Kultūros, kalbos, istorijos politika

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugpjūčio 6 d. 14:46

6     

    

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

“Kultūros barai”, 2019 m. Nr. 7/8

Jeigu sąžinę suvokiame kaip žmoniškumo branduolį, asmenybės centrą, kurio negali sunaikinti jokios išorinės aplinkybės, sunku būtų rasti autentiškesnį pavyzdį, nei Simone Weil( 1909 – 1943), genialios moters, “pasaulietiškos šventosios” , abiejų totalitarizmų – komunizmo ir nacizmo – amžininkės, jų sukelto kruvino karo dalyvės, savo trumpu gyvenimu įrodžiusios: “Kad prisiliestum neįmanomo, reikia daryti kas įmanoma”.  Nelyginant S. Weil lūpomis būtų  prabilusi abiejų totalitarizmų  trypiamos Europos sąžinė: “Jokia epocha nebūtų tinkamesnė tau gimti negu šioji, kurioje mes viską praradome”.

Tarytum pasakyta ir apie nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir statytojų kartas, kurios per visas XX a. okupacijas,  egzodą, Gulagą,  baisųjį  pokarį prarado viską. Tačiau liko ištikimos savo ir Europos sąžinei. Prisilietė  neįmanomo.

***

Šių kartų atramos taškas, kuris nuolat plėtėsi, nulėmė valstybės raidos kryptį ir atvedė iki 1990 m. Kovo 11-osios,  be abejo, buvo 1918 m. Vasario 16-osios aktas, vieno išeivijos autoriaus gražiais žodžiais tariant, pirmapradis šaltinis, grąžinęs tautos teisę į nepriklausomybę. Net atkurtos valstybės šimtmetis nepaakino giliau ir naujaip apmąstyti šio akto turinio ir reikšmės valstybės raidai, jos dabarčiai – dėmesį pasiglemžė  fizinė akto būtis, “istorijos detektyvai”( dokumento originalo suradimas Vokietijos archyve), pasiduodant sutelevizintos istorijos madai.

Bene stipriausiai ir tiksliausiai Vasario 16-osios aktą  yra nusakęs vienas jo signatarų Petras Klimas: “ To pagrindinio akto tekstas(…)  buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai”.

Iš tikrųjų amžinybės taškas, kuriame visiems laikams, iki pasaulio pabaigos susikirto Lietuvos nepriklausomybė  ir demokratija.  Atsižvelgiant į tuometines politines išorines ir Lietuvos tarybos   vidines aplinkybes, tai prilygo stebuklui. Bet šitam stebuklui lietuvių inteligentai ilgai ruošėsi.

Dar praėjusio šimtmečio pradžioje   monarchai tvirtai sėdėjo savo sostuose, nebuvo nė menkiausių  ženklų , kad kada nors kils Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucijos, palaidosiančios imperijas, kai Steponas Kairys su bendražygiais Lietuvos socialdemokratų  manifeste( programoje)  1904m. pagrindiniu partijos uždaviniu paskelbė „  kovą už nepriklausomą, demokratiškai tvarkomą Lietuvą“. 

Pats S. Kairys vėliau emigracijoje Amerikoje prisiminė:  „ Anais galingos monarchinės carų Rusijos laikais toks uždavinys daug kam atrodė bergždžia svajonė. Kovą  už nepriklausomą demokratinę Lietuvos respubliką  pasirinkau savo gyvenimo tikslu“.

Svarbiausioji šios kovos pergalė ir buvo Vasario 16-osios Aktas, kuris be S. Kairio ir jo bendraminčių indėlio būtų buvęs kitoks.

Mūsų  žymiausias dabartinis Lietuvos konstitucijų tyrinėtojas ir istorikas profesorius Mindaugas Maksimaitis rašo: “Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją  pasižymėjo nepaprastu demokratinių jėgų pakilimu. Ilgus amžius kentėjusi rusų carizmo priespaudą, paskutiniais metais patyrusi dar ir kaizerinės okupacijos žiaurumus, lietuvių tauta troško laisvės ir demokratijos , idealizavo demokratiją. Po demokratijos vėliava ji skynėsi kelią į  nepriklausomybę, priešinosi ją engusioms imperijoms.  Demokratijos idėjos turėjo tapti svarbiu veiksniu atremiant kilusią bolševizmo grėsmę.”

***

Demokratijos idėjos vyravo ir 1917 m.  rugsėjo 18 – 22 d.  Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinkusioje dvidešimties narių Lietuvos Tarybą ir pagrindusioje kelią į  1918 m. Vasario 16- tąją. Nors konferencijoje nuolat skambėjo įspėjimai apie išorinius pavojus ir raginimai šlietis prie galingos Vokietijos( Antanas Smetona: “Su kuo dėtis?  Esame silpni… Iš Vokietijos gautume kultūrą”), buvo priimta istorinė politinė  rezoliucija, pareiškusi lietuvių tautos pasiryžimą atkurti savarankišką demokratiniais pagrindais tvarkomą valstybę.

