Dienos aktualija, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė

Verta prisiminti: Irena Tumavičiūtė. Taikių gyventojų žudikams negali būti senaties

Tiesos.lt siūlo   2019 m. liepos 31 d. 16:32

10     

    

Verta prisiminti: Irena Tumavičiūtė. Taikių gyventojų žudikams negali būti senaties

Prieš 65 metus* sovietiniai teroristai sudegino Kaniūkų kaimą

Lietuvoje vis dar taikomi skirtingi standartai Vokietijos nacionalsocialistinės ir sovietinio socializmo praeities vertinimui. Kiek sovietinių kolaborantų, savo rankomis žudžiusių taikius Lietuvos gyventojus ar vykdžiusių genocidą sėdėdami prie rašomojo stalo, prokuroro ar tardytojo kėdėje, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn? Štai jau 18 metų stebime, kaip jie, pasidžiaugę ramaus gyvenimo rudeniu – Lietuvoje, Rusijoje, Izraelyje ar Vokietijoje – iškeliauja Anapilin. Ačiū spaudos laisvei – rašyti galime apie viską, taigi, ir apie sovietų žvalgybinius-operatyvinius būrius, kurie vykdydavo išimtinai teroristines operacijas bei atlikdavo „ūkines užduotis“ (rus. „zagotovki“), apiplėšinėdami Lietuvos valstiečius. Kai kuriems iš tų būrių prigijo sovietinių partizanų vardas. Nuo jų ypač kentėjo Vilnijos gyventojai. Už diversines ir teroristines akcijas jų turėdavo atsakyti savo galva vietiniai gyventojai. Valstiečiams darėsi nepakeliamos ir plėšikaujančių „partizanų“ akcijos vykdant „ūkines užduotis“. Atsirado kaimų, kurie ėmė kurti savisaugos struktūras ir ginti savo namus ir nuosavybę nuo plėšikų.

Bet šis straipsnis ne apie tai. Apie sovietinių partizanų terorą, plėšikavimus, baudžiamųjų akcijų metu sudegintus Lietuvos kaimus yra parašyta solidžių mokslinių publikacijų, kurios išsaugo atmintį, įvardina nusikaltėlius ir ... atgula lentynose, nesukeldamos jokios reakcijos. Ypač paminėtinos dr. Rimanto Zizo studijos: „Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais“ (Genocidas ir rezistencija, 2002, 1, p. 69–93), „Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m.“ (Genocidas ir rezistencija, 2004, 1, p. 138–158), „Žudynių Kaniūkuose pėdsakais“ (http://www.genocid.lt/Leidyba/11/zizas2.htm). Dr. R. Zizui „pasisekė“ – jo paminėti asmenys visi jau nuėję po žemėmis.

Bet jeigu Lietuvos prokuratūra bando tik apklausti kaip liudytojus asmenis, kurių dalyvavimas akcijose prieš Lietuvos gyventojus užfiksuotas juodu ant balto (Yitzhakas Aradas savo 1979 m. Niujorke išleistoje knygoje The Partisan“, p. 180–184, neįtikėtinai atvirai pasakoja apie savo žygius su enkavėdistais prieš lietuvius 1944 ir 1945 m., sovietams reokupavus Lietuvą, o Fanią Brancovskąją „išdavė“ jos bendražygė R. Margolis – „Nemnogo sveta vo mrake“, Vilnius, 2006, p. 411), iš karto sukeliamas triukšmas, o jeigu tie asmenys dar žydų tautybės, tuoj imama mojuoti holokausto vėzdu. Juk ir Izraelio teismai teisia už nusikaltimus žmoniškumui. O mūsų Lietuvėlėje mat esama kastų – ką už nusikaltimus galima apklausti, ko negalima, ką galima liustruoti, ko negalima, ką galima teisti, ko negalima ...

Tad norintiems išsamiau sužinoti apie bolševikinių teroristų terorizuotus ir naikintus Lietuvos kaimus galima rekomenduoti minėtąsias dr. Rimanto Zizo publikacijas.

Šį kartą kalbėsime apie 1944 m. naktį iš sausio 28-osios į 29-ąją sudegintą Kaniūkų kaimą ir išžudytus jo gyventojus.

