Istorija

Valiušaitis: Juozas Kojelis. Veža, veža

Tiesos.lt redakcija   2020 m. birželio 17 d. 9:25

6     

    

Valiušaitis: Juozas Kojelis. Veža, veža

Išeivijos žurnalistą Juozą Kojelį (1916-2011) pažinojau gerus du dešimtmečius. Susipažinau Atgimimo laikais ir artimai bendravom iki pat jo mirties. Drįsčiau vadinti jį savo vyresniuoju draugu, nors amžiumi jis buvo vyresnis ir už mano Tėvą.

Juozas buvo patikėjęs parengti man du savo publicistikos tomus, kuriuos sudariau iš jo ilgametės žurnalistinės darbuotės išeivijos ir Lietuvos spaudoje. Tai “Iš nakties į rytą” (1996) ir “Tarp rūpesčių ir vilties” (2001). Bernardas Brazdžionis, recenzuodamas pirmąjį J. Kojelio publicistikos rinkinį, pavadino jį “vade mecumu” į DP kartos lietuvių išeivijos istoriją.

Mano archyve liko dar daug knygose nepanaudotų J. Kojelio straipsnių, laiškų, spaudoje neskelbtų tekstų. Vieną iš jų tinka paskelbti šiandien - pagerbiant Baisiojo birželio trėmimo aukas. Juozas buvo gyvas ir retas liudininkas, regėjęs savo akimis kas vyko anomis dienomis Naujojoje Vilnioje.

Nežinau ar tas straipsnis buvo skelbtas. Turiu jo tik nuorašą ir trumpą laiškelį “Draugo” redaktoriui: “Gerb. Redaktoriau, siunčiu prisiminimus 10 metų genocidui prisiminti. Visi fakteliai iki pačių smulkmenų, įskaitant ir visas tiesiogines kalbas, 100% yra autentiški.”

Peržvelgiau 1951 m. birželio mėn “Draugo” archyvą. To teksto nepastebėjau. Gal pražiūrėjau. Kiekvienu atveju, jis vertas dėmesio.

Man tik neaišku kodėl autorius paantraštėje mini birželio 14-17 datą, tarsi trėmimai būtų vykę tik tomis dienomis. Net NKVD viršininkas Lietuvoje Galdkovas savo atsakaitoje, rašytoje likus kelioms dienoms iki karo pradžios, mini birželio 14-18 trėmimus. Nors trėmimai tęsėsi iki pat birželio 23-osios.

* * *

Juozas Kojelis

Veža, veža
AŠ MAČIAU SIBIRO TREMTINIUS
(Birželio 14–17 d.d. prisiminti)

– Veža, veža – iš lūpų į lūpas sklido vienas vienintelis žodis. Niekas neklausė kas veža ir kur veža. Kiekvienas išgirdęs žodi „veža“, žinojo kas veža ir kur veža… Nuo ankstyvo birželio 14 ryto visa Lietuva lyg žodį „maras“, kartojo: „veža, veža“...

Visom Vilniaus gatvėm zujo sunkvežimiai, lydimi ginkluotų NKVD‘istų, kartu su neuniformuotais NKVD‘tais. Kaip gerai pažistą miestą, sunkvežimiuose sėdėjo Vilnius miesto valkatos; daugelyje vietų, ypač svarbesniuose skersgatviuose buvo pastatyti saugumo agentai, kurie, reikalui esant, gaudytojams teikė atitinkamą informaciją. Vaizdas šiurpus: vienos mašinos, dar tuščios, skuba į „medžioklę“, kitos gi iš miesto grįžta su „grobiu“.

Pažvelgus pro langą keliose vietose matyti uniformuotų ir neuniformuotų NKVD pareigūnų apsupti namai. Žmonės iš namų perkeliami į sunkvežimius.