Jau konferencijoje susidarė garsioji Lietuvos Tarybos keturių grupė( Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius), suvaidinusi lemiamą vaidmenį, žengiant pirmuosius žingsnius atkuriamos demokratinės valstybės linkui.  Keturių lyderis J. Vileišis Vilniaus konferencijoje pabrėžė, jog pagrindinė jėga, nuo kurios priklauso ateitis, yra patys Lietuvos žmonės, su šia jėga skaitosi ir galingiausios valstybės. „Taigi ir mūsų pasisekimas priguli nuo mūsų pačių“,- teigė J.Vileišis, ragindamas pasikliauti „pasauline demokratija“ , o didžiausia išorinė paspirtis Lietuvai- Amerikos ir jos prezidento Woodrow Wilsono deklaruota tautų apsisprendimo teisė.  Vėliau atsiminimuose J. Vileišis , vertindamas 1917 m. Lietuvių konferenciją ir jos rezoliuciją, rašė „ Nuo čia prasidėjo naujosios istorijos lapai“. Iki pat 1918 m. Vasario 16-ios, o ir vėliau keturių grupei teko budėti, kad nebūtų nukrypta nuo Vilniaus konferencijos rezoliucijos.

Anot suvereniteto teorijos korifėjaus Mykolo Riomerio, du amžius trukusi kova tarp dviejų suvereniteto tipų – monarchinio, kai teisė į valstybę pavedama valdovui arba karaliui, ir demokratinio, kai ši teisė jau priklauso visiems žmonėms, tautai, kaip žmonių visumai. Šiandien it kuriozas atrodo Lietuvos Tarybos daugumos pasiryžimas skelbti Lietuvą  konstitucine monarchija , kuri neva būtų garantavusi Vokietijos kaizerio paramą ir užtarimą. Šiems planams įnirtingiausiai priešinosi keturių grupė, kuri, protestuodama prieš nuolaidas okupacinei vokiečių valdžiai Lietuvos nepriklausomybės sąskaita, net paskelbė apie pasitraukimą, sukeldama pirmą rimtą Lietuvos Tarybos krizę  paties svarbiausio lemiamo jos posėdžio išvakarėse.

Po daugelio metų šį įvykį Nepriklausomybės signataras P. Klimas taip įvertino: “ Keturių maištininkų ( S. Kairio, M. Biržiškos, J. Vileišio ir S. Narutavičiaus) gestas buvo, be abejonės, gaivus dialektiniame įvykių raidos procese”.

Tai buvo pats sunkiausias demokratijos egzaminas , kurį Lietuvos Taryba, neturėdama daugumos ir mažumos santykių  nė menkiausios patirties, išlaikė tobulai. Sudarė net komisiją deryboms su pabėgusiais maištininkais( nūnai juos vadintume “konstruktyvia opozicija”) ir, jiems sugrįžus, pritarė jų pateiktam , J.Vileišio ranka rašytam Vasario 16 –osios Nepriklausomybės Akto projektui. Kaip jau Amerikoje džiūgaudamas prisiminė pats S. Kairys: “Z. Ivinskio išvada: St. Kairys galėjo po to su dideliu moraliniu pasitenkinimu konstatuoti: “Dauguma pasidavė mažumai”.

Tai ir yra demokratijos menas valdančiai daugumai nedaryti visko vienai, nors ir galėtų, siekti kompromiso su opozicine mažuma, įtraukti ją į sprendimų priėmimą ir veiklą, atsižvegti į jos kritiką, norus, pasiūlymus, skundus. Tai būtų puiki pamoka ir dabartiniams Lietuvos politikams, Seimo nariams, tačiau jos jie neišmoko per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų, valdančiąją daugumą painiodami su buldozeriu, kuriam opopzicija yra erzinanti ir trukdanti kliūtis.
 
Teisybės dėlei derėtų pridurti, kad konstitucinės monarchijos idėja dar buvo gaji bemaž visus metus po Nepriklausomybės Akto priėmimo. 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba net paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija.  Prieš tai, 1918 m.  birželio 4 d. Taryba oficialiai buvo pakvietusi Viurtenbergo grafą hercogą Vilhelmą Urachą užimti Lietuvos karaliaus sostą ir pasivadinti Mindaugu II. Urachas sutiko, pradėjo net mokytis lietuvių kalbos.  Tačiau Vokietijos pralaimėjimas kare ir revoliucija, nuvertusi kaizerį, visiems laikams užvertė Lietuvos konstitucinės monarchijos puslapį.

***

Apibendrinti šį permainingą laikotarpį, nepriklausomos valstybės prologą  galima M. Riomerio išvada, kad Vilniaus konferencija ir jos išrinkta Lietuvos Taryba vadovavosi tautos suvereniteto doktrina ir demokratinės valdžios vizija, kurią  profesorius pavadino “klasikine demokratijos konstrukcija”.  Bet tai buvo tik vizija, nes ir pati Lietuvos Taryba buvo visuomeninė institucija, kol kas neturėjusi ir nevykdžiusi valdžios, todėl Lietuvos Tarybai skelbiant Nepriklausomybę, M. Riomerio žodžiais tariant, valstybė “dar nebuvo išėjusi iš idėjų pasaulio.” 

