Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Šiomis dienomis gavau savo gero bičiulio, daktaro Rimto Marcinkevičiaus iš Amerikos žinutę: „Kodėl tyli dėl Kazio Škirpos ir Jono Noreikos?“ Diskutuoti su R. Šimašiumi ar dėl R. Šimašiaus – atsiprašau. Ir jau vėloka, kai mojuojama kūju.

Tai tas pats, kaip diskutuoti su paryčiais į tavo namus įsiveržusia slaptąja politine policija – galbūt taip buvo gestapo ir enkavėdistų užkluptas ir išsivežtas Generolas Vėtra (J.Noreika)? Nūnai paryčiais, visiems ramiai miegant ir ničniekam nesitikint, buvo nulupta ir išsivežta jo atminimo lenta.

Bet neverta diskutuoti ir su istorijos profesoriais, docentais, daktarais, kurie K. Škirpą ir J. Noreiką vadina „fašistais“, kartoja tokius nutrintus KGB klastočių rinkinius, kaip „ Dokumentai kaltina“, kuriuose visi kovotojai už Lietuvos laisvę, pasipriešinę sovietų okupacijai, vadinami fašistais ar bent fašistų pakalikais. Ir, be abejo, susitepusiais žydų krauju arba aršiais antisemitais, įkvėpusiais šoa. Tai KGB klasika.

Antai neseniai mus palikęs šviesaus atminimo JAV lietuvių istorikas daktaras Augustinas Idzelis, demaskavęs ne vieną KGB falsifikaciją, atkreipė dėmesį į garsų, dažnai cituojamą Žemaitijoje platintą Lietuvių Aktyvistų fronto (LAF) 1941 m. kovo 19 d.: atsišaukimą „Į pavergtus brolius ir seseris lietuvius“, kuriame sakoma, kad visi komunistų kolaborantai išpirks savo kaltę, jeigu nužudys bent vieną žydą. Šį pasibaisėtiną pažadą pasirašo Berlyno LAF informacinis skyrius.

A.Idzelis įrodė, kad šį „dokumentą“ ne Berlyne, bet Lietuvoje pagamino tuomet dar jaunas gabus NKVD kontržvalgybos karininkas Aleksandras Slavinas, sutriuškinęs LAF Žemaitijos skyrių, vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertęs savo amatu ir pašaukimu, o išėjęs į atsargą, iki paskutinio atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją. Kaip parodė ši dėl K. Škirpos ir J. Noreikos„diskusija“, A. Slavinas paliko daug nepriklausomoje Lietuvoje pasekėjų net akademiniuose sluoksniuose – profesorių, docentų ir daktarų. Nors pats A. Slavinas neturėjo akademinio laipsnio – tik KGB.

Tokie pat laipsniuoti A. Slavino kolegos iš gestapo ne mažiau pasidarbavo istorijos mokslo labui. LAF priskiriamos šlykščios antisemitinės karikatūros su pagrindiniu veikėju „žydu-komunistu“ buvo platinamos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Tik latvių kalba. Latvijoje LAF nebuvo. Tačiau buvo gestapas.

Kiek Lietuvos istorijos daktarų, docentų, profesorių pluša Vokietijos archyvuose, ieškodami pirminių šaltinių, bandydami faktus atskirti nuo melo? O gal mes tikimės, kad vokiečiai patys papasakos visą teisybę, kaip jiems sekėsi šaudyti Lietuvos žydus?

Jau 1939 m. sausio 24 d. Reicho maršalas Hermanas Goeringas pasirašo įsakymą pasiruošti žydų problemos sprendimui vokiečių įtakos srityse Europoje. Vokietijos policijos ir SD šefas, SS gruppenfueris Reinhardas Heydrichas nedelsdamas, 1939 d. rugsėjo 21 d. sudarė specialų dalinį iš maždaug trijų tūkstančių rinktinių SS galvažudžių, suskirstytų į keturias Einsatzgruppen, kurios turėjo žygiuoti kartu su Wehrmachtu pirmose fronto linijose ir naikinti žydus bei komunistus.

1941 m. birželio 20 d., likus vos dviem dienom iki karo, į Gumbinę atvyko Einzatzgruppe A., kuri jau pirmąją karo dieną ėmėsi darbo skersdama Palangos, Kretingos, Tauragės ir kitų miestelių žydus.

Ką mes žinome apie holokausto, kuris prasidėjo 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje, nacių paruošiamuosius namų darbus, kurie buvo atlikti su vokišku pedantizmu? Tarkim, apie Josepho Goebbelso žinybos indėlį? 

