Visuomenės pokyčių analizė, Istorija

Verta prisiminti: Medininkų žudynėms – 25-eri. Vytas Petruškevičius apie gyvenimą ant parako: viskas galėjo sprogti vienu garu

Tiesos.lt siūlo   2016 m. liepos 31 d. 14:44

1     

    

Verta prisiminti: Medininkų žudynėms – 25-eri. Vytas Petruškevičius apie gyvenimą ant parako: viskas galėjo sprogti vienu garu

Minėdami 25-ąsias Medininkų žudynių – 1991 metų liepos 31-ąją sovietų omonininkai išžudė pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus – metines siūlome prisiminti Vyto P. Petruškevičiaus ir Daliaus Stanciko pokalbį apie to laikmečio pasirinkimus.

Tiesos.lt primena – tą naktį Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai: Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius (nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją). Medikams pavyko išgelbėti vienintelio sunkiai sužeisto pareigūno Tomo Šerno gyvybę.

Dėl Medininkų žudynių kol kas nuteistas tik vienas asmuo – Konstantinas Michailovas. Už nusikaltimą žmoniškumui buvęs Sovietų sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) milicininkas, Latvijos pilietis teismo sprendimu įkalintas iki gyvos galvos. Dar trim Rusijos piliečiams – OMON būrio vadui Česlavui Mlinykui ir to paties būrio milicininkams Andrejui Laktionovui bei Aleksandrui Ryžovui – kaltinimai pareikšti už akių.

Bernardinai.lt

Vytas Petras Petruškevičius šią savaitę žiniasklaidos buvo pastebėtas tik todėl, kad Medininkų bylos teismo procese pareiškė, kad tarp įrodymų nėra jo filmuotos medžiagos ir tai, kas rodoma jo vardu, – ne jo darbas. V. Petruškevičiaus filmuota medžiaga yra aukso vertės, nes jis pirmasis įamžino dar karštus istorinio nusikaltimo vaizdus ir svarbius daiktinius įrodymus. Deja, visa tai kažkur dingo, o bylos tyrimas užsitęsė du dešimtmečius…

V.Petruškevičius – ne tas žmogus, kuris braunasi į viešumą, lipa ant bačkos ir demonstruoja savo drąsą ar išmanymą. Nenoriai jis komentavo žurnalistams ir tą pradingusios medžiagos faktą: „Vaikosi sensacijų, nesigilina į esmę – nenoriu dalyvauti tokiame farse. Kur jie visi buvo prieš dvidešimt metų? Ką mūsų valdžios padarė, kad būtų nubausti Medininkų žudynių vykdytojai ir užsakovai? Kas šiandien prisimena tuos eilinius muitininkus, apgynusius Lietuvos valstybę, jos ekonomines sienas?“ – greičiau liūdnai nei piktai klausia jis.

Vytas Petruškevičius ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynėjas 1991-ųjų kruvinojo sausio metu, ir vienas iš trijų pirmųjų muitininkų, atsistojusių saugoti pavojingiausios Rytų Lietuvos sienos su Baltarusija, kur tuomet ne tik siautėjo gerai ginkluotas specialaus paruošimo sovietinės milicijos OMON’o būrys, bet ir supo priešiškai nusistatę gyventojai, reikalaujantys suteikti jiems autonomiją nuo Lietuvos ir grąžinti sovietinę valdžią. Vytas Petruškevičius taip pat ir pirmasis ne kartą apšaudyto ir deginto muitinės Lavoriškių posto viršininkas, pirmasis iš valstybės pareigūnų atvykęs į kraupią Medininkų žudynių vietą.

Deja, šiuo metu V. Petruškevičiaus patirtis valstybės tarnyboje nebereikalinga, tad jis augina ir ugdo sportinius žirgus. Toks tad yra šiandienis „Bernardinai.lt“ pašnekovas, kurį Sausio 13-osios proga ir paprašėme prisiminti tą žūtbūtinį laikmetį.

Istoriniai 1990–1991 metai net jų tiesioginiams dalyviams po truputį užsikloja praeitimi. Papasakokite, kaip tapote Aukščiausiosios Tarybos gynėju, kaip atėjote dirbti į muitinę?

