V. Radžvilas: Vakarų pasaulis – pilietinio karo išvakarėse

Tiesos.lt siūlo   2014 m. gruodžio 22 d. 23:01

20     

    

V. Radžvilas: Vakarų pasaulis – pilietinio karo išvakarėse

Rosita Garškaitė | lzinios.lt

Neseniai išleista filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Radžvilo mokslinė studija „Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija“. Tai ne tik teorinio smalsumo, bet ir autoriaus noro suprasti šiandieninę Vakarų būklę rezultatas. Profesoriaus teigimu, vyksta neregėto masto egzistencinis konfliktas, galintis išsprogdinti Vakarus iš vidaus. 

Interviu portalui lzinios.lt jis sakė, kad Europa serga ir vaistų ieškoti galima tik tai pripažinus. Naujausia mokslinė studija – bandymas aprašyti ligos mechanizmą. Kitu atveju, anot V. Radžvilo, telieka keikti „supuvusius Vakarus“ ir naiviai įsivaizduoti, kad šviesa ateina iš Rytų.

Kas jus privertė imtis būtent šio teoretiko darbų „Erotas ir civilizacija“ bei „Vienmatis žmogus“, parašytų praėjusio amžiaus viduryje ir gana primirštų Lietuvos filosofų tyrinėjimų akiratyje?

Pirmiausia įkvėpė noras suprasti, kokioje tikrovėje gyvename. Atkūrus Lietuvos valstybę, maniau ir tikėjausi, kad bus ryžtingai baigta su komunistine praeitimi, tačiau netrukus įsitikinau, kad ne tik politines, bet ir intelektualines madas diktuoja žmonės, kurie buvo nuoširdūs komunistinės sistemos rėmėjai ir jai dirbo. Galų gale, žvalgydamasis po akademinę aplinką supratau, kad joje taip pat dominuoja žmonės, kurie mano jaunystėje sėkmingai vedė į „šviesų komunizmo rytojų“ ir neapsakomai lengvai persikvalifikavo į europeizacijos arba vesternizacijos vedlius. Tada man kilo paprastas klausimas, ar iš tiesų mes pabėgome nuo praeities. Konkretesnius kontūrus jis įgijo, galutinai įsisąmoninus vieną didžiausių dabartinės Lietuvos ne tik intelektualinių, bet ir politinių problemų. Oficialiai deklaruojamas mūsų tikslas – grįžti į Vakarus ir Europą, tačiau susivokiau, kad tas grįžimas nepaprastai panašus į neseniai vykusį judėjimą komunizmo link vienu atžvilgiu. Kaip tada nežinojome, kas yra komunizmas, bet jį kūrėme, taip šiandien nežinome ir – dar blogiau – nesidomime, kas yra tie Vakarai ir toji Europa.

Iš tikrųjų egzistuoja daugybė Europos sampratų, vyksta įnirtingi ginčai dėl to, kas yra europietiškumas, tačiau Lietuvoje šis klausimas praktiškai nieko nedomina. Tada prisiminiau svarbų dalyką. Nors sovietmečiu Lietuvoje buvo galima mokytis filosofijos, jos specializacija Vilniaus universitete tam tikra prasme buvo nelegali. Sovietų Sąjungoje filosofijos legaliai buvo galima mokyti Maskvoje, tuometiniame Leningrade, Kijeve ir Minske. Sąjunginėse respublikose ji nebuvo leidžiama dėl to, kad filosofijos paskirtis – apibrėžti, kas yra tikrovė. Tuo tarpu mokslas ne tyrinėja tikrovę, o ypatingu būdu eksploatuoja filosofijos sukurtą tos tikrovės sampratą. Jeigu kokia nors visuomenė neturi visaverčių filosofijos studijų, tai reiškia, kad ji iš esmės gyvena visiškai atkirsta nuo idėjinio lygmens, jai lengva primesti bet kokią norimą tikrovės sampratą. Būtent dėl šios priežasties man ir kilo noras užsiimti tuo, ką vadinčiau pastangomis iššifruoti arba rekonstruoti tokių pamatinių sąvokų kaip Vakarai arba Europa turinį. Kelias į tai vedė per filosofinę analizę, visiškai dėsninga, kad galiausiai pasirinkau būtent H. Marcuse.

