Įžvalgos

Verta prisiminti. Antanas Tyla. Suvalkų sutartis

Tiesos.lt siūlo   2017 m. spalio 8 d. 1:30

4     

    

Verta prisiminti. Antanas Tyla. Suvalkų sutartis

Voruta.lt

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos sutarties, vadinamos Suvalkų sutartimi, 91-ųjų metinių proga skelbiame pernai šios sutarties 90-mečio proga savaitraštyje „Voruta“ išspausdintą istoriko prof. habil. dr. Antano Tylos rašinį „Prieš 90 metų pasirašyta Suvalkų sutartis ir jos išniekinimas“.

1918 m. atkurta Lietuvos valstybė pergyveno kelias šiurpias invazijas, kurios buvo panašios tuo, kad siekė sunaikinti Lietuvos valstybę ir lietuvių valstybinę savimonę. Atkurtos Lietuvos valstybės pamatas buvo lietuvių tautos valią išreiškęs Vasario 16 Nepriklausomybės aktas, kuriame Lietuvos Taryba, kreipdamasi į kitas valstybes ir tautas, skelbė:

„Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu, […] skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Nepriklausomybės aktą patvirtino 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs Lietuvos Steigiamasis seimas. Vilnius, kaip valstybės sostinė, tapo konstitucine norma. Čia reikia priminti, kad Vilnių su valstybingumo atkūrimu siejo ir 1905 m. Didysis Vilniaus seimas.

Jo priimtame nutarime rašoma:

reikalaujame „Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji autonomiška Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, tautinių arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurio gyventojai prie to priklausyti norės“.

Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos valstybė atsidūrė tarp trijų stiprių geopolitinių centrų: Maskvos, Varšuvos ir Berlyno. Berlynas toleravo tautų apsisprendimo teisę ir tais pačiais 1918 m. kovo mėn. pripažino Lietuvos valstybingumą.

Lenino vadovaujama Sovietinė Rusija propagandiniais tikslais taip pat paskelbė Lenino ir Stalino pasirašytą Rusijos tautų teisių deklaraciją, garantuojančią laisvą apsisprendimą kurti savarankiškas valstybes. Tačiau Sovietinė Rusija save laikė Rusijos imperijos paveldėtoja, o imperija labai tiko komunistinės revoliucijos pradinės plėtros idėjai. Lietuvos savarankiškumas jai buvo dviguba kliūtis tai revoliucijai. Lietuvos valstybei aneksuoti buvo pasirinktas sovietinės kariuomenės lydimas kolaborantas Vincas Kapsukas, kurio marionetenė vyriausybė 1918 m. pabaigoje–1919 m. realizavo ir siekė įtvirtinti sovietinę okupaciją užgrobtoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Lietuvai pavyko išvyti šiuos okupantus. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartimi pastaroji pripažino Lietuvos valstybę, nors pasąmonėje turėjo vilčių ją aneksuoti.

Varšuva taip pat toleravo tautų apsisprendimo teisę, tačiau jos politikai buvo saistomi senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės jungtinės valstybės identifikavimo, jos teritorinio restauravimo ir atsikūrusių valstybių absorbavimo Varšuvos geopolitiniam centrui. Lietuvos nepriklausomybė ir Lenkijai trukdė. Savo tikslams ji, kaip ir Sovietų Rusija, turėjo neblogai organizuotas karines pajėgas, Lietuvoje turėjo savo kolaborantų.

Jaunos Lietuvos valstybės vyriausybė, palaikoma tautos ir jai lojalios visuomenės, nesirengė kolaboruoti su aneksijai besirengiančiomis kaimyninėmis valstybėmis, nors Lietuva militariškai negalėjo nei su viena jų lygintis.

Nuo Lenkijos, kaip ir nuo Sovietų Rusijos aneksionistinių užmačių, Lietuvai teko gintis ginklu.

