Dienos aktualija, Nerasta rubrikos, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Tiesos.lt redakcija   2019 m. lapkričio 28 d. 7:23

21     

    

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Praėjusį penktadienį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko „Mūsiškių“ premjera pagal to paties pavadinimo knygą. Premjerą žiūrėjo ir knygos autorė Rūta Vanagaitė.

Kadangi į „Mūsiškių“ premjerą bilietai jau seniai buvo iššluoti, teko kreiptis į naująjį teatro direktorių, šiaulietį aktorių Antaną Venckų, dirbantį vos pirmąją savaitę. „Tai atsisėdai, Antanai, į šiuo metu karščiausią kėdę“, – bandžiau pajuokauti. „Ne į kėdę, o į patį laužą“, – nūriai atšovė direktorius.

Misija ne iš lengvųjų – vadovauti legendiniam teatrui, iš kurio likę tik griuvėsiai. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme: pagrindinė scena remontuojama (premjera įvyko 150 vietų J.Miltinio laboratorijos salėje), išrausiota ir aptverta net centrinė miesto aikštė priešais teatrą. O čia dar skandalą ir aistras teatro viduje ir išorėje sukėlę statomi „Mūsiškiai“. Tačiau premjeros vakarą teatro priegose policijos, gaisrininkų ar piketuotojų nepastebėjau.

Iš karto pasakysiu, nes ir premjeroje jau po pirmųjų epizodų paaiškėjo tiesa: tai buvo daug triukšmo dėl nieko. Tai tik teatras. Prastas teatras, kurio ištakos – plakatiška antrarūšė lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesė, sukurpta pagal R. Vanagaitės knygą, ganėtinai nutolusi nuo originalo. Šios manieringos (iškalbingas jau pats žanras – folklorinis siaubo miuziklas), bet tuščiavidurės dramaturgijos ydas scenoje dar labiau sustiprino spektaklio režisierius Artūras Areima (jis ir scenografas).

Dramaturgo valia spektaklio „Mūsiškiai“ veiksmas vyksta Klouno valdose – „gamtos ir istorijos oazėje“, kuri nuomojama vaikų vasaros stovykloms, taip pat Pono jaunikio ir Panelės nuotakos vestuvėms, nes jaunajai patinka „romantiškas peizažas“. Stovyklautojų ir vestuvininkų nėmaž netrikdo išrausta holokausto žvyrduobė – ant kapo duobės žemių krūvos mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, linksminamasi (žmonių kaulai virsta vaikų žaislu).

Atrodytų, siaubas, šventvagystė. Tačiau spektaklis nei siaubo, nei pasibjaurėjimo nesukelia. Kodėl? Juk režisierius ir jo artistai stengėsi iš visų jėgų?

A.Areima spektaklį pradeda nekrošiškai, ilgiausia režisūrine pauze, Klouno pantomima. Panevėžiečių Klounas – lyg iš akies trauktas M.Walczako pjesėje minimas šių metų kino sensacijos „Džokerio“ Joaquino Phoenix‘o personažas. Žinoma, tik savo forma, bet ne turiniu. Spektaklyje lyg dvasios be vietos (ir tikslo) klaidžioja kūninga moteriškė groteskiška burna ir veidu, siurrealistiški kaukėti persirengėliai, regėti daugybėje kitų teatrų. Tokių citatų (ar režisūros štampų) čia visas rinkinys, tarkim, iš „Pink Floyd“ „The Wall“ atžygiavusios išmuštruotų žaliūkų gretos. A.Areimos „Mūsiškiuose“ vyraujantys santykiai – smūgiai į veidą ar žemiau juosmens, į tarpkojį, smurtas, prievarta, sadizmas. Labai daug nuogo kūno, o vyrų – ir nuogų užpakalių, kurie režisieriui svarbesni už aktorių veidus ir kurių analinių angų įdėmus tyrinėjimas tapo A.Areimos teatro firminiu ženklu.

