių bruožų? Autorius, be abejo, ieškojo asmens, kuris simbolizuotų ir įkūnytų valdžios idėją, bet ar šiam vaidmeniui būtinai reikėjo vyskupo Masalskio, šitaip nujuodinto?

Kas į praeitį šaudo iš pistoleto, į tą ateitis šaudys iš patrankos (Rasulas Gamzatovas). Mūsų praeitis ir taip skaudi, kaip skaudus ir paties Masalskio likimas…

Eina „Mažvydas“. Įdomu ir malonu žvelgti pro istorijos uždangos kraštelį ir stovėti prie lietuviško spausdinto žodžio versmės. Bet ir šį kartą užvaldo dvilypis jausmas – iš spektaklio išeini kaip sumuštas… Kažin, jei prisikeltų Mažvydas, ar jis neskubėtų gultis atgal į kapą, išvydęs save nupieštą Justino Marcinkevičiaus, kuriam dvasininkas būtinai turi būti suvedžiojęs merginą ir palikęs vaiką?! Gal to reikia dramatizmui sustiprinti, bet ar visada ši priemonė yra tiesa? Ką tokia „tiesa“ šiandien duoda žiūrovui, ypač jaunam žiūrovui, kai Bažnyčia yra mušama ir jai atimta teisė apsiginti?..

Matome girtą dvasininką, klausantį išpažinčių. Ar ne per pigus humoras, pasiskolintas iš kaimo bernų naktigonių? Niekas neneigia, kad buvo bažnytinių smuklių ir kitokių negeistinų dalykų. Bet Bažnyčia seniai nusimetė tas laiko dėmes. Buvo ir yra išgeriančių dvasininkų, bet tai tik pavieniai atvejai, o scenoje regime kaip tipišką reiškinį. Tai jau melas.

Viešai juokiamasi iš išpažinties. Tai įžūlus tikinčiojo jausmų įžeidimas. Taip daryti, rodos, draudžia tarybinis įstatymas, tai deklaruojama spaudoje. Ką autorius mano apie tikinčius žiūrovus? Ką žiūrovai pamanys apie autorių? Juoktis iš išpažinties nedrįso net toks pašaipūnas kaip Volteras (2). Apie išpažintį pagarbiai kalba Gėtė, sakydamas, kad ji neturėtų būtižmonėms atimta. Pedagogikos autoritetas Pestalocis sako, kad išpažintis yra nepaprastai reikšminga tautos auklėjimui. Kažin ar per šiandieninės epochos vėjus išneš savo širdyje Lietuvą tas jaunimas, kuris scenoje mato pajuokiamą religiją? Ką šis žodis reikš tautai, įbridusiai į degtinės klaną?

Scenoje rodomas dvasininkas, kuriam kryžius ir knyga svetimi. Suprask, – visi jie tokie! Argi? Kas mums įsteigė ir išlaikė universitetą Vilniuje, seniausią Tarybų Sąjungoje? Kas parengė mums žodynus ir gramatikas? Kas steigė mokyklas ir kolegijas XVI–XVII a.? Kas buvo mūsų įžymieji botanikai, astronomai, istorikai, spaudos kūrėjai, knygnešių organizatoriai, sukilimų dalyviai ir vadai, tautosakos rinkėjai, liaudies švietėjai? Visur matysime tą juodinamą dvasininką. Jam tiek paminklų pristatyta mūsų krašte ir užsienyje! Jų vardu pavadinti mūsų universiteto kiemeliai (Sarbievijaus, Počobuto). XIX a. pradžioje etnografinėje Lietuvoje ir Gardino gubernijoje iš 48 vidurinių mokyklų tik vieną išlaikė valdžia, o visas kitas – vienuoliai (3). Lenkų istorikas J. Ochmanskis teigia, kad 1864-1882 m. laikotarpiu kultūriniam sąjūdžiui vadovavo dvasininkai. Mūsų istorikas R. Vėbra rašo, kad XIX a. galima išskirti dvi sroves: stichinį valstiečių priešinimąsi ir klerikalų veiklą (4).

