Krikščionių pilietinis veikimas, Tikėjimo persekiojimas

Verta prisiminti. Harry Blamires: Pagrindiniai principai

Tiesos.lt siūlo   2016 m. liepos 5 d. 1:44

13     

    

Verta prisiminti. Harry Blamires: Pagrindiniai principai

„Šiaurės Atėnai“ | 2003 m. vasario 22 d.

Ko gero, daugelis kažkada juokėmės iš pasakojimo apie airį, kuris, praeivio paklaustas kelio į geležinkelio stotį, atsakė: „Jeigu aš eičiau į geležinkelio stotį, iš šios vietos tikrai nepradėčiau ten eiti.“

Šiame atsakyme glūdi stulbinama logika, kurios krikščioniui gali dažnai prireikti šiuolaikiniame pokrikščioniškame pasaulyje. Kai mus savo klausimais užklumpa to pasaulio gyventojai, labai dažnai turėtume pradėti atsakinėti nuo visai kito klausimo. Galbūt būsite paklaustas: „Ar negalvojate, kad miesto viešnamius reikėtų licencijuoti ir inspektuoti?“ Ko gero, toks klausimas mus sutrikdytų. Juk apie tai dažnai negalvojame. Esame linkę atsiriboti nuo tokių klausimų. Turbūt į tokį klausimą derėtų tiesiog mestelti: „O ar nemanote, kad tokį klausimą turėtumėte pateikti viešnamių lankytojams?“ Esu ne kartą girdėjęs, kai radijo laidose žmonės sutrikdavo nuo tokių klausimų. Kartais interviu iš dvasininko imantis žurnalistas primygtinai klausia: „Ką jūs, kaip krikščionis, manote apie badą Indonezijoje?“ Arba: „Ką jūs, kaip krikščionis, galėtumėte pasiūlyti dėl Ruandoje vykstančio genocido?“ Dvasininkai ar kiti krikščionys, tuo metu klausantys tos laidos, negali pasufleruoti, kad jei žmonės laikytųsi krikščioniškų principų, Indonezijoje nebūtų bado, o Ruandoje – genocido.

Tarp krikščioniško ir pokrikščioniško mąstymo plyti gili praraja. Savo mąstymą krikščionys grindžia fundamentaliais pagrindiniais principais. Mūsų elgesio pagrindų taisykles lemia Dešimt įsakymų. Moralės savybės mums yra aiškiai apibrėžtos, o mirtinos nuodėmės susistemintos. Tuo tarpu pokrikščioniškas mąstymas moralės absoliutų yra atsisakęs. Dėl šios priežasties mums gali būti sunku svarstyti šiuos dalykus su tais mūsų amžininkais, kurie stokoja tokio sisteminio supratimo apie gėrį ir blogį. Ir kaip tik todėl šiandien šitiek diskusijų suponuoja tam tikrą moralės vakuumą. Ir darosi vis sudėtingiau remtis pagrindiniais principais. Kalbant apie moralės ir elgesio problemas, pokrikščioniškas mąstymas veikia žodžių reikšmių išvedimo ir papildymo plotmėje. Jis apeina esminius racionalius lemiamus veiksnius tose situacijose, kurias kaip tik ir pasirenka aptarti.