Šiandien minime du 90 metų senumo Lietuvos istorijos svarbius įvykius. Tai 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutarties, nutraukusios Lenkijos puolimą ir užbaigusios Lietuvos ir Lenkijos karą, pasirašymą. Ir kitą – tai spalio 9 d. Lenkijos valdžios organizuoto Lietuvos užpuolimo, Vilniaus bei Rytų Lietuvos užgrobimo, naujo, 19 metų užsitęsusio Lietuvos ir Lenkijos karo pradžios. Karo, kurio pradžioje Lietuvos žemėje gindami savo valstybę žuvo Lietuvos kariai, savigynos jaunuoliai, šauliai ir šiaip Lietuvos piliečiai. Žuvusiųjų kapai išsidėstę Seinuose, Varėnoje, Marijampolėje, Vilniuje, Maišiagaloje, Širvintose, Giedraičiuose, Ukmergėje, Troškūnuose.

Yra manančių, kad skaudžią savo valstybę gynusių ir kritusių Lietuvos karių istoriją reikia pamiršti ir gyventi šia diena. Niekas nesako, dėl ko reikia pamiršti istoriją, kurios nenorėtume, kad ji būtų. Tačiau svarbu dėl ko ją prisimename. Juk prisimename II-jo pasaulinio karo pradžią ir pabaigą ne dėl to, kad jo norėtume ir džiaugtumės tuo kruvinu palikimu, bet kad jį pamerktume, kaip nusikaltimą žmonijai, kad pagerbtume jo aukas ir prisimintume visus jo padarytus demografinius, materialinius ir kultūrinius nuostolius. Prisimename dėl to, kad viską žinotume, kad galėtume vertinti savo kelią, valstybingumą ir valstybinę laisvę, bet ne tam, kad su kuo nors nenorėtume dabar bendraudami eiti Europos bendruomenės saugomu šiandienos ir ateities keliu. Dabar visas Europos Sąjungos valstybes turėtų vienyti bendri, pagarba savo kaimynams ir tarptautine teise paremti tarpvalstybiniai tikslai. Mes esame atsikratę homo sovieticus mentaliteto, galime viską prisiminti, tirti ir vertinti, prisiminti ir pagerbti už Lietuvos valstybę Lietuvos žemėje kritusius karius, šaulius ir neteisinti okupantų, kaip nelaimingų nesusipratėlių. Turime būti solidarūs su savo valstybingumu ir vadovautis nuostata – vertybė yra valstybinė laisvė ir nebuvo gerų ar blogų okupantų, buvo tik okupantai.

Žvelgiant į 1920 m. spalio 7 ir 9-ją, galima įžvelgti, kad ji yra charakteringa Vidurio Rytų Europos tarpukario tarptautinių santykių mentaliteto raiška. Vakarų Europa tarpukariu, galima sakyti, išvengė tarpusavio teritorinio dalinimosi. Tuo tarpu Rytų Europoje buvo išlavintas ir praktiškai taikomas apsisprendusių kurti ar atkurti valstybinį gyvenimą tautų valstybių sunaikinimas ir iš žemėlapio ištrynimas. Tarpukariu Rytų Europoje neatsirado stiprios politinės jėgos, kuri būtų tapusi mažesnių valstybių suverenumo saugotoja ir gynėja, tarptautinių santykių moraliniu sargybiniu. Tos funkcijos teko ne šio regiono valstybėms, o tarptautinėms universalioms institucijoms – Tautų Sąjungai, Ambasadorių konferencijai, Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijai. Nors ir joms nepavykdavo įvykdyti teisingumo.