Tokių dalykų, kaip „vakarietiškos“ ar „europietiškos“ vertybės iš tikrųjų nėra. Tai mums įbruktas ideologinis ir propagandinis mitas. Jei remiamės prielaida, kad Vakarų ar Europos tikrovę milžinišku mastu formuluoja filosofinės idėjos, vadinasi, tos vertybės negali būti niekas kita, kaip tam tikros filosofinės ar ideologinės nuostatos. Man kilo klausimas, kokios idėjos lemia dabartinį Vakarų pasaulio ir Europos pavidalą. Užtenka elementarių istorijos žinių, norint prisiminti, kad jei Lietuvos raidą radikaliai pakeitė sovietinė okupacija, tai lygiai taip pat Vakarus radikaliai pakeitė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio įvykiai, kurių centre buvo vadinamosios įvairiausio plauko revoliucijos. Atlikęs tyrimą aiškiai supratau, kodėl teigiama, kad šitos revoliucijos galutinai sugriovė tai, ką galima pavadinti tradiciniu Vakarų ir Europos tapatumu. Būtent H. Marcuse – naujos kartos marksistas – buvo vienas iškiliausių šitos revoliucijos teoretikų ir veikėjų. Man pasidarė įdomu, koks yra jo atstovaujamas marksizmas ir ką jis reiškia mūsų dienomis. Beliko išsiaiškinti, kuo jis skiriasi nuo sovietinės marksizmo versijos, kurią teko studijuoti okupacijos metais.

Kaip paaiškintumėte tokį neomarksistų, Frankfurto mokyklos atstovų (H. Marcuse, Theodoro W. Adorno, Maxo Horkheimero etc.) populiarumą Vakaruose?

Marksizmo jėga yra ta, kad jis eksploatuoja iš tiesų realias žmogaus problemas. Jei žmogus yra išnaudojama, vargstanti ar net kenčianti būtybė, koks jo paties santykis su šia būkle? Marksizmas patrauklus, nors remiasi supaprastinta ir iš esmės iškreipta antropologija, savavališkomis prielaidomis apie žmogaus prigimtį. Karlas Marxas daro savavališką prielaidą, kad žmogaus prigimtis yra gera. Aiškindamas, kodėl vis dėlto ji pasireiškia tamsiais pavidalais, jis sugalvoja be galo paprastą paaiškinimą, kad dėl visko kalta kažkokiu stebuklingu būdu atsiradusi privati nuosavybė, kuri sugadino žmogų. Iš čia plaukia visiškai logiškas ir paprastas receptas, kad tereikia panaikinti privačią nuosavybę ir bus atkurta tikroji žmogaus prigimtis. Būtent šis nepaprastas lengvumas, su kuriuo duodami atsakymai į sudėtingiausius klausimus, tapo vienu svarbiausiu politinės marksizmo galios šaltiniu. Tai filosofija, kuri nereikalauja giliai mąstyti ar tyrinėti. Nenuostabu, kad ji pritraukia daugybę šalininkų.

Studijoje apmąstomas vienas didžiausių Vakarų pasaulio paradoksų. Pagrįstai pasmerkta nacionalsocialistinė ideologija už jos nusikaltimus žmonijai, tačiau marksizmas – ideologija, pražudžiusi dar daugiau žmonių – ne tik kad nėra vertinama kritiškai, bet šiandien yra tapusi viena iš vyraujančių Vakarų intelektualinio pasaulio jėgų. Kitaip tariant, sovietinio marksizmo diskreditacija bent Vakaruose atvėrė dar didesnes jo plėtros galimybes. Marksizmas reabilituojamas teigiant: pati filosofija buvo gera, tačiau jos taikymas ydingas ar net nusikalstamas. Tuo tarpu mano prielaida ta, kad mąstymas visada turi realius padarinius. Jei padariniai buvo tokie, vadinasi, jie nėra atsitiktiniai.

Viena vertus, vakariečių neturėjimas praktinės patirties, kas yra marksizmas, kita vertus, mūsų refleksijos stoka, neleidžianti suprasti, kad daugybė dalykų, kurie grįžta „europietiškų“ vertybių pavidalu, yra viso labo to paties marksizmo, kuris mus niokojo penkiasdešimt metų, atnaujinti variantai, sukuria idealią terpę, paralyžiuojančią mus ir intelektualiai, ir politiškai. Minėtas marksizmo paprastumas ir pažadas išspręsti socialinį klausimą galiausiai susilaukia ir plačiosios visuomenės palankumo.

