Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas, Žmogaus teisės, Teisėkūros iniciatyvos, Konstitucinis Teismas

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

Tiesos.lt siūlo   2021 m. birželio 13 d. 17:12

4     

    

Vaidotas A.Vaičaitis. Šeima, partnerystė ir Civilinis Kodeksas

TeisePro

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko girdėti įvairių nuomonių dėl partnerytės instituto santykio su konstitucine šeimos samprata – tai ir įkvėpė mane parašyti šį trumpą komentarą. Aišku, pirmiausia reikia pasakyti, kad svarstydami bet kokio įstatymo konstitucingumo klausimą, paprastai turime laikytis galiojančių įstatymų konstitucingumo prezumpcijos, todėl šiame komentare išdėstytos abejonės nepretenduoja į kokią nors kategorišką nuomonę, tačiau tikiuosi, jog jos paskatins tolesnę teisinę diskusiją šiuo klausimu teisininkų bendruomenėje bei platesnėje visuomenėje.

Visų pirma, reikia pasakyti, kad nuorodų į partnerytės institutą galima rasti 2000 m. Civiliniame Kodekse. Tiesa, Civilinis Kodeksas partnerystės sąvokai suteikia dvejopą reikšmę, t.y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), kuris kartais vadinamas „registruota partneryste“, čia kalbama ir apie partnerystę, kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.), kas, beje, ir galėtų būti termino „partneris“ pirminė reikšmė (angl. partner iš lot. pars – dalis, partiarius – dalininkas). Taigi, jau pats Civilinis Kodeksas partnerystės sąvoką supranta tiek „Šeimos teisės“, tiek ir „Prievolių teisės“ prasme.

Kaip žinome, minėtasis Civilinio Kodekso 3.229 straipsnis („Šeimos teisės“ knygoje) šiuo metu nėra įsigaliojęs, nors blanketinių nuorodų į partnerytės institutą, siejant jį su šeimos santykiais, galima rasti ir kai kuriuose kituose įstatymuose. Tačiau, kaip minėta, šiame trumpame komentare bus keliamas klausimas, koks yra registruotos partnerystės instituto, kai jis siejamas su šeimos teise, santykis su Konstitucija. Kitaip tariant, ar toks partnerystės institutas, jei jis suprantamas kaip šeimos instituto dalis (tuo atveju, jei partneriai neaugina vaikų), atitinka šeimos sampratą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje? Nors minėta blanketinė CK nuoroda į registruotą partnerystę „Šeimos teisės“ knygoje buvo įrašyta jau prieš dvidešimt metų, tačiau jos konstitucingumo klausimo Konstitucinis Teismas dar neturėjo progos nagrinėti.

Taigi, prieš atsakydami į registruotos partnerystės instituto konstitucingumo klausimą, pažiūrėkime į Konstitucijos tekste įtvirtintą šeimos sampratą. Visų pirma, būtina paminėti, kad svarbiausias čia yra Konstitucijos 38 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtintas bendras principas, jog „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Beje, Konstitucija daugiau nieko neįvardina „visuomenės ir valstybės pagrindu“, kas atskleidžia šeimos ypatingą reikšmę mūsų konstituciniame naratyve. Toliau kalbant apie konstitucinę šeimos sampratą, reikia pasakyti, kad Konstitucija numato, jog šeimos nariai turi tam tikras teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu: (26 str. 5 d., 38 str. 6 d., 38 str. 7 d.); taip pat šeimos nariai turi teisę į bendro gyvenimo privatumą (22 str. 4 d.), jie turi teisę ir pareigą būti vienas kitam lojaliais ir neatskleisti tretiesiems asmenims jautrios privačios informacijos apie vienas kitą (31 str. 3 d.), pagaliau, pagal Konstituciją, šeimos nariai turi teisę į vienas kito teisių ir pareigų paveldėjimą (plg. 146 str.). Beje, čia svarbu paminėti, jog Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalis ypatingai išskiria šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus. Taigi, iš to, kas pasakyta, aišku, jog Konstitucija šeimos institutą supranta ne tik žmogaus individualios teisės į privatų gyvenimą prasme, bet ir kaip bendrąjį gėrį arba sui generis konstitucinę vertybę.