Ir, žinoma, tango! Koks padorus provincijos teatras gali sau leisti nesušokti ugningo tango?

Tačiau režisieriaus štampai „Mūsiškiuose“ nublanksta prieš aktorių vaidybos štampus. Spektaklyje ne kalbama, o rėkiama, ne vaikštoma, o šliaužiama žeme, raičiojamasi, vieni pyškina pistoletu ir kitaip gąsdina, kiti rodo, kaip išsigąsta; jeigu pykstama, tai kas nors daužoma, kas papuola po ranka. Viskas keleriopai sustiprinta, padidinta, paryškinta, emocijos reiškiamos pačiomis primityviausiomis priemonėmis. Visas dėmesys formai, bet ne turiniui, kaip įprasta saviveiklininkams. Šiame mėgėjų teatre neerzina tik velionis, tįsantis ant žemės su iškelta sustingusia ranka, rodančia pergalės ženklą. Labai įtikinamai suvaidintas numirėlis. Kaip gyvas. Gaila, kad per greitai kaip rąstas įridenamas į kapo duobę.

Jeigu rimtai, tai tikroji spektaklio žvaigždė yra Ligita Kondrotaitė, suvaidinusi knygos autorės prototipą Personą non gratą (knygos kompozicijos karkasą sudaro R.Vanagaitės kelionė automobiliu per Lietuvą su Efraimu Zurofu po holokausto vietas). Aktorės herojė iš šalies stebi besiplėšančių pervaidinančių partnerių kakofoniją, minimaliomis priemonėmis perteikdama maksimalią išgyvenimų tiesą. Ir autorės požiūrį. R. Vanagaitės knygą galima kuo nori kaltinti (tendencigumu, antimoksliškumu, faktų ir jų interpretacijos netikslumu ir pan.), bet tik ne abejingumu, nesuvaidinto skausmo dėl išžudytų Lietuvos žydų stygiumi. Šį nesuvaidintą skausmą L.Kondrotaitė ir perteikia tartum visiškai nevaidindama. Aktorės Persona non grata yra R.Vanagaitės knygos, o ne M.Walczako/A.Areimos „miuziklo“ herojė.

Antroji spektaklio dalyje nebelieka net ir blogai suvaidinto skausmo. Mat R.Vanagaitės knyga, o su ja ir holokausto tema atidedama į šalį, nes suvedamos sąskaitos su visais „Mūsiškių“ nemylėtojais – Atminties ministerijos (galima nuspėti, kad tai Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro karikatūra) atstove, istorijos mokytoja, paminklų statytoju ir kitokiais praeities garbintojais, nesibodima pasišaipyti net iš gąsdintojų V.Putinu. Patriotinis jaunosios kartos auklėjimas iliusruojamas Hitlerio nacių kino kronikos kadrais (dar vienas nudėvėtas režisūros štampas). Sovietmečiu holokausto aukos buvo padarytos „tarybiniais žmonėmis“. Abstrakcijomis. Tokiomis pat abstracijomis spektaklio pabaigoje virsta ir suguldyti aukų kūnai, kurie efektingai uždengiami balta paklode ir užberiami žemėmis. Kažkas kažką nužudė – neverta jaudintis. Čia juk feljetonas, o ne kadišas už visas Šoa aukas.

„Kada baigis šis košmaras? Aš nieko nejaučiu“, – spektaklyje Panelei nuotakai skundžiasi Ponas jaunikis, nes iš tikrų jis yra antroji Panelė nuotaka. Sakytum, nieko nejaučia ir žiūrovai, nors juos be perstojo bombardavo agresyvi režisūra ir vaidyba, kamerinėje erdvėje praktiškai nebelikę scenos ir salės ribos – aktoriai pakyla į sceną iš publikos. Bet nematomos sienos, kiekviename spektaklyje per nauja iškylančiosi tarp artistų ir žiūrovų, net smurto, patologijos scenomis nepavyko pramušti. Pasibaigus „Mūsiškiams“, žiūrovai ramiai išsiskirstė. Nei sužavėti, nei pasipiktinę Abejingi. Ir mūsiškiai, ir jūsiškiai.

