Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas, Ekonominė politika, Ugdymo politika

Valdas Vasiliauskas. Kam skamba M.K.Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“?

Tiesos.lt redakcija   2018 m. gruodžio 15 d. 11:47

2     

    

Valdas Vasiliauskas. Kam skamba M.K.Oginskio polonezas „Atsisveikinimas  su Tėvyne“?

Lietuvių žemės ūkio inteligentijos likimo klausimu

Parengta pagal pranešimą, perskaitytą konferencijoje „Sugrąžinkime „Ūkininkų mokslinyčią“ į Rietavą“ (2018 m. gruodžio 14 d., Rietavas).

Šiandien mažne užmirštą ir nebevartojamą  „Lietuvių žemės ūkio inteligentijos“  sąvoką tarpukario Lietuvoje buvo įtvirtinęs ir išplėtojęs profesorius Jonas Aleksa (1879–1955), dukart (1920 ir 1926–1935) Lietuvos žemės ūkio ministras, agronomas, sociologas, žemės ūkio ekonomikos Lietuvoje pradininkas, Sibiro kankinys ir mirtininkas. Pats profesorius buvo pirmosios lietuvių žemės ūkio inteligentų kartos atstovas, paskesnių inteligentijos kartų ugdytojas, kurio veiklą nutraukė okupacija.

Šiandien Lietuvoje Jonas Aleksa prisimenamas ir gerbiamas žemės ūkio mokslininkų, žemdirbių auditorijose. Tačiau ši iškili asmenybė netelpa viename bare, jos indėlis į nepriklausomos valstybės kūrybą ir tautos ugdymą kur kas didesnis. Neatsitiktinai J. Aleksos dvi knygos „Lietuvių tautos likimo klausimu. I tomas, Lietuvos kaimas ir žemės ūkis“ (Kaunas, 1925) ir „Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant. Lietuvių tautos likimo klausimu. II tomas“ (Kaunas, 1933) gretinamos su tokiais epochiniais veikalais kaip Stasio Šalkauskio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, Vydūno „Mūsų uždavinys“ ir „Tautos gyvata“, Antano Maceinos „Tautinis auklėjimas“  ar Juozo Girniaus „Tauta ir tautinė ištikimybė“

Šias J. Aleksos knygas būtų pravartu perskaityti ne tik buvusiems, esamiems ir būsimiems Lietuvos žemės ūkio, bet ir kultūros, o ypač švietimo ir mokslo ministrams, visiems Lietuvos inteligentams.  Tačiau neperleisti J. Aleksos du tomai dūla bibliotekų saugyklose.

J. Aleksos knygose specialios agronomijos, zootechnikos, žemės ūkio ekonomikos, statistikos žinios (tarkim, „Lietuvių tautos likimo klausimu“ šiuo atžvilgiu prilygtų vadovėliui) natūraliai dera su plačiausiu sociologiniu , istoriniu, filosofiniu kontekstu, taip pat tarpukario Europos ir Lietuvos politinėmis aktualijomis, tekstas mirga I. Kanto, Hegelio, F. Dostojevskio, L. Tolstojaus,V. Solovjovo, L.Šestovo pavardėmis ir citatomis. Daug dėmesio skiriama ir K. Marxui bei jo utopijai, komunizmo bacilai, kuri skaudžiai palietė ir paties J. Aleksos šeimą.

Istorijos ironija: tautininkų Vyriausybės ministro tikras brolis buvo aršus ir garsus komunistas Zigmas Aleksa-Angarietis, nutraukęs ryšius su šeima ir Lietuva. Tačiau abu broliai, stovėję priešingose barikadų pusėse, tapo Stalino teroro aukomis.

Aptardamas istorinį lietuvių tautos likimą, J. Aleksa 1925 m. rašo: „Gyvename reikšmingą valandą. Likimas mums suteikė galimybę kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tokios progos savo praeity esame kartą turėję. Tačiau lietuvių pastangos X–XV šimtmečiuose nepriklausomai savo gyvenimą kurti nebuvo pakankamai sėkmingos. Iš Europos viešojo gyvenimo prisėjo mums pasišalinti. (...) Žodžiu, likome nustumti į gyvenimo palėpę ir ten šiek tiek išlaikėme lietuvybės diegą. Ir tie lietuvybės diegai, kaip žinome, išliko kuone išimtinai vien mūsų kaime. Mūsų ūkininkai tuo būdu sudaro mūsų tautos branduolį“.

