Religija ir filosofija, Intelektualų vaidmuo

Verta prisiminti. Jonas Ambraziejus. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą

Tiesos.lt redakcija   2016 m. rugpjūčio 7 d. 15:02

11     

    

Verta prisiminti. Jonas Ambraziejus. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą

Siūlome prisiminti, kaip Justino Marcinkevičiaus kūrybą suvokė ir vertino jo amžininkai, rašę kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudoje.

„Rūpintojėlis“ | 1981 (17)

Kūrinys, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai (Pergalė.1980. Nr. 3). Taip J. Lankutis apibūdina Justino Marcinkevičiaus poemų dramų trilogiją, pavadindamas ją net šiuolaikiniu nacionaliniu epu. Algimantas Baltakis tokį suvokimą dar pagilina, teigdamas, jog joje išreikštas ieškojimas tautos dvasinių pagrindų, į kuriuos galima ir šiandien atsiremti (Ten pat).

Bet kas tai per pagrindai?

Sustokime prie vadinamųjų „Mažųjų poemų“, konkrečiai prie paskutinės, savo pavadinimu daug ką sakančios – „Homo sum“ (Missa brevis). Joje koncentruotai išreiškiama autoriaus poetinė žmogaus koncepcija, persmelkianti taip pat ir jo dramų trilogiją.

      Iš karštų pelenų
      kaip iš lizdo,
      Juodas Paukštis pakyla,
      ir aš, jo šešėly parpuolęs,
      meldžiuosi:
          Žmogau,
      teateinie tavo karalystė!
      Teateinie karalystė tavo
      į žemę ir į mus!
          Tikiu.
      Palaimintas ir prakeiktas – tikiu.
      Prikaustytas laiko galeroj – tikiu.
      Rodydamas tau, mano kūdiki,
      tą juodą paukštį,
      kur sklando virš mūsų galvų –
      tikiu.
          Tikiu į žmogaus karalystę,
      į jo kančią ir laimę,
      į griuvėsius ir pelenus,
      ir į savo prisikėlimą.
      Ir į savo prisikėlimą
      tavyje, mano kūdiki,
      tavyje, mano žolele,
      tavyje, mano baltas balandi,
          Tikiu – 
      Credo, quia Homo sum.
      Quia nominor Homo.

Šio „tikėjimo išpažinimo“ bejėgiškumas pernelyg aiškus, kad būtų vertas platesnio svarstymo, tačiau jis ne tik bejėgiškas, bet ir savotiškai tragiškas, nes Just. Marcinkevičius vis dėlto talentingas poetas, ir tas pseudotikėjimas daug ant ko jo kūryboje uždeda štampą pseudo. Pseudogilumas, pseudotragizmas, ko nepasakysi, pavyzdžiui, apie Nyčės arba Kamiu kūrybą. Nes mirties be prisikėlimo jie nevadina prisikėlimu, o vadina tikruoju vardu – mirtimi, taigi iš tragiškų dalykų nebando daryti operetės. Tai ontologinė dalyko pusė. Kita – žmogaus kaip „tikėjimo objekto“ tinkamumas tokiam vaidmeniui. Tėve mūsų maldoje žodžiai teateinie tavo karalystė išreiškia prašymą ir kartu troškimą kažko absoliučiai tobulo ir teisingo. Krikščionys tuo prašymu kreipiasi į Dievą, o Just. Marcinkevičius tais pačiais žodžiais – į žmogų. Jis taip pat norėtų kažko tobulo:
        Bet Katedra privalo būt teisinga!
        O jei bent vienas melo akmenėlis
        į pamatus paklius – tai vargas jai
        Ir tau, ir mums visiems!
(Katedra, p. 70).

Neįgyvendinamą uždavinį iškelia Just. Marcinkevičius savo dievui, ir ne vien dėl to, kad žmogus mirtingas, bet ir dėl moralinio ribotumo. Autorius ir pats tai pastebi. „Katedroje“ į Lauryno lūpas jis įdeda tokius žodžius:
        Gyvenimas – skurdus, vargingas, menkas,
        Gyvenimas – beprasmiškas ir tuščias, –
        Štai mūsų atgaila ir mūsų kryžius!
        Gyvensime – o todėl, kad nieko kito
        Nesugebam, nemokam, nepajėgiam.
        Gyvensim – valgysim, vaikus gimdysim,
        Gyvensim – riesimės dėl duonos kąsnio,
        Dėl padėties, dėl postų, dėl medalių.
        Gyvensim… Taip, gyvensim! Dieve mano,
        Už ką Tu mus gyvenimu baudi?

