
Jaunius Pocius | vakarozinios.lt
Kitaip mąstantiems demokratiškoje Lietuvos valstybėje darosi nejauku. Vos spėjo nuslopti TSPMI dėstytojo filosofo Vytauto Radžvilo pjudymo istorija, šiomis dienomis puolimą patyrė jo kolega rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius. Skirtumas tik tas, kad pirmuoju atveju mąstytojas buvo puolamas atvirai – neva savo pažiūromis, nesutampančiomis su Briuselio ideologija, neįtikęs studentams. Antruoju atveju išpuolio vykdytojų teks ieškoti, o motyvus galima tik numanyti.
Susibūrę Lietuvos šviesuoliai, siekiantys ugdyti visuomenės politinį mąstymą, skambina varpais: Lietuvoje daugėja politinio persekiojimo apraiškų.
„Šį kartą taikiniu tapo rašytojas, filosofas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos bei „Poezijos pavasario“ laureatas, Lietuvos kultūros tyrimų vyresnysis mokslinis darbuotojas dr. Vytautas Rubavičius, – rašoma „Vilniaus forumo“ pranešime. – Š.m. gruodžio 11 d. buvo įsilaužta į jo asmeninį kompiuterį, į kurį buvo siunčiama grasinimai ir patyčios. Siūlyta „keisti mąstymą“, įspėta – „nepasislėpsi“ ir grasinta „pakasti“. Vykstant šiam išpuoliui buvo pakeisti prieinamų interneto tinklų pavadinimai, stebėti ir realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, trumposiomis žinutėmis referuota į namuose vykusį gyvą pokalbį. Nepagailėta ir V.Rubavičiaus sūnaus – keistu sutapimu, kitą dieną, gruodžio 12 d., jis gavo pranešimus apie darbo sutarčių nutraukimą.“
Beje, tą patį vakarą įeita į namus, pavogtas telefonas, palikti akivaizdūs apsilankymo ženklai, kurių lengvai galima ir nepalikti, kitą rytą telefonas su ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje.
V. Rubavičius nusprendė netylėti ir kreipėsi į teisėsaugą. Turėkime vilčių, kad policija savo darbą atliks ir bent jau išpuolio vykdytojai bus atskleisti. Tačiau gali atsitikti nebūtinai taip, nes, kaip teigia „Vilniaus forumas“, „prieš V.Rubavičių pasitelkti veiksmai liūdnai primena specialiųjų tarnybų taikomus moralinio ir psichologinio spaudimo bei bauginimo metodus“.
Ar jūs pats atsakėte sau į klausimą, kas vyksta? – „Vakaro žinios“ nusprendė išklausyti Vytauto Rubavičiaus.
Aš pats nelabai suprantu. Yra tų grasinančių dalykų, kuriuos aš esu surašęs ir pateikęs teisėsaugai. Kad įsilaužta į kompiuterį, tai akivaizdu. Kad patirta tokia kompiuterinė ataka su visokiais gąsdinimo elementais, kad buvo klausomasi realių pokalbių ir kompiuteriu atsakinėjama į pokalbį įsijungiant režimu „online“. Sutapimai dėl sūnaus darboviečių man iš tikrųjų kelia nerimą. Žinodamas Lietuvoje vykstančius kai kuriuos procesus ir su jais susijusius persekiojimus, tiesiog pajutau grėsmę. Jeigu kokia nors valstybinės institucijos mašina ima važiuoti, gyvenimas gali pasidaryti labai sunkus. Nesu visų valdžių gerbėjas, esu daug prirašęs apie mūsų padėtį, apie mūsų valstybės valdymo įgūdžius, kuriuos reikėtų keisti, apie mūsų sistemos didžiules ydas, tvyrantį nedemokratiškumą. Gali būti ir taip, bet gali būti, kad koks nors labai aukštas viršininkas prasitarė pavaldiniams, kad yra tokia problema, o kažkokie pavaldiniai imasi savo nuožiūra tą problemą spręsti. Tada atsiranda sunkiai apčiuopiamų dalykų, nuo kurių tas žmogus kenčia, nes sprendžiama jo „problema“. Čia gali prisigalvoti ir labai daug, nes aiškumo tikrai nėra. Taip pat galiu galvoti, kodėl kai kas nenorėtų sudaryti įspūdžio, kad čia vyksta toks persekiojimas.