Apžvelgdamas baudžiavos laikų Lietuvos kaimą, kai Napoleonui įkūrus Varšuvos hercogystę, jos teritorijon patekę valstiečiai gavo žymiai daugiau laisvių, J. Aleksa rašo: „Šitie laisvės obalsiai daro įtėkmės ir į „rusišką“ Lietuvos dalį. Toje atmosferoje 3 Lietuvos didikai Mykolas, Ksaveras Liubeckis ir Liudas Plioteris rašo (1811 m.) Lietuvos D. Kunigaikštystės konstituciją ir įteikia ją Aleksandrui I. Ten straipsny 24 kalbama apie reikalą valstiečius iš baudžiavos paliuosuoti, motyvuojant tą teisybės, žmoniškumo ir ekonominio išrokavimo žvilgsniais“.  Nors caras projektą sutiko palankiai, tačiau, pasak J.Aleksos, rusų biurokratai nacionalistai jį nukišo į stalčių.

J. Aleksos žodžiais tariant, anuomet, XIX a. Lietuvoje „kuone vieninteliais inteligentais žemės ūky buvo tie dvarininkai, kurie buvo gavę kiek daugiau mokslo…“ Tuo tarpu kunigaikščiai Oginskiai buvo „gavę mokslo“ į valias, plačiausio akiračio asmenybės, tikri Lietuvos patriotai, visų sukilimų (1794 m. Tado Kosčiuškos, 1830–1831 ir 1863 m.) vadai ir dalyviai. Sykiu – Lietuvos žemės ūkio inteligentijos pranokėjai ir pirmtakūnai, suvokę, kad be švietimo neįmanoma kaimo pažanga.

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863), Mykolo Kleopo sūnus, jau 1835 m. baudžiauninkus atleidęs nuo lažo, 1859 m. įkūręs Rietave pirmąją Lietuvoje agronomų mokyklą lietuvių kalba – garsiąją  valstiečių mokslinyčią. Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis (1849–1902) įsteigė 1874 Rietave šešiametę muzikos mokyklą, jo brolis Bogdanas Oginskis (1848–1909) – Plungės orkestro mokyklą, kurią baigė lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Rietaviškiams nėra reikalo priminti didžios garbingos mecenatų ir Lietuvos švietėjų giminės nuveiktų darbų ir nuopelnų. Tačiau, kaip ir J.Aleksos atveju, Oginskių palikimas per menkai pasiekia visą Lietuvą,  apsiriboja tik jos dalimi – Plungės kraštu ir Žemaitija, nors tai buvo ne regiono, o visos Lietuvos ir net Europos reiškinys.  Kunigaikščiams buvo atviros Europos sostinių valdovų rūmų durys.

Skaitant Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) „Atsiminimų“ keturtomį (2007–2010, Vilnius), Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžio tragišką kroniką, negali nesižavėti Europos masto asmenybe, užsienio ir vidaus politikos suvokimo gelme. Tokį žmogų šiandien rinktume Lietuvos prezidentu, skirtume užsienio reikalų ministru, deleguotume į Europos komisiją. Universalus išsilavinimas, Europos interesų ir reikalų suvokimas netrukdė giliausiam patriotizmui, ištikimybei gimtajam kraštui.

Kuris iš dabartinių Lietuvos politikų galėtų nuoširdžiai pakartoti M. K. Oginskio memuarų žodžius: „Skaitant mano atsiminimus, (…) skaitytojas įsitikins, kad vienintelė kelrodė žvaigždė, didžiausią įtaką turėjęs jausmas buvo meilė tėvynei“. Tik tokia asmenybė galėjo sukurti polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (1794), kuris po pralaimėto T. Kosčiuškos sukilimo virto tarsi priverstinės emigracijos simboliu.