Liūdnų įvykių jubiliejui priminti skaitytojams siūlome dviejų šių žudynių dalyvių prisiminimus, išleistus ne Lietuvoje – šių eilučių autorei iki šiol naršant pavyko aptikti tik dviejų autorių išsamesnius pasakojimus. Lietuvoje savo memuarus skelbę autoriai taip atvirai nerašė, be abejo, jie bijojo aukų giminių keršto, o gal norėjo išsaugoti kovotojo su naciais aureolę.

Vienos knygos autorius yra Chaimas Lazaras. Jo 1985 m. Niujorke išleistoje knygoje „Destruction and Resistance“ gausu scenų apie susidorojimą su „lenkais – vokiečių kolaborantais“, įtartinais lietuviais, piktinamasi kaimų savisaugos pastangomis apsaugoti žmones nuo apiplėšimų. Įdomu susipažinti ir su žydų–žydų, žydų–lietuvių santykiais nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos metais, knygoje pateikta ir Vilniaus žydų gyvenimo epizodų. Šios knygos ištrauka jau buvo skelbta mūsų žiniasklaidoje. Kadangi knygos Lietuvos bibliotekose nėra, pateikiame ją dar kartą mūsų skaitytojams kaip svarbų ir patikimą tragiškų įvykių mūsų žemėje liudijimą (partizanais čia vadinami Maskvos įsakymus vykdžiusių sovietinių būrių nariai):

„Keliai buvo kupini pavojų. Partizanų užpuolimai dažnėjo diena iš dienos. Visi buvo prieš mus: vokiečiai, lietuviai, valstiečiai, „baltųjų“ gaujos ir, galiausiai, renegato rusų generolo Vlasovo kazokai, kurio dalinių buvo regione ir kuris turėjo kavalerijos, patrankų ir tankų. Neretai priešas apšaudydavo mišką artilerijos ugnimi, kartais sviediniai nukrisdavo ir netoli nuo mūsų bazės, sužeisdami partizanus.

„Baltųjų“ gaujų padėtis pagerėjo.

Vokiečiai naktį niekur nejudėdavo, o „baltieji“ nebijojo išeiti iš namų. Daugiausia tai buvo vietiniai valstiečiai. Dieną jie dirbdavo įvairiausius žemės ūkio darbus, o vakare pasiimdavo ginklus ir prisijungdavo prie banditų. Vokiečiai išdrįsdavo eiti gilyn į mišką tik su didelėmis pajėgomis. O banditas, gyvenantis šiose apylinkėse, nuo vaikystės žinojo kiekvieną miško takelį. Ir dėl to gaujų nariai mums buvo tokie pavojingi ir mums reikėjo būti atsargiems. Žinoma, partizanai negalėjo kariauti su visais vietiniais kaimiečiais, bet aišku, kad reikėjo imtis kokių nors priemonių, kurios pasėtų baimę visoje apylinkėje.

Kurį laiką jau buvo žinoma, kad Kaniūkų kaimas buvo bandų gūžta ir intrigų prieš partizanus židinys. Jo gyventojai, žinomi savo piktais darbais, organizavo aplinkinius gyventojus, dalino jiems iš vokiečių gautus ginklus ir vadovaudavo visiems išpuoliams prieš partizanus. Kaimas buvo gerai apsaugotas. Kiekvienas namas buvo tvirtovė ir prie kiekvienos sodybos buvo iškastos tranšėjos. Iš abiejų kaimo pusių stovėjo sargybinių bokštai, todėl patekti į kaimą buvo ne taip jau paprasta. Nepaisant to partizanai pasirinko būtent šią vietą, kad įvykdytų keršto akciją ir įvarytų baimės. Brigados štabas nusprendė Kaniūkus sulyginti su žeme, kad būtų pamoka kitiems.

Vieną vakarą 120 geriausių visų stovyklų partizanų, apsiginklavę geriausiais iš visų turimų ginklų, išsiruošė į tą kaimą. Tarp jų buvo maždaug 50 žydų, vadovaujamų Jakovo Prenerio. Vidurnaktį jie priartėjo prie kaimo ir užėmė pozicijas. Buvo įsakyta nepalikti nė vieno gyvo. Net galvijus liepta išžudyti, visą turtą sunaikinti.