Iškiliausias išeivijos konstitucinės teisės autoritetas Konstantinas Račkauskas( 1905 – 1972), karjerą spėjęs pradėti dar nepriklausomoje Lietuvoje, teisininko kvalifikacijas įgijęs Berlyne, Romoje ir Paryžiuje,  profesoriavęs JAV universitetuose, emigracijoje rašė: „Vasario 16-osios Aktas tapo svarbiausiu XX a. antrajame dešimtmetyje atkurtos Lietuvos valstybės konstituciniu aktu, Lietuvos konstitucionalizavimo pagrindu ir programa. Šiuo aktu iš esmės grindžiamas ne tik modernios Lietuvos buvimo faktas, bet ir visi – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai aktai“.

K.  Račkauskas išskyrė net 9 Akto nuostatas, turėjusias konstitucinę reikšmę, ir 3 svarbiausius teiginius, iš kurių vienas susijęs su mūsų tema: „atkuriama Lietuvos valstybė bus tvarkoma demokratiniais pagrindais“. Tai buvo konstitucinė gairė visam Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiui ir visiems būsimiems Lietuvos konstituciniams aktams.

Ši gairė jau įtvirtinta laikinosiose konstitucijose, kuriomis įprasta vadinti 3 aktus: 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Tarybos Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, 1919 m.  balandžio 4 d.Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius ir 1920 m. balandžio 10 d. Lietuvos valstybės Laikinąją konstituciją, skelbiančią: “Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika”.

Pirmojo Lietuvos atgimimo laikotarpį užbaigė Steigiamasis Seimas, kurio šimtmetį švęsime kitais metais.

Jau pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas priėmė istorinę 1920 m. gegužės 15 d. rezoliuciją, kuri, aprobuodama Vasario 16-osios Aktą , „proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę , kaip demokratinę valstybę“. M. Maksimaitis teigia, jog nauja ir reikšminga šioje rezoliucijoje buvo tai, kad vos tik susirinkęs Steigiamasis Seimas, remdamasis Lietuvos Tarybos paskelbta nuostata apie atkuriamos valstybės demokratinį pagrindą, „ šią nuostatą maksimaliai sukonkretino, nustatydamas konkrečią atkurtos valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką. Ši trumpa ir kategoriška nuostata reiškė vieną svarbiausių išeities taškų tolesnėje konstitucinėje Lietuvos raidoje“.

Steigiamojo Seimo vaidmenį ir reikšmę iki šiol išsamiausiai yra aptarę išeivijos teisininkai( Konstantinas Račkauskas, Juozas Bronius Laučka, Boleslovas Masiulis, Antanas Pauliukonis,Pranas Viktoras Raulinaitis, Kazys Šidlauskas), kurių palikimą surinko ir įamžino M. Maksimaitis savo straipsniuose ir net atskiroje knygoje. Anot jų, „ypač Lietuvos Steigiamojo Seimo fenomenas šia prasme esąs reikšmingas dėl to, kad būtent per jį į valstybinio gyvenimo kelią stojusi daugiau nei šimtą metų vergavusi tauta, pati dar niekuomet nedalyvavusi krašto valdyme, neturėjusi nei demokratinių tradicijų, nei politiškai ir valstybiškai orientuotos visuomenės. Vis dėlto Steigiamasis Seimas sugebėjęs iš kilmingojo luomo sėkmingai perimti Lietuvos valstybingumo idėją ir sukurti tvirtus valstybės tvarkymo pagrindus“. Šį suvereniteto ir krašto valdymo perdavimą Tautai bei valstybingumo pamatus galutinai įtvirtino Steigiamojo Seimo parengta ir priimta 1922 m. Konstitucija.

1922 m. Konstitucija demonstravo jaunos atsikūrusios valstybės ištikimybę Vakarų Europoje susiformavusiai liberalios demokratijos doktrinai, artimai , anot M. Riomerio , kontinentiniam prancūziško tipo parlamentarizmui,  stipriai palinkusi į “seimokratiją”. Išeivijos autorių tekstuose 1922 m. Konstitucija sutartinai vertinama, kaip “perdėm demokratiško veido ir turinio”, vadinama “racionaliu, filosofiškai pagrįstu ir logišku šedevru”, kuriuo užsimota kurti “liberalinė individualistinė centralizuota, reprezentacinė  demokratinė santvarka su parlamentinio tipo vyriausybe ir tautinių mažumų personaline autonomija. Konstituciją priėmusi Lietuva teisinės santvarkos prasme atsistojusi moderniškųjų demokratijų eilėje.” Anot K. Račkausko, tokia demokratinė santvarka dėl vidinių ir išorinių sąlygų galėjusi būti net per ankstyva.

***

Šiam ankstyvajam nepriklausomybės laikotarpiui   skyriau tiek dėmesio, kad parodyčiau, kokie gilūs buvo iškasti demokratijos ir teisės šuliniai, kurie , anot Juozo Brazaičio, gelbėjo tautą, užslinkus sausrai. 1941 m. Birželio sukilėlių , pirmosios antikomunistinės ir antinacinės rezistencijos, pokario partizanų ,tremtinių, politinės emigracijos,  vėlesnio taikaus antisovietinio pogrindžio, “Katalikų bažnyčios kronikos”” leidėjų ir platintojų  viltį, kad prarasta valstybė bus atkurta, palaikė žinojimas ir įsitikinimas, jog suverenios valstybės nesunaikina jokia okupacija ir aneksija; tauta kartais netenka galimybės suverenitetu laikinai naudotis , bet negalinti jo prarasti, nes suverenitetas yra tautos savybė, jos sielos dalis. Štai kokia demokratijos, perdavusios valstybės likimą tautai, galia, apsaugojusi mūsų nepriklausomybės idėją.