Dar toliau matome, jog Konstitucijos 38 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti du šeimos atsiradimo pagrindai: 1) santuoka, kuri „sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“ bei 2) „motinystė, tėvystė ir vaikystė“, t. y. santykiai, atsiradę su vaiko gimimu, įvaikinimu ar globa, nepriklausomai nuo santuokos sudarymo ir nuo to, ar su vaikais gyvena abu ar tik vienas iš tėvų ar globėjų (t. p. 26 str. 5 d. ir 39 str. 2 d.). Panašiai konstitucinę šeimos sampratą aiškino ir Konstitucinis Teismas savo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, kuriame konstatuota, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas […]“. Tačiau tuo pačiu šiame nutarime konstatuota, jog čia kalbama apie tuos santykius, kurie siejami su „vyro ir moters bendru gyvenimu“, kuris, be kita ko, grindžiamas „bendru vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais […], kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“.

Kitaip tariant, šiame nutarime šeimos konstitucinė samprata (šalia santuokos) yra kildinama iš jau minėto Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto „tėvystės, motinystė ir vaikystės“ instituto. Kitokių šeimos santykių atsiradimo pagrindų Konstitucija nenumato, todėl ir 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarime vartojama „neutralumo“ sąvoka taip pat galėtų būti suprantama minėto 38 str. 2 dalyje numatyto šeimos sampratos instituto ribose.

Apibendrinant Konstitucijos nuostatų analizę, galima pasakyti, jog joje numatyta tik viena šeimos santykių sutarties forma – tai santuoka. Šioje vietoje, galima būtų pamėginti iškelti ir kartu atsakyti į kai kuriuos argumentus, paremiančius teiginį, jog Konstitucija, nors ir nenumato, tačiau vis dėlto leidžia ir daugiau šeimos atsiradimo pagrindų, nei tiesiogiai numatyta Konstitucijoje, įskaitant ir registruotos partnerystės institutą. Taigi, pirmasis šį teiginį paremiantis argumentas galėtų būtų tas, kad partnerystės sutarties institutą su šeimos santykiais sieja nemaža dalis Europos valstybių, be to, tai atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Atsakant į šį argumentą, konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos nuostatos negali būti oficialiai aiškinamos remiantis kitų valstybių konstitucijomis ar Europos teismų jurisprudencija.

Antrasis argumentas dėl partnerystės, kaip šeimos santykių, instituto konstitucingumo galėtų būtų grindžiamas tuo, kad Konstitucija nėra ordinarinis teisės aktas ir jame neturi ir negali būti įvardinti visi šeimos atsiradimo (sutarčių) pagrindai: pavyzdžiui, Konstitucijos 38 ar kituose straipsniuose nėra tiesiogiai numatytas įvaikinimo institutas, tačiau būtų neteisinga teigti, jog jis nepatenka į Konstitucijos 38 str. 2 dalyje įvardintą „tėvystės, motinystės ir vaikystės“ institutą. Vis dėlto atsakant į šį argumentą, galima pastebėti, jog įvaikinimas nėra iš sutartinių santykių kylantis institutas, be to, įvaikinimo instituto konstitucingumą galima būtų sieti ir su Konstitucijos 26 straipsnyje įvardintu konstituciniu globos (globėjų) institutu.

