Įžvalgos

Valdas Vasiliauskas. A. Slavino sąrašas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. spalio 2 d. 20:19

5     

    

Valdas Vasiliauskas. A. Slavino sąrašas

Veikiausiai nelemtas sutapimas, kad prieš ateinantį penktadienį ir šeštadienį numatytas Adolfo Ramanausko-Vanago valstybines laidotuves vėl pakilo nauja, gal net devintoji banga dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros. Lietuvos žydų bendruomenėje pasigirdo pasipiktinusių balsų boikotuoti iškilmes. Jau vien dėl tokių minčių Aleksandras Slavinas aname pasaulyje yra laimingas – jis savo pasiekė.

A. Slavinas, KGB pulkininkas, pokario NKVD Lietuvoje kontražvalgybos vadovas, kurio taikinių sąraše buvo lietuvių  rezistencijos, pokario partizanų, emigracijos iškiliausios asmenybės. Jeigu saugumas negalėdavo jų laisvajame pasaulyje pasiekti fiziškai, pagal atskirus operacijų planus bandydavo juos paversti „politiniais lavonais“, pakišdamas Vakarų žiniasklaidai klastotes apie jų tariamą kolaboravimą su naciais.

Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse A. Slavinas dar iš Sovietų Sąjungos evakavosi su šeima į Vakarus, be abejo, su užduotimi ir savo sąrašu. Saugiai įsikūręs tuometės Vakarų Vokietijos sostinėje Bonoje, ėmėsi įprasto darbo, šiek tiek pakoreguodamas akcentus. Anksčiau buvo puolami „reakcingi emigracijos sluoksniai“, „buržuaziniai nacionalistai“, nūnai – ką tik atgavusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė.

1993 m. A. Slavinas įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ paskelbė didžiulį straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“, kuriame vienu ypu apjuodinamas 1941m. Birželio sukilimas ir jo Laikinoji vyriausybė, taip pat pirmuosius žingsnius žengianti Lietuvos valstybė, pagerbusi šiuos XX a. istorijos puslapius. KGB veterano straipsnis – savotiškas lietuvių kovos už laisvę diskreditavimo konceptas – vėlesnių insinuacijų autoriai tik variavo A. Slavino tezes.

Tiesą sakant, nieko naujo nepasakė ir pats A. Slavinas, tik apvertė aukštyn kojomis oficialų Niurnbergo proceso „Dokumentą L-180“ – savo kolegos SS brigadenfiurerio Walter Franz Stahlecker ataskaitą, kurioje jis skundėsi, jog Kaune pirmomis karo dienomis sunkiai sekėsi nacių klasta – sukurstyti vietinius gyventojus ir parodyti pasauliui, kad jie „patys pradėjo veikti prieš žydus“ ir kad pogromuose būtų „neįmanoma pastebėti vokiečių valdžios vadovavimo“. Ko realybėje neparodė pasauliui SS generolas, tą parodė vokiečių laikraštyje KGB pulkininkas.

Antpuoliai prieš mūsų laisvės kovos simbolius nesiliauna iki šiol. Žiūrėk, Kauno „Lietūkio“ garaže žudynių centre besišvaistantis geležine dalba blondinas vienam „panašus“ į Juozą Lukšą-Daumantą, kitai „pasirodė“, jog A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Druskininkų žydų žudynėse. KGB – A. Slavino – sąraše vienas pirmųjų visuomet figūravo ir J. Noreika – generolas Vėtra.

Pirmąsyk šią pavardę su Plungės žydų žudynėmis susiejo išeivijos raštininkas Aleksandras Pakalniškis, savo abejotinos literatūrinės ir istorinės vertės knygas kepęs su grafomano įkarščiu. Iš čia J. Noreikos pavardė atsidūrė žydų žurnalisto Leonido Olšvango straipsnyje apie holokaustą Lietuvoje vokiečių žurnale „Der Spiegel“. Nors netrukus paaiškėjo, kad tuo metu J. Noreikos Plungėje ir būti nebuvo, dezinformacija iki šiol klaidina net patyrusius žurnalistus. Kova dėl J. Noreikos-generolo Vėtros persikėlė į Šiaulius, kur jis ėjo iki gestapo suėmimo ir išsiuntimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą apskrities viršininko pareigas.

