Įžvalgos

Valdas Vasiliauskas. Žaidimo žymėtomis kortomis pabaiga: dalinkite iš naujo

Tiesos.lt redakcija   2017 m. spalio 10 d. 0:46

6     

    

Valdas Vasiliauskas. Žaidimo žymėtomis kortomis pabaiga: dalinkite iš naujo

Veidaknygė

Viešas socialdemokratų baltinių skalbimas nesibaigs ir po partijos Etikos ir procedūrų komisijos praėjusį šeštadienį priimto rūstaus sprendimo, rekomenduojančio Seimo frakcijos dešimtuką šalinti iš partijos. Socialdemokratų vidinė krizė užtruks iki partijos tarybos posėdžio, gal net suvažiavimo.

Lyg iš gausybės rago pasipylusių partijos ir didžiosios dalies Seimo frakcijos konflikto komentarų sraute išsiskyrė trijų profesorių – Broniaus Genzelio, Aloyzo Sakalo ir Vytauto Radžvilo – taiklios lakoniškos įžvalgos. Lietuviškos politikos garbūs veteranai sutaria, kad įvykiai šioje partijoje – anaiptol ne vien socialdemokratų vidaus reikalas. Tai visos krašto politinės ir partinės sistemos, kurią ištiko krizė, veidrodis.

B.Genzelis, neklijuodamas etikečių, parodo, kad dauguma atskalūnų, nepaklususių partijos tarybai ir statutui, nudrėbti iš to paties – LDDP – molio, visą savo karjerą besitaikę pritapti prie gerojo pono, teikdami pirmenybę saviems interesams.

A.Sakalas, konstatuodamas, kad didžiuma partijų teisėsaugos arba pačių politikų rankomis parklupdytos, visiškai nukraujavusios ir nusilpusios, užduoda sąjūdietišką klausimą: kam tai naudinga?

Ypač netikėta V.Radžvilo ištarmė: kilęs skandalas, laimingai susiklosčius aplinkybėms, galėtų virsti Lietuvos politinės partinės sistemos lūžio tašku, nes bemaž tris dešimtmečius kurta daugiapartinė sistema tebuvo ir tebėra simuliakras. Demokratinio politinio ir partinio pliuralizmo fikcija maskavusi senosios LKP demokratinį centralizmą, kurį apnuogino Seimo frakcijos daugumos akibrokštas. Ši teisybės akimirka, profesoriaus žodžiais tariant, gali turėti teigiamos įtakos šalies politinei ateičiai. Kaip sakė puikus poetas Jonas Strielkūnas: „Visų iliuzijų žlugimas/ – tiktai pradžia visų tiesų“.

Vengdamas sugrįžti į primityvią nudėvėtą antikomunistinę retoriką, apsiribosiu aksioma, kad komunistinė sistema buvo taikiai griaunama „iš viršaus“ (iš centro), todėl saldžiausi taikios revoliucijos vaisiai atiteko tiems, kurie buvo įsitaisę „viršuje“ ir prieš kuriuos, tiesą sakant, taiki revoliucija ir buvo nukreipta. Nomenklatūrai, kuri ir po tiekos nepriklausomybės metų, ne ką tepasikeitusi. Pasikeitė tik nomenklatūros pavadinimas: nūnai ji vadinaman posovietiniu elitu.

Kadangi valdžios gėrybių kiekis ribotas, šis elitas negali būti didelis ir pernelyg greitai atsinaujinantis. Tie patys žmonės, pradėję karjeras dar okupacijos metais ir naujųjų laikų išvakarėse užėmę geriausias starto pozicijas, ištisus nepriklausomybės dešimtmečius priiminėjo svarbiausius nacionalinės politikos ir valstybės sprendimus, dažnai lydimi – ypač iš dešiniosios pusės – nepagrįstų įtarimų dėl slaptų kėslų restauruoti senąjį režimą ar net sugrįžti į Maskvos glėbį. Bet kam elitui dar vienas šeimininkas, jeigu jis pats šeimininkas?