Niekam iš akcijos dalyvių neleista pasiimti jokio grobio, tą kartą tikslas buvo visiems apylinkės gyventojams parodyti, kad partizanai buvo atėję ne apiplėšti piktadarių kaimą, o visiškai sunaikinti.

Iki vidurnakčio kaimo gyventojai akylai budėdavo. Vidurnaktį sargybinių skaičių sumažindavo, nes visi puikiai žinojo, kad partizanai nepuls taip vėlai, nes paskui nespėtų iki aušros grįžti į mišką. Kaimo gyventojai, žinoma, neįsivaizdavo, jog partizanai grįš į mišką šviečiant saulei, su pergale.

Signalas buvo duotas prieš pat auštant. Per kelias minutes kaimas buvo apsuptas iš trijų pusių. Iš ketvirtos pusės kaimą juosė upė ir vienintelis jos tiltas buvo partizanų rankose. Stvėrę iš anksto paruoštus fakelus, partizanai degino namus, tvartus, klėtis, nesiliaudami šaudė jų kryptimi. Aidėjo garsūs sprogimai, kai lėkė į orą paslėptos ginklų atsargos. Valstiečiai pusnuogiai šokinėjo pro langus, bandydami pabėgti. Bet visur jų tykojo mirtinos kulkos. Daug kas bandė šokti į upę ir plaukti į kitą krantą, bet ir jų laukė toks pat galas. Per trumpą laiką užduotis buvo atlikta. Buvo sunaikinta 60 sodybų, maždaug 300 žmonių, neliko nė vieno gyvo.

Ši žinia netruko pasklisti. Kaimiečiai išpūtė tą įvykį, kalbėjo apie „tūkstančius“ partizanų, dalyvavusių baudžiamojoje akcijoje prieš kaimą. Kitą dieną iš Vilniaus atvyko gestapo vadovai su nemažu būriu ginkluotų policininkų. Vokiečiai fotografavo griuvėsius ir apanglėjusius kūnus. Nuotraukos buvo publikuotos kartu su aštriais straipsniais apie partizanų žiaurumą. Nepaisant to, ši operacija davė rezultatų. Tas rajonas ilgam liko ramus.“ (p. 173–175)

Kitas autorius – Richas Cohenas – parašė knygą apie žinomo žydų poeto Abos Kovnerio veiklą Vilniaus gete ir Vilnijos miškuose „The Avengers. A Jewish War Story“ (Niujorkas, 2000 m.). Beje, net tris šios knygos egzempliorius turi Vilniaus universiteto biblioteka. Mūsų straipsnyje bus cituojamas vokiškas šios knygos vertimas „Nachtmarsch“ („Nakties žygis“, Frankfurtas prie Maino, 2002).

Pagrindinis knygos herojus yra tas pats Aba Kovneris, kuris kvietė Vilniaus geto žydus į kovą žinomu šūkiu „Jie neves mūsų į skerdyklą kaip avių“.

Prieš Abos Kovnerio pasakojimą apie Kaniūkų skerdynes pravartu susipažinti su knygos atsiradimo istorija ir kai kuriomis turinio detalėmis, nes knyga, anot Davido Greenbergo, verta scenarijaus su Silvestru Stalone (žr. ČIA).

Iš dalies tai yra knyga apie didelę trijų žmonių: Abos Kovnerio, Ruzkos Korczak ir Vitkos Kempner – draugystę, bendrus džiaugsmus, siekius, kovas, teroristinius žygius (beje, čia vertėtų paminėti, kaip „atidžiai“ skaitomos knygos, kurios cituojamos publikacijose – pavyzdžiui, šiuo adresu – žr. ČIA – paskelbto straipsnio autorius ar autorė nurodo minėtąją R. Coheno knygą, o gale tarp Vilniaus didvyrių vardų skaitome – Vitka Kempneris. Jeigu jis ar ji knygą būtų skaitęs/skaičiusi, būtų supratęs/supratusi, jog kalbama apie moterį).