   
Po to ištisa lavina užgriūva Katedrą:

        A, tu tyli! Šalta ir abejinga,
        Tu stovi ir stovėsi. Į tave
        Suduš istorijos ir laiko bangos,
        Žmogaus didybė ir menkystė. Viskas –
        Ir vergija, ir laisvė. Viskas viskas.
        Stebėtoja esi, o ne dalyvė.
        Tai kam gi tokia bereikalinga?
        Kad į save surinktum visą melą,
        Žmogaus iliuzijas ir jo kančias?
        Tai kas tu – sandėlis? O, prakeikimas!
        Kaip tu gali stovėt, kai viskas griūna?
        Kaip tu gali tylėt, kai viskas rėkia?

(Išsitraukęs kardą įnirtingai kerta Koloną.)
        Štai taip! Štai taip! Sugriūk ir po griuvėsiais
        Palaidok viską. Nieko nepalik.
        Nėra tėvynės – paskutinio ramsčio,
        Kuris dar laikė mus abu.

Šiame monologe pasigirsta lyg ir tikro tragizmo gaidos, bet… Pasiaiškinkime Katedros simboliką. Ji nevienalytė. Viena vertus, ji – visų žmogiškų vertybių ideali sintezė, Tėvynės simbolis, kita vertus – ji vis dėlto krikščionybės šventovė. Į šią jos „pusę“, kaip atrodo, nukreipta visa cituotoji rūstybė. Čia paaiškėja svarbiausia autoriaus klaida (sąmoninga ar nesąmoninga) – pagrindinių  vertybių sukeitimas. Krikščioniui Katedros esmė – ne kolonos, ne sienos, ne žmogiškųjų vertybių kevalas; jis neturi iliuzijų – supranta, kad į jo statomas sienas „melo akmenėlių“ paklius neišvengiamai. Katedros esmė ir pagrindas jam yra TAI, ką žymi mirksinti liepsnelė prie altoriaus. Kol toji liepsnelė žymi ne tik atskiro žmogaus, bet ir Tėvynės ryšį su Dievu – nors ir viskas griūtų, Tėvynė nebus po griuvėsiais palaidota. Net jei Katedra bus visiškai sugriauta, bet toji liepsnelė pasklis ir išliks žmonių širdžių katedrose, išliks ir Tėvynė.

Justinas Marcinkevičius, kaip matėme, aprašo viską atvirkščiai. Tačiau iki čia dar yra lyg ir tikro tragizmo – tragizmo žmogiškosios kūrybos, pasišovusios vien savo jėgomis sukurti kažką absoliučiai tobulo, bet atsidūrusios prie „sudužusios geldos“ ir iš nevilties maištaujančios. Visa tai būtų, jei neskaitytume toliau:
        Kertu tave, tarytum pats save,
        Aš negaliu… Atleisk, aš negaliu!

(Perlaužia kardą, numeta jį, pats sukniumba prie Kolonos, apsikabina ją, verkia.)
        Atleisk, mieloji! Aš nebegaliu.
        Gyvenk! Gyvenk, nors ir kažin kas būtų.
        Būk mūs panteonu ir mauzoliejum,
        Jei Katedra nesugebėjai būti.
        Priimki viską, ką tau beatneštų
        Ir mes, ir būsimosios kartos. Viską.
        Priimki viską. Nieko neatmesk…

Ir taip tragedija virsta farsu… „Maištas“, pasirodo, tiksliai apskaičiuotas. Kardas numetamas į šalį – paliekama ir Tėvynė, ir patriotizmas, ir mūsų puikioji kalba. Tačiau visos tos vertybės perkeliamos į kitą plotmę – mirties – plotmę... Juk panteonas ir mauzoliejus – tai mirusiųjų karalystė. Jie turi prasmę, kai virš jų kyla gyva katedra, tačiau jei pati katedra verčiama mauzoliejum (gerokai primenančiu „Paveikslų galeriją“), tai… ratas užsidaro…

Jei šią temą būtų paėmę Nyčė, Kamiu ar pagaliau Šekspyras, jie būtų įkaitinę ją iki raudonumo ir abejonės bei netikėjimo būsenos tragizmą atskleidę tikrai sukrečiančia įtampa. O dabar, deja, – nei tragedija, nei komedija, nei juo labiau – nacionalinis epas…

Šaltinis: partizanai.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas        2016-08-14 11:18