Jūsų pasisakymai, publikacijos visuomet išsiskiria aštrumu. Ar nesutapo, kad kažką parašėte, ir…
Aš nesiečiau su konkrečiomis publikacijomis, nors publikacija gali būti tas paskutinis lašas, kuris perpildė kieno nors kantrybę. Rašau daugybę metų, nuo 1990-ųjų, komentuoju mūsų išsilaisvinimo ir laisvėjimo kelią, gal kai kam yra prisikaupę visokių nuoskaudų. Nemanau, kad konkrečios publikacijos, liečiančios konkrečius žmones, verstų ką nors laužtis į mano kompiuterį ir pradėti gąsdinti. Pastaruoju metu esu parašęs apie valstiečių lyderius, naują valdžią, kuri, mano manymu, tiesiog išdavė savo pažadus rinkėjams ir tą ideologinę nuostatą. Bet čia tiesioginių priežastinių ryšių negalima nustatyti, juk kokių nors raštiškų įsakymų tikrai nėra ir nebus. Nenorėčiau, kad mano samprotavimai ką nors – politikus ar dar ką nors – užgautų, nes jie gali būti nukreipti ir ne į tą pusę. Tikrovė gali pasirodyti esanti sudėtingesnė.
Po įvykių paprastai imi kratyti atmintį. Ar iki tol yra buvę kokių nors panašių užuominų, grasinimų?
Gal prieš kokius metus tame langelyje buvo pasirodę keistų įrašų, pvz., „tavo tėvas šėtonas“, dar kažkokių. Aš nelabai kreipiau dėmesio. Bet kai apima spaudimo arba netikrumo jausena, gali pasirodyti, kad tų požymių pilna. Bet aš nelinkęs daryti to, ko aiškiai nematau savo akimis. Ką matai ekrane, ką supranti, ką jauti dėl pasiklausymų, tą pasakai. O dėl priežastinio ryšio visuomet galima prikurti gražių pasakų, tik aš šiuo atveju to daryti nelinkęs.
Man jūsų istorija iš karto priminė Vytauto Radžvilo pjudymą. Nematote analogijų?
Sunku pasakyti. Ten buvo toks instituto administracijos nusiteikimas pamokyti, eliminuoti, šiek tiek pastumti savo kolegą, kurio nuomonės dažnai nesutampa ir kertasi su tokia įsivyraujančia meinstrymine ideologija ir gero gyvenimo nuostatomis – gyventi gerai ir nekišti nosies, kur nereikia. Aš, beje, irgi tokį įrašą buvau gavęs. Visose srityse, manau, tokių dalykų gali pasitaikyti, jie išplaukia iš mūsų bendro gyvenimo ypatumų. Mūsų bendras gyvenimas yra kuriamas nedemokratiniais pagrindais, nes mes, pradėję kurti savo valstybę, pirmiausia išvogėme ją, o paskui manėme, kad išvogus turi įsivyrauti demokratija. Pasaulyje taip nėra buvę. Todėl mes pagal visus socialinius rodiklius, ypač atskirties, „pirmaujame“ Europoje. Ir net pagal jaunimo apolitiškumą. Kai tokia atmosfera, bet kokios institucijos su savo piliečiais gali daryti ką nori.
Beje, jūsų sūnus išties neteko darbo?
Jis turėjo sutarčių poroje darboviečių, o dabar darbo sutarčių nebėra.
Gal jam buvo kokių nors užuominų?
