Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas

Vaclavas Havelas. Apie politinės valdžios pagundas

Tiesos.lt redakcija   2018 m. spalio 25 d. 18:27

2     

    

Vaclavas Havelas. Apie politinės valdžios pagundas

1991 metų gegužės 28 dieną Vaclavas Havelas, tuometės dar Čekoslovakijos Prezidentas, gavo iškilaus danų rašytojo Karlo Johano Soningo premiją, kurią skiria Kopenhagos universitetas už indėlį į europinės civilizacijos vystymą. Tarp šios premijos laureatų – Vinstonas Čiorčilis, Albertas Švaiceris, Bertranas Raselas, Nilsas Boras, Karlas Poperis, Hana Arendt, Artūras Kiostneris, Simona de Bovuar, Ingmaras Bergmanas.

Vaclavo Havelo padėkos kalbos tekstą išvertė Kęstutis Tamašauskas.


Apdovanojimu, šiandien man skirtu, paprastai pagerbiami intelektualai, o ne politikai. Mane, regis, taipogi galima pavadinti intelektualu, tačiau tuo pat metu likimas lėmė atsirasti – tiesiogine žodžio prasme per vieną naktį – aplinkoje, kurią priimta vadinti aukštosios politikos pasauliu.

Jums leidus, pasinaudosiu savo neįprastos patirties pranašumais ir pasistengsiu kritiškai išanalizuoti valdžios fenomeną, kurį kol kas galiu stebėti iš vidaus, ir ypač pagundų, simbolizuojančių valdžią, kilmę.

Kodėl žmonės siekia valdžios ir kodėl, ją gavę, nenori su ja išsiskirti?

Visų pirma, žmones į politiką vilioja geresnio visuomenės organizavimo idėjos, tikėjimas tam tikromis vertybėmis ir idealais, neatsižvelgiant į tai, kiek tokios vertybės bei idealai nepriekaištingi ar abejotini, o taipogi nenumaldomas noras kovoti už tas idėjas bei jų įgyvendinimą tikrovėje.

Antra vertus, į valdžią žmones traukia prigimtinis savęs teigimo noras – argi galima rasti labiau įtikinančius būdus įgalinti savo buvimą ir jo svarbą, nei tie, kuriuos teikia politinė valdžia?

Trečia, nemažai žmonių siekia politinės valdžios ir nenori jos prarasti dėl plataus spektro privilegijų, esančių neišvengiama politinio gyvenimo dalimi – net pačioje demokratiškiausioje aplinkoje.

Man regis, šios trys kategorijos visada persipynusios, ir kartais neįmanoma nuspręsti, kuri iš jų nustelbia kitas. Antra ir trečia kategorijos dažniausiai labai paprastai įterpiamos į pirmos kategorijos visumą. Savo gyvenime nė karto nesutikau politiko, viešai ar bent sau išpažįstančio, kad jis kandidatuoja, norėdamas įtvirtinti savosios asmenybės reikšmingumą, arba todėl, kad nori pasilepinti valdžios teikiamomis privilegijomis.

Tokia padėtis atrodo ypač sudėtinga, nes pats siekis teigti save – visiškai neteistinas. Jis yra viena iš esminių žmogaus būties charakteristikų, ir aš vargiai galiu įsivaizduoti žmogų, kuriam nereikia pripažinimo, įsitvirtinimo bei aiškaus savojo būvio pasireiškimo.

* * *

Esu iš žmonių, savo darbą politikoje matančių kaip atsakomybę prieš visuomenę bei priedermę jai ir netgi savotišką auką. Tačiau, stebėdamas kitus, gerai pažįstamus politikus, kurie išsako panašius pareiškimus, esu priverstas vėl ir vėl analizuoti savuosius motyvus ir klausti savęs – ar nepuolu į saviapgaulę.

Trečioji politinės valdžios troškimo priežasčių kategorija – siekis pranašumų, kuriuos teikia ši valdžia arba paprastas pripratimas prie jų – nusipelno ypatingo dėmesio. Šioje sferoje ypač akivaizdu, koks šėtoniškas gundymas yra valdžia. Tai ypatingai matosi pavyzdžiuose tų, kurie anksčiau niekad neturėjo jokios valdžios. Mes drąsiai kaltinome valdančiuosius už jų privilegijas, gilinančias bedugnę tarp jų ir likusiųjų. Dabar mes patys gavome valdžią.

Ir štai mes patys nejučia, bet pavojingai, pradedame panašėti į mūsų pačių teisiamus pirmtakus. Tai neramina mus, trikdo, mes pajuntame, kad negalime ir nežinome kaip sustabdyti šį procesą.