Nesigilinant į visus pietvakarių Lietuvoje 1920 m vykusius karinius veiksmus, reikia pastebėti, kad 1920 rugsėjo 20 d. Tautų Sąjungai paraginus Lietuvą ir Lenkiją nutraukti karo veiksmus, po dviejų dienų Lenkija pradėjo operaciją „Nemunas“ prieš sovietinę armiją ir pradėjo veržtis į Pietų Lietuvą, sulaužė ir perskėlusi į dvi dalis Lietuvos karinę apsaugą per Seinus, Kapčiamiestį, Druskininkus nužygiavo link Lydos. Tuo metu Lenkijos generaliniame štabe buvo parengtas Vilniaus ir didesnės Lietuvos teritorijos dalies užgrobimo planas. Pilsudskis, atsižvelgdamas į tarptautinę opiniją, jo neparėmė kaip atviros, nepridengtos agresijos ir paruošė aneksionistinę savo kariuomenės maišto operaciją. Jos vykdytoju buvo paskirtas gen. L.Želigovskis ir 3 divizijos kariuomenės.

Spalio 7 d. Lietuvos ir Lenkijos sutartis Suvalkuose arba Suvalkų sutartis buvo tipiškas Rytų Europos tarptautinės teisės nihilizmo pavyzdys. Ją Lietuvos ir Lenkijos delegatai pasirašė tarpininkaujant JAV karinės misijos Baltijos kraštuose atstovams ir Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai. Jie ne viską žinojo ir todėl tarptautinio nihilizmo kontekste ši sutartis buvo labai panaši į 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį, kai Lietuva galvojo, kaip išsaugoti savo valstybę, ir, žinoma, neturėjo jokių kenksmingų kitai pusei planų, o Stalinas galvojo, kaip tą valstybę okupuoti pagal Molotovo Ribentropo paktą. Derybų Suvalkuose metu Lietuva norėjo išsaugoti valstybės pietinę dalį ir atskirus strategiškai svarbius objektus. Vienas iš tokių buvo Varėna, reikalinga kaip geležinkelių mazgas, permetant iš Suvalkijos ten sutelktą kariuomenę prie Vilniaus. Tačiau derybų, kurios vyko nuo rugsėjo pabaigos, laikotarpiu Lenkijos kariuomenė užėmė Varėną. Karo veiksmai su Lenkija Tautų Sąjungos reikalavimu buvo nutraukti tik spalio 6 d. Pagal sutartį Lietuvos sienos su Lenkija nebuvo patvirtintos, tik nužymėta demarkacinė linija, Lenkijos pusėje palikus Merkinę, Varėną, Bastūnus. Demarkacinė linija nuo Bastūnų į Rytus nebuvo nubrėžta ir sutarties partnerių siūlymu buvo nutarta ją nužymėti po to, kai iš ten išeis sovietinė kariuomenė. O iš tikrųjų ta nepažymėta demarkacijos linija buvo reikalinga numatytam Lenkijos įsiveržimui, nepažeidžiant sutartimi pažymėtos demarkacijos linijos. Pagal sutartį Lenkija sutiko praleisti per Varėną Lietuvos traukinius iš Suvalkijos su Lietuvos kariuomene, bet tik po du į dieną, turėdama tikslą sutrukdyti jos pervežimą prie Vilniaus. Lietuva pasirūpino sutartį įregistruoti Tautų Sąjungoje ir tikėjosi panaudoti tolesnėms deryboms. Lenkija manė sutartimi nuraminti tarptautinę opiniją ir paslėpti savo agresiją prieš Lietuvą.