Būtent todėl, kad šiuo atžvilgiu būtų aiškiau, kartais pagalvoju, ar nederėtų pateikti vieno labai teorinio klausimo: „Tarkime, kad visi pasaulio gyventojai rytoj atsiverčia į krikščionybę. Kurios šiais laikais žmoniją labiausiai kamuojančios problemos galiausiai išsispręstų, o kurios liktų neišspręstos?“ Mūsų mintijimo aiškumo dėlei, akimirką pasinerkime į tokią svajonę. Pasistenkime įsivaizduoti, kad pasaulyje gyvena vien tik krikščionys. Ir tarkime, kad šie atsivertę žmonės visame pasaulyje įdiegia krikščionybės principus tiek, kiek tik žmogui įmanoma. Ir tarkime, kad krikščioniškos vyriausybės viską tvarko taip, kad nė vienam piliečiui ar pilietei nėra jokių kliūčių pasireikšti tiek, kiek tik gali. Tokiu atveju nejaugi badas ir didžiausias skurdas visiškai nepranyktų? Nes, be abejonės, maisto gamyba pasaulyje būtų adekvati žmonijos poreikiams. Ir be abejo, jei prekės būtų teisingai paskirstytos, o ištekliai sąžiningai padalinti, daugiau nebeliktų plataus atotrūkio tarp turtais ir prabanga apdovanotos mažumos ir daugumos nepritekliaus. Argi karai nebūtų išgyvendinti? Nes manome, jog visi žmonės ir visos vyriausybės siektų ne vien savo, bet ir kitų gerovės. Ir manome, kad nebūtų piktų tironų, nei egoistiškų agresyvių piliečių, nei savo korumpuotumu maištus provokuojančių vyriausybių. Tokiu atveju, nebeliktų nei problemų, kurios verstų griebtis ginklo, nei asmenų, pasiryžusių naikinti kitus asmenis.

Ką norima tokia idealia hipoteze pasakyti? Juk sakysit, kad pasaulis toks niekada nebus. Mes, krikščionys, gyvename netobulame pasaulyje. Dar daugiau, pažvelgę į savo šalies bei tarptautinę situaciją, turime pripažinti, kad šis pasaulis yra labai piktas ir sugedęs. Nesantaika ir badas, priespauda ir neteisingumas yra pasiekę tokius mastus, kad visiškai išsityčioja iš tos mūsų svajonės. O mes linkstame įsiklausyti į šnekas tų, kurie juokiasi iš minties, kad šį piktą ir sugedusį pasaulį valdo geras Dievas. Kaip tik todėl yra svarbu priminti sau patiems, kad, praktiškai šnekant, krikščionybė turėtų poveikį čia išvardintoms blogybėms. Jei visi žmonės būtų krikščionys ir jiems būtų išmintingai vadovaujama, jie galėtų mūsų planetos gyvenimą neįsivaizduojamai pagerinti.

Iš šios dedukcijos kyla du esminiai dalykai. Vienas būtų tai, kad be jokių dvejonių galėtumėm atsakyti žmogui, klausiančiam: „Kaip jūs galite tikėti gerą Dievą, kai šiame pasaulyje vyrauja šitokia sumaištis?“. Galėtume atgręžti šį klausimą pačiam klausėjui: „O kaip jūs galite tikėtis, kad šis pasaulis būtų kitoks, jei geras Dievas ir Jo įsakymai yra ignoruojami?“. Antrasis dalykas būtų tai, kad krikščionys čia pat negali turėti vaistų nuo tų problemų, kurios kyla dėl tokio žmonių elgesio, kurį krikščionys griežtai smerkia.

Taigi, keldami vieną klausimą, iš tiesų iškėlėme du: kurios svarbiausios žmonijos problemos išsispręstų į krikščionybę atsivertusiame pasaulyje ir kurios pasirodytų neįveikiamos? Visiškai krikščioniškas pasaulis turėtų būti laisvas nuo nusikalstamumo bei nuo iš savanaudiškumo kylančių trūkumų. Tačiau aišku, kad jis nebūtų laisvas nuo vėžio ir kitų ligų, galinčių pasiglemžti ir jauno žmogaus gyvybę ar apkartinti gyvenimą. Piktnaudžiavimo alkoholiu sukelta kepenų cirozė išnyktų iš tokio pasaulio, kuriame žmonės su savo kūnu elgiasi kaip su Šventosios Dvasios šventove. Rūkymo sukeltas plaučių vėžys taip pat išnyktų. Visos ligos, kurias sukelia piktnaudžiavimas, lytinis palaidumas bei blogi įpročiai, būtų labai apribotos, o gal ir visai eliminuotos. Vis dėlto išliktų ir daugybė žmogiškų kančių, kylančių dėl ligų ir neįgalumo, kurių jokia savitvarda nepašalinsi ar netgi nesušvelninsi. Tarkim, autoavarijų labai sumažėtų, jei kiekvienas vairuotojas vairuotų drausmingai ir atidžiai. Vis dėlto, kažkiek „grynųjų avarijų“ vis tiek išliktų, kad ir dėl techninių problemų. Būtų ir stichinių nelaimių – žemės drebėjimų, potvynių ir tornadų, kurių savo gerais ketinimais tikrai neišgyvendinsime. Tuo labiau senėjimas – priepuoliai ir senatvinis silpnaprotiškumas – be abejonės, mestų šešėlį milijonų žmonių gyvenime, kad ir kokiame moraliai bei dvasiškai sveikame pasaulyje jie gyventų.