Tokia pat meilė Tėvynei , rūpestis dėl tauto likimo buvo ir profesoriaus J. Aleksos gyvenimo kelrodė žvaigždė. Taip pat ir tikėjimas tautos kūrybiniu genijumi: „Dar daug sveikų ir labai vertingų pradų yra mūsų tautos gyvenimo gelmėse. Šiuo atžvilgiu (autorius čia tvirtai įsitikinęs) lietuviai turi dar didesnių brangenybių, negu kitos tautos. Tik jos daugiau dar neaiškaus pavidalo ar dieguose. Bet potencialėje būklėje dar kiek ilgesnį laiką  jos negali likti. Ateina laikas tiems diegams išaugti į didžius ir gražius augalus arba sunykti“. Anot profesoriaus, žmogaus uždavinys gyventi ir kurti. Taip pat ir tautos.

„Ne į tamsybes, inercijas, indiferentiškumus, neišvengiamumus, bukumus ir nykimus pasuksime, o į gyvybės kelius, ten, kur yra asmenybės laisvos valios ir gyvos konkrečios kūrybos pasaulis.(…) Pasirinkę gyvybės ir kūrybos kelią, – pranašavo J. Aleksa, – esame lietuvių tautos Renesanso amžiaus išvakarėse“.

Kaip toks tikėjimas Lietuvos ateitimi praverstų šiais apatijos, nusivylimo, neigimo, pagiežos laikais. Žinoma, skeptikų ir pesimistų, iš aukšto žvelgiančių į lietuvių tautos galimybes, nestigo ir J. Aleksos laikais. Apie juos profesorius rašė: „Pas mus, kaip ir pas rusus, per daug staiga ir pavojingai nutrūkęs ryšys tarp mūsų žemdirbiškos tautos gyvenimo ir jos (nors ir neišplėtotos) kultūros ir mūsų inteligentijos „mokslų“ bei idėjų naujo pasaulio. (…) Mūsų inteligentija tiek nukrypusi į šalį, tiek stačiai apkerėta „izminių“ prietarų, (…) kad mūsų kaimo ir ž.ūkio reikalai jai svetimi yra“.

J. Aleksos Lietuvos elito kritika tarytum šiandien išsakyta: „Šviesuomenėje gana dažnai matome arba per didelį nusilenkimą ir pagarbą  svetimoms rytų ir vakarų ideologijoms (svetimiems dievams) arba nykų dvasios tuštumą. Intelektualinės inercijos, valios ištižimo, tikros lietuviškos savigarbos trūkumą, kasdienėse pareigose apsileidimą ir kitų nedateklių dar apsčiai Lietuvoje matome“.

Profesorius turėtų ką pasakyti ir šiandieninėse diskusijose tarp euroentuziastų ir euroskeptikų. Apibendrindamas pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės 15 metų patirtį, J. Aleksa rašė: „Mes pirmuosius keleris metus, kaip ir prieš karą, manėme ir svajojome, kad Vakaruose jau yra visas tvirtas pagrindas kultūrai ir žmoniškumui augti ir klestėti, kad Lietuva greit įeis į tą taikų, kultūringą, sveikos kūrybos linkmės Europos tautų tarpą. (...). Mūsų dauguma manė, kad iš tos ar kitos Vakarų versmės bus galima semtis pilnomis rieškutėmis. Dabar ateina nusivylimo laikotarpis. Bet turime vengti rusiškojo kraštutinumo. Jei toli gražu ne viskas gera Vakaruose, tai dar nereiškia, kad ten iš viso blogis yra. Teisybė kažkur viduryje tarp šių  dviejų kraštutinumų. (...) Apskritai žymiai kitaip mums šiandien išrodo Europa, negu anksčiau. (...) Matėme, kaip didžiausi Europos humanistai ir pacifistai su gražia šypsena moka spausti ranką žmogžudžių organizacijų atstovams“.

Kur kas giliau profesorius suvokė ir emigracijos priežastis ir pasekmes, nei kai kurie jaunieji dabartiniai ministrai, tvirtinantys, kad nereikėtų emigracijos dramatizuoti.

Primindamas, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo netekusi bemaž 20 proc. gyventojų, J. Aleksa teigia, kad emigracijos karštligę pirmiausia sukėlė mūsų gamybos suvėlinimas, atsilikimas. Tačiau ekonominėmis priežastimis profesorius neapsiriboja. Emigruodavo taip pat vidutinių ir stambių ūkininkų šeimų nariai, nes „Lietuvos kaimo sąlygose jiems būti per ankšta“, „mūsų kaime nebūta tinkamo kultūrinio augimo“.