Susidaro įspūdis, kad siekiant apmąstyti dabartinę visuomenės būklę, ypač kapitalizmo įtaką, pasitelkiami išimtinai kritinės teorijos autoriai. Pavyzdžiui, veikale „Vienmatis žmogus“ H. Marcuse taikliai užčiuopia vartotojiškumo poveikį žmogui, jo sulėkštėjimą. Aprašymo lygmenyje gali jam pritarti, tačiau kai permąstai jo prielaidas…

Aprašymo lygmenyje marksistų analizės yra teisingos ir tikslios. Tačiau problema ta, kad jie baisisi tuo, kas vadinama švietimo dialektika. Jie verkšlena, kad Apšvietos pažadas neišpildytas ir dėl to Vakarai XX a. pateko į tikrą košmarą. Iš pirmo žvilgsnio jų aprašymas atrodo tikslus, tačiau lemiamas klausimas – kodėl taip nutiko. Tai, ką patys pripažįsta esant Apšvietos sukurtu siaubu, jie aiškina kaip nepakankamai radikalų idealo įgyvendinimą, užuot kėlę klausimą, ar tame projekte neglūdi pamatinė klaida. Užmojis kovoti su blogiu ir laisvinti žmogų vis labiau išlaisvina blogio jėgas, kurias neomarksistai smerkia ir gana tiksliai aprašo. H. Marcuse šiuo požiūriu yra ypatingai klaidinantis autorius, sugebėjęs griežtai kritikuoti tiek kapitalizmą, ypatingos rūšies technokratinį Vakarų pasaulyje besirandantį totalitarizmą, aprašomą „Vienmačiame žmoguje“, tiek sovietinį totalitarizmą ir marksizmą. Ši, atrodytų, nešališka ir objektyvi kritika lengvai nuveda skaitytoją klaidingu keliu, nes priverčia nepastebėti pamatinio fakto – esminis jo kritikos punktas yra tas, kad sovietinis marksistinis projektas nebuvo įgyvendintas pakankamai gerai. Kitaip tariant, užuot pasakęs, kad projektas dėsningai turėjo atsidurti aklavietėje, pasako, kad jis buvo įvykdytas netinkamai.

Įprastai manoma, kad Vakarų šalių visuomenės laisvos, tačiau H. Marcuse teigia, jog taip nėra ir, remdamasis Sigmundo Freudo idėjomis, siūlo išsilaisvinti iš represyvių gyvenimą reguliuojančių normų. Studijoje teigiate, jog „jusliškumo išlaisvinimas“, apie kurį rašo nagrinėjamas autorius, paradoksaliai atveda prie dar didesnio žmogaus pavergimo. Kaip tai atsitinka? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg šios dvi kategorijos – laisvė ir vergovė – yra binarinėje opozicijoje.

Už pavergimo sąvokos slypi visiškai nauja žmogaus valdymo samprata. Čia H. Marcuse visiškai nuosekliai realizuoja tą pačią mintį, kurią kiek kitaip yra išsakę du jo pirmtakai. Immanuelis Kantas veikale „Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu“ tiesiai šviesiai išrėžė, kad žmogus yra gyvūnas. K. Marxas „Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“ pasakė, kad humanizmas yra natūralizmas. Grakščiau išsakyta ta pati mintis.

Jei sugriauname įprastines socialines institucijas ir elgesio normas, žmogus kaip būtybė apskritai praranda bent kiek stabilią formą. Jis netenka ne tik ontologinių-moralinių, bet ir funkcinių orientyrų šiame pasaulyje. H. Marcuse dvasios įkvėptas pavyzdys – šeima neturi egzistuoti dėl giminės pratęsimo. Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys atrodo nekaltas, tačiau kuo virsta seksualinis instinktas tokio požiūrio atsisakius? Jo galutiniu tikslu tampa absoliutus malonumas, kurį gali patirti net neturėdamas ryšio su žmogumi – su daiktu, gyvūnu, bet kuo.

Tokį pavergimą nesunku pateikti kaip išlaisvinimą, nes pavergimu vadinamas elementarus savo troškimų valdymas. H. Marcuse siekia išlaisvinti žmogų iš dar nuo graikų laikų fundamentaliais laikomų vidinių reguliatorių – proto ir moralinio sprendimo galios arba sąžinės. Nuo šių principų išlaisvinti žmogaus akli troškimai subjektyviai gali būti išgyvenami kaip visiška laisvė. Kita vertus, jau tokie moderno teoretikai kaip Thomasas Hobbesas suprato, kad tai yra prigimtinė būklė, kuri veda į paties žmogaus susinaikinimą. Tokio laisvinimo keliu išėmus vidinius reguliatorius atsiranda milžiniškas išorinių reguliatorių poreikis. Kai žmonių nekontroliuoja ne tik jų protas ar sąžinė, bet net ir instinktai, juos suvaldyti gali tik išorinė galia. Kas ją turi – atsiduria kone Dievo padėtyje.

