Įžvalgos

Verta prisiiminti. Aras Lukšas: Neramus 1935-ųjų rugpjūtis

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugpjūčio 12 d. 11:17

2     

    

Verta prisiiminti. Aras Lukšas: Neramus 1935-ųjų rugpjūtis

„Lietuvos žinios“

Antrojoje 1935 metų rugpjūčio pusėje Lietuvą sukrėtė įvykiai, turėję rimtų pasekmių tiek krašto politiniam klimatui, tiek jo ūkiui.

Rugpjūčio 20 dieną prasidėjęs Užnemunės valstiečių streikas, kai kurių sovietinių istorikų dar vadintas sukilimu, buvo ne kas kita, kaip Lietuvą pasiekusios sunkios pasaulinės ekonomikos krizės pasekmė. Liūdniausia, kad ne vieno žmogaus gyvybės pareikalavę įvykiai prasidėjo tada, kai šalies ūkis jau buvo pradėjęs rodyti atsigavimo ženklų.

Juodasis antradienis.

Pirmuoju didžiausios kapitalistinio pasaulio istorijoje ekonomikos krizės pranašu tapo 1929 metų spalio 24-ąją Niujorko vertybinių popierių biržoje kilusi panika. Tą dieną staiga krito visų akcijų kainos. Milijonai investuotojų akimirksniu tapo skurdžiais, prasidėjo nebesulaikoma bankrotų banga, savo ruožtu sukėlusi beveik katastrofiško masto nedarbą.

Tai buvo milžiniškas smūgis ne tik Amerikai, bet ir visoms išvystytos ekonomikos šalims. Niekas negalėjo patikėti, kad po pragaištingo Pirmojo pasaulinio karo prasidėjusi „naujoji era“ akimirksniu pasirodys esanti tik miražas. Neregėtas finansų rinkos augimas truko jau devynerius metus. 1921–1929 metais „Dow Jones“ indeksas padidėjo 6 kartus. Bankai mielai skolino pinigus, kuriuos optimistiškai nusiteikę investuotojai skyrė vis naujoms akcijoms įsigyti. Per minėtą laikotarpį į akcijų rinkas buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo, o tai prilygo visai tuo metu JAV cirkuliavusiai pinigų masei. Taigi spekuliuojant akcijomis tuo metu buvo galima fantastiškai praturtėti per vieną naktį, tačiau tokiems „stebuklams“ vieną kartą atėjo galas: 1929 spalio 24–29 dienomis neregėtai išpūstas akcijų burbulas sprogo, o šio sprogimo bangos sukėlė ligi tol neregėto masto ekonominę katastrofą.

Pirmiausiai ir skaudžiausiai juodasis antradienis smogė Amerikai. Per trumpą laiką ten darbo neteko kas ketvirtas darbingas žmogus. Praradę darbą žmonės pirko tik tai, kas būtiniausia siekiant išgyventi, o tai dar skaudžiau smogė vandens paviršiuje besikapanojančioms verslo įmonėms. Pramonės produkcija JAV krito apie 50 proc., o bendrasis vidaus produktas sumažėjo kone trečdaliu.

Volstrite prasidėjusią krizę netruko pajusti visi didieji pasaulio miestai, ypač tie, kurie turėjo daug sunkiosios pramonės įmonių. Beveik visiškai sustojo statybos, milžinišką smūgį patyrė kasyklos, miško pramonė ir, žinoma, žemės ūkis, nes maisto produktų kainos per trejetą metų smuko maždaug 60 procentų.

Nuo krizės gelbėjo žąsys

Pastaroji aplinkybė negalėjo neturėti įtakos ir agrarinei Lietuvai, kurios 85 proc. gyventojų dirbo žemės ūkyje, nors ligi tol gyvenimas tiek mieste, tiek kaime tik gerėjo. Pačioje nepriklausomybės pradžioje darbštūs ir sumanūs ūkininkai sparčiai turtėjo: maisto produktų kainos buvo didelės, o rinka – tiesiog nepasotinama. Tad kaimo žmonės drąsiai ėmė kreditus, gerino žemę, gyvulių veisles, statėsi naujus namus ir ūkinius pastatus. Klestint ūkiams, kaip grybai po lietaus dygo ir perdirbimo įmonės, iš kurių greitai susiformavo galingos monopolijos, tokios kaip daugiau nei pusantro šimto pieninių turėjęs „Pienocentras“, beveik visą mėsos pramonę kontroliavusi brolių Vailokaičių akcinė bendrovė „Maistas“ ir grūdų perdirbimo monopolininkas „Lietūkis“. Vien šių trijų bendrovių produkcija sudarė daugiau kaip pusę visos valstybės eksporto. Žinoma, tol, kol buvo kur eksportuoti ir kam parduoti.