Jeigu ir būtų buvę tų užuominų, niekas nepripažintų, todėl apie tai kalbėti sunku. Galima paminėti tik kaip keistą sutapimą, bet negaliu vėlgi teigti to, ko nežinau.
Jeigu nebus atsakyta, kas laužėsi į jūsų kompiuterius, beliks klausti – kas bus kitas…
Pareiškimą teisėsaugai palikau. Elektroniniu laišku kreipiausi į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą bei Kriminalinės žvalgybos parlamentinės priežiūros komisiją, tai jų sritys. Jeigu nieko nepaaiškės, bendros baimės ir tų, kurie bijo atvirai reikšti savo pilietinę poziciją, tik daugės. Mes vis dėlto matome, kad valstybėje įsivyrauja tokio ne politinio, o spec. tarnybinio mentaliteto valdymo būdai. Juntame, kad vietinės problemos sprendžiamos gan paprastai ir tiesmukiškai.
Filosofo Krescencijaus Stoškaus komentaras:
Aš nelabai suprantu, kas čia darosi, nes situacija labai neaiški. Ir vilčių, kad ištirs, nelabai daug.
Jo (V. Rubavičiaus – red. past.) tokia patriotiška laikysena turbūt nelabai daug kam patinka. Bet nemanau, kad tai galėtų būti priežastis taip jį pulti. Man atrodo, kad tų aktyvių žmonių yra ir daugiau. Galbūt jį pasirinko, kad dažniau reiškiasi, gal kam nors ant nuospaudos užlipo arba buvo asmeniškai kai kam gnybtelėjęs. Daug galima prikalbėti, kas šauna į galvą, bet labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu būdu bandoma jį cenzūruoti. O ar negali būti čia trečias asmuo, kuris norėtų sukiršinti, kuris turi daug įtakos ir yra įpratęs tuos dalykus daryti. Kodėl, esant kažkokiems konfliktėliams, tuo nepasinaudojus ir nenukreipus dėmesio į valdžią, kuri galbūt čia niekuo dėta. Galima spėlioti įvairius variantus. Tačiau aišku, kad norint padaryti tokius dalykus (įsilaužti į asmens kompiuterį – red. past.) reikia turėti sugebėjimų ir kažkokių įgaliojimų.
Kalbėti, kad kitaip mąstančius bandoma tramdyti, būtų per daug drąsu. Radžvilo situacija buvo truputėlį kitokia. Ten iniciatyva ėjo iš tų žmonių, kurie yra susiję tiesiogiai su Briuselio ideologija. Studentais galėjo pasinaudoti institutas, nes Radžvilas buvo kaip rakštis. Kiekvienam atvejui negalima taikyti vienos taisyklės, bet kad priešininkų yra, suprantama. Globalistinė ideologija tiek įdiegta, kad dabar jiems atrodo, jog tie žmonės pagalius kaišioja į ratus ir komplikuoja jų politiką. Tų pagalbinių motyvų gali būti daug. Juk dabar daugelyje sferų telkiasi bendraminčiai, kai kam labai norisi juos tarpusavyje supjudyti, kad nesiformuotų tas vienijimosi procesas. Turbūt atkreipėte dėmesį į Lukiškių aikštę: rodos, toks atsitiktinis fragmentėlis, bet simptomiškai išskyrė žmones į dvi kategorijas. Į tuos, kuriems rūpi Tautos likimas, jos simboliai ir perspektyvos, ir tuos, kurie norėtų, kad viskas spręstųsi pagal Šiuolaikinio meno centro politikos pavyzdį, o tai atitinka globalistų interesus.
V.Rubavičiaus dosjė
Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, filosofijos mokslų daktaras V.Rubavičius – Lietuvos poetas, publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas, vertėjas. 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1975 m. Vilniaus universitete baigė astrofiziką. Dirbo filosofijos, sociologijos ir teisės institute, redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju, dienraščio „Respublika“ apžvalgininku.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.