Žinoma, laisvi demokratiniai rinkimai vyko reguliariai, bet politiniam elitui jie pavojaus nekeldavo, tik pasikeisdavo vietomis valdantysis ir opozicijos elitai. Kaip teisingai sako V.Radžvilas, tai tebuvo demokratijos iliuzija, nes prie valdžios vairo (ir lovio) stodavo tos pačios „partijos“ kita frakcija. Tokia pati demokratijos iliuzija, kad valdo rinkimus laimėjusi dauguma. Iš tikrųjų valdė ir valdo mažuma – uždara kompaktiška privilegijuota grupė, kuri negali pralaimėti, nes žaidžia žymėtomis kortomis. Ir tai nėra koks sąmokslininkų ratelis ar dar viena konspiracinė teorija. Tai nerenkami išrinktieji. Arba atrinktieji, įveikę atranką į politinį elitą visiems laikams tik jiems vieniems žinomais būdais ir kriterijais.
Ko vertos demokratinės procedūros ir daugumos (vietos skyrių ir tarybos) priimti sprendimai, parodė Seimo socialdemokratų frakcijos atsisakymas nutraukti koalicijos sutartį – tikrų tikriausias spjūvis daugumai į veidą. Iškilusi grėsmė privilegijuotai padėčiai suvienijo partijos elito atstovus, privertė juos demokratų kaukes sviesti į šalį.

Po teisybei ne jie, o Gintautas Paluckas yra didžiausias maištininkas, griaunantis seną nusistovėjusią tvarką ir reikalaujantis perdalinti kortas. Ar jaunajam lyderiui pavyks? Kieno bus viršus? Vienas Dievas težino. Tačiau akivaizdu, kad nueita per toli, kompromisas jau sunkiai įmanomas: arba socialdemokratų „tėvai“ pasitrauks į pensiją, arba partijos „vaikai“ – G.Paluckas su savo komanda – bus priversti emigruoti. Kitaip tariant, arba socialdemokratai praras parlamentinę frakciją, arba juos ištiks lyderystės krizė. Partijos laukia sunkūs laikai. Kada ji ims sveikti?

Prasti ir kitų partijų popieriai, išskyrus vieną, kuri yra – kaip Cezario (arba Gabrieliaus Landsbergio) žmona – virš įtarimų. Iš tikrųjų rimtas ir iki šiol neatsakytas klausimas: kam naudinga, kad net parlamentines partijas prokurorai ir STT taip neleistinai ilgai laikytų už trumpo pavadžio, kad viešosios nuomonės formuotojai nuo ryto iki vakaro nepavargdami jas dergtų, kad iš sukompromituotų arba iš vidaus sukiršintų ir suskaldytų partijų strimgalviais spruktų jau ne pavieniai nariai, o ištisi skyriai?

Sena tiesa, kad visuomenę, jos laisvę nuo biurokratų ir kitų nedemokratinių, dažnusyk anoniminių jėgų antpuolių ir savivalės patikimiausiai sergi parlamentarizmas ir stiprios stabilios politinės partijos. Kaip ir tai, kad be konkuruojančių, nepriklausomų nuo valdžios malonės (ir biudžeto) partijų parlamentinė demokratija tėra iškaba be turinio.

Neatsitiktinai šios kadencijos Seimas mažne nuo pirmos dienos sulaukia priekaištų, kad jo darbotvarkę sudaro daugiausia antraeiliai nereikšmingi klausimai. Mat svarbiausios problemos (tarkim, švietimo, miškų ar mokesčių reformos) tapo nepartinės Vyriausybės nuosavybe, todėl jų aptarimo trukmė ir auditorija sumažėjo iki minimumo. Debatai Seime liko tik neišvengiamu formalumu, bylojančiu apie Lietuvos parlamento pavojingai prarandamą įtaką ir politinį svorį. Graudžiausias pavyzdys – Lukiškių aikštės sutvarkymo ir memorialo laisvės kovotojų atminimui projektų likimas.

Nors Seimas pakiliai priėmė net 91 balsu rezoliuciją, pritarusią į Vyčio paramos fondą susibūrusių iškilių visuomenės veikėjų iniciatyvai iš suaukotų žmonių pinigų Lukiškių aikštėje pastatyti memorialą su „Laisvės kario“ (Vyčio) paminklu, kuris turėjo būti atkurtos valstybės 100-čio vienas iš akcentų ir kulminacijų, Kultūros ministerijos biurokratai šį Seimo dokumentą pasiuntė į archyvą, jeigu ne dar blogiau – sudarė naują komisiją ir surengė „kūrybines dirbtuves“. Rezultatas: į balą išmesti valstybės pinigai, atrinkti penki karikatūriški projektai, o memorialo laisvės kovotojų atminimui su Vyčio skulptūra idėja degradavo iki „turiningos“ diskusijos apie arklį.