„Suprantame, – apibendrina pirmąją emigracijos bangą J. Aleksa, – kad daugumoje emigruodavo aktingesnis ir energingesnis kaimo elementas, palikdamas namie daugumoje labiau nejudrų elementą. Tuo būdu vyko lietuvių tautoje tam tikra, labai mums negeistina atranka“.

Ta lietuvių tautos „negeistina atranka“ visu greičiu vyksta ir toliau. Ir galo jai nematyti.

Bjaurėdamasis žmonių ir tautų niveliacija, bet kokios formos jų pavergimu, gyvybės pakeitimu abstrakcijomis ir mechaniniu pradu, J.Aleksa darė išvadą, kad „svarbiausią pagrindinį dalyką (...) turime savy surasti ir išauginti, sukurti savo tautos gyvenimu ir darbu“. „Ne svetur, bet savyje išganymą surasime“.

Kai šiandieninėje Lietuvoje šakalienės ir jos bedraminčių legionas siekiia, kad vaikai nežinotų, kas yra gimtieji namai, kas yra augti šeimoje, dar aktualesni J.  Aleksos tarpukario Lietuvai pasakyti žodžiai: „Kiekvienas mūsų ūkis ir kiekviena mūsų šeima privalo būti lietuvystės, lietuviškos žmoniškos kultūros lyg tam tikra maža tvirtovė, maža, bet aktinga, atspari ir patvari.“

Profesorius iškelia pagrindinį valstybės uždavinį: „Mums reikalinga ir tam yra objektyvios galimybės savo tautą, taip sakant, techniškai, ekonomiškai ir kultūriškai apginkluoti. Bet šią dieną mes ne tik per mažai darome, bet kai kuriais atvejais savo tautą dargi ekonomiškai, kultūriškai ir pagaliau moraliai ir valios atžvilgiu nuginkluojame“.

Šiandieninėje Lietuvoje tokio tautos ekonominio, kultūrinio, moralinio ir valios atžvilgiu nuginklavimo akivaizdus pavyzdys – Rietavo žemės ūkio kolegijos išdraskymas ir uždarymas. Šio sprendimo nesustabdė net tai, kad pirmoji Lietuvos žemės ūkio „mokslinyčia“ kitąmet minės 160-ties metų jubiliejų. Žemažiūriška ir vienadienė Lietuvos valdžia išsijuosusi naikina kunigaikščių Oginskių, profesoriaus J.Aleksos jau ne dešimtmečius, o šimtmečius kauptą palikimą, kurio šerdį sudarė Lietuvos ūkininkų švietimas.

Vilniaus valdininkai skėsčioja rankomis: mums suprantamos jūsų emocijos, bet mes negalime nepaisyti objektyvių aplinkybių – emigracijos, demografinės krizės, mokinių skaičiaus mažėjimo ir t. t.

Bet ar paisė „objektyvių aplinkybių“ Oginskiai, kai per patį carinės reakcijos siautėjimą, Muravjovo koriko represijas Rietavą pavertė, kaip šiandien pasakytume, nacionaliniu Lietuvos inovacijų centru: pirmoji Lietuvoje elektrinė, pirmasis Lietuvoje telefonas, sakoma, kad ir pirmasis Lietuvoje kino teatras? Bet prieš šias inovacijas Rietave pirmiau buvo švietimas ir kultūra.

Ar paisė „objektyvių aplinkybių“ J.Aleksos karta, kai tamsią ir nuskurdusią Lietuvą kėlė iš pelenų? Jie taip pat pradėjo nuo kultūros ir švietimo.

Be švietimo ir mokslo J.Aleksa neįsivaizdavo Lietuvos žemės ūkio modernizavimo ir pažangos: „Taigi būtinas mums yra SĄMONINGAS (pabraukta J.Aleksos) prie savo žemės grįžimas. Toliau reikalinga, kad mūsų ž.ūkyje dirbtų ne pavieniai iš inteligentijos tarpo asmenys, bet ištisi jų būriai ar, sakytume, mūsų inteligentijos dauguma. Mūsų ž.ūkis šią dieną labai atsilikęs, mūsų ūkininkai nuskurdę, nesubūrę savo gretų ir mažai aktingumo rodo ž.ūkio apgynimo srity“.