Markuziška išsilaisvinimo strategija, kaip ir pats teigiate – utopija, kuri iš tiesų nieko neišlaisvina. Taip pat jos neįmanoma visiškai įgyvendinti. Kyla klausimas, kodėl verta ją nagrinėti?

Šiame projekte nėra nieko utopiško tuo požiūriu, kad jį įgyvendinant iš tiesų jau pasiekta nepaprastai daug ir neaišku, kur jo ribos. Jei ir toliau Vakaruose bus įgyvendinama H. Marcuse užbrėžta programa, tai baigsis civilizacijos savižudybe. Utopinės idėjos ypatingos tuo, kad jų praktinė galia išlieka milžiniška. Jei žiūrime į dabartinę Europą, matome, kaip šios idėjos skaldo visą žemyną. Viena vertus, į jų svaigulį neria nepaprastai daug europiečių, kartais atrodo, kad ši tendencija – nesustabdoma. Kita vertus, matome, kad auga ir pasipriešinimas šitokio tipo projektui. Vakarų pasaulis šiuo metu yra faktiškai pilietinio karo išvakarėse. Jis gali būti nepaprastai žiaurus, nors ir baisu apie tai net pagalvoti, dėl to, kad bus kariaujama ne dėl ekonominių, socialinių, politinių tikslų. Šio karo objektas – žmogaus likimas. Neišvengiamas įgyvendinto H. Marcuse išlaisvinimo projekto rezultatas būtų visiškas mums pažįstamos žmogaus formos sunaikinimas, žmonijos pavertimas ypatinga gyvūnžmogių rūšimi.

Tai, ką šiandien matome Vakaruose, yra dar turinčių savisaugos jausmą žmonių, nenorinčių būti paverstais bandos gyvuliais, pasipriešinimas. Natūralu, kad H. Marcuse ir panašių autorių eksperimentas pertvarkyti žmogų savo nuožiūra, remiantis modernizuoto marksizmo dogmomis, laikomas naujo tipo totalitarizmu. Jis daug klastingesnis, pavojingesnis ir potencialiai efektyvesnis nei sovietinis, nes vyksta ne radikalūs ekonominiai bei socialiniai pertvarkymai, o žingsnis po žingsnio pakeičiami žmonių protai ir sąmonė. Jeigu šiandien kas nors išdrįsta pasakyti, nors turiu atkreipti dėmesį, kad tokių balsų daugėja, kad Europos Sąjunga (ES) įtartinai panaši į Sovietų Sąjungą, toks argumentas atmušamas sveiko proto prielaida, kad neįmanoma palyginti sovietinio teroro ir ES procesų. H. Marcuse veikale „Vienmatis žmogus“ aiškiai pasako, kad šalia atviru teroru grindžiamo totalitarinio gali egzistuoti ir subtilus totalitarinis valdymas, kuris remiasi žmonių troškimų vadyba ir nepastebimu jų principinių nuostatų keitimu. Tačiau pastebėdamas, kad tokia technologija yra, autorius pats ją perima ar bent jau jo filosofija yra paskata ją taikyti. Eksperimentas radikalus, tačiau išoriškai atrodo švelnus.

Mane veikiau stebina tai, kad nepaisant grandiozinio kelių dešimtmečių darbo, smegenų plovimo, kuris vyksta Vakaruose, tokios šalys kaip Prancūzija sugeba sutelkti jau ne šimtatūkstantines, bet milijonines demonstracijas, kur masiškai protestuojama prieš tyčiojimąsi iš žmogaus ir jo prigimties. Viena vertus, tai vilčių teikiantis ženklas. Kita vertus, kyla klausimas, ką galima padaryti, kad užkirstume kelią milžiniško masto pilietiniam konfliktui Vakaruose, kuris yra provokuojamas. Tuo stebėtis nereikia, pakanka suprasti, kad du pirmieji pasauliniai karai iš esmės buvo Europos pilietiniai karai. Žinoma, galima viltis, kad konfliktas bus išspręstas politinėmis priemonėmis. Kad ir kas būtų kalbama apie vadinamąja radikalią dešinę, o jai priklauso ir politinės grupuotės, kurios tikrai nėra simpatiškos, jos stiprėjimas yra sveikintinas dalykas. Tai teikia vilčių, kad kylantį konfliktą galima išspręsti demokratinėmis priemonėmis. Jeigu tokios jėgos įgytų daugiau politinio svorio, galbūt šiuo klausimu prasidėtų rimtas dialogas, kuris padėtų išvengti fizinės jėgos panaudojimo.