Pasirašant sutartį jau buvo parengtas jo sulaužymas ir Rytų Lietuvos su sostine Vilniumi užgrobimas. Pilsudskis sudarė gen. Želigovskio su trimis divizijomis invazijos projektą. Spalio 9 d. paliaubos su Lietuva buvo sulaužytos, Lenkija pradėjo karą prieš Lietuvą, tą dieną Želigovskio grupuotė užgrobė Vilnių, Trakus ir po kurio laiko, sulaukusi pastiprinimo, pradėjo veržtis Ukmergės link, sustiprinta kavalerijos brigada žudydama besipriešinančius civilius prasibrovė iki Kėdainių apylinkių. Visa lietuvių tauta ir pilietinė visuomenė pakilo ginti savo valstybę. Amžininkė pasakojo, kaip Kauno „Aušros“ gimnazijos vyresnieji mokiniai savanoriais išėjo į frontą. Seimas nutraukė darbą, jo atstovai išvyko organizuoti valstybės gynimo. Lietuva sutelkė 40 tūkst. kariuomenę. Giedraičių ir Širvintų kautynėse Lietuvos kariuomenė sustabdė agresiją. Sunku pasakyti, kaip būtų vystęsi karo veiksmai po lapkričio 19–23 d. Širvintų ir Giedraičių kautynių, jei Karinės kontrolės komisija nebūtų sustabdžiusi sėkmingo lietuvių puolimo. Lapkričio 29 d. buvo pasirašytos paliaubos.

Užėmęs Vilnių Želigovskis paskelbė naujos butaforinės valstybės sukūrimą. Okupuota Lietuvos teritorija sudarė 13 450 kv.km, ten gyveno 489 tūkst. gyventojų. Išsaugodamas užgrobto krašto siuzereno tapatybę, Želigovskis pavadino jį ne kokia nors šiaurės Lenkija, bet Vidurio Lietuva, tuo pripažindamas, kad įsiveržė į kitą valstybę. Okupantai paleido į apyvartą Laisvos Lietuvos valstybingumą žeminančias – Kaunijos, Kauno Lietuvos – sąvokas. Istoriografijoje kai kurie istorikai tebevartoja šį terminą ir dabar.

Pasibaigus karo veiksmams, prasidėjo Lietuvos valstybės diplomatinė veikla siekiant atkurti savo teises į okupuotą ir aneksuotą Lietuvą. Tuo tarpu Lenkija okupuotoje Lietuvoje surengė rinkimus, išrinko vadinamosios Vidurio Lietuvos seimą, kuris, kaip ir reikėjo laukti, nutarė prijungti kraštą prie Lenkijos. Iš visos šios aneksinės procedūros, matyt, pasimokė Sovietų Sąjungos diktatorius Stalinas, kuris 1940 m. okupavęs Lietuvą irgi surengė rinkimus į  vadinamąjį Liaudies seimą, kuris, kaip ir reikėjo laukti, nutarė inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Šis Vidurio ir Rytų Europos patyrimas leidžia daryti politologinę išvadą, kad okupantų organizuoti rinkimai paprastai nebalsuoja už išsivadavimą iš okupantų, tiksliau – okupantai neleidžia balsuoti prieš juos. Tokie rinkimai yra demokratijos parodija ir jie turėtų būti draudžiami.

Okupavusi ir aneksavusi didelę Lietuvos dalį, Lenkijos valdžia žvalgėsi ir į Laisvą Lietuvą. Ignoruodama Vasario 16 aktą, Steigiamojo seimo nutarimą, ji kaip katė su pūsle, vis kaišiojo Lietuvos suverenitetą ir tautos valią naikinančią federaciją su Lenkija. Tam panaudojo ir Tautų Sąjungą, kur surado pritarėjų. Tačiau Lietuvos valdžioje nebuvo kolaborantų ir šios iniciatyvos nuėjo niekais. Kaip žinome, šitokiu instrumentu Sovietų Sąjunga 1940 m., padedant kolaborantams, sunaikino Lietuvos valstybę ir įgyvendino aneksiją.

Žiūrint iš šių dienų pozicijų negalima atsistebėti tik ką savarankišką Lietuvos valstybę sukūrusia lietuvių tauta ir visuomene, lojalia Vasario 16 aktui, jos tvirta valstybine savimone.