Tie, kurie kaltina Joną Noreiką dėl vokiečių įsakymų perdavimo geto klausimu (lietuvių administracija galėjo atlikti tik pašto funkcijas, nes žydai ir jų turtas iš pirmos dienos pateko į vokiečių jurisdikciją), turėtų žinoti, kad getai žydams buvo vienintelis laikinas išsigelbėjimas nuo SS „mobiliųjų žudymo operacijų“ – kilnojamų skerdynių, jau pirmaisiais karo mėnesiais į žvyrduobes pasiuntusias praktiškai visas gausias Lietuvos provincijos žydų bendruomenes. Žinoma, getai buvo tik žudynių atidėjimas. Beje, daugiausia išsigelbėjusių – kaip tik iš Šiaulių geto, nors čia J. Noreika niekuo dėtas – tuo metu jis pats jau buvo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Tik visiškas Lietuvos politinės istorijos neišmanėlis gali kaltinti K. Škirpą antisemitizmu, fašizmu ar bent provokiška orientacija. Demokratiškų pažiūrų žmogus, stovėjęs prie nepriklausomybės ištakų, artimas valstiečių liaudininkų ideologijai, savo politiniu idealu laikęs Mykolą Sleževičių, kurio daugiausia pastangomis jau pirmoje Augustino Voldemaro Laikinojoje Vyriausybėje, o po to dar septyniose Lietuvos Vyriausybėse (iki 1924 m) buvo Žydų ir Gudų reikalų ministrai.

Tai buvo negirdėtas neregėtas dalykas Europoje – nacionalinės mažumos padarytos paskira institucija, specialiai skirta ginti jų teisėms. Lietuviai – ir K.Škirpa taip pat, nors ir aname pasaulyje! – tokiu valstybės teisės modernumu gali didžiuotis. Tik po Antrojo pasaulinio karo ir holokausto žmogaus ir mažumų teisės iškopė į demokratinių valstybių ir tarptautinų organizacijų darbotvarkių viršų.

Dar daug mūsų daktarams, docentams ir profesoriams dera pasimokyti ir paplušėti, kad suvoktų K. Škirpos asmenybės mastą. Taip pat ir laikinajam užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui – jo valdose nė su žiburiu nerastum bent panašaus lygio strateginio užsienio politikos mąstymo, kokiu buvo apdovanotas K. Škirpa.

Greta Kazio Pakšto, tai vienas pirmųjų Lietuvos geopolitikų, gal net prilygstantis Karlui Gustafui Emiliui Mannerheimui. Lygiai kaip Suomijos generolas ir būsimas prezidentas, K. Škirpa ragino nepriimti Stalino „dovanų“ (Vilniaus krašto ir 1939 m. tarpusavio bendradarbiavimo sutarties su sovietų karinėmis įgulomis), lygiai kaip Mannerheimas ne iš simpatijų nacizmui, galbūt net prieš savo valią, gindamas šalies nepriklausomybę, siūlė neatstumti ištiestos Vokietijos rankos.

Nors Suomija dėl karinio bendradarbiavimo su fašistine Vokietija Pratęstame kare turėjo daug politinių ir diplomatinių keblumų, tačiau apgynė savo nepriklausomybę. Ir išsaugojo Suomijos žydus, priešingai nei Norvegija, okupuota vokiečių. Kas atsitiktų Suomijoje, jeigu koks nors tenykštis šimašius pradėtų versti „nacių talkininko“ Mannerheimo paminklus? Pasikėsinimas į Suomijos didvyrį būtų pasikėsinimas į Suomijos nepriklausomybę.

Niekdariai K.Škirpos alėją perkrikštijo Trispalve. Bet ar tai nėra vėliavos pažeminimas, paniekinus jos vėliavnešį? Ko verta vėliava, jeigu nėra kam jos iškelti ir nešti? Būtų žiaurus groteskas, jeigu tai darytų Vilniaus meras.

Dėl R. Šimašiaus man viskas aišku jau nuo 2011 m., kai jis, būdamas teisingumo ministru, įdavė A. Lukošenkos režimui Baltarusijos opoziciją ir jos lyderį Alesį Beliackį, pateikdamas jų gaunamos paramos iš Vakarų sąskaitas Lietuvos bankuose. Po tokio skandalo kiekvienas Lietuvos politikas būtų baigęs karjerą. Tik ne R. Šimašius, net neapklaustas VSD. Išgelbėjo savo kailį ir per liberalų skandalą, atsižegnodamas draugų, su kuriais krimto duoną viename suole. Kodėl nesėdi viename teisiamųjų suole? Sako, išsuko Prezidentūra. Neturėdamas žalio supratimo apie urbanistiką, architektūrą ir meną, jis padarė viską, kad Vytis iš Lukiškių aikštės atsidurtų prie Kauno pilies.

DĖL ŠIMAŠIAUS NEDISKUTUOJAMA!