Richas Cohenas yra profesionalus rašytojas, beje, parašęs populiarią Amerikos žydų organizuoto nusikalstamumo istoriją.

Ruzka Korczak buvo autoriaus giminaitė. O Vitka ir Aba buvo vyras ir žmona. Tad autorius daug kartų mielai klausydavosi tų žmonių pasakojimų apie žygius, kovas, apie tai, kaip jie leido į orą priešo traukinius ir karo transportą. Jų pasakojimus papildydavo kiti būrio nariai. Taip kaupėsi medžiaga knygai. A. Kovneris tuo metu jau buvo pelnęs aukščiausius Izraelio apdovanojimus, su jo knygomis kareiviai vykdavo į karą.

Bet jis nenorėjo, kad jo karo meto istorija patektų į viešumą – bijojo, kad ekstremistų grupuotės galėtų, primindami jo veiksmus per karą, pateisinti savo teroristinius išpuolius. Be to, jis bijojo, kad kiti žydai jo galėtų nesuprasti (p. 18). Ir tik po Abos mirties (1997) Vitka R. Cohenui papasakojo viską, ką buvo nutylėjusi. Rašytojas kelias savaites klausėsi pasakojimų.

Knygoje įtaigiai atskleidžiama, kaip jautrus meniniais gabumais apdovanotas žmogus tampa žiaurus ir bejausmis. Aba, gavęs G. Zimano raštelį, kviečiantį į Rūdninkų girią, su paskutiniais bendražygiais kanalizacijos vamzdžiais pabėgo iš Vilniaus geto jo likvidavimo dieną 1943 m. rugsėjo 23-ąją. Miškuose sutelkė partizanų būrį „Keršytojas“.

Didelė knygos dalis skirta gyvenimui miške iki 1944 m. liepos 14 d., kol kartu su sovietiniais okupantais atėjo į Vilnių. 1945 m. atvyko į Palestiną. Tame gyvenime būta visko – draugystės, plėšikavimo, kuris knygoje vadinamas „misijomis“, teroristinių aktų. „Aba į viską reagavo smurtu: į bet kurią grėsmę atsakydavo šūviais. Jeigu jo partizanas miške susidurdavo su valstiečiu, nudėdavo jį, šiam nespėjus pradėti aliarmuoti. Užpuldami ūkininkus, žydai niekada nerizikuodavo: kad patektų į gyvenvietę ar iš jos išeitų, prasiskindavo kelią šūviais, kartais dėl to nužudydami ir civilius gyventojus, moteris ir vaikus (p. 169).

Bet ypatingu žiaurumu išsiskiria mūsų „herojų“ dalyvavmas sudeginant Kaniūkų kaimą:
„Vieną dieną į Kaniūkus, naciams draugišką netoli miško esančią gyvenvietę, nuėjo šviesiaplaukis, žydrų akių vaikinas. Netoliese buvo dislokuota vokiečių įgula, ir vokiečiai Kaniūkais naudojosi kaip savo reidų baze. Aplink gyvenvietę jie pristatė sargybos bokštų, subūrė vietinę miliciją (t. y. savigyną, kad galėtų apsiginti nuo plėšikautojų – I.T.), kuri ne taip seniai buvo suėmusi du partizanus ir juos nukankinusi. Tas šviesiaplaukis vaikinas, prisistatęs naciams palankios kito kaimo „milicijos“ žmogumi, iš lėto apėjo visą Kaniūkų kaimą, įsidėmėdamas kiekvieną pastatą ir kiekvieną sargybos bokštą. Po to, grįžęs į mišką, nubraižė planą.