Kažkur išgirdau, kad kuriasi muitinė, ir nutariau įsilieti į šį naują procesą, stiprinantį atsikuriančią valstybę. Atėjau į muitinę 1990 lapkričio 12-ąją, buvau 21-as asmuo šioje sistemoje. Gana greitai iš mūsų buvo sudaryta grupė, kuri pradėjo stebėti suaktyvėjusius kariškių veiksmus Vilniaus Šiaurės miestelyje. Pagrindinis postas buvo tuometės Jaunųjų technikų stoties 5 aukštas – iš jo mes matėme Šiaurės miestelį. Dar vienas postas buvo „Lietuvos“ viešbučio 22 aukšte – iš jo gerai matėsi kariškių judėjimas po miestą. Taigi, gavę iš Technikų stoties pranešimą apie kariškių judėjimą iš Šiaurės miestelio, mes per raciją (nebuvo juk jokių mobiliųjų telefonų) perduodavome žinias postui į „Lietuvos“ viešbutį, o šis apie tolesnį kariškių maršrutą perduodavo į Seimą arba Krašto apsaugos departamentą. Dirbome ištisą parą, pamainomis, tokių mūsų žvalgybininkų buvo 6–8. Taip pat dar buvo ir judantis postas – mums skirta juoda „Volga“ sekdavome sovietų kariškių mašinas.

Matyt, ne tik mes juos, bet ir jie mus sekė, nes kartą man su Robertu Petkevičiumi belaukiant kariškių mašinų prie buvusio kino teatro „Tėvynė“ staiga buvom apsupti kariškų šarvuočių, areštuoti ir nuvežti į Šiaurės miestelį.

Sulaikant mūsų nieko neklausė, nieko nepaaiškino, įsodino į šarvuotį. Man tuo metu rūpėjo tik greičiau atsikratyti tarybinio paso, kuriame buvau prirašęs sekamų kareiviškų mašinų numerių. Nutaikęs progą šarvuotyje pasą perplėšiau ir užkišau už benzino bakų, tad likau be jokių asmens dokumentų. Bet kariškiams jų ir nereikėjo.

Mes, aišku, paskelbėm bado streiką, nevalgėm, negėrėm, signataras Z. Vaišvila dėl mūsų vedė derybas su tuometiniu sovietų armijos Vilniaus įgulos vadu generolu Vladimiru Uschopčiku (šiuo metu vienas iš Sausio 13-osios žudynių bylos įtariamųjų, besislapstantis Baltarusijoje ir ten dirbęs Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju – red.), tai mus antrą parą paleido. Sulaikymo metu ir man teko trumpam susitikti ir Vladimiru Uschopčiku, kuris mums pagrasino ir nuėjo. Ilgiau mums priekaištavo, ko čia mes kišamės, toks lietuvis pulkininkas Antanas (pavardės nepasakė). Kai supratau, kad iš Dzūkijos, tai ir paklausiau: jei tavo mama Dzūkijoje palaiko Lietuvos neliečiamybę, tai ar važiuosi į Dzūkiją šaudyti ir savo motinos? Supyko, įstūmė mane į kamerą: „Tik tylėk“.

Įdomus momentas buvo, kai paleidus nuėjome atsiimti tarnybinės „Volgos“, stovinčios prie Šiaurės miestelio vartų. Palydėjo mus automatu ginkluotas vyresnysis leitenantas. Paklausiau jo, kodėl mašinos sparnas įlenktas, nes patys palikome sveiką automobilį. Tai jis nusikabino nuo peties automatą, užtaisė ir nukreipė į mane „Seičes ispravliu“ (tuojau pataisysiu – red.). Aišku, po to mes jau nebeturėjome jokių pretenzijų ir išvažiavom su įlenktu sparnu.