Šaltinis: „Vakaro žinios“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ne musiškis       2019-12-3 9:15

Tik Miltinis galėtų atskleisti Vasiliausko asmenybės tragizmą kai jam - komunizmo statybos kultūrininkui, Garliavos patvoriniai suteikė teisę pasitaisyti - statyti kapitalizmą.

Vladas       2019-11-29 12:09

jokios kaltės nejaučiu , mano seneliai nedalyvavo nei žydų naikinime nei jų kelnių dalybose . o prisišikusių  nuomonė manęs nedomina . pasakysiu tik vieną—-ATMINKIT !!! jei Lietuvoje prasidės koks kipišas daugumas eis pjauti kaimynų ir giminaičių dėl geresnių kelnių !!!! SUŽVERĖJOT ir SUGYVULĖJOT ....

-------       2019-11-29 0:48

Pasirodo, Vasiliauskas - visai neblogas teatro recenzentas.
Kodėl gi jam neparašhti daugiau recenzijų apie akademinio ir Jaunimo teatrų.- ar jaunimo teatras jau baigtas remontuoti? - spektaklius?
,,...nei sužavėti, nei pasipiktinę. Abejingi. Ir mūsiškiai, ir jūsiškiai.” - parašyta labai išraiškingai, bet autorius be reikalo nuogąstauja, kad visuomenė yra pasyvi: iš tiesų žmonės anaiptol nėra tokie abejingi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvolgsnio.

tikui (18:01)       2019-11-28 22:23

“žuvo tik milijonas”.
beveik laimė, a ne?
milijonas lietuvaičių emigravo - oho kaip jaučiasi.
o jeigu kas nors greituoju būdu sušaudytų “tik” 1 000 000 lietuvių?
milijoną vaikų, moterų, senukų lietuvių- į žvyrduobes ir atią.
suski, tu suski…

dar tikintiems "holokausto" kliedesiais .        2019-11-28 20:34

Visa oficiali žmonijos “istorija”-atviras žydaujos melas:

sunaikinta-tiesa.jimdo.com/blog

Tamsai       2019-11-28 17:01

Jeigu jaučiate kaltę už savo protėvių dalyvavimą žydų žudynėse, galite užlipti ant bačkos ir išdidžiai persiplėšti marškinėlius. Nes aš tai neturiu nei tokio poreikio, nei prievolės. Juolab, kad tokios kaltės nepaveldėjau. Ir kuo toliau, tuo labiau imu abejoti “vadovėline” Holokausto versija, ypač dėl to, kad pasaulinės žydų organizacijos visuotinai remiasi savo tautiečių-išgamų, tokių kaip Rozauskas, teiginiais.
Išauš diena, kai tų pačių žydų dabartinių pastangų dėka nuskambės baisi frazė: Holokausto metu žuvo tik 1 milijonas žydų...

Tamsa       2019-11-28 16:02

Tai reikėjo išeinančių žiūrovų paklaust ką jie galvoja . Dabar kaip visada ta pati giesmelė kokia Vanagaitė bloga , režisierius prastas , bet žydų kapeliais Lietuva nusėta . Pavėluotai genocido centras išleido knygelę apie žyšaudžius , bet ir ten tendencingai didžiausia kaltė vokiečiams .

ah1       2019-11-28 15:18

Kapitalizmo rinkos ekonomikoje visą meną pastatyt ant pelno - bankrotas savaime atrinks “menininkus”, menui neįgalių “menininkų” meno niekas nepirks.