Aneksuotoje Lietuvos dalyje okupantai su tam tikru pagreičiu pradėjo lietuvių etnocidą, lietuvybės naikinimą. Iš Vilniaus į Lietuvos nepriklausomą valstybę buvo ištremti lietuvių inteligentai, tarp jų – ir Vasario 16 akto signataras Mykolas Biržiška. Per 19 metų trukusį lietuviškumo naikinimo karą buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, skaityklos, kultūrinės ir mokslo draugijos, organizacijos, periodinė spauda. Mes dar gerai prisimename, kaip sovietinės okupacijos metais buvo trukdomas Vakarų šalių radijo pasiklausymas. Okupuotame Vilniaus krašte lietuviai tai patyrė daug anksčiau, nes už radijo iš Kauno klausymą okupacinė administracija dėdavo baudas. Antilietuviška veikla ypač pasižymėjo Vilniaus vaivada L.Bocianskis, šias pareigas ėjęs 1932–1939 m. 1936 m. jis parengė slaptą valstybės administracijos politikos programą, taikytiną lietuviams.

Visas šis etnocidas baigėsi tuo, kad Lietuva, viską užmiršusi, 1939 m. rugsėjį, kai Lenkiją ištiko katastrofa, priėmė ir internavo 15 000 Lenkijos kareivių ir karininkų. Internuotų 2 500 karininkų Lietuva išgelbėjo nuo Katynėje Sovietų Sąjungos enkavedistų sušaudytųjų 22 tūkst. likimo. Tačiau negirdėti, kad tai prisimintų Lietuvos valstybės vadovai kaip padorumo etalono, nesigirdi progai pasitaikius Lenkijos padėkos, sakysim, iš Europos Parlamento tribūnų, iš kurių, sekant rusų politologo Aleksandro Dugino doktriną, liejasi europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio su bendrais liejamas Lietuvos adresu purvas.

Baigiant apie 1920 m. Lietuvos dalies aneksiją, reikia pripažinti, kad imperializmas yra nešvarus reikalas. Jo nereikia baltinti ir toleruoti, nes jis kaip vėžys ėda tarpusavio valstybių tarptautine teise paremtus geros kaimynystės santykius, valstybių piliečių savimonę. Tiesa padės mums būti teisingais ir dorais, tarpusavio savigarba besivadovaujančiais kaimynais. Tikėkime, kad 90 metų įvykių prisiminimas pasitarnaus Rytų Europos valstybių tarptautinių santykių mentaliteto kokybei, bendrai gerovei ir ateičiai.

O mes turime pagerbti visus, kurie savo narsa ir gyvybėmis tuomet apgynė Lietuvos valstybės laisvę nuo Suvalkų sutarties sulaužytojų karinio smurto.

punskas.pl

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+


Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2017-10-9 16:03

Užknisa visokių “jonių” kartojama lenkiška propaganda. Bolševikai tada lenkus išmušė iš LENKŲ okupuotos Lietuvos dalies - lietuviai net norėdami nieko “praleisti” negalėjo, nes jie tos teritorijos paprasčiausiai nekontroliavo.

čiombė.       2017-10-8 20:21

greit bus kita sutartis. šitiek metų ,ir be sutarčių.taip nebūna.

jonis       2017-10-8 18:42

1920 m. liepos 12 d. sutartimi , pasirašyta Rygoje su Rusija,  prie Sutarties pridėtu slaptu protokolu įsipareigojome per savo teritoriją perleisti kovai prieš Lenkiją, raundongvardiečių pajėgaS.  Ir perleidom.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-10-8 17:43

Visa tai parodo, kad pranašas Oskaras Milašius, savo knygelėje “Trečdalis atskilusio mėnulio virš Lietuvos” teisingai patarė, kad norint, kad Lietuva išliktų kaip VALSTYBĖ, tai pirmiausiai ką reikia daryti tai: NESUSIDĖTI SU LENKAIS. Lietuvos valdžia viską daro atvirkščiai. Ir strateginiu partneriu, spjaudančiu ant jų pačių, paskelbė ir tas taip vadinamas “tris” raideles įvedinėja ir t.t. ir t.t. Išvada: Lietuvos valdžia naikina Lietuvos valstybę.

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.