Trečiasis argumentas galėtų būti tas, kad demokratinė valstybė negali kištis į žmogaus privatų gyvenimą, įskaitant ir tai, su kuo jis gyvena, ką laiko savo šeimos nariais, kokių tradicijų jis laikosi ir kaip auklėja savo vaikus, nebent tuo būtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ar kitos konstitucinės vertybės, todėl pagal mūsų Konstituciją kiekvienas asmuo gali savo šeimos nariu privačiai laikyti ne tik savo gyvenimo draugą, bet ir pažįstamą(us), kolegą(as), verslo partnerius ar net savo augintinius. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Konstitucija ne visas bendro gyvenimo formas ar sutartis leidžia laikyti šeimomis, nes konstitucinė šeimos samprata, kaip jau buvo minėta, susijusi ne tik su individualaus žmogaus privataus gyvenimo teisėmis, bet ji laikoma ir visuomenės ir valstybės saugoma bendrojo gėrio konstitucine vertybe. Tiesa, tai netrukdo teismams atskirose bylose priimti ad hoc sprendimą, kuriuo šeimos santykiams būtų prilygintas nesusituokusių asmenų bendras gyvenimas (nesudarius jokios sutarties), kai sprendžiami paveldėjimo ir kiti analogiški klausimai.

Dar vienas panašus argumentas už registruotos partnerystės, kaip šeimos santykių, institutą galėtų būti tas, kad priešingas registruotos partnerystės sutarties traktavimas galėtų pažeisti sutarčių laisvės principą (kylantį iš Konstitucijos 20 ir 25 straipsnių) bei asmenų lygiateisiškumo principą, numatytą Konstitucijos 29 straipsnyje. Tačiau jau buvo minėta, jog pagal Konstituciją, ne visos sutartys dėl asmenų tarpusavio santykių ar bendro gyvenimo turi būtų traktuojamos kaip šeima, o konstitucinis asmenų lygiateisiškumas galėtų būti pažeidžiamas tik tuo atveju, jei kuriems nors asmenims ar jų grupėms būtų draudžiama sudaryti santuoką Konstitucijos 38 str. 3 dalies prasme. Todėl, manytina, jog būtų konstituciškai pagrįsta teigti, kad pagal Konstituciją yra galima tik viena šeimos sukūrimo sutarties rūšis – santuoka, nes priešingas aiškinimas galėtų per plačiai išplėsti konstitucinę šeimos, kaip „valstybės ir visuomenės pagrindo“, sampratą. Pagaliau, per platus šeimos instituto aiškinimas galėtų reikšti ne tiek tai, kad Lietuvos piliečiai referendume pritarė šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, sampratai à la carte blanche (t. y. nežinodami šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo, konstitucinio turinio), kiek tai, kad su Konstitucijoje numatyta šeimos samprata gali konkuruoti ordinarinėje teisėje nustatyti skirtingi sutartiniai šeimos atsiradimo pagrindai. Pastarasis teiginys, savo ruožtu, būtų labai arti teiginio, jog Konstitucijoje numatytą šeimos sampratą galima pakeisti, nenaudojant Konstitucijos XIV skirsnyje įtvirtintos Konstitucijos keitimo procedūros, o tiesiog paprastuoju įstatymu (Kodeksu). 

Taigi, iš šios trumpos analizės galima teigti, jog kyla rimtų abejonių dėl Civilinio Kodekso (ir kai kurių kitų įstatymų) blanketinių nuorodų į registruotą partnerystę, siejant ją su šeimos teise, konstitucingumo. Beje, tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, ordinariniame teisės akte (Civiliniame Kodekse ar specialiame įstatyme) negalima numatyti įvairaus pobūdžio sutarčių dėl asmenų tarpusavio gyvenimo, tačiau, kaip buvo minėta, abejotina, ar iš tokių sutarčių kylantys santykiai galėtų pretenduoti į šeimos konstitucinio instituto statusą.

Trumpai apie autorių: dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas.

Šaltinis: teise.pro

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

s.m.       2021-06-14 10:25

pirmieji komentarai rodo, kad daug kam per sudėtingas bus tekstas…
O šiaipjau, šaunuolis, Vaidotai, kad nepasiduodi marazminiam leberalizmui ir vadini daiktus tikrais vardais. Žinau, kad jūsų ten tokių mūsų universitete liko nedaug.