Kadencijos pradžioje Ramūnas Karbauskis žadėjo atkurti Seimo prarastą prestižą. Bet kaip gali Lietuvos žmonės gerbti instituciją, kuri negerbia pati savęs ir leidžia į ją valytis kojas net pilkiems ministerijos valdininkams?

Apspardytos, aplamdytais šonais partijos nespės atsigauti po išorinių ir vidinių sukrėtimų naujų atslenkančių bandymų akivaizdoje – artėja savivaldybių tarybų ir merų, Europos parlamento ir, be abejo, Prezidento rinkimai.

Paakinti tvyrančių visuotinio nusivylimo ir nepasitikėjimo tradicinėmis partijomis nuotaikų, visuomeninių komitetų sėkmės praėjusiuose savivaldos rinkimuose, ne tik gatvės demagogai, bet ir patyrę politikai gali susigundyti visokiais antipartiniais judėjimais ir atsitiktinių pakeleivių sambūriais, niekam neatsakingais ir neatsiskaitančiais, išsilakstančiais pirmą dieną po rinkimų. Tokių nepartinių darinių, skirtų vien rinkimams, visais Lietuvos pašaliais rinkimų metais pridygs daugiau nei šiemet grybų.

Seimo naujadaras – premjero Sauliaus Svernelio globojama frakcijų koalicija arba be partijos ir net be senojo pavadinimo galinti likti Socialdemokratų frakcija, kaip ir nepartinė „specialistų“ Vyriausybė – tokios antipartinės politikos geriausia iliustracija ir patikimiausia ateities procesų prognozė.

Ši kaupianti energiją būsimiems rinkimams antidemokratinio populizmo banga labiausiai suinteresuota leisgyve, išderinta, vegetuojančia, neturinčia jėgų pasipriešinti krašto klasikinių partijų sistema. Bet nauji vienadieniai judėjimai, kuriems nematomos rankos valomas kelias, net ir pergalės atveju dėl savo politinio, intelektualinio skurdo, ideologinio margumo, organizacinio silpnumo nėra pajėgūs realiai perimti ir ypač išlaikyti valdžią (kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga), todėl būtų patikimiausia širma toms gerai organizuotoms patyrusioms valdžios „frakcijoms“, trokštančioms išsaugoti status quo ir po rinkimų. Žaidėjai žymėtomis kortomis toli gražu dar nėra pavaryti nuo stalo.

P.S. Kategoriškai pareiškiu, kad dėl komentaro pavadinimo ir jame dėstomų minčių gerb. Antanas Guoga niekuo dėtas, nors ir jį galima pripažinti Lietuvos partijas nusiaubusios krizės auka.

P. P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-10-11 16:51

Citata: “Žinoma, laisvi demokratiniai rinkimai vyko reguliariai, bet politiniam elitui jie pavojaus nekeldavo, tik pasikeisdavo vietomis valdantysis ir opozicijos elitai.”

Sakinys ir teiginys yra IDIOTIŠKI. Pirmą sakinio dalį paneigia antroji sakinio dalis. Melas yra tai, kad Lietuvoje vyko laisvi demokratiniai rinkimai. Tik pilnai glušam asmeniui taip gali atrodyti. Visą laiką vyko ir vyksta ANTIKONSTITUCINIAI Seimo rinkimai. Taigi tikrai vyksta žaidimas pažymėtomis kortomis, o ne laisvi demokratiniai rinkimai.

Apie tai studijuokite 2016-9-11 straipsnį “Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”
http://www.ekspertai.eu/ultimatumas-seimui-del-lr-teisiniu-pagrindu-griovimo89825/

Skaitykite 2017-03-11 straipsnį “Okupuota nepriklausomybė”
http://www.ekspertai.eu/okupuota-nepriklausomybe91670/

 

Julius Puras       2017-10-10 17:21

Kaip galima išduoti žmones o vėliau sau kaip niekur nieko pliurpti tai yra politikuoti? Kaip galima žmonėms į akis pasižiūrėti? Kokio dydžio kiaulės akis reikia turėti?

KGBistus saugo VALSTYBĖ       2017-10-10 12:31

Saugoti dar liko tik 73 metus.
Vienžo,kol pastips ir dar biškį.
Tai kas ta valstybė?