Keli pavyzdžiai.

Kvaila, jei vyriausybės narys pavėluos į įstatymų projekto, lemsiančio šalies ateitį dešimtims metų į priekį, svarstymą tik dėl to, kad jam skauda dantį ir jam būtina išlaukti kelias valandas eilėje prie dantisto kabineto. Todėl – dėl šalies interesų – jį gydo specialus dantistas, kurio paslaugų jam laukti nereikia.

Nemažiau kvaila, jei politikas pavėluos į svarbų valstybinį susitikimą su užsienio kolega dėl visuomeninio transporto staigmenų. Todėl jam paskiriamas vyriausybinis automobilis su vairuotoju.

Kvaila, jei prezidentas ar ministras pirmininkas pavėluos į panašų susitikimą dėl spūsties gatvėse. Todėl jam suteikiama teisė netrikdomai važiuoti per raudoną šviesą, ir kelių policija į tai žiūri pro pirštus.

Kvaila, jei politikas terios savo brangų laiką, ruošdamas oficialius pietus svečiui iš užsienio. Todėl jį aptarnauja asmeninis virėjas ir padavėjas.

Kvaila, jei prezidento virėjas, ieškodamas produktų, kuriuos ne gėda pasiūlyti aukštajam užsienio svečiui, vaikštinės po visas, aplink esančias, prekyvietes. Todėl organizuojamas specialus tiekimas aukštiems valdininkams ir jų virėjams.

Kvaila, jei prezidentas ar ministras pirmininkas, ieškodami reikalingo numerio, kiekvienąsyk rausis telefonų knygoje, o vėliau lauks laisvos linijos. Visiškai logiška, kai šį darbą atlieka sekretoriai.

Apibendrinant: mane gydo specialus gydytojas, aš nevairuoju mašinos, ir mano vairuotojui nereikia kraustytis iš proto, važiuojant įprastai užkimštomis Prahos gatvėmis. Man pačiam nereikia ruošti maisto, ir aš net nerenku telefono numerio, jei noriu kam nors paskambinti.

Kitais žodžiais, aš gyvenu privilegijų, išimčių ir lengvatų pasaulyje. Pasaulyje, apgyvendintame Ypač Svarbiais Asmenimis (VIP), nesuprantančiais, kiek kainuoja sviestas ir troleibuso bilietas, kaip išvirti kavą, kaip vairuoti mašiną ir kaip paskambinti telefonu. Kitais žodžiais, aš peržengiau riebių komunistinių katinų pasaulio, kurį kritikavau visą gyvenimą, slenkstį.

O blogiausia tai, kad tokios tvarkos esmėje – sava nenugalima logika. Bus ne tik juokinga, bet ir verta paties rimčiausio pasmerkimo, jei aš pavėluosiu į atitinkantį mano šalies interesus susitikimą vien dėl to, kad savo prezidentinį laiką sugaišiu dantisto priimamajame, ruošdamas maistą ar bandydamas rasti taksi Prahoje, ypač turint galvoje, kad aš, akivaizdu, ne turistas iš Vakarų, ir todėl neatsiskaitysiu doleriais.

Kur, tačiau, pasibaigia logika ir objektyvi būtinybė bei prasideda pateisinimo paieškos? Kur pasibaigia šalies interesai ir prasideda meilė lengvatoms? Ar mes galime atpažinti akimirką, kai nustojame vadovautis šalies interesais, dėl kurių priimame privilegijas, ir pradedame rūpintis mūsų nuosavomis privilegijomis, pateisinamomis šalies interesais?

Nežiūrint į tai, kiek skaistūs buvo jo pradiniai ketinimai, bet kuriam valdžios galių savininkui, idant atpažintų tą momentą, būtina nuolatinė savikontrolė ir kritiškas žvilgsnis į save „iš pašalies“. Nedrįstu tvirtinti, kad visuomet tiksliai nuspėju tą akimirką, nors nuolat kariauju (greičiausiai, nevaisingai) su pranašumais, kuriais aš mėgaujuosi. Po truputį priprasdami prie jų, jūs palaipsniui bei nejučia prarandate galimybę žvelgti į juos nešališkai.

Mano buvimas valdžioje verčia nuolat įtarinėti save. Dar daugiau, aš dabar žymiai geriau suprantu tuos, kurie pradėjo pralošinėti panašioje kovoje su valdžios vilionėmis. Bandydami save įtikinti tuo, kad tarnauja tik šalies interesams, jie vis labiau save įtikinėja savo pačių nepaprastumu, ir savo privilegijas pradeda regėti kaip duotybę.