Taigi, kai esame klausiami, koks būtų krikščioniškas atsakas į vienokią ar kitokią nepritekliaus ar vargo problemą, turėtume aiškiai skirti tas blogybes, kurios kyla iš žmonių nedorumo ar kvailumo, ir tas, kurios kyla dėl stichinių nelaimių ar paties žmonių mirtingumo. Vargu ar įmanoma rasti kažkokius specifinius „krikščioniškus“ sprendimus problemų, kurios kyla iš antikrikščioniškos elgsenos. O šiais laikais labai dažnai girdime, kad diskutuojami tokie klausimai, kurie yra tik sudėtinės didesnių klausimų dalys ir kurių atskirai svarstyti nė nederėtų. Pavyzdžiui, panagrinėkime tokį klausimą: ar turėtų būti panaikinta mirties bausmė už žmogžudystę? Šiame klausime žodžio „turėtų“ stiprumas tikrai ne toks kaip klausime: „Ar turėtų kas nors žudyti kitą žmogų?“. Tiesiog pirmas klausimas su antruoju turėtų būti susietas pavaldumo ryšiais. Bet kas, itin atsargiai žvelgiantis į moralinių klausimų (tokių kaip „niekas niekada neturėtų žudyti“) apibendrinimą, gali būti nepatenkintas dėl menko žodžio „turėtų“ reliatyvumo klausime „ar turėtų būti panaikinta mirties bausmė?“

Pateikiau gana smarkų ir šiurkštų pavyzdį apie tai, ką turiu omenyje klausimus vadindamas pagrindiniais ir šalutiniais. Tik tada, jei asmuo pažeidė moralės įstatymą nežudyti, gali kilti klausimas: „Ar žudikui turėtų būti įvykdyta mirties bausmė, ar jį reikėtų įkalinti?“. Ir tik po to, kai į šį antrąjį klausimą bus atsakyta, galima kelti tolesnį klausimą, pvz.: „Ar iki gyvos galvos įkalinti žmogžudžiai turi turėti teisę į pasimatymus su sutuoktiniais?“. Šis skirtumas tarp pagrindinių ir šalutinių, papildomų klausimų tampa vis labiau reliatyvus šių laikų ginčuose. O kadangi krikščioniškas protas visada atsargiai žvelgia į neištirtas prielaidas, negalime visa galva pasinerti į tokias išvestines problemas, atsietas nuo konteksto. Kas nors ims klausti: „ar neturėtume berniukams mokyklose dalinti prezervatyvų, kad tiek jie patys, tiek aplinkiniai būtų apsaugoti nuo AIDS?“. Dar kas nors paklaus: „ar neturėtume mergaitėms dalinti kontraceptinių tablečių, kad apsaugotume jas nuo nepageidautino nėštumo?“. Šis „ar neturėtume“ krikščioniškam protui nėra priimtinas. Nes šitokie klausimai krikščionio mąstyme negali būti keliami atsietai nuo neištirtos prielaidos – jaunuoliai ims nuolat laužyti krikščionišką moralės įstatymą lytinio elgesio atžvilgiu.

Tai tiesiogiai siejasi su moraliniu įstatymu dėl lytinių santykių už santuokos ribų, apie kuriuos kalbėdamas krikščionis ir vartos žodžius „ar neturėtume“, o tiksliau sakant, žodį „neturėtume“.