Bet štai, darydamas posūkį, suburzgia sunkvežimio motoras, staiga sustabdomas prie namo, pro kurio langą aš žiūrėjau. Dar nesustojus mašinai, du ant šautuvų uždėtais durtuvais mongolai iššoksta iš sunkvežimio ir bėga prie durų. Aš sprunku pro užpakalines duris į ligoninės parką. Žinau, kad parko kampe yra ligoninės lavoninė. (Tuo metu Vilniuje siautė šiltinių epidemija ir lavoninėje visada būdavo nemaža mirusiųjų lavonų.) Aš apsisprendžiau, jei pastebėsiu, kad nori mane pagauti, tuoj pat gulsiu tarp lavonų po apdangalu, kuriuo lavonai buvo apkloti. Pro durų plyši stebiu judėjimą. Po kiek laiko sunkvežimis nuvažiuoja.

Aš išeinu pro kitus parko vartus ir nueinu savo darbovietę. Ten irgi susijaudinimas. Daugelio tarnautojų nėra: vieni jau suimti, kiti slapstosi. Laikas nuo laiko sučirškia telefonas, ir išgirstu vieno kito tarnautojo balsą:

– Mano namas apsuptas. Aš pabėgau.

Kitas:

– Aš pabėgau, bet šeima suimta. Nerandu kitos išeities: einu ir aš pas juos. Sudiev…

Tokia nuotaika prabėgo birželio mėn. 14-17 dienos. Aš budriai saugausi, nė vienos nakties nemiegu namuose, bet parke prie lavoninės.

Paslaptingas pranešimas

Birželio mėn. 18 d. (trečiadienį prieš karui prasidedant) sučirškia istaigos telefonas.

– N.N. istaiga – atsiliepiu aš.

– Ar jūsų istaigos direktorius p. K ?

– Taip. Tamsta norite su juo kalbėti ? – paklausiu.

Balsas telefono triubelėje:
– Praneškite direktoriui K., kad veža jo tėvus. Ešelonas stovi Naujosios Vilnios stotyje. Vagono numeris 17838. Motina turi širdies priepuoli ir prašo vaistų.

Aš bandau sužinoti klausdamas, ar ešelonas iš N. Vilnios greit pajudės, bet balsas daugiau nebeatsako.

Direktorius, sužinojęs apie ivykį, labai susijaudino. Tik vakar pagavo broli, o šiandien naujas smūgis – veža senuosius tėvus.

Atsitiktinai pasiseka man sužinoti, kad Vilniaus miesto Dezinfekcijos stotis kasdien važiuoja į N. Vilnią dezinfekcijas daryti. Mat, kaip minėjau, tuo metu Vilniuje ir apylinkėse buvo išsiplėtusios šiltinės epidemijos, ir bolševikai pabūgo, kad šios apkrečiamosios ligos nepersimestų ir į Sibiro tremtinius, todėl NKVD buvo įsakiusi minėtas dezinfekcijas. Ir štai kyla man mintis: rytojaus dieną vykti man, kaip Dezinfekcijos stoties darbininkui, į N. Vilnią ir surasti direktoriaus K. tėvus. Tačiau vėl kliūtis – sužinau, kad Dezinfekcijos stotyje nuo pat vedėjo iki eilinio darbininko – visi lenkai ir nė vienas rnan nepažįstamas. Gali nepriimti drauge važiuoti.

Prisimenu, kad viena mano pažistama p. D. turi pažinčių anoje istaigoje. Tuoj pat susisiekiu su ja, ir abu vykstame į Dezinfekcijos stoti. Susitarti pavyksta. Sekančią dieną 5:30 val. turime būti Dezinfekcijos stotyje, kad iš ten išvažiuotume į N. Vilnią. Grįžęs apie savo planą papasakoju direktoriui ir paprašau paruošti vaistų motinai. Direktorius mano, kad mano žygis pavojingas ir mėgina atkalbinėti. Aš palieku prie savo plano ir tvirtai nusprendžiau jį vykdyti, nes baisiai rūpėjo patikrinti, ar vežamųjų tarpe nėra mano artimųjų giminių, kurie gyveno plačiai išsimėtę visoje Lietuvoje.