Žodžio laisvė...       2019-11-28 14:01

Ar Lietuva jau neturi tekstų ,pagal kurios galėtų statyti spektaklius?Neskaito
knygų.Ar knygynų lentynose makulatūra?Dar Mariukas sukurpė šmeižto šedevrą...Tai ir
pirmyn statyti niekalus.

stasys        2019-11-28 13:42

Tai ..tada rizikuotu būti paprašyti po savęs susirinkti išgliaudytas sėmkas , kuriu paprastai lieka krūvos po vanagaitės turinio spektakliu .

Tai        2019-11-28 13:26

reikėjo paprašyti grąžinti pinigus už bilietą. Nekokybiškos prekės juk grąžinamos smile .

stasys        2019-11-28 12:54

Daug ugnies ir dūmų dėl nieko . Na svarbu kad ponia Vanagaitė liko patenkinta .

Balamutas       2019-11-28 12:15

Kiek kartų reikės taisyt knygos ir spektaklio pavadinimą? Tikras pavadinimas yra ,,Maniškiai”.

StasysG       2019-11-28 10:59

Jei kas ir milijoną duotų, neičiau žiūrėti to spektaklio “saviškiai”.

lukui       2019-11-28 10:38

deja, bet si spektakli finansavote ir Jus, ir as, ir kiti cia komentuojantys beigi cia nesilankantys. tai buvo finansuota is LR biudzeto, kuri (kad ir skirtingais indeliais) sunesame mes visi.

Tvankstas       2019-11-28 10:18

Puikus aprašymas su nuostabiu paaiškinimu apie proletkulto sugrįžimą teatre.

lukas       2019-11-28 9:17

kažin, kas finansavo šį spektaklį? ar ne zurofiniai pinigai? reiktų pažiūrėti režisieriaus sąskaitėlę...

matyt       2019-11-28 8:56

neveltui kolaborantu anaji itare

neverkite, nomenklatūriniai komunistai       2019-11-28 8:45

na nepasisekė spektaklis - nepuolė lietuviai verkti ir šlovinti komunistų
bet pliusas uždėtas - mažiau kabinėsis lietuviai prie komunistų

Trabantas       2019-11-28 8:31

Gera recenzija. Areimos liaudies teatras galėtų pasiieškoti savo raiškai kokios daržinės prie Didžiasalio, ir nuo ten pradėti siekti kūrybinių aukštumų.

Proto       2019-11-28 8:25

ir davsios ubagai.Kaip galima su tokiu kontingentu kazka reiksmingo pakeisti ar nuveikti Lietuvoje.


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Algimantas Rusteika. Sunki lyderystės našta (drama)

Agnė Širinskienė: „Nesinorėtų įtarti, kad mūsų specialiosios tarnybos užsiima ne ikiteisminiu tyrimu, o politikavimu“

Stambulo Konvencija: Trojos arklys?

Geroji Naujiena: Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus

Išskirtinis Neringos Venckienės interviu Vytautui Matulevičiui (OpTV)

Gal jau bundame? Darius Trečiakauskas (Nacionalinis susivienijimas): Rinkimai gali tapti nauja galimybe esminiams pokyčiams valstybėje

Algimantas Rusteika. Lenkiu pliką ir kvailą galvą prieš tuos, kurie tą supranta ir pabando

Jonas Kadžionis. Partizanų jėga buvo ne ginkluose, o tikėjime

Vidas Rachlevičius.· Kaip britų visuomenė pamokė visuomeninį transliuotoją

Nuo bačkos. Andrius Navickas: raginu pasitikėti intuicija ir reitinguoti mane. Nepažadu būti geriausias, bet pažadu būti nepatogus ir tikras

Neringa Venckienė. Kas darė spaudimą Laurai Matjošaitytei?

Algimantas Rusteika. Sielos tėviškė yra vaikystė.

Prezidentas Valdas Adamkus apie grėsmę, kylančią iš politinės ir vertybinės regiono atskirties

Andrius Švarplys. Artėjant rugsėjo 1-ajai

Vytautas Landsbergis. Pseudoeuropa krūmuose

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.