Kaniūkų gyvenvietė – tai buvo dulkėtos gatvės ir susispaudę, nedažyti namai. Kiemuose augo gumbuoti medžiai. Turėjo ji ir savo turgavietę, kurioje ūkininkai pardavinėdavo pomidorus ir grūdus. Partizanai – rusai, lietuviai ir žydai – puolė Kaniūkus iš laukų pusės, saulė švietė jiems į nugaras. Iš sargybos bokštų į juos ėmė šaudyti. Partizanai atsakė ugnimi į ugnį. Ūkininkai užsidarė savo namuose. Partizanai ant stogų ėmė mėtyti rankines granatas, joms sprogus, namai užsidegdavo. Kitus namus tiesiog padegdavo. Ūkininkai ėmė bėgti iš trobų, gatvėmis. Partizanai puolė juos persekioti, šaudyti į vyrus, moteris ir vaikus. Daugelis ūkininkų,  stengdamiesi pasiekti vokiečių įgulą, pasuko per kapines. Partizanų vadas tokį jų žingsnį buvo numatęs ir iš anksto už antkapinių paminklų įsakęs pasislėpti nemažam saviškių būreliui. Kai šie pradėjo šaudyti, ūkininkai pasileido atgal ir pateko tiesiai į juos persekiojusių partizanų rankas. Šimtai ūkininkų buvo pakirsti kryžminės ugnies.

Kitą dieną iš Vilniaus atvyko gestapo tarnautojai, kurie, žengdami rūkstančiomis gatvėmis, fotografavo kūnus. Nuotraukos vėliau buvo rodomos visose kaimiškose gyvenvietėse. Jos turėjo demonstruoti barbarišką „raudonųjų banditų“ elgesį. Žinoma, iš esmės nuotraukos buvo naudingos partizanams; kaimų gyventojams skerdynės buvo priežastis bijoti maištininkų (sovietinių partizanų – I.T.). Po to ūkininkai nebe taip lengvai ryždavosi išduoti kurį nors partizaną, net jei jiems pasiūlydavo ir kilogramą cukraus.

Partizanams žydams Kaniūkų skerdynės buvo nerimą keliantis aidas, ataidėjęs iš pirmųjų karo dienų, kai vokiečių kareiviai naikino jų gimtąsias vietas. Maištininkai kelias valandas sėdėjo prie laužo, klausdami savęs: „Kas mes esame?“

Abai atsakymas buvo aiškus.

Kas mes esame? Nebe tie, kurie buvome anksčiau“ (p. 203–205).

Pritardami R. Zizui, galime pasakyti, jog „tarp raudonųjų partizanų ir Kaniūkų kaimo savisaugininkų nebuvo jokios atkaklios ginkluotos kovos tikrąja to žodžio prasme, o vyko tik žiauri raudonųjų partizanų keršto akcija, negailestingas susidorojimas su kaimo žmonėmis“.

Iš minėtųjų R. Zizo publikacijų sužinome, jog Lietuvos archyvuose nėra pilno Kaniūkų naikintojų sąrašo, istorikai dalį pavardžių sulesiojo, tyrinėdami atskirų būrių bylas ar susijusius dokumentus.

Net toks archyvų asas, kaip Tomas Venclova, savo knygoje „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla, 2006) parašęs, jog G. Zimano vadovaujami partizanai „terorizavo civilius gyventojus – pavyzdžiui, sunaikino Kaniūkų kaimą“ (p. 316), A. Kovnerio asmenyje matė tik poetą, partizanų būrio vadą, Izraelio nepriklausomybės karo dalyvį (p. 289).

Iš plėšikiškų žygių dalyvių atsiminimų, kuriuos teko skaityti, Sara Ginaitė-Rubinsonienė buvo galbūt vienintelė, kuri jaudindamasi stebėjo ir savo „Atminimo knygoje“ (Vilnius, 1999, p. 143) užfiksavo, kaip jiems įėjus į apiplėštino ūkininko trobą, „vaikai pradėjo verkti, užsidengę patalyne galvutes“, autorė truputį apsiramino tik pagalvojusi, jog „geriau, kad tie grūdai atitektų mums negu vokiečiams“. Paskui ji parašė pažymą, jog Rūdininkų girios partizanai iš to ūkininko paėmė 200 kilogramų grūdų, o minėtoje knygoje parašė, jog užduotis buvo atlikta „be aukų ir nuostolių“. Įdomu, ar profesorė S. Ginaitė-Rubinsonienė kada nors pasirūpino, kad jos būrio apiplėšti ūkininkai gautų kompensacijas. Kas suskaičiuos, kiek Vilnijos ūkininkų už nepristatytas pyliavas buvo sušaudyti Paneriuose?