Tačiau jau 1930 metais padėtis ima keistis: lietuviškos produkcijos nebeperka nei Anglija, nei Vokietija. Produkcijos supirkimo kainos pačioje Lietuvoje ima sparčiai kristi. 1928 metais už rugių centnerį ūkininkas gaudavo 30–32 litus, o 1935-aisiais vos 3–5 litus. Litrą pieno 1928-aisiais perdirbėjai supirkdavo po 40–45 centus, o 1935-aisiais – vos po 5 centus. 1935-ieji Lietuvos ūkininkams taps, ko gero, juodžiausiais metais. Būtent tada kaime, ypač turtingiausia laikytoje Suvalkijoje, prasidės įvykiai, pasibaigę kraujo praliejimu, teismais ir ypač griežtomis bausmėmis.

O kol kas Juozo Tūbelio Vyriausybė mėgino atkakliai gintis nuo krizės, kuria kaip politinio spaudimo priemone mielai naudojosi galingesni kaimynai. Ryškiausias tokio spaudimo pavyzdys buvo Vokietijos ekonominės sankcijos keršijant Lietuvai už tai, kad ši išdrįso teisti Klaipėdoje veikusios nacių organizacijos aktyvistus. Po vadinamojo Neumanno-Sasso proceso įvestos sankcijos labai skaudžiai smogė ir taip krizės nustekentai Lietuvos ekonomikai, nes Vokietijai tuo metu teko kone 50 proc. viso mūsų šalies eksporto. Čia verta pažymėti, kad Vokietija sankcijas įvedė viešai, oficialiai nurodydama jų priežastį. Šiais laikais Lietuvos prekybos partneriai, smogdami į skaudžiausią vietą, randa kitokių pasiaiškinimų: vežėjai esą nesąžiningi ar lietuviškame sūryje neva rasta antibiotikų.

Bet grįžkime į 1934-uosius. Bandydama rasti išeitį iš tuomet susidariusios keblios padėties, Lietuvos Vyriausybė išleido potvarkį, įpareigojantį visus valstybės tarnautojus, nelygu jų kategorijos, įsigyti po žąsį nuo kiekvienų 50 litų pajamų. Žąsis tuomet kainavo 4–5 litus, tad gaunantis 150 litų valdininkas privalėjo pirkti tris, o 270 litų – penkias žąsis. Žąsies įsigijimo faktą turėjo patvirtinti ūkininko išduota pažyma. Tačiau gudrūs valdininkai greitai rado būdą, kaip apeiti tokią tvarką: sumokėję ūkininkui pusę žąsies kainos, jie gaudavo reikalingą pažymą, o ūkininkas mėgindavo paukštieną pusvelčiui prastumti kur nors kitur.

Žąsų pirkimas buvo ne vienintelis to meto valdininkų galvos skausmas. Mėgindama subalansuoti biudžetą Vyriausybė šiek tiek sumažino ir valdininkų, ir jų atlyginimus. Iš valstybės tarnybos mėginta atleisti ištekėjusias darbą turinčių vyrų žmonas, buvo didinamas alkoholio akcizas, įvesti papildomi mokesčiai vaikų neturinčioms poroms, net svarstyta galimybė apmokestinti nevedusius vyrus ir netekėjusias moteris. Tiesa, šios priemonės taip ir nebuvo įgyvendintos.

Tačiau kaip dabar, taip ir tuomet nuo krizės labiausiai kentėjo ne valdininkai, o mažiau kvalifikuoti darbininkai, kurių atlyginimai jau nuo 1930 metų ėmė drastiškai mažėti. Tarkime, 1928 metais darbininkas už valandą gaudavo po pusantro lito, o 1931 metais jo valandinis atlyginimas dažnai nebesiekė ir lito. Dar sunkiau buvo pas ūkininkus dirbantiems samdiniams: anksčiau per metus jie uždirbdavo iki 500 litų, o pagal 1933 metais išleistą Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymą samdiniai geriausiu atveju galėjo uždirbti 200 litų, bet ir toks atlyginimas nebuvo garantuotas – pajamų nebegaunantys ir bankų smaugiami ūkininkai buvo tiesiog nebepajėgūs mokėti suderėtą atlygį.

Stengdamasi pagelbėti žemės ūkiui valdžia griebėsi įvairių priemonių.