Sausio 9-ąją, kai tapo aišku, kad kariškiai pasiruošę pulti, mes, 41 muitininkas, be jokių ginklų išėjome į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Turėjome tik muitinės striukes ir kepures. O sausio 17-osios naktį, kai mus iš ten išleido, tai iš atėjusiųjų 41 išėjome tik 11. Vadinasi, 30 žmonių kažkuriuo metu išėjo – tai nebuvo draudžiama. O padėkų gavimo sąraše buvo jau 21, dešimt kažkaip prisirašė. Pats tuometis muitinės vadovas Valerijonas Valickas nė vienos nakties nepraleido Seime kartu su muitininkais. O privalėjo kaip vadas – taip aš manau. Dėl tų negarbingų dalykų buvo nemalonu, mes su R. Petkevičiumi nutarėme nedalyvauti tame padėkų įteikime, bet moterys iš kadrų skyriaus išprašė nežlugdyti iškilmingos akimirkos, tad atstovėjome.
 
Toks jau gyvenimo dėsnis – kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai. O kaip prisimenat tas naktis tarp gyvenimo ir mirties?

Prisimenu kaip gyvenimą ant parako. Ten buvo tiek daug butelių su padegamuoju skysčiu, su benzinu, kad žurnalistai prašė gynėjų, poteriavo, kad tik šie nerūkytų, nes viskas galėjo sprogti.

Ieškojome, kaip gintis. Pamenu, kad Vytas Kavaliauskas su Romu Janušausku (vėliau Lavoriškių posto muitininkai) statyboje rado armatūros galų, juos sulankstė, ir taip pasiruošė gynybai. Kas atsinešė peilį, kas medžioklinį šautuvą. Mes su R. Petkevičiumi radome tokią vietą, kur desantininkams veržiantis per pirmojo aukšto langus tektų peršokti per suverstus smėlio maišus, tad buvome nusprendę po tais maišais laukti šokančių, griebti už kojų, atimti automatą ir bent kiek rimčiau pasipriešinti, pigiai neatiduoti savo gyvybės.

Stipriausias tos nakties įspūdis – tai tūkstančių žmonių, 4 ar 5 ratais apsupusių Seimo pastatą iš išorės, elgesys. Po to, kai buvo sužinota apie aukas prie televizijos bokšto, buvo pasiūlyta žmonėms trauktis, bet nė vienas nepajudėjo. Tą mačiau pro langą iš vidaus – mano grupės, kuriai vadovavau, štabas buvo antrame aukšte, signataro E. Vilko kabinete, tad gerai tai mačiau.

Tuo tarpu kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai tomis dienomis, kai tik pradėdavo temti, apie 20–21 valandą, pagal sieną nuslinkdavo ir per galinį kiemą palikdavo pastatą. Ir tokie buvo ne du ir ne trys.

Kai sužinojote apie užimtą televizijos bokštą, ar turėjote bent kiek vilties, kad nepuls Seimo?

Ne, vilties tikrai jokios neturėjome, laukėme. Kunigas Robertas Grigas davė visiems paskutinį patepimą. Buvo leista paskambinti į namus, tai pasakiau žmonai, kad rūpintųsi sūnumi ir kur sode užkasti į polietileno maišą sudėtus dokumentus. Manėme, kad jei kas ir liks gyvas, tai vis tiek bus kaip Stalino laikais – veš į Sibirą, į lagerius ir pan.

Be Sausio 13-osios, Jums ne mažiau reikšminga yra ir sausio 21-oji. Kodėl?

Sausio 21-oji turėtų būti svarbi visai valstybei, nes tuomet buvo pradėta saugoti Rytų Lietuvos ekonominė siena, ten buvo įkurtas pirmasis – Lavoriškių – postas. Tai valstybinės reikšmės įvykis todėl, kad Lietuva kaip savarankiška valstybė negalėjo visavertiškai egzistuoti tol, kol nekontroliavo savo sienų. Tai buvo ir viena iš pagrindinių sąlygų siekiant ir tarptautinio Lietuvos pripažinimo.

Iki tol Lietuva iš dalies kontroliavo tik ekonominę Vakarų sieną per Lazdijų postą, tačiau ir tai nebuvo savarankiška kontrolė, nes ten stovėjo šalia Lietuvos ir sovietų muitininkai.