Šiandienės Lietuvos valdžios ir elito sluoksniuose vyrauja primityviausias požiūris į žemės ūkį ir žemdirbius (prisiminkime „runkelių“ epitetą). Tokį požiūrį išjuokė dar J. Aleksa: „Sulig tomis (prieštvaninėmis – V.V.) pažiūromis į ž. ūkį ir jo reikalus žiūrime, kaip į kažin ką tiek elementarų, kad šioj srity ir visi šventieji gali orientuotis ir tai be jokio pasiruošimo, iš akies ar įkvėpimo keliu. Šiuo atžvilgiu mes dargi nuo lenkų dvarininkijos esame atsilikę. Pas lenkų dvarininkus tik senesniais laikais vyravo nuomonė, kad ž.ūkyje galima palikti patį „durniausią“ savo vaiką, o gabesnius vaikus reikia mokslan leisti. Bet jau nuo XIX a. pabaigos lenkų dvarininkai pagaliau suprato, kad ž.ūkyje reikalinga palikti patį gabųjį vaiką, suteikus jam atatinkamo mokslo ir praktinio paruošimo.“

Lietuvos valstybė net XXI a. mano, kad žemės ūkyje galima palikti patį „durniausią“ vaiką be mokslo ir praktinio paruošimo, todėl masiškai uždarinėja žemės ūkio kolegijas ir mokyklas.

„Ūkininko ūkis yra viena pačių seniausių, labiausiai pirmykščių žmogaus ūkininkavimo lyčių. Suprantamas dalykas, tai visai nereiškia, ir vienos primityviausių ūkininkavimo sričių. Yra visai atvirkščiai. Dauguma verslų (ūkio šakų) yra labiau primityvesni ir visi labiau mechaninio pobūdžio, negu ūkininko ūkis. (...) Žemės ūkyje žmogus bendrauja su gyva ir negyva gamta, individualiai savo ūky dirbdamas ūkininkas dirba ne tik fiziškai, bet tasai verslas reikalauja nemaža ir intelektualinio darbo, valios aktingumo bei ištvermės, kai kada ir tam tikros iniciatyvos. Tuo ūkininkas gerokai skiriasi ne vien nuo vadinamo fiziško proletariato, bet, sakysime, ir nuo įvairių kitų tarnautojų“.

Nūnai skaitmeninės, biologinės ir kitos šiuolaikinių technologijų revoliucijos radikaliai pakeitė ir žemės ūkį, visą agroverslą, taip pat gamybos, vartojimo, pervežimų, tiekimo grandines, regiono ir viso pasaulio santykius, tačiau švietimo ir mokslo vaidmuo nepasikeitė. Visos efektyviosios regionų vystymo ir gaivinimo kompleksinės programos neišsiverčia be mokslo ir švietimo. Tą jau puikiai suvokė profesorius J. Aleksa.

Todėl J. Aleksa taip ir didžiavosi nepriklausomos Lietuvos išugdyta pirmąja žemės ūkio inteligentų karta: „Minėdami žemės ūkio inteligentiją, turime nepamiršti, kad modernaus žemės ūkio inteligentija yra taip pat naujas žemės ūkio ir kaimo gyvenimo srities reiškinys (...). Ši inteligentijos dalis yra labai skirtinga nuo anksčiau minėtų dvarininkų inteligentų. Pirma, dauguma atvejų (ypač Baltijos kraštuose) tai pačių ūkininkų vaikai, išėję tam tikrus mokslus. Antra, šios inteligentijos reikalai sutampa su visos ūkininkijos reikalais, jie dirba viename ir tame pačiame organizme, kitas kitam savo darbe padeda (...) Apskritai be žemės ūkio inteligentijos neįmanomas tikrai modernus, gerai sutvarkytas Šiaurės Vakarų Europos žemės ūkis“.

Kaip šią mintį, čia, Rietave susirinkę, gerbiami Lietuvos žemės ūkio inteligentai ir ūkininkų švietimo bei konsultavimo organizatoriai, įkalti į galvą valdžiai Vilniuje, jeigu nenorime, kad Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ skambėtų visai lietuvių tautai kaip epitafija?