Jungtinėje Karalystėje yra toks šaunus miestas, kuris savo istoriniais turtais traukte traukia turistus iš viso pasaulio. Tačiau ne taip seniai perskaičiau straipsnį apie vieną vargingą to miesto rajoną, kuriame šeimos gyvena visiškame skurde. Nedarbas ten jau yra tapęs norma, o nusikalstamumas labai paplitęs. Už regimo skurdo, purvo ir nykimo – gerai žinomi pasakojimai apie iširusias šeimas, alkoholizmą ir neviltį. Dar tragiškesnis šio rajono apleistumo vaizdas tampa dėl devintajame dešimtmetyje išplitusio heroino vartojimo tarp jaunų vyrų ir moterų. Iš pradžių, su pačiais geriausiais ketinimais, siekiant užkirsti kelią narkotikų vartojimo augimui, vietinė policija suvaržė prekybą švirkštais. Be abejo, po dešimties metų policija būtų žinojusi, kokių pasekmių tai gali sukelti, tačiau tada AIDS baimė dar nebuvo išplitusi. O būtent dėl tokio prekybos suvaržymo narkomanai įprato tarpusavyje dalintis adatomis. Dėl to tarp narkomanų ėmė sparčiai plisti ŽIV. Gal ir keista, tačiau dauguma tų narkomanų tikrai nebuvo homoseksualūs. Nebuvo jie ir kaip nors ypatingai netvarkingi ar palaidi. Tačiau viruso perdavimas per įprastus lytinius santykius buvo siaubingas. Buvo daug atvejų, kai jaunuoliai ir jaunuolės užsikrėsdavo virusu savo pirmosios lytinės sueities metu.

Ar dėl to, kad įsigyti hipoderminių adatų buvo sunku, galima kaltinti policiją? Ji siekė gero, remdamasi savo tuometinėmis žiniomis. Kai galiausiai kilo triukšmas ir imta reikalauti, kad adatų būtų galima laisvai įsigyti, šiam reikalavimui buvo nusileista. Čia kaip tik vėl susiduriame su labai šalutiniu „moraliniu“ klausimu: „Ar plintančios AIDS grėsmės akivaizdoje narkomanams turėtų būti leidžiama laisvai įsigyti adatų?“. Moralinio įvairiapusiškumo šiame klausime žodelyje „turėtų“ tikrai ne kažkiek. Visai kitaip jis skambėtų tokiuose klausimuose: „Argi jaunimas turėtų nevaržomas lytiškai santykiauti ne santuokoje?“; arba: „Argi jaunuoliai turėtų tapti priklausomi nuo heroino?“. Jei įsiveltume į ginčus su savo amžininkais, reikėtų pirmiausia išsiaiškinti moralinių priedermių suvokimą, kuriam daro įtaką žodelio „turėtų“ įvairiaprasmės vartosenos. Būtina išmatuoti moralinių priedermių laipsnį. Tą reikia paminėti dėl to, kad pokrikščioniškas protas dažnai būna užvaldomas tokių netikrų „priedermių“, kurios atsiranda tik todėl, kad fundamentaliosios priedermės ignoruojamos.

Mūsų visuomenė iš tiesų tapo labiau užjaučianti. Ir joks krikščionis neturėtų ieškoti pateisinamų priežasčių neatsiliepti į bet kokią nelaimę ar kančias bet kur ir bet kada. Niekur nepasakyta, kad gerasis samarietis suteikdamas pagalbą sužeistam keleiviui, būtų jį klausinėjęs, ar tik tas nebus pats sau užsitraukęs nelaimę. Tačiau pokrikščioniškas pasaulis karštligiškai (ir teisingai) stengiasi pašalinti žalą. Tačiau ta žala kyla dėl situacijų, kurioms visų pirma ir reikėjo užkirsti kelią, kad žala nebūtų padaryta. Kovojama su padariniais, o ne su priežastimis.