Negaliu S. Ginaite-Rubinsoniene pasitikėti ir kaip autore, nes ji, dėstydama įvykius chronologiškai, net nepamini Kaniūkų skerdynių, kuriose dalyvavo ir jos vyras M. Rubinsonas (žr. ČIA).

Sunku suvokti ir tai, ką Lietuvos prezidentas pasirenka patarėjais istorijos klausimais: 1993 m. Saros Ginaitės-Rubinsonienės vardu Moisiejų Rubinsoną mirties jis apdovanojo garbės raštu už tai, kad „pakėlė ginklą prieš fašistinius okupantus“. Beje, tais metais istorikai vis dažniau jau vartojo terminus „nacistinės, nacionalsocialistinės“ Vokietijos okupacija.

Kadangi žiniasklaida tyli, ar vienintelė mums žinoma dar gyva Kaniūkų skerdynių dalyvė F. Brancovskaja iš viso buvo apklausta, mums belieka tik kartu su Vytautu Cinausku pasakyti „bet viską saugok, atmintie“ ir palinkėti, kad prisimindami 65-ąsias šios pasibaisėtinos tragedijos metines, į Kaniūkus nuvyktų ir bent vienas lietuvis politikas.

Štai tos Kaniūkų naikintojų pavardės, kurias iš įvairių bylų ar atsiminimų surankiojo Lietuvos tyrėjai:
Paulas Bagrianskis, Albertas Barauskas, Fania Brancovskaja, Šlomo Brandas, Lejzeris Codikovas, Dima Gelpernas, Chaimas Jelinas, Ruzka Korczak, Jakobas Preneris, Šmuelis Kaplinskis, Isakas Kowalskis, Aba Kovneris, Chaimas Lazaras, Stefanas Michnikas (2006 m. gyveno Šveicarijoje), Šlomo Morelis, Jakovas Preneris, Avraša Raselis, Janklis Ratneris, Grigorijus Smoliakovas, Michailas Trušinas, Dovydas Teperis, Peisachas Volbe, Moisejus Rubinsonas, Wolińska, Israelis Weisas, Zalmanas Wolozni (Wyłożny), Leiba Zajacas, Genrikas Zimanas. Gali būti, kad dar vienas žudynių dalyvis yra gyvas.

Dar yra Magidas (be pavardės), kurį mini R. Margolis savo knygoje „Nemnogo sveta vo mrake“ (Vilnius, 2006, p. 411). T. Margolis taip pat rašo, jog ir jos būrio žmonių dalyvavo Kaniūkų akcijoje.

Gal prokuratūra vis dėlto galėtų autorę apklausti.

P.S. Prašymas tiems, kas galbūt ir šį mano straipsnelį vers į anglų kalbą – susiraskite gerą vertėją. Nes po to, kai 2008 m. sausio 29 d. „Lietuvos Aide“ parašiau kritines pastabas apie vieną „Požiūrio“ laidą, atkreipdama dėmesį į tai, kad laidoje dalyvavusi F. Brancovskaja dalyvavo Kaniūkų žudynėse, internete pasirodė mano nepretenzingo straipsnelio vertimas į anglų kalbą (be svarbios eilutės, kuri dingo maketuojant, o pilnas tekstas buvo internete, bet vertimo užsakovai jo nepastebėjo), o keli Amerikos laikraščiai, referuodami tą straipsnelį, parašė, jog šių eilučių autorė pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė ištirtų Kaniūkų „pasalą“. Jeigu būčiau nepaprastai turtinga, iškelčiau tiems laikraščiams bylą dėl šmeižto, bet tiek to…

Taip pat potencialių vertėjų paprašyčiau dėl vieno straipsnelio nekomandiruoti į Vilnių BBC žurnalisto. Kelias valandas jam teko aiškinti, kad nusiramintų, kol pagaliau jį įtikinau, kad karjerą padariusių komunistiniai nusikaltėliai, aukšti KGB pareigūnai Lietuvoje neteisiami, o rezervistai skiriami ministrais ir ambasadoriais…

* Šiuo metu nuo tekste aprašytų įvykių – Kaniūkų kaimo žudynių, įvykdytų 1944 m. naktį iš sausio 28-osios į 29-ąją, jau prabėgo daugiau nei 10 metų.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Senelis Kazimieras       2019-08-1 15:35

Ypatingai karikatūriškai atrodo tas “šlioma” su žiūronais ant kaklo. Tikras “komandyrius”.