Parašyk komentarą
Komentarai
JĖSUSAS KLAUSIA: “Taigi kuo užkliuvo Rubavičius?”. Vieną iš labiausiai tikėtinų atsakymų, kas vyksta mūsų tautoje, duoda pats V.Rubavičius savo interviu Vakaros žYnioms: “... bet gali būti, kad koks nors labai a u k š t a s viršininkas prasitarė pavaldiniams, kad yra tokia problema, o kažkokie pavaldiniai imasi savo nuožiūra tą problemą spręsti. Tada atsiranda sunkiai apčiuopiamų dalykų, nuo kurių tas žmogus kenčia, nes sprendžiama jo „problema“””
Gaila, kad dr.JR nesuprato, ką parašė komentatorius “Jonui R 2017-12-15 23:12”.
Ryskus VSD braizas ismoktas is ju ideologu ir mokytoju KGB. Melynasis chalatas ir Klanas siaucia. Demokratine Lietuva? Nejuokinkite. Mes gyvename kleptokratineje diktaturoje. Jokio skirtumo nuo Rosijos.
Nėra nieko keisto Rubavičiaus aptakume. Žmogus šokiruotas ir po apklausų, po bendravimų su mandagiais pareigūnais. Kol kas nesimato jokių blogų ženklų po to bendravimo. Be to, matyt, yra paprašytas susilaikyti nuo komentarų.
“Tarsi taip, tarsi ne” - kaip sako, nei pridėt, nei atimt.
Kas galvojo, kad išsivadavome iš bolševizmo - persigalvokite. Neobolševizmas NĖ VELNIO ne geresnis.
Zigmui Vaišvilai, jis dar kalba, dar teismuose,,,
“Kalbėti, kad kitaip mąstančius bandoma tramdyti, būtų per daug drąsu”.
Net nustebau nuo tokio aptakaus teiginio (o ir visas straipsnis panašus). Mąstyti, aišku, galima visaip, minčių policijos kol kas pas mus nėra, o tramdyti galima tik tada, kai tas mąstymas kokiu nors būdu paaiškėja, pasireiškia viešai. Ir tramdoma! Tramdoma būtent psichologiniu teroru, gąsdinimais - per elektronines priemones ir gyvais veiksmais, sekimu, siekiant įvaryti ar pripaišyti “nepatogiam” piliečiui paranoją, užčiaupti jį, kad savo mąstymus pasilaikytų sau pačiam arba imtų mąstyti “teisingai”. Rubavičiaus persekiojimų braižas man gerai pažįstamas. Ir žinau, kad žmonės arba stengiasi mąstyti “teisingai”, arba žiūri vien savo daržo, o tokių kaip rubavičiai - vienetai. Gaila!
Lietuvos šeimininkas pradėjo ruoštis spektakliui pavadinimu: Prezidento rinkimai. Šiaip pasiruošimas vyksta nuolatos ir iš anksto ruošiama daug kadrų tokiam veiksmui siekiant imituoti pasirinkimą ir konkurenciją. Kaip pavyzdį galime prisiminti Polikarpovną kuri ruošiama buvo dar CCCP išsiunčiant ją į Drodžstouną. Komisarės pareigos, juodas nuo chalato diržas ir keletą protingo veido papozavimų ir miniai to užteko kad išrinktų. Šiandien Iš tokių “zagatovkiu” aiškūs yra Skvernelis, Andriukaitis, Usackas ir Nausėda. Yra jų ir daugiau, bet jiems dar ne laikas. Šiaip dar daug laiko ir dabar vyksta tik prasitestavimai ir sistemos “slėgio” bandymai. Spec. tarnybos pasižymi tuo, kad jos nelabai pavaldžios vietinėms institucijoms, kartu ir įstatymams, tai pusiau kriminalinės-teroristinės organizacijos. Jos yra įrankis, beveik visada vykdytojai net nesupranta savo veiksmų prasmės.