Vadinasi, didelį įnašą į tautos kultūrinį gyvenimą yra įnešę ir dvasininkai. Beje, ir gražiausius vaisius išauginusi obelis duoda šiek tiek rūgščių obuolių, bet dėl to ji nekertama. „Mažvydo“ autorius linkęs elgtis priešingai: per medžius nemato miško.

„Pelenuose“ rašoma, kad krikščionybė mokė mūsų tautą nuolankumo, kad atsiklaupus galima tik mirti (cituoju iš atminties). Ar tikrai krikščionybė moko pasyvumo? Ar jos atstovai dvasininkai pasyvūs? Po 1863 m. sukilimo vysk. Motiejus Valančius neteko 106 kunigų – jie buvo represuoti, o kai kurie net gyvybę paaukojo. Vokietijoje, Dachau vietovėje, yra didžiausios pasaulyje katalikų kapinės – kapai 1106 kunigų, paskutinio karo metais mirusių iš bado arba nunuodytų (5).

„Literatūroje ir mene“ (1976 05 08) rašoma apie italus, kaip jie karo metais kovojo su vokiečiais ir slėpdavosi pas kunigus. „Komjaunimo tiesa“ rašė, kad Čilėje Santjago vienuolyne slėpėsi sužeisti pogrindininkai ir kad valdžios agentai tyrinėja, kokie vienuoliai ir dvasininkai padeda opozicijai (1976. Nr. io). Tas pats laikraštis rašė, kad Čilės dvasininkai kelia balsą prieš žiaurias valdžios represijas politinių kalinių atžvilgiu (1976. Nr. 36). O 1977 m. Nr. 82 rašė, kad mūsų laikai didžiuojasi tokiais žmonėmis, kaip Martynas Liuteris Kingas, Albertas Šveiceris, Bendžaminas Spokas. Pirmieji du yra dvasininkai, apdovanoti už savo „pasyvumą“ Nobelio premija. Pirmasis kovojo už negrų teises Amerikoje ir todėl 1968 m. buvo nužudytas. Apie antrąjį, dirbusį Afrikoje, mirusį 1965 m., yra Maskvoje išleista knyga Velikij gumanist dvadcatovo veka.

1966 m., gavęs arkivyskupo leidimą, iš Bogotos universiteto sociologijos katedros pasitraukė profesorius kun. Kamilas Toresas ir išvyko į kalnus pas partizanus kovoti su nehumanišku Kolumbijos režimu. Po kelių mėnesių jis žuvo. Jo mirties minėjimas nubangavo per visą kraštą, net per kitas Pietų Amerikos valstybes, žadindamas teisingumo idėją.

Pietų Afrikoje, Rodezijoje, juodaodžiai laikomi antrarūšiais piliečiais. To fakto akivaizdoje dvasininkai nėra per daug „nuolankūs“. Štai rezultatai. 1976 m. gruodžio mėn. nužudytas metodistų dvasininkas Eliša Kuvana su žmona. Tą patį mėnesį nužudyti katalikų vyskupas Adolfas Šmitas, kunigas Vegartneris ir vienuolė Bergą. 1977 m. vasario mėnesį Musamio vietovėje, netoli Salsberio, į bendrą kapą nuleisti septynių baltųjų misionierių palaikai. Umtalio vyskupas Donalas Lamontas nuteistas 10 metų kalėti. Grupė dvasininkų – katalikų ir nekatalikų – yra įkalinti trumpesniam laikui. 1974 m. Izraelio valdžia nuteisė 12 metų kalėti Jeruzalės katalikų arkivyskupą sirą Hilarioną Kapučį už tai, kad jis palaikė palestiniečių laisvės mintį.