Direktorius parūpina vaistų, be to įduoda pinigų ir cigarečių (tėvui). Sutartu laiku prisistatau Dezinfekcijos stotin. Atvyksta ir ponia D. Ji, vaizduodama gailestingą seseri, užsideda baltą chalatą, aš gi apsivelku darbininko kombinezonu, susitaršau plaukus, o veidą ir darbo rūbus išbaltinu kalkėmis. Sunkvežimin pakrauname dėžes, dezinfekuojančio skysčio statines ir kitas priemones, ir apie 10 žmonių grupė išvykstame.

Žmogžudžių lizde

Stoties rajone išlipame iš mašinos. Pirmąjį ispūdį būtų galima apibūdinti dviem žodžiais: enkavedistai ir vagonai arba vagonai ir NKVD‘istai. Daugiau nieko nemačiau, tik neužmatomai ilgas vagonų eiles, tarp kurių judėjo šimtai, o gal ir tūkstančiai enkavedistų.

– Veža, veža, visą Lietuvą veža! – norėjau sušukti. Ir mane paėmė noras, tegu mane veža taip pat kartu su visais. Ir lyg priekaištą dariau sau, kodėl irgi nesuimtas ir neuždarytas viename iš šių vagonų. Paskui širdį užgulė kažkoks beviltiškas skausmas. Vėl didžiulė neteisybė, dėl dangaus keršto šaukiančios skriaudos.

„Prie darbo“ – paragino mūsų grupės vadovas. Aš į vieną ranką paėmiau kibirą su kalkėmis, kitą – purkštuvą su dezinfekuojančiu skysčiu, ir pasukau tarp vagonų. Pradžioje ėjau iš tos pusės, kur vagonai buvo aklinai uždaryti. Ties kiekvienu vagonu sustodavau, atlikdamas nustatytą, dezinfekciją. Ne darbas man rūpėjo. Sustodamas prie vagonų, gaudžiau kiekvieną, garsą iš vidaus. Viename pasakojo apie suėmimo smulkmenas, kitur – apie savo artimuosius, kurių likimas nežinomas. Trečioje vietoje girdėjau pasikalbėjimą tarp gretimai stovinčių vagonų. Iš vieno vagono kalbėjo vyriškas, iš kito moteriškas balsas. Kalbantieji vienas kito nematė. Moteris aiškino, kad ji jau apsipratusi su padėtim ir esanti rami, vyras gi kalbėjo:

– Ko jie čia mus kankina! Jau 5 dienos kaip čia stovime. Tegu veža. Tegu greičiau veža.

Dar kitam vagone dainavo. Dainavo tyliai, labai tyliai tremtinių dainą: „Leiskit į tėvynę“.

Paskui aš užėjau iš tos pusės, kur vagonuose buvo tam tikri plyšiai ir… NKVD sargybos. Sargybų išdėstymas nebuvo vienodas. Kaip taisyklė, kas antras vagonas turėjo ginkluota NKVD sargybinį. Tačiau prie daugelio ešelonų sargybos stovėjo prie kiekvieno vagono. Ilgainiui man pavykos išsiaiškinti, kad prie tų ešelonų, kuriuose buvo vežami vaikai, moterys ir seniai – sargybos buvo silpnesnės, prie vyrų ešelonų stipresnės. Dabar aš mačiau Sibiro tremtinius, aš mačiau jų veidus. Nei baimės, nei nusiminimo negalėjau įžiūrėti akyse, tik gilų, gilų skausmą.

Visą, priešpieti vaikščiojau tarp vagonų, ieškodamas direktoriaus K. tėvų ir savo artimųjų. Mačiau daugelį pažįstamų ir nepažįstamų veidų, turėjau progos su keliais ir ilgėliau pasikalbėti. Mes žinome, kokiomis aplinkybėmis mes patys tapome tremtiniais. Dabar žvilgterkime, kokiomis sąlygomis pradėjo jie mirties kelią į Rytų tremtį. Vaizdas maždaug buvo toks.