Lietuviškoji demokratija, kaip ir puoselėjama nepriklausomybės idėja, buvo kuriama sunkiausiomis, dažnai neįmanomis sąlygomis. Tikra neįmanomybės istorija, kurią mėginu papasakoti.

Pirmasis jaunos lietuviškos demokratijos išbandymas – 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas , apribojęs demokratiją( įvesta karinė padėtis ir cenzūra, uždraustos, išskyrus tautininkų, partijos,  netrukus paleistas Seimas, ilgam atidėti rinkimai), tačiau jos nesunaikinęs.  Būdinga, jog   A. Smetonos režimą  įteisinusi 1928 m. Lietuvos Konstitucija preambulėje dar išsaugojo   “demokratinę respubliką”.  Apie 1928 m. Konstituciją M.Riomeris net teigė, kad ji „demokratinės respublikos pobūdžio nenaikina ir iš esmės nekeičia .(...) Demokratijos dėsnis naujojoje Konstitucijoje , kaip sakiau, net stiprinamas palyginus su 1922 m. konstitucine santvarka,  šiuo atžvilgiu yra bendra abiem konstitucijom tai, kad respublika yra demokratinė, kad toje respublikoje tautai priklauso “suvereninė”valdžia, o konstituciškai sudaromieji vyriausieji valdžios organai – Seimas, Vyriausybė, Teismas – tiktai vykdo valdžią( 2 str.), bet ji jiems nepriklauso, tačiau ir vykdyti jie tegali konstitucinę, o ne suverenią valdžią”.

  Iš visų Lietuvos Konstiticijų tik vienintelės, trumpiausiai galiojusios paskutinės 1938 m.Lietuvos Konstitucijos preambulėje atsisakyta “respublikos” pažyminio “demokratinė”, nes akivaizdu, A. Smetonos režimas nebuvo demokratinis ar parlamentinis.Tačiau ar buvo grynai diktatūrinis? A. Smetonos artimas bendražygis ir biografas Aleksandras Merkelis Tautos vado įvestą režimą  vadina neaiškiu, įstrigusiu tarp demokratijos ir diktatūros , ir ta proga papasakojo nepriklausomybės laikų  politinį anekdotą;

“ Esą, kartą Palangoje A. Smetona aplankęs ten vasarojusį buvusį savo mokytoją Joną Jablonskį. Pasisveikinus mokytojas paklausė savo buvusį mokinį:
- Kaip begyvuoji ,Antanai?  Ką beveiki?
- Ačiū, gerai. Prezidentas esu,- atsakęs A. Smetona.
- Girdėjau, girdėjau,- pastebėjęs J. Jablonskis.- Bet man,  jau senam žmogui, vienas dalykas nesuprantamas: žinau, kad kur yra prezidentas, ten turi būti ir parlamentas. O kaip čia dabar: esi prezidentas, bet nėra parlamento. Tai arba pasiskelbk diktatoriumi, arba sušauk parlamentą! Tuomet tai bus visiems aišku“.
A. Smetona niekad nepasiskelbė diktatoriumi ir galiausiai ryžosi sugrąžinti Seimą. Tokias nedemokratines autoritarines valdymo formas, įsigalėjusias ikikarinėje Rumunijoje, Lenkijojoje, Vengrijoje, Portugalijoje, frankistinėje Ispanijoje, Baltijos kraštuose totalitarizmo žinovė Hannah Arendt vadina netotalitarinėmis diktatūromis. Visiškas nesusipratimas buvo Zigmo Angariečio „Priekalo“ ir komunistinio pogrindžio spaudos nukaldinti propagandiniai štampai „fašistinis A. Smetonos režimas“, „fašistinė buržuazinė  diktatūra“ ,  „fašistinė vyriausybė“, tapę privalomi ir įsitvirtinę  sovietinio istorijos mokslo veikaluose. Kartkartėm šis stalinistinis anachronizmas vis dar atgyja ir laisvoje Lietuvoje.

Įsidėmėtina, kad A. Smetonos autoritariškai valdoma Lietuva, nors ir pasiekusi įspūdingų ūkio, kultūros, švietimo laimėjimų,  niekad nebuvo pirmosios antisovietinės ir antinacinės rezistencijos, Lietuvos partizanų , emigracijos organizacijų idealas. Tarkim, išeivijos skirtingiausių ideologijų grupuotės sutarė, kad atgavusioje laisvę Lietuvoje bus „moderniais pagrindais atkurta demokratinė santvarka“, todėl tektų grįžti ne prie paskutiniosios 1938 m., o prie Steigiamo Seimo parengtos ir priimtos 1922 m. Konstitucijos. Veikiausiai niekas nesiginčys, kad išeivijos įspūdingiausia būsimos išsivadavusios demokratiškos Lietuvos programa – Lietuvių Fronto bičiulių  svarstymai apie valstybės pagrindus “Į pilnutinę demokratiją”.