Apsimarginalinęs Letas Palmaitis paskleidė vėl melagingus teiginius apie abraominius tikėjimus:“Abraominis tikėjimas laimėjo pasaulyje tik dėl Vienos Tiesos ir Vienos Dorovės visiems iškėlimo, bet ne dėl pagoniškų liaupsių genčių “tiesoms” bei santykinei (paprotinei) moralei -
velniop tokią Tautos tribūnų “krikščionybę”!”
Patarčiau pažiūrėti filmą apie tikėjimą Senovės Egipte, kuriame tada dominavo Pomirtinio gyvenimo kultas. Daugelis dalykų, aprašytų “Egipto Mirusiųjų knygoje” buvo panaudoti krikščionybėje. Aš jau ne pirmą kartą rašau savo komentaruose, kad be “Egipto Mirusiųjų knygos” nebūtų sukurta ir krikščionybė.
Netgi pažiūrėję šį video jūs galite pamatyti, kaip, apsimarginalinęs Letas Palmaitis, panašiai mąsto kaip ir ten rodomas ANI, kuris visą gyvenimą pašventė tik tam, kad patekti po mirties į tą AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ. Mirusieji ten turėjo tikslą, kuris krikščionybėje jau tapo GYVENIMU ROJUJE. Nusipirkti sau GYVENIMĄ PO MIRTIES kainavo nemažai ir ne kiekvienas tai galėjo sau leisti. Pažiūrėkite šį filmą, tai tikrai verta, jeigu norite suprasti, kaip susiformavo krikščioniškasis tikėjimas:
https://www.youtube.com/watch?v=p9PBCIYpSoI
   

Pikc       2016-08-8 15:51

-> Elena: Ar tikrai tokia jau priešingybė? wink

Elena       2016-08-8 12:30

Pritariu autoriui, jo straipsnyje išsakytoms mintims. Ačiū Jums, kad rašote. Tai priešingybė filosofės N.Putinaitės rašiniams, apie gerb. Marcinkevičiaus kūrybą.

Gerai parašyta        2016-08-8 8:18

Ne tarybinė nuomonė.

kolaborantai...       2016-08-7 23:09

nelaimingi žmogystos kolaborantai - jaučia, kad jie - tikri nusikaltėliai.
visom jėgom stengiasi pateisinti savo klaidas - gindami kitus kolaborantus - tokius, kaip komunistas j.marcinkevičių - su jo melaginga, ateistine “kūryba”

Pikc       2016-08-7 22:42

Buvau beketinąs rašyti komentarą, bet a) straipsnis nelabai jo vertas, b) komentatorius “perskaičius straipsnį” jau daugmaž viską pasakė (nors, mano galva, net per daug mandagiai wink) ir c) nelabai yra su kuo diskutuoti.
P.S. Straipsnio autoriui pradžiai praverstų pasižiūrėti VISAS žodžio “Pántheion” reikšmes. wink
P.S.S. Vis dėlto, tai buvo komentaras. smile

Marginalas apie Marcinkevičiaus politinį stabą       2016-08-7 19:14

Tikrai kiekvienas poetas yra laisvas savo kūryboje.
Tačiau tai, kad nukaršę bei ką tik išperėti Tautos tribūnai iškelia Justiną Marcinkevičių, nė neketinusį rodyti savo tikėjimo D-vu, bet rodžiusį (pasi)tikėjimą žmogumi bei Tauta, propagandiniame neva KATALIKIŠKAME kontekste, tėra tik akivaizdus savanaudis antirikščioniškas išperėtųjų politikavimas. Jis visai atitinka ir D-vo Tautos (Kristaus Kūno Bažnyčios) neigimą iškeliant valstybingumo gynybos idealu gentines “vertybes”, kada žudomi kitos genties broliai Kristaus Kūne vardan savo valstybės aspiracijų (Armijos Krajovos pavyzdėlis lietuviams, kaip reikia ginti savo valstybės interesus).
Abraominis tikėjimas laimėjo pasaulyje tik dėl Vienos Tiesos ir Vienos Dorovės visiems iškėlimo, bet ne dėl pagoniškų liaupsių genčių “tiesoms” bei santykinei (paprotinei) moralei -
velniop tokią Tautos tribūnų “krikščionybę”!

erkei       2016-08-7 17:44

Na, šauksi, šauksi ir… prisišauksi.
Taip atsilieps, kad net šūde randą rasi:)

eretikas       2016-08-7 17:21

Nieko nuostabaus,kad Poetas kritiškai vertino krikščionybę,kaip ir nieko nuostabaus,kad krikščionys kritiškai vertina JM.
Tačiau,praėjus 2000 metų nuo Dievo Apreiškimo,atrodo,kad pasauliui diriguoja ne Dievas,bet velnias.Dieve,kur tu?