Visi vagonai, kurių viso stotyje priskaičiau apie 300, buvo skirti prekių ir gyvulių transportui. Viena vagono pusė aklinai užkalta. Iš tos pusės, kur stovėjo sargybos, būdavo ventiliacijai palikti plyšiai. Plyšių platumas priklausė nuo to, kokie, bolševikų manymu, buvo vežami žmonės: daugiau ar mažiau „pavojingi“. Vagono kampe grindyse buvo padarytos paprastos skylės gamtos reikalams atlikti. Kiekvieno vagono sienos vidury buvo po vienąplačią lentyną. Kadangi vagoną kimšo 35-50 žmonių, visi ant grindų sutilpti negalėjo, tad dalis žmonių sėdėjo ant lentynų. Daugelis buvo tik su apatiniais baltiniais ar maudymosi kostiumais, nes dienos buvo be galo karštos ir vagonuose buvo baisiai tvanku. Tie vagonai, kuriuose buvo patalpinti jaunesni vyrai, buvo aklinai uždaryti.

Šeimos buvo išskirstytos. NKVD visą laiką maišė žmones. Vieną dieną perkeldavo juos į vieną vagoną, kitą – į kitą. Pasitaikydavo taip, kad kokią dieną žmona ir vyras būdavo sukeliami į tą pati vagoną, o kitą dieną vėl išskiriami. Kaip taisyklė, šeimos galvos izoliuotos „pavojingųjų“ vagonuose. Kai kuriuose vagonuose buvo vien tik moterys ir tarp jų 2-3 vyrai arba priešingai. Naujagimiai ir visai maži vaikai buvo kartu su motinomis, didesnieji – dažnai buvo nuo tėvų atskirti.

Su tremtiniais turėdavau progos pasikalbėti, kai aš panorėdavau dezinfekuoti vagono vidų. Toks noras ypač atsirasdavo, kada kur nors pastebėdavau savo pažistamą. Kol purkšdavau į visus vagono kampus dezinfekuojantį skystį, visą laiką kalbėdavau. NKVD sargybiniai lietuvių kalbos negalėjo suprasti, o kad juos dar labiau apgavus, aš stengiausi padaryti piktą veidą ir suraukti kaktą, tarsi barčiausi, reikalaudamas pasitraukti.

Žmonėms per tą laiką valgyti nieko nedavė. 1–2 kartus dienoje išleisdavo, sargybiniui lydint, vieną žmogų iš vagono su kibiru vandens iš šulnio atnešti. Daugelis, ypač vaikų, sirgo viduriais, nes nuo pat suėmimo dienos nei pieno nei ko nors šilto nebuvo gavę. Stoties rajone buvo įsteigti du maisto pardavimo punktai. Jose tremtiniai būtų galėję ko nors nusipirkti, tačiau sargybiniai neišleisdavo. Krautuvių pardavėjai buvo visi komjaunuoliai jauni žydeliai. Tarp vežamųjų buvo ir žydų, kurie buvo patalpinti atskiruose vagonuose. Į šiuos vagonus pardavėjai komjaunuoliai patys nunešdavo maisto produktų. Šiaip visi maitinosi iš to, ką buvo spėję areštuojant pasiimti. Jei kas nieko neturėjo, tuos šelpė turintieji.

Kas antrą dieną moteris, senius ir vaikus išleisdavo į orą. Enkavedistai apie vagoną sudarydavo stiprų žiedą ir atidarydavo vagono duris. Skaudu buvo žiūrėti į senųjų tėvelių ir žilagalvių močiučių akis, žvelgiančias į Lietuvos dangų... gal paskutiniam atsisveikinimui. Kas įstengtų žodžiais išreikšti didį jų širdies skausmą! O kūdikiai? – jie nesuprato tragedijos didumo: vieni verkė, sėdėdami ant žemės, kiti žaidė akmenėliais ar suposi ant vagono geležių. Toks „pasivaikščiojimas“ tęsdavosi 10 minučių. Paskui visus grąžindavo atgal į vagoną ir leisdavo sekantį vagoną.