Čia tik kruopelytė iš daugelio faktų. įžymus XX a. mokslininkas Albertas Einšteinas savo atsiminimuose rašė:

Aš niekada nesidomėjau Bažnyčia, bet dabar jaučiu jai didelę pagarbą ir palankumą, nes tik viena Bažnyčia turi drąsos ir ištvermės ginti tiesą ir žmogaus laisvę. Būdamas laisvės mylėtojas, maniau, kad, Hitleriui paėmus valdžią Vokietijoje, bent universitetai gins laisvę, nes jie juk yra tiesos skleidėjai. Bet universitetai tylėjo. Tada maniau, kad laisvę gins laikraščių redaktoriai, kurie dažnai rašydavo ugningus straipsnius už laisvę. Tačiau po keleto savaičių ir jie nutilo. Tiktai Bažnyčia visą laiką stovėjo skersai kelio Hitleriui, norinčiam užgniaužti tiesą ir sunaikinti laisvę...

Šiukšlių yra kiekviename name, bet vieni mato šiukšles, o kiti – ir tai, kas pozityvu. Einšteinas gebėjo pamatyti ir pripažinti tai, kas pozityvu.

O gal ateizmo dozė yra išpirkos mokestis, norint įvesti scenon lietuvišką mintį? Bet ar galima tiesą pirkti melu? Ar melas nėra neapykanta tikrumui ir garbingumui? Ar tai nėra tulžinga pajuoka visko, kas matuojama sąžine? Ar šitaip negrimztama nužmogėjiman, palaiduman, ištižiman, gyvenimo netvarkon (6)? Tikri poetai neprekiauja sąžine ir tiesa. Jie turi drąsos ir nenuolankiauti. Taip darė vysk. Antanas Baranauskas, kuris, atvykęs dirbti į Seinus, pirmiau prabilo lietuviškai, o tik paskui lenkiškai – tai buvo neįprasta tiems laikams – ir kuris didžiavosi, kad jo krūtinės nėra palietęs joks caro valdžios ordinas.

Literatūra:
1. Mokslas ir gyvenimas. 1977. Nr. 10.
2. A. Koch. Homiletisches Quellenwerk. Herder, 1938. Nr. 442.
3. M. Lukšienė. Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje. Kaunas. 1970, p. 108.
4. Problemos. 1968.
5. Tag des Herrn. Leipzig. 1968. Nr. 10.
6. Moksleivis. 1977. Nr. 11.

Šaltinis: partizanai.org

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nesistebėkime       2016-08-5 12:59

“Kas į praeitį šaudo iš pistoleto, į tą ateitis šaudys iš patrankos (Rasulas Gamzatovas).” Taigi, nesistebėkime, kad šiandien apie poetą kalbama ir neigiamai…

Jules       2016-08-5 8:31

Jei turi babkių - gali beveik viską pirkti. Jacob Schiff galėjo įpirkti, tai yra pasisamdyti ir L.Trockį, ir Leniną, ir Staliną, o dabar samdosi Putiną, Medvedevą net mūsiškį buvusį LK(bolševikų)P Pirmąjį sekretorių ir tą galėjo pasisamdyti prichvatizacijai įvykdyti - paversti ubagais beveik milijoną lietuvių ir išgrūsti iš Tėvynės. Be babkių jokio Arabų pavasario ir jo invazijos į Europą irgi nesuorganizuotum. Žodžiu, be pinigėlių esi absoliutus nulis - tik gyvulys, kaip viename šventraščio aiškinime parašyta. Kokiame nesakysiu - yra labai griežtas BK straipsnis šiuo klausimu.

Julius Puras       2016-08-4 22:01

Jau senai nebuvau skaites tiek faktų ir jų palyginimų. Jaigu tokie straipsniai doninuotu Lietuvos žiniasklaidoje tai būtu nedidelis žiburėlis tunelio gale.  O tai vien “filosofų” letu palmaičių, rusteikų, vasiliauskaičių ir t.t. pliurpalai.

tai       2016-08-4 12:18

Lietuvos teismas

melagiai patys krečia niekšybes ir jas        2016-08-3 21:24

meta kaip purvą ant kitų,-sako ,kad tu taip padarei.tada ateina į pagalbą faktai.