Aš gerai žinau, kad dabar skaitytojai gali imti protestuoti dėl to, kad aš esą įtikinėju beširdiškai pasverti nuopelnus užuot dirbus užuojautos darbus. Tačiau aš to nedarau. Aš juk ir nerašau knygos apie tai, kaip išgydyti pasaulį nuo kančių. Aš rašau knygą apie tai, kaip pataisyti padriką mąstymą. O svarbiausia, rašau knygą apie būtinybę pažvelgti giliau už šalutinių šios dienos praktinių moralės klausimų ir atsigręžti į pamatinius moralinius imperatyvus, kuriuos tiek ilgai ignoruojame mokėdami už tai siaubingą kainą.

Čia derėtų įterpti, kad, be abejo, skurdaus rajono buvimas gražiame istoriniame mieste kelia tiek socialinių, tiek moralinių implikacijų. Mūsų mintyse iškyla dar vienas pirminis moralės imperatyvas ir pateikia mums keblų klausimą: Ar turėtų mieste, kurio geresni rajonai klestėte klesti ir savo įžymybėmis iš viso pasaulio traukia turistus, egzistuoti visiškai skurdus, masinio nedarbo kamuojamas bei šitaip apleistas rajonas?

Vis dėlto, esminis dalykas ne tas. Labiausiai susirūpinimą kelia tai, jog mes, krikščionys, turėtume suprasti, jog pokrikščioniško proto aplinkoje gyvos tokios problemos bei prieštaravimai, kurie yra dirbtini ar netgi sąmoningai sukurti. Ar homoseksualiems partneriams turėtų būti suteiktas sutuoktinių teisinis statusas? Visai neseniai lesbiečių pora pateikė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, kad vieną jų įdarbinusi geležinkelio kompanija atsisakė jos partnerei suteikti specialias kelionės nuolaidas bei kitas lengvatas, kokios paprastai priklausytų kompanijos darbuotojo sutuoktiniui. Argi privalėtume visą savo dėmesį sutelkti šiam šalutiniam klausimui? Juk jis galėjo kilti tik todėl, kad į didžiuosius pirminius krikščioniškus imperatyvus žvelgiama taip, tarsi jie būtų atgyvenę.

Su panašiomis šalutinėmis problemomis susiduriame žmonėms agituojant už vienišų motinų teises. Be abejo, vieniša motina vienišai motinai nelygi. Yra ištekėjusių moterų, kurias paliko sutuoktinis. Yra vienišų motinų, kurias partneris suvedžiojo ir pametė. Tačiau yra ir daugybė tokių vienišų motinų, kurios pačios pasirinko tokią motinystę. Ir jos sudaro gana didelę dalį choro, kuris pastarosiomis dienomis tapo toks gausus, kad netgi imasi politinio lobizmo, į kurio reikalavimus būtina įsiklausyti. Be jokios abejonės, į vienišų motinų skundus būtina atsiliepti geraširdiškai ir su supratimu. Joks tikras krikščionis tuo neabejotų. Bet, kita vertus, joks tikras krikščionis negali vieno po kito klausytis tokių nusiskundimų, mintyse nepaklausęs: „Taip, bet vis dėlto, kodėl tu tapai vieniša motina?“.

Dabar tapo netgi nepadoru tokį klausimą ištarti garsiai. Visuomenei primetamas naujas pokrikščioniškas etiketas. Nebegalima paklausti: „Kodėl tu taip pasielgei? – arba, – Kaip gi tai atsitiko?“ – kalbant apie bet kurią atžalą, pagimdytą kurios nors iš gausios minios vienišų motinų, kurios reikalauja mūsų užuojautos ir valstybės paramos. Lygiai kaip Viktorijos laikais vaikams nebuvo leidžiama klausinėti, iš kur atsiranda vaikai, lygiai kaip buvo įprasta vaikams girdint kalbėti, kad vaikai darže nukrenta iš medžio ar kad juos per kaminą numeta praskrendantis gandras, lygiai taip šiais laikais mėginama apsimesti, jog vieniša motinystė ištinka netikėtai, tarsi paso pametimas ar sloga. Tokia atvira šitokio sąmokslo prieš tiesų kalbėjimą veidmainystė tiesiog atima žadą.