Vidudienį visi dezinfektoriai susirinkome prie šulinio pietų užkąsti. Šiurpūs vaizdai ir saulės karštis buvo išsekinę jėgas. Valgyti nesinorėjo. Visi tylėjome, tik laiks nuo laiko iš vieno ar kito lūpų lyg skundas pasigirsdavo trumputis „už ką?“

Pasilsėję vėl išsiskirstėme prie vagonų. Eidamas pro vagonus, vis klausiu:

– Iš kur ?

Tuo būdu nustačiau, kad tuo metu Naujoje Vilnioje buvo su tremtiniais ešelonai daugiausia iš Tauragės, Raseinių, Zarasų, Ukmergės, Kauno ir Vilniaus apskričių.

Atlieku savo misiją. Bet vis negaliu rasti direktoriaus tėvų. Tik štai netikėtas supuolimas. Einant pro vieną vagoną, iš kurio tremtiniai buvo išleisti „pasivaikščiojimui“, aš išgirstu minint direktoriaus motinos pavardę. Praeinu pro enkavedistų žiedą prie vagono ir pradedu dezinfekuoti. Tyliai pašaukiu p-nią K. Žmonių maišosi daug ir, enkavedistams nepastebint, aš atiduotu jai vaistus. Jos pirmas klausimas:

– O mano sūnus?

– Jis laisvas – atsakau. Pridedu porą suraminančių sakinių ir paklausiu, kuriam vagone yra jos vyras. Ji pasako, kad jos vyras esąs 5-tam vagone nuo čia. Ilgai negaišdamas skubinuosi ten. Plyšys paliktas labai siauras. Noriu padaryti dezinfekciją vagono viduje, bet sargybinis neleidžia. Padaręs vingį, apeinu iš kitos vagono pusės, kur nėra sargybos. Jokio plyšelio, pro kur būtų galima paduoti p. K. pinigus ir cigaretes. Laukiu, tikėdamas, kad keisis sargyba. Bet ji vis nesikeičia. Pasitariu su mano bendrakeleive ponia D. Kadangi ji labai gerai mokėjo rusų kalbą, nutarėme, kad ji eis ir prašys sargybinio leidimo. Po ilgo prašymo jai pasisekė. Pareiga atlikta, jėgos išsemtos. Vėl nueiname prie šulinio pasilsėti. Daugumas darbininkų jau besėdi. Vėl visi tylime. Prie mūsų prieina pražilusi senutė; ji rankose nešėsi krepšelį, gi skausmą ir nuovargį akyse. Kadangi kiti lietuviškai nesuprato, ji kalba man. Pėsčia atėjusi tolimą kelią nuo pat Kauno, ieškanti savo dukters ir žento, kuriuos bolševikai Kaune areštavę.

– Jie nespėjo paimti nei rūbų, nei maisto. Aš jiems maisto atnešiau, rodydama į krepšeli, kalbėjo ji. Paskui, žiūrėdama į vagonus, ėmė verkdama kalbėti:

– Jūs, darbininkai, sakykite, kad daugiau oro į vagonus įleistų. Jie uždus. Jūs galite padaryti.

Lyg peiliu kas smeigė man į širdį. Nei aiškinti, nei teisintis aš jai negalėjau. Pats, rydamas ašaras, tyliai atsakiau:

– Mamyte, mes irgi nieko negalime padaryti ar padėti.

Į stoties rajoną rinkosi daugiau žmonių. Jie prašinėjo NKVD pareigūng perduoti tremtiniams kai kurių daiktų. Vieniems leido, kitiems ne. Pas juos nuėjo ir mūsų senutė. Nemanau, kad jai būtų pasisekę, nes ji kita kalba nekalbėjo, o tik lietuviškai.

Gyvenimo ir mirties dvikova

Visai pavakary vėl sėdėjome stoties rajone prie šulinio. Štai matome per rajoną trys ginkluoti sargybiniai veda jauną aukštą vyrą, vienplaukį, užsivilkusį trumpus kaimiškus kailinius. Jį lydėję du enkavedistai su šautuvais ėjo iš šono, o trečias – NKVD karininkas ėjo iš užpakalio, į nugarą įrėmęs užtaisytą pistoletą. Jau prie pat vagono, įtemptai tėmydamas pastebiu jaunojo vyro nervingus rankų ir pečių judesius.