Bet       2016-08-7 16:16

Juk reikia kažkur propatrijonų plepalizmą proteguoti?

perskaičius straipsnį       2016-08-7 15:49

Palikime poezijos analizę bei kritiką literatūros kritikams, nelįskime į tą meno ir mokslo sritį kurios neišmanome. Šiuo atveju turime diletantišką Justino Marcinkevičiaus poezijos suvokimą, norą primityviai įsprausti atskirų eilėraščių ir poemų ištraukas į tam tikras schemas, kurios patiktų šio straipsnio autoriui. Bet kiekvienas poetas (ne tik Justinas Marcinkevičius) yra laisvas savo mintyse ir vaizduotėje. Kūrėjo dvasia išlieka laisva visais laikais, nors Jo Tėvynė tuo metu gali būti ir ne laisva.
Pasiūlyčiau straipsnio autoriui pasikliauti Profesorės Viktorijos Daujotytės ir Valentino Sventicko moksliniais darbais nagrinėjant Poeto Justino Marcinkevičiaus kūrybą, o ne užsiimti primityviu diletantizmu.

Rekomenduojame

Asta Katutė. Ideologinė politika: nuo asmenvardžių keitimo iki vėl grąžintos Stambulo konvencijos

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujametinės valdžios dovanėlės Lietuvai

Vytautas Sinica. Su Matu Maldeikiu diskutavome apie valdančiųjų vertybinę užsienio politiką

Dovilas Petkus. Pasipiktinę tautos pasipiktinimu?

Aleksandras Nemunaitis. Dalinuosi profesorės A. Ramonaitės išmintingomis įžvalgomis apie demonizaciją, etikečių klijavimą, demokratiją ir tautos taiką

Linas Karpavičius. Siūlau valdančiajai daugumai idėją!!!!!!

Jolanta Miškinytė. Puiki žinia Lenkijos kovotojams su sanitarine diktatūra, žmogaus teisių pažeidinėjimu ir Konstitucijos mindymu

Pragariška Džo Baideno savaitė

V.Pranckietis privalo trauktis iš užimamų pareigų, jei vadovaudamas Seimo Kaimo reikalų komitetui neatstovauja kaimo daugumai

Abortai vėl tapo pagrindine mirties priežastimi pasaulyje

Ispanija Covidą priskiria įprastam gripui – ragina likusias ES šalis sekti šiuo pavyzdžiu

Linas Karpavičius. Šiandien, kaip niekad mums iškyla Sausio 13-osios aukų įprasminimo iššūkis

Kun. R. Grigas V. Landsbergiui: Profesoriau, galėtumėte būti dėkingesnis

Laisvės gynėjų dienai skirtas minėjimas Lukiškių aikštėje

Šalies visuomenės veikėjai sutaria – valdžia pati išprovokavo žmonių reakciją

Ramūnas Aušrotas.  Atėjo laikas vėl kovoti už laisvę

Sausio 13-ąją – Laisvės dieną piliečiai nušvilpė minėjime pasisakančius valdančiuosius, plojo tik Prezidentui

Dominykas Vanhara. Bet žinot, kas šiandien geriausia?

Lietuvių kalbai – gedulo varpai?

Dominykas Vanhara. Vyriausybė nutraukinės sutartį tarp Lietuvos geležinkelių ir Belaruskali

Aleksandras Nemunaitis. „Vilniaus viešojo transporto“ direktorius miega namie ir sapnuoja 1 mln. eurų pelną, darbuotojai miega prie jo kabineto

JAV mokykloje patvirtintas pradinių klasių moksleivių šėtono klubas po pamokų

Profesorius Ehud Qimrom: „Sveikatos ministerija, laikas pripažinti nesėkmę“

Vytautas Sinica. Prognozė Prezidentui

Vidmantas Valiušaitis. K. Pakšto įžvalga: Lietuva yra kraštas, kuriame labai pavojinga gyventi

Almantas Stankūnas. Tai sakote, bankrutuoja Vilniaus Šilumos Tinklai?

Vytautas Sinica. Kvailių ieškojimas

Aleksandras Nemunaitis. Farsas, kuris bus šiandien

Vytautas Sinica. Kas visgi yra didesnė grėsmė nacionaliniam saugumui ir interesams – krovinių tranzitas ar šita vyriausybė?

Aleksandras Nemunaitis. Vilniaus savivaldybė skubos tvarka nagrinėja…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.