***

Sovietų pirmoji okupacija sugriovė  ne tik valstybės, bet ir demokratinės visuomenės institucijas- uždaryta laisva spauda, visuomeninės organizacijos,  represuoti demokratinio laikotarpio   partijų vadovai, net eiliniai nariai.  Nepriklausomybės metų demokratines tradicijas, nenutrūkusias net A. Smetonos „netotalitarinės diktatūros“ sąlygomis,  perėmė rezistencinės organizacijos, susikūrusios pavergtoje Lietuvoje, kovojant su bolševikiniu, netrukus- su nacistiniu, paskui – vėl su bolševikiniu okupantu.

„Nors visų rezistencinių organizacijų tikslas,- rašė J. Brazaitis,- yra rezistencinis- kova prieš okupantą, bet visos jos jautė uždavinį atsikuriančiai Lietuvai paruošti ir politinę programą“.  Anot J. Brazaičio, tik 1943 m. organizuojant vieningą krašo politinę vadovybę, šalia rezistencinių organizacijų stojo ir prieškarininės Lietuvos demokratinio laikotarpio politinės partijos-  tuo būdu Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete( VLIK’e) buvo sumegztas ryšys tarp nepriklausomos ir okupuotos Lietuvos organizuoto tautos reiškimosi”.  Šis nepriklausomybės metais sukauptas politinis kapitalas ir demokratinė  patirtis apsaugojo tautą nuo nacizmo ideologijos pagundų ir bacilos. Antisovietinis pogrindis natūraliai virto antinaciniu.

Tačiau tragiškas 1941 – 1944 m. Lietuvos istorijos tarpsnis ir jo įvykiai, svarbiausieji herojai, kovoję su abiem XX a. totalitarizmais,  net iki šiol vertinami izoliuotai,  be pasaulinio ir nacionalinio konteksto, be ryšio su tarpukario Lietuva. Ir svarbiausia -  be moralės, nutylint šių didvyrių idealizmą, pasiaukojimą ir jų kovos tikslą – Lietuvos laisvę ir demokratiją.  Tai meistriška sovietinės propagandos manipuliacija ir pergalė, įtvirtinusi tokias mąstymo klišes ir istorijos klastotes: Lietuvių Aktyvistų Frontas( LAF‘as) ir Birželio sukilimas – nacių sumanymas, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė kolaboravo su vokiečių okupacine valdžia ir yra atsakinga už holokaustą, Kazys Škirpa – Hitlerio parankinis, Generolas Vėtra( Jonas Noreika) steigė getus ir į juos suvarė žydus.

Ištikimybė nepriklausomai Lietuvai,  Vakarų demokratijai, savo ir Europos sąžinei visuomet lydėjo „36- ųjų  generaciją“, metusią iššūkį smetoninei Lietuvai manifestu   “Į organiškos valstybės kūrimą”( “Į pilnutinę demokratiją” pirmtaku)- šie jaunieji katalikai intelektualai rengė LAF’o politinę programą, vadovavo Laikinajai Lietuvos Vyriausybei( J. Brazaitis, Antanas Maceina, Adolfas Damušis).  Ar galėjo tarnauti nacizmui K. Škirpa, pirmasis Lietuvos savanoris, Steigiamo Seimo narys, deleguotas valstiečių liaudininkų, klojęs demokratinės valstybės pamatus? Tai tas pats kaip vadinti A. Smetoną “fašistu”.

K. Škirpa prisiminė: “Karo eventualus persimetimas į Rytus , nors ir slėpęs savyje visokį netikėtumą, teikė mums realaus pagrindo vilčiai nusikratyti sovietinį jungą  ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenitetą. (…) Aš galvojau pirmoje vietoje apie kovą už naują Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimą, o ne apie siūlomą antibolševikinę kovą”. Tačiau Hitleris buvo suplanavęs ne Lietuvos valstybę, o ją prarijusį  Ostland’ą, kuriame raudonuosius komisarus pakeitė rudieji ir kurie Lietuvą pavertė tik dar vienu Reicho ekspansijos plotu. Visi besipriešinantys šiems planams sulaukė gestapo represijų, suimtas ir įkalintas iki karo pabaigos buvo ir K. Škirpa.

Dar iki karo pradžios Berlyne buvo pasmerkta ne tik Lietuvos valstybė, bet ir Lietuvos žydai, nors apie nacių  tikruosius planus Rytuose niekas nežinojo. Net getai,  vokiečių Rytų Europoje pradėti steigti Lenkijoje, iš pradžių buvo pateikiami kaip darbo, o ne mirties stovyklos. Tai, žinoma, buvo nacių  klasta ir melas.

Kaip įrodo amerikiečių politologo Raulio Hilbergo bene geriausia, nesenstanti, daugelsyk perleista fundamentali akademinė mokslinė holokausto studija”Europos žydų sunaikinimas”,  Rytų Europos, taigi ir Lietuvos žydai išsigelbėti neturėjo jokių galimybių.