Jau esame pastebėję, kaip, vartojant pasakymą „santuokos iširimas“, pokrikščioniškas protas ėmė laikyti skyrybas tiesiog nesėkme, už kurią nė vienas sutuoktinis nėra atsakingas. Pokrikščioniškas protas išrado „nekaltas“ skyrybas, už kurias visą atsakomybę galima suversti santuokai, kuri, parsinešta namo ir pabandyta, pasirodė netinkama. Pokrikščioniškas protas dabar bando mus įpratinti prie minties apie „nekaltą“ nėštumą, kuris užgriūna savo aukas nepaaiškinamai, tarsi gripas ar vėjaraupiai.

Krikščionys privalo būti realistai. Privalome pažinoti pasaulį, kuriame gyvename. Turime kaip niekas kitas atidžiai rūpintis praktinėmis problemomis, kurios žmonėms kelia vargą ir neviltį. Tačiau iš minčių neturime išleisti didžiųjų moralės visuotinybių, kurias mūsų tikėjimas nurodo elgesio principais. Ir diskusijose privalome nedvejodami perkelti ginčo pagrindą nuo šalutinių klausimų prie esminių nurodymų, kaip turi elgtis žmogus.

Harry Blamires, The Post-Christian Mind. Ann Arbour, MI: Vine Books, 1999, vertė Kęstutis Pulokas.

culture.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas Palmaitis Kądarytikajui       2016-07-5 20:12

Priklauso nuo to, ar Pats esi krikščionis. Jei esi krikščionis gyvenimu, atsakymą rasi Kalno pamoksle.

Įspūdis       2016-07-5 18:00

to “dreba ir virpa pedofilai korumpuoti komunistai     2016-07-5 15:26

inkvizicijos bijo.
pagailėjo Dievulis nabagams protelio”  įspūdis kad pavydi

dreba ir virpa pedofilai korumpuoti komunistai       2016-07-5 16:26

inkvizicijos bijo.
pagailėjo Dievulis nabagams protelio smile

Įspūdis3       2016-07-5 15:35

Įspūdis kad žmonių žudymas yra abraomines religijas jungiantis principas, kadangi Abraominės religijos turi žmonių žudymo,liepimo žudyti žmones tokią  istoriją: judaizme - apie etninius valymus žydų raštuose Šventame rašte, islame - Korane sūros 5,9 , krikščionybėje – inkvizicija. Įspūdis kad religijos turinčios tokią istoriją neturėtų būti laikomos pavyzdžiu - kas gali paneigti kad nebus atgaivinta pvz. inkvizicija, užmėtymas akmenimis,žmonės bus “nukryžiuoti,arba kojos rankos bus kryžmai nukapotos”?
Įspūdis kad dėl aukščiau išvardintų faktų abraominės religijos turėtų būti uždraustos kaip ir TSRS ir Hitlerio simbolika. Ar gi realu krikščionis realistas?  Ar gi realu kad krikščionis netikėtų Mašiah/Kristaus/Pateptojo prisikėlimu iš numirusiųjų ir zombių marširavimu po Mašiah/Kristaus/Pateptojo nukryžiavimo ?

Ką daryti,kai       2016-07-5 15:30

vienas stengiasi elgtis krikščioniškai,atjausti,suprasti,o kitas su juo elgiasi klastingai,žiauriai?

Kaip rašo vienuolis Thich Nhat Hanh       2016-07-5 15:22

knygoje “Gyvasis Buda,gyvasis Kristus”,kad daugelis šiuolaikinėje visuomenėje gyvena tarsi be šaknų,-nebetiki savo tėvų ir senelių tradicijomis,tačiau nerado ,kuo jas pakeisti.Privalome atgaivinti ir sustiprinti savo šaknis.Reikia atsinaujinti krikščionybei ir kitiems tikėjimas,atnaujinti ,atgaivinti savo šaknis,permainyti tradicijas ir jas atnaujinti bei perduoti.

to "daug"       2016-07-5 14:49

tokį “pamąstymą” galėjo surašyti tik jau nebemąstantis…
Vienas iš nemąstymo ligos simptomų - užtikrintumo laipsnis, su kuriuo teigiama, kad jau viskas žinoma ir nebereikia mąstyti

daug       2016-07-5 14:21

žodžių, o minties mažai. Vis gausėjantys beprasmiai tauškalai daugelį atgrasė nuo šio tinklapio lankymo. Tas mąstymo “bukinimas” nėra atstiktinis. Sąmonės valdymui pasiduoda tik atbukinti protai. Nieko nauja, scholastika.