Valdžios pagundose visada yra kažkas nepatikimo, iliuzinio ir dviprasmiško. Iš vienos pusės, politinė valdžia tau teikia puikią galimybę patvirtinti, dieną ir naktį, kad tu esi iš tikrųjų, kad tu turi savo nenuginčijamą tapatumą, ir kiekvienas tavo žodis, kiekvienas tavo poelgis palieka žymius pėdsakus tave supančiame pasaulyje.

Tas, kuris pamiršta, kaip vairuoti mašiną, apsipirkti, virti kavą, skambinti telefonu, nustoja būti tuo, kuris visą gyvenimą tuo užsiėmė. Žmogus, anksčiau niekad nežiūrėjęs į televizijos kameros objektyvą, kurio kiekvienas judesys fiksuojamas atidžiu jo žvilgsniu, jau visai ne tas, kuriuo kažkada buvo.

Jis tampa savos padėties, savo gėrybių, savo kabineto belaisviu. Kas lyg ir patvirtina jo asmenybę, ir, savaime, jo buvimą, o iš tikrųjų – atima iš jo savąją asmenybę. Jis pats savęs jau nekontroliuoja, nes jį kontroliuoja kažkas pašalinis: jo pozicija su jos nepaprastumu, jos išskirtinumais, jos privilegijomis.

Šiame gundyme yra kažkas žudančio. Prisidengus egzistencinio savęs įprasminimo skraiste, atimama, susvetimėja, numarinama pati būtis. Asmenybė virsta savo paties akmeniniu biustu. Biustas gali liudyti apie nemarią reikšmę ir šlovę, bet, tuo pačiu metu, tai ne daugiau, nei gabalėlis negyvo akmens.

Kjerkegoras parašė „Mirtiną negalią“. Leiskite man perfrazuoti jūsų didįjį kraštietį ir tarti: „Valdžios negalia“.

Kas iš to išsirutulioja?

Be abejonės, visiškai ne tai, kad žmogui nevalia pasišvęsti politikai, nes politika savo esme amorali.

Tad iš čia pamatome kai ką kitokio. Politika – žmogiškosios veiklos sritis, siaubingai slegianti moralinį jautrumą, galimybę kritiškai pažvelgti į save, tikrąją atsakomybę, skonį ir taktą, gebėjimą atjausti kitus, siekį susivaldyti, kuklumą. Tai darbas kukliems žmonėms; žmonėms, nepasiduodantiems apgaulei.

Tie, kurie tvirtina, kad politika – purvinas darbas, apgaudinėja mus. Politika – darbas, kuriam reikia itin tyrų žmonių, nes jame ypač lengva moraliai susipurvinti. Tiek lengva, kad mažiau akylos sielos gali ir nepastebėti, jog tai su jomis jau įvyko.

Tokiu būdu, politiką privalo kurti budrūs žmonės, gebantys atpažinti ją lydinčius dviprasmius savęs teigimo pažadus.

Aš nesuvokiu, ar esu toks žmogus. Tik žinau, kad noriu būti tokiu, nes prisiėmiau šias pareigas.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

bravo pirmam        2018-10-26 13:43

už visapusišką ir aktualų komentarą.

nieko naujo       2018-10-26 9:00

....na va….  tikrai apie politikoje esančius galima kalbėti kaip į ypatingą pavojų patekusius žmones…. Autorius be abejo buvo išskirtinė garbinga asmenybė, kad galėjo taip giliai žvelgti į tuos kuriuos visi įvardina - niekšais savanaudžiais.
...apninka mintys, kad žmonija vis labiau vadina save išmania, o realiai yra vis labiau - beprotė. Tiek politikai tiek paprasti vargingi žmoneliai visada turėjo ir tebeturi tik vieną ir tą patį priešą- nuodėmę. Akivaizdu, kai prasidejo 10 Dievo Įsakymų “papildymai” visokių kodeksų , konstitucijų ir t.t. kūrimas, tai kuo daugiau žmogus jų kūrė siekiant apsaugoti, apginti ir t.t. - tuo labiau tampa pažeidžiamas. Dabar visame pasaulyje žmonės regi ką prisidirbo. Tik vieni šioje koncentracijos stovykloje yra kaliniai, kiti - prižiūrėtojai….  nors nepaprastai gaila ir skauda, kai kažkokio vaiko širdelė šioje išmaniojo amžiaus civilizacijoje yra nekaltai atplėšiama nuo mylinčių tėvų vykdant žmogaus susigalvotus įstatymus….


Rekomenduojame

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Raimondas Navickas. O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.