Antanas       2016-08-3 20:52

Lietuvoje, ir tarp kai kurių jos piliečių tame tarpe ir lietuvių jau galima laisvai už tam tikrą kainą su melu nusipirkti “TIESĄ”, pareigas. Buvo laikai, kai TIESA buvo šventas žodis. Šventumo sąvoka suvulgarinta. Buvo laikai, kai kaimo žmogus išeidamas iš namų, nerakindavo durų o tik šluota duris paremdavo kaip ženklu, kad nieko namuose nėra. (Įeiti buvo nuodėmė ) Kas panaikino NUODĖMĖS supratimą? “Mokslinis” komunizmas ir ateizmas.

Rekomenduojame

Aleksandras Nemunaitis. Farsas, kuris bus šiandien

Vytautas Sinica. Kas visgi yra didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui ir interesams – krovinių tranzitas ar šita vyriausybė?

Aleksandras Nemunaitis. Vilniaus savivaldybė skubos tvarka nagrinėja…

Tai buvo klaida, sako Šiauliuose plakatą prieš skiepus gaminusios kompanijos vadovas

Valdas Rakutis. Kam rūpi Lietuva?

Lenkija naikina PVM mokesčius maistui, mažina mokesčius degalams, dėl kylančių kainų kaltina Rusiją ir Europos Sąjungą

Prof. Jonas Jasaitis. Pradėjome naujuosius. Absurdų ar žmonijos naikinimo laikmetis?

Italijos vyskupas uždraudė neskiepytiems kunigams dalyti Komuniją

Nacionalinis susivienijimas. Sausio 13-oji primena: metas atkurti Lietuvos valstybę

Pfizer pirmojo asmens išpažintys: ketvirta dozė, o po to 10 metų vakcinų

Edvardas Čiuldė. Kodėl mums nereikėtų persiimti vadinamojo progresyvizmo marazmų pamėgdžiojimu?

Seimas žengė žingsnį link Valstybinės lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeminimo

Už balos. Svarbiausi klausimai 2022 metais

Audrius Bačiulis. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu „Vilmorus“ paklausė apie užsienio politiką

Aleksandras Nemunaitis. Sužinome, kad Vilniuje gali dingti centrinis šildymas

Eugenijus Jovaiša. Nė viena save gerbianti pasaulio valstybė neleidžia tapatybės dokumentuose rašyti kitaip nei valstybine kalba

Ispanija sekuliarizuoja Jėzaus gimimą

Diskusija: ar visiems nebus geriau be savarankiškumo, vardan saugumo ir materialinės gerovės

Eric Zemmour: LGBT vaikams plauna smegenis mokyklose

Gėjų sekso scena ant Atėnų Akropolio įžiebė pasipiktinimo audrą Graikijoje

Prof. dr. Ignas Vėgėlė. Ar pakaks Prezidentui valios ir ryžto?

Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių asmens dokumentuose

Robertas Malone apgaudinėja cenzorius: tai, ką mRNR technologijos kūrėjas pasakė interviu po to, kai jį išmetė iš Twitter, užgniaužia kvapą

Gintaras Songaila. Laisvės gynėjų dienos proga – šokis ant Lietuvos Konstitucijos kapo?

Bosnija tampa pirmąja Europos šalimi be Covid’o pasų. Mirnes Ajanović nugalėjo Bosnijos federacinę vyriausybę

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Dėl lietuvių kalbos ir jos raidyno išdavystės

Ramūnas Aušrotas. Stambulo konvencija grįžta

Alvydas Butkus. Vienu šūviu du zuikiai? Tik kas tas šaulys?

Pensilvanijos universiteto translytis pralaimėjo plaukimo varžybas translytei iš Jeilio

Vytautas Sinica. Atkreipkim dėmesį, kokį sektorių sužlugdys konservatorių „vertybinė” politika

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.