Leningrado žydai valdo Lietuvą?       2017-10-10 8:50

Leningrado žydų auklėtiniai ir patikėtiniai:
- putinas ir medvedevas
- grybauskaitė ir januška
- česlovas juršėnas !!
- ir dar daug - žinomų ir nežinomų.
———
beje, pačių rusų nuomone - Leningradas tarybiniais metais buvo stalinistų tvirtovė.

$+$       2017-10-10 7:08

Kad visos Lietuvos “politinės” partijos yra ta pati komunistų partija, prisiskaldziusi į tiek dalių, kiek buvo galima sugalvoti pavadinimų, yra rašyta šimtus kartų. Ir kad politinė sistema tėra butaforija, viešojoje erdvėje rašoma ne pirmą dešimtmetį, tik bėda, kad politologija Lietuvoje turi sinoniminį pavadinimą, kurį visi gerai žino. Ir kad Seimas vadinamas dideliu UAB’u, su individualiomis įmonėmis (Brazausko, Landsbergio, Pakso…), taip pat ne naujiena.

Taigi, autorius Kolumbo premijos negaus. Tik bėda, kad niekas nesikeis, bent jau artimiausiais metais. Prezidento rinkiminė kampanija prasideda, cirkas tęsiasi. Kam atiteks pagrindinio klouno vaidmuo - nuspėti nesunku.

Nekompleksuokim       2017-10-10 2:43

Paziurekim kas pasiuloma ,,meniu” JAV ir JK,Vokietijoje-ne politikai valdo,o pinigai ir mes vargseliai uz kitus ne blogesni,Bet vadinkim tai-demokratiskais rinkimais.Is politiku galima butu isskirti gal but vengru Orbana-kazkiek nauja lenku vyriausybe (su islygomis),gal cekus ar dar ka nors ko nezinau…Jungtine karalyste priversta skaitytis su netiketais referendumo rezultatais,turi gera oratoriu Nigel Farage ,na dar pora yra stumdomu ir apspiaudomu kai kur -stai ir viskas.Skanaus !


Rekomenduojame

Prokuratūra perka slaptų liudytojų paslaugas ir dėl kainos nesidera?

Verta prisiminti. Justinas Marcinkevičius. Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje

Andrius Švarplys. Verslas žada: „Lietuva neišvengiamai taps Šveicarija“... O kol kas…

Algimantas Rusteika. Kas galėtų paneigti?

Tomas Dapkus. Kodėl ES paramos milijardai nepasiekia Lietuvos ekonomikos?

Darius Kuolys: Apie Tadą Kosciušką – tautos laisvės ir garbės gynėją

Valstybės kontrolė: užsienio investuotojų pritraukimas mažai rezultatyvus

Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Ir švedų moderatai*  pasisako už griežtą imigracijos politiką

Vytautas Sinica. Dar kartą apie istorijos perrašinėjimą

Izraelio Aukščiausiasis teismas: nėra pilietinės teisės į vienalytę santuoką

Raimondas Navickas. Anti-Merkel’is: Austrijos lyderiu taps konservatorius tikrąja žodžio prasme. Naujoji Vyriausybė bus griežtai antiimigracinė?

EBPO rekomendacijos Lietuvai: gerinti ugdymo ir mokytojų veiklos kokybę, konsoliduoti aukštojo mokslo įstaigas

Popiežius Pranciškus: Būkime budrūs – nežaiskime pagal velnio taisykles

Robertas Grigas. Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas

Kviečiame į LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ pristatymą Vilniaus karininkų ramovėje

Kastytis Braziulis. Kaip užvaldyti valstybę

Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

Gitenis Umbrasas. Menininkai neturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną ar stotis prieš abejingumo volą

Liudvikas Jakimavičius. Rudens etiudas. Pro automobilio langą

Vidmantas Valiušaitis siūlo: „Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, o į jo vietą – Kosciušką“... O ką manote Jūs?

Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ sutiktuvės-konferencija

Andrius Kubilius. Žiurkių pjautynės, arba Juokiasi puodas, kad katilas juodas

Geroji Naujiena: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“

634 iš 700 prieglobsčio prašytojų Danijoje melavo apie savo pilietybę – visi išsiunčiami iš šalies

Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno (papildyta video)

Raimondas Navickas. Gėjų šeimų naujienos: Įvaikintojas užmušė 18 mėnesių mergytę po dviejų savaičių „tėvystės“

Danijos ministras pirmininkas: „Mes uždarysime savo sienas laimės ieškotojams“

Žilvinas Nečiūnas. Gedimino kalno naujienos

Vytautas Rubavičius. Skvernelis ir Popiežius

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.