E951       2019-08-1 15:16

palyginkit mūsų partizanus nuotraukose ir šitus nuorūkas.

vargas dėl proto       2019-08-1 9:42

Straipsnis vertingas visom prasmėm, bet kas iš to…

„...karjerą padariusių komunistiniai nusikaltėliai, aukšti KGB pareigūnai Lietuvoje neteisiami, o rezervistai skiriami ministrais ir ambasadoriais…“
O kas juos skiria, kas Kaniūkų kaimo skerdiką M. Rubinsoną apdovanojo garbės raštu?! Brangiųlietuvosžmonių vieningai išrinktas prezidentas.

Jei jau kalbėti apie prezidento patarėjus, tai kokius tuos patarėjus „pasirinko“ dabartinis Prezidentas? Kuo jie skiriasi nuo anų, 1993 m., Prezidento patarėjų?! Tai ar reikia stebėtis, kad Jo ekscelencija taip „įnirtingai“ imasi reikalo ir skelbia moratoriumą. Tarp lietuviškai kalbančių „palestiniečių“ ir labai „tautiškai“ nusitekusių izraeliečių – kuklianskienė ir CO.

Komentaras,       2019-07-31 22:10

kurį perskaičiau vienam opoziciniam rusų tinklapyje, labai tinka šiai temai. Tingiu versti: -
...”...из жалости к незавидной еврейской судьбинушке. Видимо показалось, что память о “миллиардах жертв” во Второй мировой поистрепалась и несколько потускнела на фоне наглого захвата Голанских высот и многолетнего выдавливания арабов с их земель. Снова настала пора напомнить, что их надо жалеть и всё им прощать—потому что “мы страдали больше всех, об этом написано даже в книге, которую мы сами написали”...

tas pats ir šiandien       2019-07-31 21:58

kiek žmogelių komunistiniai antstoliai “išbuožino”...
o jų turtelį pasiėmė stribinis-komunistinis-kgbistinis klanas.

Jules       2019-07-31 20:41

Taigi kas nakčia pleškino lietuvių ūkininkų sodybas, turtą, ką? Kur dėtis žiemą šaltyje su vaikais, kai supleškinta sodybą? O šalčiai tuo metu buvo dideli, taigi.

Žodžio laisvei,       2019-07-31 20:30

Medalis užkabintas už nuopelnus Lietuvai.Brancovskaja vietoi kalėjimo medalį gavo.Aukščiausio laipsnio cinizmas ir kgb pasityčiojimas iš Lietuvos.oMums ginklus turėti griežtai draudžiama,belangė gręsia,o kodėl,o todėl,kad jie galėyų tyčiotis nebaudžiami.Aš noriu pirkti kalašnikovą,kur parduoda.

Senelis Kazimieras > Žodžio laisvė...       2019-07-31 20:14

Pasiskaitytum ex-exelencijos mokslinę disertaciją suprastum, kad jo s yra bendražygės.

Žodžio laisvė...       2019-07-31 19:57

Tai ar tik ne tai Brancovskajai ne tiek seniai Dalia Grybauskaitė buvusi Lietuvos Prezidentė užkabino tai šlykštynei Lietuvos medali už kažin kokius nuopelnus.
Dalia Grybauskaite,Tauta turi teisę žinoti už kokius nuopelnus “papuošei"Nepriklau-
somos Lietuvos medaliu tą Brancovskają ???Atėjo laikas paaiškinti Tautai,kodėl me-
dalius dalinai “na lievo ir na pravo” be jokio saiko?

Stasys       2019-07-31 18:49

Taip.


Rekomenduojame

Sekmadienį bus minimos 40-osios Kazio Škirpos mirties metinės

Liudvikas Jakimavičius. Paduok, sesule, kardelį

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.