Tačiau šios partijos neretai save diskredituoja flirtuodamos su Vladimiro Putino režimu.

Vakarų Europoje joms tai nekenkia. O kodėl bendradarbiauja, paprasta atsakyti. V. Putinas, be jokios abejonės, nėra joks tradicinių vertybių gynėjas, tačiau jis nesunkiai įgijo tokį vaidmenį. Bolševikinė revoliucija Rusijoje buvo marksistinis vesternizacijos ar europeizacijos eksperimentas, turėjęs, ypač pirmajame dešimtmetyje po revoliucijos, labai radikalias formas. Bolševikinė Rusija buvo faktiškai pirmoji šalis pasaulyje, kurioje panaikinta santuoka, įteisinta „šeimos“ formų įvairovė. Rusai, išbandę tas „vertybes“ ir įsitikinę katastrofiškais jų padariniais savo kailiu, įgijo imunitetą. V. Putinas pakankamai išmano savo šalies istoriją, kad žinotų, kokie baisūs buvo vadinamosios seksualinės revoliucijos padariniai. Dabar jis prieš tai pasisako grynai iš pragmatinių motyvų. Natūralu, kad daugelis europiečių, kurie baisisi tuo, kas vyksta ES, matydami „naujųjų vertybių“ sklaidą ir nėra giliai apmąstę to paradokso, apie kurį mes kalbame, mano, kad Rusija yra normalesnė šalis. Markuziško projekto realizavimas taip skaldo Europos visuomenę, kad dalį jos stumia į V. Putino glėbį. Apie tai Lietuvoje ypatingai svarbu kalbėti dėl mūsų geopolitinės padėties. Dabartinis ES projektas, kuriame dominuoja markuziškojo tipo idėjos, griauna pačią Europą. Mąstant nuosekliai, mums reikia ne garbinti V. Putiną ir gręžtis į Rusiją, o pagal išgales gelbėti tikrąsias Vakarų vertybes.

lzinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kritikas Pikčiurna       2015-01-4 16:22

Vytautas Radžvilas vėl atsiskleidžia savo giliu įžvalgumu. Pačių europietiškų vertybių mitą lengva sugriauti paprastu Vakarų valstybių ir net Europos sąjungos šalių palyginimu. Net paviršutinišku požiūriu į akis krinta stulbinanti įvairovė, kurioje bendras tik siekinys ramaus, sotaus vartotojiško gyvenimo ir nepaliaujamai senstanti visuomenė, besididžiuojanti gana aukštais gyvenimo standartais. Tai pavargusios egocentriškos ir išmirštančios visuomenė bruožas.
Visų socialinių teorijų bėda yra jų filosofinis atotrūkis nuo gamtos filosofijos. Juk visuomenė, kaip ir pavienis žmogus yra objektyvi tikrovė, kaip Visata ir bet kuri jos dalis ir protas bei valia tėra tik tos objektyvios tikrovės sudėtingo organizavo pasekmė. Kai protą, valią, kaip vežimą, pastatome prieš arklį tai gaunasi tokios “teorijos” su katastrofinėmis pasekmėmis.
Mokslo laimėjimai jau pakankamai patikimai įrodė, kad pasaulio pamatinis dėsnis yra tvermė - niekas iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik keičia savo pavidalus bei santykius. Fizikai tai jau gana seniai suprato, to nenori pripažinti nuo savo proto laimėjimų apsvaigę socialinių mokslų atstovai. Jiems atgrasu pripažinti, kad genetika, paveldimumas, lytis yra biologinė tvermės dėsnio išraiška, o mokslas, kultūra ir tautiškumas, net šeima yra mirtingų individų socialinio nemirtingumo - tvarumo - būtinoji sąlyga. Kaip yra nesuderinamų cheminių elementų, kaip nedera tarpusavyje, kai kurios kraujo grupės ar kiti kūno audiniai, taip ne tik nedera neatsakingai maišyti kultūrų bei tradicijų, jas tenka sumaniai derinti bei išmokti vienas kitomis papildyti ir, kas svarbiausia, būtina branginti taip pat, kaip genofondą ar gamtą apskritai.
O ES biurokratija, sekdama sovietiniais marksistais, pasišovė tapti frankenšteinais ir sukurti hibridą, naujo tipo žmogų - europietį, visai taip pat, kaip sovietai kūrė “tarybinę liaudį”...
Tų hibridų dar gausu posovietinėje erdvėje, o tai ir yra viena didžiausių mūsų epochos problemų - hibridas ginkluotas masinio naikinimo ginklais…