R. Hilbergas skiria Rytų Europoje nuolatinius mirties centrus( kocentracijos stovyklas) ir kruopščiai su vokišku tikslumu suplanuotas mobiliųjų einzacgrupių ( bataliono dydžio) žudymo operacijas -  kilnojamas skerdynes, pradėtas Rytuose, ypač žiaurias Lietuvoje iškart birželį, jau pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis, nors “galutinis sprendimas”  Berlyne buvo priimtas tik 1942 m. sausio 20 d.

Lietuvos piliečius žydus galėjo apsaugoti tik nepriklausoma Lietuvos valstybė, jeigu Birželio sukilimui būtų pavykę , kaip teigiama Laikinosios vyriausybės nario Vytauto Landsbergio- Žemkalnio archyve išsaugotame dokumente, įvykdyti “tautos valią nusikratyti visomis primestomis SSRS gyvenimo formomis ir grįžti prie savo nepriklausomos valstybės konstitucinių formų”, kuriose tilpo žmogaus ir nacionalinių mažumų teisės, visų žmonių lygybė, pagarba žmogaus orumui, artimo meilė.  Tas nepriklausomos valstybės konstitucines formas kūrė ir žydų tauta, kurios atstovai liejo kraują  Lietuvos savanorių gretose,  posėdžiavo pirmose Lietuvos vyriausybėse, Steigiamajame Seime.

Kaip 1918 m. ir 1990 m. , nepriklausoma valstybė 1941 m. buvo atstatinėjama okupuotoje Lietuvoje. Liūdnas paradoksas, kad 1941 m. nepriklausomybės šaukliai, Lietuvos laisvės gynėjai, pasiryžę padėti galvas už  suverenią valstybę, saugančią savo piliečius,  tapo ne tik abiejų okupantų taikiniu – ir nepriklausoje Lietuvoje šie didvyriai juodinami, šmeižiami, daužomos jų atminimo lentos. Mutavęs ir prie naujų sąlygų prisitaikęs totalitarizmo palikimas, apsigyvenęs kai kurių net intelektualų galvose. Šis slogutis -  seni sovietinės propagandos nuodai neleidžia iki galo susitaikyti lietuviams ir žydams, džiaugtis laisvu ir autentišku gyvenimu,  kiršina ir skaldo visuomenę.

Lietuva dar anaiptol neįgyvendinusi Europos parlamento 2009 m.  balandžio 2 d. rezoliucijos “Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo” , raginančios “prisiminti tuos, kurie aktyviai priešinosi totalitarizmo valdymui, ir jie europiečių sąmonėje turėtų išlikti kaip totalitarizmo epochos didvyriai,  atsižvelgiant į jų pasiaukojimą, ištikimybę, ,idealizmą, garbę ir drąsą”. Net Štuthofo ir Tuskulėnų  kankinį Generolą Vėtrą  patys lietuviai dar vis nepavargsta drabstyti purvais. Tikėtina, iš kvailumo, nemokšiškumo. Sovietizmo.

***

Vis dėlto nors ir lėtai,  istorinės tiesos baruose reikalai pamažėle taisoti – neleista sutrypti Lietuvos partizanų didžiavyrio Adolfo Ramanausko –Vanago atminimo. Jo palaikų perlaidojimas virto jaudinančia patriotine manifestacija ir negrįžtamo lūžio tašku, vertinant pokario laisvės kovų sąjūdį.

„Mūsų jėga glūdi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose“,- savo garsiajame dienoraštyje įrašė Partizanas Dzūkas- Lionginas Baliukevičius.

Partizanai savo spaudoje, dokumentuose daug dėmesio skyrė ateities nepriklausomos Lietuvos vizijai, modeliui. Istorikė Nijolė Gaškaitė rašė: „ Šis modelis turėjo labiausiai atitikti okupacijos vargus pakėlusios tautos lūkesčius ir garantuoti socialinį teisingumą bei visuotinę gerovę (...). Praeities apmąstymas skatino ieškoti tobulesnio valstybės modelio. Suvokdami prarają tarp pagyrūniškų politinių veikėjų kalbų ir tikrojo pasiaukojimo, partizanai vylėsi, kad krauju iškovota nepriklausomybė  įgalins atkurti demokratiškesnę visuomenę“.

Ši vizija išbaigtą teisinę formą įgavo Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.deklaracijoje, kurią Seimas 1999 m.sausio 12 d. pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu.  Partizanų deklaracija skelbė, kad valstybė bus atstatoma pagal šios deklaracijos ir 1922 m. Konstitucijos dvasią, valstybės valdymo forma – demokratinė respublika.

“Deklaracija – tai ir Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantis teisės aktas, tai ir valstybės atkūrimo programos dokumentas, tai ir teisės aktas, kuriame nurodyti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės konstituciniai pagrindai,- rašo konstitucionalistas profesorius Vytautas Sinkevičius.- Skaitant deklaraciją apima pagarbus jaudulys. Ir pasididžiavimas. Pasididžiavimas tuo, kad tokia deklaracija buvo parašyta. Negali nesistebėti, kokios didelės dvasios ir pasiaukojimo buvo žmonės, kokį begalinį tikėjimą , kad okupuota Lietuvos valstybė vėl bus laisva, jie turėjo, kai partizanų bunkeryje, žibalinės lempos šviesoje, aplinkui siaučiant sovietų kariuomenės daliniams, tykant mirtiniems pavojams, kūrė šį unikalų dokumentą”,-  jautriai komentuoja profesorius šį dar vieną neįmanomybės faktą.