Čia vėlgi rimtų svarstymų vertas dalykas: kiek atsakingas galėjo būti J. Noreika, kaip ir jį į šias pareigas paskyrusi Laikinoji Vyriausybė, nes ji „valdė“ neegzistuojančią valstybę. Anot ką tik atsiųsto Reicho generalinio komisaro pirmojo kreipimosi į lietuvius, jis paskirtas „vadovauti buvusios Lietuvos valstybės sričiai“(„das Gebiet ehemaligen Freistaat Litauen“). Laikinoji Vyriausybė negalėjo būti atsakinga nei už lietuvių, nei už žydų likimą, nes vokiečiai įžengė į Lietuvą, kaip į priešo, su kuriuo jie kariauja, okupuotą teritoriją, t. y. į Sovietų Sąjungą.

Todėl Indrės Makaraitytės emocingo straipsnio „Delfi“ dramatiškus pasažus („J. Noreikos-Vėtros įsakymai suvarė žydus į getus, o getai po kelerių metų buvo likviduoti…“) atvėsintų tikrojo Šiaulių šeimininko, apygardos komisaro Hanso Gewecke 1941 m. rugpjūčio 13 d. pats pirmasis atsišaukimas: „Lietuviai! Mane paskyrus Šiaulių apygardos Komisaru, tuoj perėmiau civilinę valdžią“.

Ir „tuoj“ serija komisaro įsakymų: „1.Žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais. Jie gali tik atitinkamos dešinės judėjimo linkmės gatvės pakraščiais vienas paskui kitą eiti (…). 3. Žydai be amžiaus ir lyties skirtumo privalo prie krūtinės kairės pusės ir nugaros nešioti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę 8–10 cm skerspjūvio dydžio“. 

Šių įsakymų, nuo kurių šiaušiasi plaukai, autoriaus šeimoje 1943 m. Šiauliuose gimė šiandien garsi vokiečių filologė, ispanų ir prancūzų literatūros tyrinėtoja Frauke Gewecke. Tataigi.

Pats H. Gewecke po karo išvengė kaltinimų karo nusikaltimais, mirė savo lovoje Vakarų Vokietijoje. Mat naciai, priešingai nei įsivaizduoja I. Makaraitytė, getus 1940 m. Lenkijoje, o paskui ir visose Rytų Europos okupuotose teritorijose pradėjo steigti kaip laikinas žydų perkėlimo vietas, kurios virto vergų nemokamo darbo stovyklomis. Ir tik po Berlyne priimto „galutinio žydų klausimo sprendimo“ (1942 m sausis) getai pasidarė mirties stovyklomis. Beje, iš visų Lietuvoje veikusių getų vienintelio Šiaulių geto žydų nemaža dalis išliko gyvų.

Naciai pažaisti savivaldą leido net getuose, kur veikė žydų tarybos (Judenratai), žydų policija, turėjusi teisę atrinkti(skirti „šainas“, galiojančias tik vieną mėnesį, skirtingų spalvų), kas dar tinka darbui, o ką pasiųsti į mirtį. Šią pragarišką nacių išmonę pačioms aukoms suteikti sprendimo teisę, kam gyventi, o kam mirti, išsamiai aprašęs Vilniaus geto bibliotekininkas Hermanas Krukas savo garsiajame dienoraštyje „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“. Tokios savivaldos ir tokios teisės niekas niekam nelinkėtų.

Ir kalbos apie žydų turto dalybas Lietuvoje smarkiai perdėtos. Jokių dalybų nebuvo. Naciai „tuoj“ įvedė vokišką tvarką – ir besigviešiančių žydų turto nebeliko. Ne dėl tvirtos moralės. Vokiečiai marodierius nušaudavo vietoje, kaip Reicho nuosavybės vagis.

Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva gavo sunkų ir skaudų palikimą – penkiasdešimt metų nutylėtą holokaustą, kai žydai, išžudyti vien dėl tautybės, virto „tarybiniais žmonėmis“, sugriautas sinagogas, laiptus iš žydų antkapių, nacių ir sovietų pagrobtos ar sunaikintos nuosavybės skolą. Ir silpną teisinę sistemą, kuri nebuvo pajėgi operatyviai peržiūrėti ir teisingai įvertinti visų įtariamųjų karo nusikaltimais bylų. Stačiai rojus slavinams ir kitiems apsišaukėliams „teisingumo vykdytojams“.

Lietuvos valstybė atsiprašė Izraelio tautos dėl lietuvių, prisidėjusių prie Šoa.

Galutinis tautų susitaikymas įvyks, kai nebeliks nė vieno nenubausto karo nusikaltėlio, susitepusio žydų krauju. Bet ar tai įmanoma be patikimo šių nusikaltėlių sąrašo, dėl kurio nesutariama, įvairių autorių pateikiami variantai skiriasi tūkstančiais? Kuo sunkesni nusikaltimai ir juos lydinti bausmė, tuo būtini svaresni įrodymai, padedantys atskirti tiesą nuo nacių ir KGB klastočių, šiuolaikinių slavinų manipuliacijų.

Daug buvo tikimasi iš prezidento Valdo Adamkaus dekretu 1998 m. įkurtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti. Prabėgo jau net dvidešimt metų – kur rezultatai? Kam Lietuvos valstybės išlaikoma komisija atsiskaito? Žinome tik tiek, kad komisijos sekretoriato penki darbuotojai „Sodrai“ mokesčius moka tvarkingai.

Tačiau net iš šios visiškai bergždžios komisijos galima išpešti naudos. Komisijos narys, buvęs Vilniaus geto vaikas ir raudonasis partizanas, dabar Izraelio generolas, ištikimai 25 metus tarnavęs savo šaliai žymus žydų istorikas Yitzhakas Aradas buvo Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidoje apkaltintas dalyvavęs vokiečių okupacijos metais Kaniūkų kaimo žudynėse. Mūsų Generalinė prokuratūra 2007 m. paskubėjo net iškelti bylą.

Kilo skandalas, protestuodamas Y. Aradas pasitraukė iš komisijos, Izraelis, Lietuvos ir tarptautinės žydų bendruomenės pareikalavo įrodymų. Neturėdama įrodymų, Generalinė prokuratūra buvo priversta gėdingai pabrukti uodegą ir triukšmingai pradėtą bylą patyliukais nutraukti. Tai puikus pavyzdys, kaip valstybė ir visuomenė turi ginti savo didvyrius ir moralinius autoritetus.

Ar ne panašiai dėl J. Noreikos-generolo Vėtros turėtų elgtis ir Lietuva, neatiduodama šio nacių ir sovietų kankinio, atgulusio kolektyviniame kape Tuskulėnuose, gatvės ir žiniasklaidos rėksnių teismui? Žinoma, jeigu ji teisinė valstybė, kurioje neklaidžioja A. Slavino ir jo sąrašo šmėkla.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Viskas       2018-10-3 12:48

Gerai tai dienos temai šiame portale

Dienos tema       2018-10-3 11:01

valdoma programišių iš ten…

Izraelis gina savo vaikus       2018-10-3 10:33

Net jei jie žmogžūdžiai.