Kur tie šiuolaikiniai Oginskiai, nacionaliniai lyderiai, kurie ne uždarinėtų, o atidarinėtų mokyklas, universitetus, kurie suprastų, kad Rietavo pirmosios Lietuvos žemės ūkio mokyklos sunaikinimas – ne Rietavo savivaldybės, ne Žemaitijos regiono, o visos valstybės pralaimėjimas?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

"Ant bruko" užaugusiems...       2018-12-15 17:10

Niekinate kaimą ir kaimiečius,bet ir patys nesate kuo nors garbingesni ir protingesni.Daugelis jūs gyvenate iš valstybės biudžeto,kurį pripildo tie patys
“vargo pelės” gyvenantys iš minimumo.Ir taip be garbingos ateities,atrodo.

$+$       2018-12-15 12:36

Rietavas mirė prieš antrą pasaulinį karą, kai viena iš didžiausių ne didmiesčio žydų bendruomenė emigravo į UK, o vėliau į Pietų Afriką. Ten net Rietavo gyvenvietė yra.

O žemės ūkio mokyklai reikia mokinių. Neliko Lietuvos kaimo, neliko ir mokylos, kaip ir viso to, ką kūrė Mykolas-Kleopas, Bogdanas… Tik Polonezas ir Plungės parko augmenija bei tvenkiniai.


Rekomenduojame

Williamas S. Lindas. Politinio korektiškumo ištakos

Vytautas Sinica. Dabar bus tikrasis išbandymas

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir Vėtros pamokos (video)

Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Povilas Gylys. Dvaras telkia visas pajėgas

A. Juozaitis pasirinktinių kandidatų debatus vadina žmonių mulkinimu ir kviečia į protesto akciją

„Kokie mes turtingi Smetonos palikimu“... Kandidatas į LR prezidentus Arvydas Juozaitis dalijasi savo įžvalgomis apie Prezidento A.Smetonos palikimą

Algimantas Rusteika. Turim atrasti ne tik tikrą kelią, bet ir vienas kitą

Geroji Naujiena. Kad mylėtume, kaip Dievas mus myli

Arvydas Juozaitis. Pabėgėliai stumia Europą į pražūtį

Irena Vasinauskaitė. Ar Šiaulių rajono savivaldybė pritaria Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės savivalei? [4]

Algimantas Rusteika. Ir tuomet niekas nesvajojo, kad kas nors gali pasikeisti, nors to norėjo visi

Vytautas Sinica. Generolui Vėtrai trečiojo varianto jie nepalieka

J.Kadžionis-Bėda: „Sakykime tiesą, tiesoje gyvenkime, tiesą ginkime – tai vienintelis ginklas išsivaduoti ir išbristi iš okupacinių raistų ir sutemų“

Neskundžiama nutartimi atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“

Stasys Jakeliūnas. Išsamiau apie Lietuvos banko vadovybės požiūrį į parlamentinį krizės tyrimą ir VILBOR skandalą (vaizdo įrašas)

Nebeliko dėl ko tartis…

Andrius Gaidamavičius. Draustiniai ne kolūkiai, jų griauti nereikėjo

Arvydas Juozaitis ir judėjimo „Lietuva yra čia“ atstovai Bundestage ieškojo atsakymo, kaip apsaugoti Europos vertybes nuo neoliberaliojo globalizmo

Rokas Masiulis: Mokytojai buvo teisūs

Dažniausi klausimai Vytautui Radžvilui ir jo vardo rinkiminio komiteto nariams

Krescencijus Stoškus. Kas tai? Lyčių unifikavimo komedija lyg ir baigiasi?

Kunigui Alfonsui Lipniūnui skirtas atminimo vakaras (įrašas)

Algimantas Rusteika. Priešrinkiminis, arba Kaip miršta valstybės

Pastabos paraštėse. Andrius Švarplys: „Briuselis žiauriai klysta: atėjo ne populistų, atėjo idiotų laikas“

Vitas Vasiliauskas: „Galėjo dar paklausti, o kas nužudė JFK bei kur paslėpta Vytauto Didžiojo karūna“

Stasys Jakeliūnas. Tad iki pasimatymo teisme, Gitanai

Rasa Čepaitienė.  „Stebėtina, kokius lobius galima rasti laiko dulkes nupūtus“

Dainius Tirūnas. Gal Lietuvai vertėtų pasimokyti ne iš Norvegijos, o iš Šveicarijos?

Algirdas Endriukaitis. Nigerijos rašytojo Ben Okri mintys apie pasakojimus: ką galėtų išgirsti ir Nacionalinės premijos laureatas Marius Ivaškevičius?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.