– Jis bėgs – šovė galvon mintis, ir tikrai – vyras padarė staigų pusiausukinį ir šoko pro dešinėje esanti sargybinį. Pastarasis sukliudė enkavedistui su pistoletu tuoj pat panaudoti ginklą ir suimtasis tą akimirką įstengė atsiplėšti nuo persekiotojų apie 15-20 žingsnių. Ir tąsyk pasigirdo šūviai iš pistoleto. Pirmą kartą matau šaudant į žmogų. Enkavedistas, bėgdamas iš paskos šūvis po šūvio leidžia bėgančiajam į nugarą. Įtemptais nervais seku gyvenimo ir mirties dvikovą. Jau rodos, jau jis kris, bet ne – jis vis bėga. Matau baisias jo pastangas. Jis bėga prikrisdamas prie žemės, ir nuotolis tarp jo ir persekiotojo didėja. Jis bėga, kaip bėgtų kiekvienas žmogus, vejamas baisios mirties šmėklos. O jį vijo baisiau negu mirtis, jį vijo enkavedistai. Nuotolis padidėjo 50-60 žingsnių. Vyras, nemažindamas greičio, išsinėrė iš kailinėlių, ir bėgo vienmarškinis. Pasigirdo šūviai iš šautuvų. Bet jis jau pasiekė gatvę, o už jos neaukštos tvorelės ir daržai. Jis nėrė per tvorelę ir dingo už namo.

Tąsyk pasižvalgiau į šoną ir pamačiau, kad šimtai enkavedistų su šautuvais lyg siena bėgo ton pačion pusėn, kur dingo jaunasis vyras. Jie supo iš abiejų šonų. Aš nervų įtempime negirdėjau, bet kiti vyrai vėliau sakė, kad su pirmuoju pistoleto šūviu žmogžudžių stovykloje pasigirdo švilpukai skelbią pavojų. Ir kol aš sekiau baisiąją dvikovą, parengty esą enkavedistų būriai jau bėgo šūvių kryptimi. Už kokių 10-15 min. pusiau nešte atitempė primuštą jaunąjį vyrą. Kiti enkavedistai, eidami iš užpakalio, jį spardė ir mušė šautuvų buožėmis. Meste įmetė į vagoną ir į vidų įėjo dar 3-4 enkavedistai. Ką jie ten darė, kiekvienas pats gali suprasti. Už kokių 5 min. jie išėjo, užrakino duris ir prie vagono pastatė 4 sargybinius.

Po to prie šulinio priėjo NKVD karininkas, kuris šaudė iš pistoleto. Jis, plaudamas savo kruvinas rankas, lyg teisindamasis dėl nepataikymo, mums kalbėjo:

– Aš būč jį nušovęs, bet nenorėjau.

Visi darbininkai tylėjo lyg mirę, ir niekas nė klausimu nė pagyrimu jam neatsakė. Tada jis pridėjo labai reikšmingą pastabą:

– Kas į mūsų rankas patenka, gyvas neištrūksta.

Ir vėl pasidarė tylu žmogžudžių stovykloje, ir nieko daugiau nebuvo, tik enkavedistai ir vagonai.

Prietėmyje dar vaikščiojau apie vagonus. Juose tuo metu kentėjo 10-12 tūkstančių brolių ir sesių, žiauriausių būdu išplėštų iš savo žemės. Po sukelto triukšmo ir šūvių, vagonų viduj buvo girdėti tik tylūs pašnibždomis tariami žodžiai. Tik kai kuriuose verkė vaikai, balsiai dejavo suaugę ir šaukė pagalbos. Viename žmogus alpo, kitame – mirė. Niekas į jų šauksmą neatsiliepė. Bandžiau vieno enkavedisto atkreipti dėmesį, kad šaukiamasi gydytojo, bet jis atsakė trumpai „niečevo“.