Vienu gelbėjimosi ratų tampa kooperatinės bendrovės, palankesnėmis sąlygomis superkančios produkciją ir parūpinančios pigesnių prekių. Mėginant bent kiek palaikyti didesnes supirkimo kainas skiriama ir subsidijų iš valstybės biudžeto. Vien 1934 metų rugsėjį sviesto kainoms palaikyti iš biudžeto atseikėta 72 mln., o bekonų kainoms – daugiau nei 20 mln. litų. Tačiau šių priemonių aiškiai nepakako. Beliko apeliuoti į piliečių sąmoningumą, tačiau tai daryti jau buvo per vėlu.

„Visi skundžiamės ūkiškąja krize, o daugelis net kalba, kad niekad nebuvę taip blogai, kaip dabar. Agi, tebepamename dar nesenus laikus, kada šimtą kartų buvo blogiau. Tebepamename karo laikus, kada pačių savo turtą kaime reikėdavo vogte „vogti“ nuo okupantų, kada ne vienas parsiskundęs šių laikų ponelis per Kauno grindinį medinėmis klumpėmis tauškėdavo. Ūkiškoji krizė dvejopai pasireiškia: tikrosiomis sąlygomis, „kurios ne nuo mūsų pareina“, ir psichiniu slogučiu. Antrajam šių persilaužimo laikų reiškiniui, tam slogučiui, kuris turi taip pat gilių ir toli siekiančių neigiamų ūkiškųjų pasekmių, matyte matomų ir čiuopte apčiuopiamų, turime padaryti galą. Reikia tik, gyventi ir eiti į priekį.“ Taip 1935 metų rugpjūčio pabaigoje lietuvius drąsino tautininkų oficiozo „Lietuvos aido“ vedamasis, pasirodęs kaip tik tuo metu, kai nepakeliamo gyvenimo naštos prislėgti ūkininkai jau buvo griebęsi drastiškų protesto akcijų.

Nuo peticijų iki susišaudymų

Pirmieji bruzdėjimai kaime prasidėjo jau 1934-aisiais: ūkininkai atsisakydavo mokėti mokesčius, ignoravo už skolas išparduodamų ūkių varžytines, nebevykdė prievolių taisyti kelius. Tais metais jau būta ir pirmųjų smurto proveržių: tai vienur, tai kitur užpuolami antstoliai ar sumušami policininkai. Prasideda ir pirmieji boikotai: rudenį Kauno apylinkių ūkininkai atsisako pristatyti produkciją į Aukštosios Panemunės pieninę.

Ūkininkų mėginimus kovoti už savo ekonominius interesus netruko pastebėti bei savo tikslams panaudoti ir atvirai Lietuvai priešiškos jėgos. Tai rodo ir 1934 metais Lietuvos saugumo vadovo A.Povilaičio raštas Marijampolės apskrities viršininkui, kuriame teigiama: „Pastebėjau, kad apygardoje pastaruoju laiku pagyvėjo komunistinis veikimas ir ypač jis turi tendencijos plėstis į kaimus ūkininkų tarpan. Šiuo reikalu reikia visu rimtumu susirūpinti ir ypač raginti rajonų viršininkus, kad komunistų veikimui kelias plėstis kaimiečių tarpan būtų užkirstas.“

Ypač komunistai suaktyvėjo 1935 metais, kai išbandę visas kitas priemones ūkininkai ėmė rengtis streikui. Tų metų vasarą streikininkų pasitarimai vyko Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Alytaus apskrityse. Kaip tik tuo metu pasirodo ir pirmieji atsišaukimai. „Mes, Lietuvos ūkininkai, matydami po savo kojomis tamsią bedugnę, turime kaip įmanydami mes patys save gelbėti. Bet kur galima save gelbėti? Juk valdžia turi armiją, kiekvieno ūkininko žingsnį seka policininkas, šnipas ar tolygus. Nei šiaip, nei per spaudą pasitart negalima. Bet visgi yra priemonių, su kuriomis užsienio ūkininkas ir darbininkas jau save gelbėjosi. O ta priemonė vadinasi streikas. Vadinasi, jei fabrikų darbininkai susitarė visai neit ir neina į fabriką dirbti. Jei ūkininkai, tai neveža į miestą ir visai neparduoda savo gaminius, nemoka mokestį ir visokias prievoles neatlieka iki valdžia ar kas kitas jų būvį nepagerina… Todėl ir mums, Lietuvos ūkininkams, liekasi už to taip seniai kitur išmėginto ginklo tvertis“, – sakoma Gražiškių valsčiaus ūkininkų atsišaukime. Jame buvo reikalaujama 50 proc. sumažinti mokesčius, 5 metams atidėti skolų mokėjimą, uždrausti parduoti ūkius iš varžytinių už nesumokėtas skolas ir pakelti grūdų supirkimo kainas. Suprantama, patenkinti visų šių reikalavimų valdžia nebuvo pajėgi.

Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Mokykitės       2017-08-12 14:25

Štai kaip buvo sukurtos sąlygos ateiti Stalinui.
Ir dabar viskas daroma taip,kad darbo žmogui būtų gyvent blogiau.
Prisipažinę KGBešnykai neteisėtai užima postus,o Rusija tai žinodama laiko juos trumpai už kiaušų...vat ir turime rezultatą-jaunimas išvyksta palikęs viską velniop.

Sigitas        2017-08-12 13:57

Ką reiškia nepajėgi? Dar ir kaip pajėgi paprasčiausiai nenorėjo susimažinti savo poreikių...ką reiškia Vailokaičiai kontroliavo pusę viso eksporto? Reiškia buvo tų laikų oligarchai ir tiek, nieko naujo po saule…ir tada ir dabar ima viršų besaikis godumas iš to ir esam ten kur esam….ir panašu kad geriau tikrai nebus…Gaila bet istorija turi polinkį kartotis…Prieš savaitę buvau ekskursijoje Biržuose, ten pasakojo kaip 1704 m. pilį be kovos užėmė švedai nors gintis buvo visos sąlygos ir atsilaikyti šansai visi buvo, bet…pasirodo iš 800 įgulos karių lietuvių buvo tik apie 200, kiti samdiniai, kurie mielai priėmė švedų pasiūlymą apleisti pilį be kovos ir eiti savais keliais…Sapiegos rėmė švedus, Radvilas palaikė caras Alekandras I…žodžiu kaip ne pirmą Marijos žemės istorijoje…Praėjo kiek laiko nuot ų įvykių? Virš 300 metų ir kas pasikeitė?Nebįra ologarchų, valdžia gins Lietuvą? Labai drįsčiau tuo abejoti…jeigu ką atvažiuos amerikonai vokiečiai…gal net ir lenkai ir pašaudys už mus…


Rekomenduojame

Prokuratūra perka slaptų liudytojų paslaugas ir dėl kainos nesidera?

Verta prisiminti. Justinas Marcinkevičius. Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje

Andrius Švarplys. Verslas žada: „Lietuva neišvengiamai taps Šveicarija“... O kol kas…

Algimantas Rusteika. Kas galėtų paneigti?

Tomas Dapkus. Kodėl ES paramos milijardai nepasiekia Lietuvos ekonomikos?

Darius Kuolys: Apie Tadą Kosciušką – tautos laisvės ir garbės gynėją

Valstybės kontrolė: užsienio investuotojų pritraukimas mažai rezultatyvus

Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Ir švedų moderatai*  pasisako už griežtą imigracijos politiką

Vytautas Sinica. Dar kartą apie istorijos perrašinėjimą

Izraelio Aukščiausiasis teismas: nėra pilietinės teisės į vienalytę santuoką

Raimondas Navickas. Anti-Merkel’is: Austrijos lyderiu taps konservatorius tikrąja žodžio prasme. Naujoji Vyriausybė bus griežtai antiimigracinė?

EBPO rekomendacijos Lietuvai: gerinti ugdymo ir mokytojų veiklos kokybę, konsoliduoti aukštojo mokslo įstaigas

Popiežius Pranciškus: Būkime budrūs – nežaiskime pagal velnio taisykles

Robertas Grigas. Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas

Kviečiame į LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ pristatymą Vilniaus karininkų ramovėje

Kastytis Braziulis. Kaip užvaldyti valstybę

Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

Gitenis Umbrasas. Menininkai neturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną ar stotis prieš abejingumo volą

Liudvikas Jakimavičius. Rudens etiudas. Pro automobilio langą

Vidmantas Valiušaitis siūlo: „Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, o į jo vietą – Kosciušką“... O ką manote Jūs?

Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ sutiktuvės-konferencija

Andrius Kubilius. Žiurkių pjautynės, arba Juokiasi puodas, kad katilas juodas

Geroji Naujiena: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“

634 iš 700 prieglobsčio prašytojų Danijoje melavo apie savo pilietybę – visi išsiunčiami iš šalies

Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno (papildyta video)

Raimondas Navickas. Gėjų šeimų naujienos: Įvaikintojas užmušė 18 mėnesių mergytę po dviejų savaičių „tėvystės“

Danijos ministras pirmininkas: „Mes uždarysime savo sienas laimės ieškotojams“

Žilvinas Nečiūnas. Gedimino kalno naujienos

Vytautas Rubavičius. Skvernelis ir Popiežius

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.