Man asmeniškai ši data svarbi tuo, kad teko stovėti pirmoje pamainoje, sausio 21-ąją. Po penkių dienų buvo atidarytas ir kitas svarbus – Medininkų – postas.

Kremliaus valdžia gerai suprato, kad pradėta Rytų ekonominės sienos kontrolė labai stiprina Lietuvos savarankiškumą, todėl Lavoriškių postas buvo ne kartą apšaudytas ir tris kartus degintas. Pirmą kartą užpuolė po kelių dienų – sausio 27-ąją, kai OMON’as (specialus sovietų milicijos būrys) sumušė Vytą Kavaliauską, Romą Janušauską ir Petrą Marčiulaitį. Neturėjome jokių ryšio ir transporto priemonių, tad sumušti vyrai ėjo pėsčiomis kelis kilometrus iki Lavoriškių miestelio ir iš ten pranešė apie įvykdytą smurtą. Tačiau kitą rytą vėl stovėjo kita pamaina, trys vyrai, kurie plikomis rankomis vieni tarp laukų dieną ir naktį saugojo savo valstybę.

OMON’as buvo gerai ginkluotas, o mes teturėjome vėliavą ir lazdelę mašinoms stabdyti. Tik gerokai vėliau atsirado laidiniai telefonai ir retkarčiais Vidaus reikalų ministerija paskolindavo racijų. Kai jausdavome, kad OMON’as gali pulti, tai poste likdavo du žmonės, o vienas ar du muitininkai atsitraukdavo toliau, kad galėtų likusius prožektoriumi perspėti apie atvažiuojančias OMON’o mašinas. Taip bandėme saugoti žmones ir dokumentus.

Tačiau vyrai ne tik stovėjo, bet ir sulaikė gana rimtų dalykų. Vieną atvejį paminėsiu – buvo sulaikytas kontrabanda gabenamas paslėptas maišas Vilniaus radijo komponentų, tuomet vadinamojoje Burdenkos gamykloje pagamintų magnetofono galvučių, kurios Kijeve dedamos į sraigtasparnius. O juk sulaikymas taip pat buvo pavojingas reikalas, nes sulaikytieji galėjo vėliau prieš kelis muitininkus atsivesti visą būrį keršytojų. Gal todėl Lavoriškių postas ne kartą buvo apšaudytas iš miško medžiokliniais šautuvais.

Pavasarį pirmą kartą OMON’ui sudeginus Lavoriškių postą, muitininkams Algiui Meseckui, Vladui Česiūnui (kanojų irklavimo olimpinis ir daugkartinis pasaulio čempionas – red.) ir Žanai Liadachovič buvo sulaužyti šonkauliai, sudaužytos galvos. Tačiau po poros valandų Lavoriškių poste vėl stovėjo ne tik žmonės, bet ir naujas namelis. Toks tuomet buvo žmonių ryžtas ir pasiaukojimas. Deja, visi tie žmonės pamiršti, niekas jiems nepasakė net ačiū.

Kaip Jūs vertinate tą faktą, kad tik po pernykščio Seimo Pirmininkės kreipimosi prokuratūra pagaliau, po 21 metų, pareiškė kaltinimus Vilniaus OMON’o vadams B. Makutinovičiui ir B. Razvodovui, nors būta faktų, jog jie ne kartą paslapčiomis lankėsi Lietuvoje?

Pacituosiu tik poną Vytautą Landsbergį: reikia tyrimo, kuris ištirtų šį prokuratūros tyrimą. Reikia, kad šalia paminėtų omonininkų būtų pasodinti ir tie, kurie tyrė ar turėjo ištirti jų veiklą. Ar kas nors tyrė, kas per atstumą apšaudė Lavoriškių posto vėliavą ir posto namelį? Niekas iš prokuratūros net nebuvo atvažiavęs.

Jūsų manymu, kiek Vilniaus OMON’as galėjo prisidėti prie Medininkų žudynių?

Manau, kad jie atliko visą paruošiamąją medžiagą – kas kur stovi, kokios sąlygos ir pan. ir ją perdavė atvykusiam žudyti Rygos OMON’ui.