Grįžau namo lyg girtas. Už trijų dienų prasidėjo karas, tačiau jie jau buvo išvežti. Su pirmosiomis karo gaisrų pašvaistėmis tūkstančiai Lietuvos jaunimo išėjo kautis už Lietuvos laisvę, kad birželio 14-17 dienų įvykiai niekada daugiau nebepasikartotų. Daugelis jų nebegrižo, daugelis žuvo naujo okupanto kacetuose ir kalėjimuose, o gyvieji Tėvynėje ir naujoje tremtyje tęsia laisvės kovą.

Instructions:  P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kis       2020-06-18 17:36

o jus pasidomekite,kam tarnauja visa armija lietuviu KGB darbotuoju,kuriems (galimai) vadovauja paciausias zmogus Vytulis Landzbergas ir visiems po barabanu,uzslaptinome net 100 metu.kur matyta ir sveiku protu suvokiama,kad mes po tokiu tremimu ir toliai liekame vatnikais ir runkeliais,kurie parsidave uz miskelio ir zemeliu paklojimo,bei pasalpu paskirimo tiems patiems tremtiniams.Va kur nuprotejimo lygis?Sekmes rasyti viena,o daryti kita.

komunistai vežė       2020-06-17 19:53

o kaip smagu, kai litovcai garbina komuniagas - visokius juršėnus, kirkilus, brazauskus, gylius, vasiliauskus ir t.t.
VOT !

Aha       2020-06-17 15:40

tada išvežinėjo, o dabar patys išvažiuoja .

Mix       2020-06-17 13:14

O šiandien be galo skaudu matyti ir girdėti kai jaunoji karta, ir ne tik ji, protestuoja dėl svetimų problemų, neprisimindama ar nežinodama savo tautos tragiškos istorijos.

Tai        2020-06-17 11:52

ne Stokholmo sindromas, tai baudžiauninko mentalitetas – nesvarbu kas ponas, svarbu, kad ponas.

Stokholmo sindromas       2020-06-17 11:04

Išduoti savos valdžios, palikti banditų malonei. Tik neina niekaip suprasti, kad kalėję, praėję pragarus, sugrįžę spaudžia ranką stribo dukrai polikarpovnai, šypsosi , dėkoja , ordinus priima lyg tai nieko nežinotų apie praeitį...


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Pagaliau. Vygantas Malinauskas. Katalikų jaunuoliai neleido nugriauti šv. Junipero Serra statulos Kalifornijoje

Ramūnas Aušrotas. Hipsteriai, į Seimą!

Česlovas Iškauskas. Smėlis pro pirštus. Ironiškos pastabos

Iš propagandos frontų: LRT atsiskaito visuomenei: birželio 29 d. 16 h per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. rengia spec. laidą, kviečia klausti

Ne juokas. Tadas Skukas vilniečių vardu: mere Š., pasitikrink sveikatą!

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Vidmantas Valiušaitis. Geopolitinė „senosios tvarkos“ griūtis ir Birželio sukilimas

Liudvikas Jakimavičius. Heraklio beieškant

Gedimino Jankaus kreipimasis į TS-LKD atstovus Vilniaus Taryboje: Kodėl jūs veidmainiaujate, kolaboruojate su mankurtais?

Algimantas Rusteika. Riba, kurią peržengus jūsų neišgelbės jokia jėga, policija ar vandens patrankos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nebūkime aukos

Nida Vasiliauskaitė. Miesto valdžios akimis esate infantilūs buzzwordais valdomi pampersiniai

Arūnas Bubnys. 1941 m. birželio sukilimas Vilniuje

Seime registruotas įstatymas siekiant apsaugoti Lukiškių aikštę nuo tolesnio jos išniekinimo

Rasa Čepaitienė. Pornokratija*

Nacionalinis susivienijimas reikalauja Remigijaus Šimašiaus atsistatydinimo

Ramūnas Karbauskis. R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.