> ah1       2021-06-14 9:36

Partnerystės teisei trukdo visuomenės dorovė.

ah1       2021-06-13 20:10

šalin nagus nuo šeimos teisės. Kas trukdo partnerystės teisei?

Kis       2021-06-13 17:45

is kur tiek isvedziojimu?Sugebejau perskaityti puse kas rasoma,kuo toliau i miska,tuo daugiau medziu?Supratau ar tik man pasirode,kad seima galima skaityti ir issiskyrusius zmones,bet uzsiimancius vaiko,vaiku prieziura,auklejimu,nors jie ir nera santuokoje,o partneris ir seimos “biciulis"adekvatus faktai.Pripazink partnerysta ir viska bus “Konstituciska”?


Rekomenduojame

Marijos Radijas: pokalbis apie Šiluvos deklaraciją

Joana Noreikaitė. Šimtas dvyliktoji TIE–SOS! akcija

Eimutis Bagdonas. Jei vakcinos tikrai saugios ir veiksmingos, kodėl taip vengiama skaidrumo? Mintys „Transparency International“ tyrimo paraštėse

Jonathon Van Maren. Kai ateistams reikia krikščionybės

Vygantas Malinauskas. Ką daryčiau aš

Rasa Čepaitienė. Kad smėlio dėžė netaptų dykuma

Saulius Dambrauskas. Apie teisę, Žmogaus Teises ir valią

Andrius Švarplys. Belieka tikėtis, kad tai taps visuomenės įpročiu

Andrius Švarplys. „Žirniukų revoliucija baigėsi tualete. Tiesiogine prasme“

Situacija sveikatos srityje: dr. Rimo Jankūno ir Andriaus Gudaičio pranešimai LVŽS šešėlinės Vyriausybės posėdyje

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: šįkart boikotas gali pavykti, mat valdantieji pataikė į savo tradicinius rėmėjus, o jų balsas dangų pasiekia

Andrius Martinkus. Tikroji vertybinė politika dabar yra ‘Realpolitik’

Ramūnas Aušrotas. Seimo narė Morgana Danielė platina teisiškai ydingą ir socialiai neatsakingą informaciją

Ignas Vėgėlė. Kodėl mes taip orientuojamės?

Vygantas Malinauskas. Apie nacionalinius kovos su pandemija ypatumus

Rasa Čepaitienė. Naujoji Helsinkio grupė

Nuo bačkos. Andrius Navickas: Šiluvos deklaracija labiau tinka Dorovės ministerijai negu Bažnyčiai

STI kviečia valdžios institucijas bendradarbiauti dėl COVID-19

Izraelio sveikatos ministras pripažino, kad „skiepų pasai“ – tai spaudimo priemonė

Vytautas Rubavičius. Paslaptingas okupacinių Vilniaus paminklų „trikampis“

Pasirašykime Šiluvos deklaraciją: laisvoje demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius

Nida Vasiliauskaitė. Šiandien matome, kad Kantas ir kompanija klydo

Algimantas Rusteika. Kaip bukalaurai taisys savo klaidą

Advokatas Andrius Krištapavičius: kodėl atsisakau pasiimti savo Galimybių pasą?

Kun. Robertas Grigas. Rugsėjo 13-oji: niūrus sugrįžimas į sovietmetį

Liudvikas Jakimavičius. Uždavinys PIŠei

STI tarptautinė mokslinė konferencija „Demokratija karantine. Susikalbėjimo galimybės“: pagrindiniai pranešimai

Lietuvos Šeimų Sąjūdžio pareiškimas dėl Šiluvos deklaracijos

Rasa Čepaitienė. Viskas taip tiesmuka ir primityvu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie ovacijas „kliedesiams“, tapusiems tikrove, ir ramiai knarkiančią sąžinę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.