Vis dėlto po 21 metų Lietuva Jus prisiminė. Tiesa, ne kaip tų laikų didvyrį, bet kaip žmogų, kuris Medininkų žudynių teisme pareiškė, jog svarbi, iškart po Medininkų žudynių filmuota medžiaga, perduota prokuratūrai, dingo. Tačiau Jūs taip pat teigiate, kad toje pačioje filmavimo juostoje yra užfiksuoti Lazdijų muitininkų pokalbiai su kontrabandininkais. Tai gal čia ir yra tos juostos prapuolimo priežastis? Gal ji net buvo perduota prokuratūrai, gal ją paslėpė Muitinės departamento vadovybė?

Visko gali būti, dabar sunku pasakyti. Toje vienoje juostoje buvo ir kadrai iš Lazdijų posto, ir kadrai po Medininkų žudynių.

Filmuotą medžiagą kartu su kamera perdaviau Muitinės departamento vadovui V. Valickui. Po kurio laiko mes kartu su Medininkų posto viršininku Algiu Naraškevičiumi paprašėme dar kartą peržiūrėti tą medžiagą, norėjome atlikti savo tyrimą, tai mums atsakė, kad juosta jau pas prokurorą Algimantą Astašką.

Į Lazdijus kartu su Robertu Petkevičiumi vykau Medininkų žudynių išvakarėse su Muitinės departamento vadovybės žinia, nes buvo gauta rimtų signalų, kad ten vyksta galimi kontrabandiniai sandėriai. Radę gerą vietą, mes ten slapta nufilmavome, grįžome į Vilnių vakare, tad kamera taip ir liko pas mane. Paryčiui paskambinęs budintis pranešė, kad užpulti Medininkai, tad griebęs filmavimo kamerą iškart nuvykau ten.

Švito. Vaizdas baisus. Nors buvo dar tamsoka, viską nufilmavau. Man pasidarė įdomu, kaip jie netyčia užklupo mūsų vyrus, iš kur atėjo. Iš pradžių pamačiau, kad žudikai tykojo prie šiukšlių dėžių. Po to pastebėjau automobilio vėžes. Sekdamas tomis vėžiomis nuėjau į mišką ir ten prie eglės radau išmintą vietą – vadinasi, ilgokai stovėta – ir nugertą mineralinio butelį. Viską nufilmavau ir tą butelį parodžiau vėliau atvykusiam tyrėjui – aišku, tuomet dar DNR tyrimo nebuvo galima atlikti, bet buvo galima patikrinti bent pirštų antspaudus. Kur dabar tas butelis? Kur ta filmuota medžiaga? Gruodžio mėnesį teisme mano vardu pateiktoje filmuotoje medžiagoje nepamačiau nei kraujo klano, nei vėžių, nei to butelio. Tada ir turėjau teismui pasakyti, kad ši filmuota medžiaga ne mano.

Kada Jūs išėjote iš muitinės ir kodėl?

Išėjau iš muitinės 1993-iaisiais, kai vadovauti atėjo buvusi tarybinė prokuratūra. Išsiskyrė mūsų požiūris – mes manėme, kad muitinė turi dirbti Lietuvai, o ne grupei draugų. Tada išėjo daug gerų, gyvenimo išbandytų žmonių.

Vytai, tai Jūs taip ir negavote jokių apdovanojimų – nei kaip Aukščiausiosios Tarybos, nei kaip Lietuvos sienos gynėjas?

Neturiu jokių apdovanojimų, esu nepartinis, niekam nepriklausiau, esu tiesiog Lietuvos pilietis.

Ačiū už pokalbį ir pasiaukojimą sunkiausiu valstybės atkūrimo metu.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Mix       2016-07-31 16:47

Šiandiena , manau, didžiausiais patriotais ir nusipelnę valstybei laiko save tie jūsų  gerb. Petrai Petruškevičiau nepagarsinti bailiai, nepagrįstai įsirašę į sąrašą, ir vogčiomis sliūkinę iš Seimo. Ačiū jums už tai ką darėte ir kad tada buvote ir esate.


Rekomenduojame

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.