Įspūdis       2016-07-5 14:10

Iš viso susidaro įspūdis kad tikėjimas kovoja prieš žinias ir žinojimą - vien ko vertas DŽ. Bruno sudeginimas ir jo moklso uždraudimas.
Įspūdis kad krikščionybė priež vedas/ žinias ir žinojimą, o Lietuvoje netikinčiuosius žydu,krikščionių skelbiamu dievu Kristumi, ir šiais laikais vadina apsėstaisiais, eretikais…įspūdis kad iki inkvizicijos Lietuvoje vienas žingsnis…
Abraominės religijos iš viso turėtų būti uždraustos.

Marginalas Palmaitis: nud-vinta krikščionybė       2016-07-5 8:09

Straipsnis yra deistinis: D-vas pamokė teisingų taisyklių, o toliau žmogus paliktas saviveiklai neišvengiamos (ne vien savo, bet artimiausių žmonių!) mirties, taip pat gamtos ir atsitiktinumo nelaimių sąlygomis. Kokia tad prasmė švelninti čia laikinumą esant tokiam baisiam čionykščiam amžinumui? Gal mes materialistai?
Tikinčiajam atsitiktinumų nebūna: viskas yra D-vo, Kuris - aplinkybių Viešpats, rankose. Jei tau nutinka nelaimė, tai reiškia, kad ji leista už tavo ar kitų kaltes. Pati mirtis yra ne “gamtos dėsnis”, bet laikina bausmė tol, kol ji bus įveikta D-vo Karalystėje. Todėl rūpintis reikia visų pirma D-viškąja tiesa, o tai savaime aišku aprėpia ir aktyvios meilės artimui darbus, tačiau tie darbai nėra savitikslis, jie pajungti galutinei Kristaus viešpatavimo tiesai, bet ne šio pasaulio su mirtimi pavertimui rojumi. Netaps jis rojumi. Tokio tikslo Evangelijoje nerasime.
Tikslas - siekti D-vo tiesos ir tiesos Karalystės, kurią įsteigs Pats atėjęs Mesijas. Uždavinys tad - platinti tiesą aplink save ir neiti į kompromisus su pasauliu. Šis kelias yra pasiaukojimo kelias, o juo įstengs eiti tik tas, kuris jungiasi Kristaus Kūne su Jo Išganomąja Auka. Tik nuo čia anų “esminių klausimų” kėlimo pradžia.
PS Kad krikščionys “pjaunasi tarp savęs”, tai tik rodo, kad tokie nėra tikri krikščionys.

sako, Lietuvoje irgi yra krikščionių       2016-07-5 7:58

sunku patikėti, kai valdo korumpuoti pedofilai komunistai arba mizantropas kubilius

netikslus tekstas       2016-01-18 21:14

autorius galvoja, jei visi bus krikščionys - viskas bus gerai.
tai kad ir krikščionys pjaunasi ir velnias, ir blogis bus iki pasaulio pabaigos.
jeigu nebūtų blogio - nebūtų laisvos valios, nebūtų tikrų krikščionių.

Puikus tekstas       2016-01-18 16:17

“Krikščionys privalo būti realistai. Privalome pažinoti pasaulį, kuriame gyvename. Turime kaip niekas kitas atidžiai rūpintis praktinėmis problemomis, kurios žmonėms kelia vargą ir neviltį. Tačiau iš minčių neturime išleisti didžiųjų moralės visuotinybių, kurias mūsų tikėjimas nurodo elgesio principais. Ir diskusijose privalome nedvejodami perkelti ginčo pagrindą nuo šalutinių klausimų prie esminių”


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.