***

Tikėjimas nepriklausomos demokratinės valstybės teisiniu tęstinumu , ištikimybė konstituciniam kontinuitetui, kuris nenutrūko karo liepsnose,  rezistencijos kovose, partizanų bunkeriuose, vergų stovyklose, emigracijos keliuose, padėjo ištverti pusės amžiaus okupaciją. Šio kontinuiteto pirmapradis šaltinis- Vasario 16 –osios Aktas, jį  papildanti Steigiamojo Seimo 1920 m. . gegužės 15 d. deklaracija tapo , kaip teigia M. Maksimaitis, “ne tik XX a. antrajame dešimtmetyje atkurtos Lietuvos valstybės teisiniu pagrindu, bet ir su abiem šiais dokumentais siejamas to paties amžiaus pabaigoje atkurto valstybingumo teisinis ir istorinis tęstinumas: 1990 m. kovo 11 d. Akte dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo jie abu įvardijami nenustojusiais teisinės galios ir likusiais Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu”.

Atkuriamojo Seimo parengtoje ir Lietuvos piliečių  referendume priimtoje 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje skelbiama: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika( 1 str.) ir suverenitetas priklauso Tautai( 2 str.) Savaime peršasi paralelė su Steigiamuoju Seimu. Paralelė, įkvėpusi Kovo 11-osios Akto signatarą Bronislovą Lubį( 1938 – 2011), kurio iniciatyva 2012 m. (  jau po jo mirties)  buvo išleistas pasigėrėtinas dvigubas albumas “Lietuvos respublikos Steigiamojo Seimo ir Atkuriamojo Seimo nariai. Glaustos biografijos”. Gal kitąmet artėjantis Steigiamojo Seimo šimtmetis ir Atkuriamojo Seimo trisdešimtmetis padės išgirsti šiame leidinyje išsakytą Kovo 11-osios Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio mintį: ” Steigiamojo ir Atkuriamojo seimų situacijos ir priimti sprendimai verti išsamaus palyginamojo istorikų darbo”.

Baigti norėčiau, kuo pradėjau – Simone Weil : “Iš kur mums ateis atgimimas, mums, suteršusiems ir nusiaubusiems visą Žemės rutulį?
Vien tik iš praeities, jeigu ją  mylime.”

Bemaž  kaip Lietuvos himne, kur taip pat stiprybę semiame iš praeities.

Atgimimas ir stiprybė – iš praeities. Jeigu ją mylime. Taip buvo 1918 m.,  taip buvo 1941 m. , taip buvo 1990 m.  Gal dar bus ir ateityje.

Parengta pagal pranešimą, perskaitytą  konferencijoje “Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės patirtis XX a.” Adolfo Damušio politinių studijų dienos. 2019 m. birželio 14- 15 d.  Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

LITERATŪROS ŠALTINIAI

Jonas Aničas. Jonas Vileišis. 1872 – 1942. Vilnius: Alma littera.1995.

Hannah Arendt. Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto alba. 2001.

Lionginas Baliukeviius- Dzūkas. Partizano Dzūko dienoraštis. .Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2002.

Juozas Brazaitis. Raštai. I – VI t. Chicago: Į laisvę fondas. 1980 – 1985.

Nijolė Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija. 1944 - 1953 metai. Vilnius: Aidai. 1997.

Raul Hilberg. The Destruction of the European Jews. Yale University Press. 1961

Steponas Kairys. Tau, Lietuva. Boston: 1964.

Petras Klimas. Iš mano atsiminimų. W.Broadway, Boston: Lietuvių enciklopedijų leidykla. 1979.

Vytautas Landsbergis. Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželio dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją  Lietuvos Vyriausybę. Vilnius: V.Landsbergis. 2012.

Lietuvos respublikos Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimo nariai.  Glaustos biografijos. Vilnius: Tautos paveldo tyrimai. 2012.

Mindaugas Maksimaitis. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija. Vilnius: Justitia. 2005.

Mindaugas Maksimaitis. Apie Steigiamojo Seimo konstitucinės kūrybos pritaikymą išsivaduojančiajai Lietuvai: išeivijos požiūris( 1945 – 1990 m.). Vilnius: Jurisprudencija.  2010, Nr 4( 122).

Mindaugas Maksimaitis,Kristina Miliauskaitė, Gintas Šapoka. Valstybės ir teisės problemos Lietuvos išeivijos publikacijose(1944- 1990). Vilnius: 2011.

Aleksandras Merkelis. Antanas Smetona. Vilnius: Vyčio paramos fondas. 2017.

Antanas Paškus. Sąžinė psichologiniu požiūriu. Chicago: Į laisvę fondas.1991. 

Mykolas Riomeris. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. 1926/27 mokslo metai. Kaunas: 1927.

Mykolas Riomeris. Lietuvos Konstitucijos reforma. Kaunas: 1928.