rinkėja iš Kauno       2018-10-3 10:32

įdomiausia, kad 1993 ar 1994 metais metais Kauno senamiestyje,  Vilniaus gatvėje, buvo grąžintas didelis pastatas , iš pagringų restauruotas ir suremontuotas tarybiniais laikai, apie 1986metus. Grąžinimo Slavinams metu pastate tuo metu veikė “Žalioji vaistinė”, maisto parduotuvė ir restoranas. Nors publikacijų apie Slavino ir jo brolio nusikaltimus Lietuvai tuo metu jau buvo užtektinai, grąžinimas buvo sklandus. Kai tuo tarpu eiliniai piliečiai sunkiai atgavo savo teise į nusavintą turtą.  Kai apie tai pasakiau tuometiniam Kauno tarybos nariui, “Jaunoji Lietuva” vadovui Stanislovui Buškevičiui, jis atrodė šokiruotas. Matyt panašūs sprendimai “po kilimu” tuo metu, prezidentaujant Brazauskui, buvo priimami visoje Lietuvoje. Aš nepamiršau, kaip savo ausimis anuomet girdėjau Brazausko kalbą per LTV kažkurios valstybinės šventės proga, kurioje jis partizanus pavadino banditais. Kalbas jam tuomet rašė jo patarėja buvusi Aukštosios partinės mokyklos dėstytoja, Šabajevaitė. Dabar tituluojama “politologe”.  Viskas puikiai susidėsto į lego .

Atrodo       2018-10-3 8:42

viskas yra zymiai paprasciau.Visi tie, kurie puola ir juodina musu kovu uz laisve didvyrius, puikiai visa tai, ka paaiskina Vasilaiuskas, zino.
  Idomus klausimas, kodel Tiesos.lt portale esancios “Dienos temos” negalima pakomentuoti?Brokas, ar samoningas blokavimas?


Rekomenduojame

Laisvės kovotojų piketo prie Užsienio reikalų ministerijos rezoliucija

Dėl naujienų portalo DELFI tendencingo manipuliavimo viešąja nuomone ir kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus A. Juozaičio teisių pažeidimo

Liudvikas Jakimavičius. „Tokios protkrušystės gal galėtume tikėtis Mozambike ar Šiaurės Korėjoj“

Vidas Rachlevičius. Stebint Brexit‘o batalijas Briuselyje ir Britanijoje neapleidžia „déjà vu“

Rasa Baločkaitė. Šliaužiantis totalitarizmas, arba Kairiosios minties vingiai

Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ kreipimasis į premjerą

Prie URM vyks piketas – prieš J.Noreikos atminimo juodinimą, už – L.Linkevičiaus atstatydinimą

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija pripažino…

In memoriam dr. Augustinui Idzeliui. Vidmanto Valiušaičio atsisveikinimo žodis ir interviu „Tautos atsakas sovietams – sukilimas“

Andrejus Gaidamavičius. Tarp mitų ir tikrovės: atsakymai Aidui Pivoriūnui

Andrius Tapinas: TS-LKD – mūsų partija

Algimantas Rusteika. Ko trokšta – apie tą meluoja

Liutauras Stoškus. Sakote „iškertamas tik vienas procentas per metus“? Tuomet išmeskit iš namų lovą ir įsitikinsite, daug tai ar mažai

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (II)

Gintautas Kniukšta. „Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės Labanoro girios jūs nekirsite“

Patriotinės organizacijos kviečia į piketą prie URM: Pone ministre, jei turite savigarbos – atsiprašykite, jei ne – atsistatydinkite

Vladimiras Laučius. Apie europiečių dviveidišką „žaliąją“ politiką

Algimantas Zolubas. Kilnus reiškinys

Geroji Naujiena: Kad būtume laisvi pasirinkti ne turėti, o būti

Algimantas Rusteika. Visuomeninio transliuotojo tyla – irgi žinia: pabaigos pradžia jau arti

Apginkime Lietuvos miškus: žygis už Labanorą –  žygis už Lietuvos ateitį

Ženevos pareiškimas: turime suprasti, kas iš tiesų yra žmogaus teisės

Karolis Venckus: „Mama yra be galo stipri, tačiau sėdėti kalėjime už nieką nėra malonu“

Algimantas Rusteika. LRT dabar – svarbiausias valstybės klausimas

Letas Palmaitis. Kas kieno brolis („Visos religijos yra geros“ tema)

Jurga Lago. Kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu

Andrius Švarplys. Apie Lietuvą, „privažiavusią prie rampos“

Vytautas Radžvilas. LRT depolitizavimo spektaklis turi baigtis

Seime buvo svarstomos parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos

Labanoro Žygis – Ateik ir Pamatyk Pats!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.