Taigi kuo užkliuvo Rubavičius? Greičiausiai tuo kad per anksti demaskuoja Skvernelį. Skvernelio vizitas pas popiežių ir pan. reiškia kad jis rodomas šeimininkui. Atsiminkit “populiariojo Skvernelio” fenomeną. Kas jį padarė populiariu ir dėl ko? Nei vienas sutiktas žmogus negebėjo sklandžiai paaiškinti. Paaiškinimas vienas - taip reikia. Ko gero dar iki galo nereiškia kad Skvernelis bus prezidentu, nes kiekviena kandidatūra reikalinga tam tikroms funkcijos, o Lietuvos funkcija per ateinančius du metus gali ir keistis.
to “Jonui R 2017-12-15 23:12” . Sakau į gylį, o Jūs kalbate apie gelme. Tai kai atsiversite tą teksta “Okupuota nepriklausomybė”:
http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670
ir pradėsite tą tekstą skaityti, tai pamatysite, kad yra nuorodos į kitus straipsnius, tai yra aktyvus internetinis tekstas. Ir kai jūs skaitysite, tai nepraleiskite tų interentinių nuorodų, jas irgi reikia paskaityti, o giliau yra taip pat interentinės nuorodos ir taip einama gilyn ir gilyn. Tai čia apie tokį gylį kalbama.
Na, o jeigu tą tekstą išstudijavote ir nesuradote prasmės, tai gal Dievas Jums padės? O gal jau ir nepadės.
nužudymo tėvai būtinai turi kreiptis į P.Urbšį,kuris ir atstovauja Panevėžiui.O gal ir pats P.Urbšys pasidomėtų eiga,nes ten tikrai ne bomžų darbas.Ten gali būti daug rimčiau.Ten gali būti organizuota grupuotė,kurią sudaro nepilnamečiai,kurie turi įtakingus tėcelius.Duok Dieve klysti,bet šis nužudymas yra paskutinis lašas .Nesinori daugiau tikėti Lietuva.Jos jau nėra?Ji nužudyta?
keliaklupsčiautojams labai nepatinka tautiškos gaidos Lietuvoje.Nors prie grybauskaitės įvyko lemtinga emigracija.Lietuva ant išlikimo ribos.
Kad ir kas ten buvo su Veidmainiene, bet ji vis tiek lyg gulbė pienu išplaukė iš visų nemalonumų, net ir sūnaus paskolos “Snorui” grąžinimo istorija jai nepakenkė.
prisimenate, kaip buvusia konservatoriu seimo pirmininke buvo istikes panasus likimas- izuliai pasiklausomi jos ir seimos nariu telefonai, sekimas, izulus VSD issityciojimas. Jau tada reikejo skambinti visais varpais, bet viskas buvo nutildyta, niekas nieko nesiaiskino. Dabar tesinys, tik jau aukos kitos. O vykdytojai, ko gero, tie patys.
Sakot, tekste, kurio pavadinimas “okupuota nepriklausomybė”, yra kokia nors gelmė? bet ar gali būt kojia gelmė, jei nėra prasmės?
Citata: “....mes, pradėję kurti savo valstybę, pirmiausia išvogėme ją, o paskui manėme, kad išvogus turi įsivyrauti demokratija….”
Niekaip neatsimenu, kad ką nors būčiau vogęs, tuo labiau iš Valstybės? Apie ką čia kalba V.Rubavičius? Gal jis pats tame dalyvavo?
Darau išvadą, kad ponas V.Rubavičius nesusigaudo kas apvagia Valstybę. Lietuvos valstybę apvaginėja ir naikina Lietuvos OKUPANTAS. Neturime teisėtų valstybės institucijų.
Tegu skaito straipsnelį su nuorodomis į gylį: 2017-03-11 “Okupuota nepriklausomybė”
http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670
Parlamentinė tyrimo kontrolė būtų pats tas. Čia jau visai ne juokai.
Koks puikus būdavo žurnalas “Mokslas ir gyvenimas”- visa šeima kas mėnesį laukdavom kaip oro gurkšnio