Vytautas Sinkevičius. LLKS Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. deklaracija Lietuvos teisės sistemoje. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Vilnius: 2015.

Kazys Škirpa. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti.Washington,D.C.: išleido autorius, 1975.

Artūras Vaitekaitis. Valstybės vizija pasipriešinimo dokumentuose ir spaudoje(1940 – 1952 m.). Kaunas: Laisvės kovų archyvas.1996.

Simone Weil. Sunkis ir malonė. Vilnius: Kataslikų pasaulio leidiniai.2015.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2019-08-7 17:31

Teisingam:
Ar taikote savo maxima konkreciai Vasario 16 ir Kovo 11? Na mazdaug: susirinko chebryte ir prie arbateles klausia vieni kitu, a girdejai kilo kipizas Berlyne(jei apie Vasario 16, arba Maskvoj jeigu apie Kovo 11)? Musu vierchui subine ant laidynes stato. Tai ka , kartu rekt turesime is solidarumo. Na nezinau, rekt tai vokiskai reikes(tas pat jei Vasario 16, arba rususiskai jeigu apie Kovo 11), nezinau kaip tu, oas vokiskai nemoku. Ka turi omeny? Ka ,ka… nahier mums tie vokieciai. Mes lietuviai. Ko mums naloga berlynan(Maskvon) siust, kai galime sau pasilikt? O jeigu sefas uzejes griusia israsys? Ant laidynes sededamas? Durnas tu ar durnaropiu apsiryjes? Atsizegnosim , o kai jam subie sugis niekas nieko neirodys.Sakysim seniai tas buvo ir netiesa.
Tai visa yra Lietuvos nepriklausomybe tai okupantu tijunu panorejusio pono duokle nusavinti samokslas. O Rupintojelis su siaudine skrybele tai apipavidalinimas Lietuvos cholopui paaiskinti jo “pajoko” padidejima nuo 100 grasiu iki 10.
Viskas gi i pinigus remiasi?

Teisingai       2019-08-6 20:50

Kad yra amžinas dvikojų padarų susikirtimo taškas tai tikrai, jie visada amžinai kertasi, mažiau kertasi dėl demokratijos, daugiausiai kertasi kur kaupiasi pinigai, ten taip kertasi, kad skiedros lekia, ir tai amžina.

Ervė       2019-08-6 19:21

Ačiū p. V. Vasiliauskui. Išsamu.

Dzeikas       2019-08-6 18:46

Almantui:
Zemes “perkelimo” istatymas - taip pat.Minejau.
Todel ir sakau: butu monarchas is dinastijos - butu banderlogams zymiai geriau. Myzt vienas kitam ant galvu bent jau neleistu.
Siaip paciam patarciau, komentuojant perskaityt tai ka komentuoji iki galo. Turgaus manieru i foruma nestis nereikia.

Almantas       2019-08-6 18:32

Si kart “Dzeikas"visiskai “nugrybavo"Zemes nepardavimo uzsienieciams referendumas nieko neparode,o stai zemes perkelimo istatymas priimtas seimo ” banderlogu” ir parode kas yra demokratija be teises.Tai dar aciu dievui,kad tada vyr.banderlogui Lansbgui jau “nebestovejo”,o tai butu sugalvojes is zmonas perkelti is kokio jauno vyruko i savo lova

Dzeikas       2019-08-6 16:37

Na jeigu konstitucines monarchijos ideja tebuvo konjukturine - tai apgailetina. Demokratija geras dalykas ir siekiamybe, taciau banderlogams, kuriems autoritetas stpriausias patinas su raudoniausia subine , kelias i demokratija turejo buti per konstitucine monarchija.
Demokratija klesti,kai visuomeneje isigalejusi istatymo virsenybe (tiek siaurja, o svarbiausia placiaja prasme) ideja. Kai ne - gauname lotynu Amerika(jeigu pasiseka) arba pokolonijine Afrika arba Raudonuju Khmeru rezima(jeigu nepasiseka).
Kas yra demokratija be teises parode keliu banderlogu iniciatyva rengti zemes nepardavimo svetimsaliams referenduma jau esant Lietuvai ES. Esant monarchui kaip demokratijos garantui(visai nesvarbu vokietys ar koks anglas ar tegul ir rusas is Romanovu dinastijos)  tokiems butu paaiskinta, kad ponuliai renkite referenduma apie isstojima is ES, nes laisva zemes rinka apsprendzia stojimo i ES salygos.Cia tik vienas pavyzdys.O tokiu atveju ant banderlogu demokratijos - desimtys.


Rekomenduojame

Vladimiras Laučius. Tėvynės sąjungos G taškas

Agnė Širinskienė. Bankai ir prekybos centrai stokoja socialinės atsakomybės ir solidarumo su visuomene

Vincentas Vobolevičius. Rinkimai Lenkijoje: ar ekonominiai „lūzeriai“ kelia PiS reitingus?

Arnoldas Aleksandravičius. Tai Lietuva negali turėti savo Raudų sienos?

Andrius Švarplys. Jeigu ateityje nenorime „turėti galimybių išgirsti įvairių nuomonių“, turime pasakyti „God bless America“

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.