Kas yra ir kas buvo tikrosios vakarų "vertybės" ?       2015-01-4 13:04

Pagal Radžvilą-vakarų vertybės tai anglosaksų vertybės?
Betgi anglosaksai visus paskutinius 300 metų teriojo, naikino, žudė visą pasaulį, kur tik galėjo, kur tik pasiekė. Ir jie to net neslepia. Ir visada jie skelbė, kad tai darė ir daro tų žudomų tautų labui. Koks cinizmas.
Pasidomėkite šių vakarų “džentelmenų”  niekšiškais ir žiauriais metodais, nešant kitoms pasaulio tautoms “vakarietišką gėrį”. Jei tingite patys pasiieškoti internete (kol anglosaksai neištrynė) tai bent pasižiūrėkite nesenai per “Diskoverį” rodytą dokumentinį kažkokio vakariečio sukurtą filmą “Imperija” , kur palyginus švelniai parodyta vakarų “demokratijos” metodai pavergiant kitas tautas. Net žiūrint šį , palyginti nuosaikų filmą, darosi kraupu.
O kas organizavo revoliucijas ir abu pasaulinius karus? Kas yra didžiausi žudikai? Jeigu nesate akli, tai pamatysite, kai skaitysite ne oficialią istoriją ir propogandą, kur aiškiai matosi melas.
Netgi revoliucija Rusijoje organizavo ir vykdė vakarų “pasiuntiniai” apmokyti ten ir finansuojami “garbingų” vakarų bankininkų.
Tik tikri faktai yra vertybė.
O svaičiojant filosofiniais marazmais norima užtušuoti tiesą.

Letas Palmaitis Dėdei       2014-12-25 17:53

Sifilis pakirto praplikusį sifilitiką dar jam veltėdžiaujant Ciuriche drauge su Inesa Armand, su revoliucijos realijomis jo poniškas gyvenimas kremliuje nieko bendra neturėjo.
Porevoliucinėje Ordoje problema su vaikų namais buvo ne dėl palaido gyvenimo, bet dėl pilietinio karo ir maskoliško siaubo netvarkos bei masinių žudynių, kada benamių vaikų skaičius augo geometrine progresija.
Islamas yra milijonas kartų geriau nei sodomitų demokratija. Kiekvienas tikintis krikščionis privalo tai pripažinti jau remdamasis Pr 16, 12 pranašingu palaiminimu. Didžiulę moralinę islamo vertę lyginant su sodomodemokratine “Vakarų” ideologija pabrėžė čekų katalikų arkivyskupas Vlkas.
Musulmonai nebus jokia “penkta kolona”, bet duos akstiną krikščionims sukilti kovai su bendru priešu - plg. garsiąją Medinos konstituciją, apjungusią musulmionus, krikščionis ir judėjus prieš Arabijos pagonis.
Amžiais bent sunitų islamas (absoliuti dauguma) nebuvo joks “islamofašizmas” su “terorizmais” iki demokratinio satanofašizmo provokacijų. Istorinis (ne dabartinis išprovokuotas) karas tarp islamo ir krikščionybės yra karas vardan D-vo palankumo, bet ne vardan sodomitų “vertybių”, tebūnie jos prakeiktos. Visi abraomitai atras Tiesą atėjus jų visų laukiamam Mesijui.
Amen amen amen.

Dėdė       2014-12-25 15:58

„Vakaruose pilietinis karas gali kilti islamui paplitus tarp europiečių.“

Pastaruoju atveju tai būtų jau ne Vakarų tarpusavio pilietinis karas, o „tiesiog karas“ su islamu. Vakaruose gyvenantys musulmonai tada neišvengiamai atliktų būtinos sunaikinti „penktosios kolonos“ vaidmenį.

„Autorius visiškai nemini fakto, kad prancūzų pasipriešinimas yra katalikiškas, o tai svarbu.“

Be abejonės svarbus, tačiau pasipriešinimo sudėtis labai marga, aprėpianti net ateistus ir gėjus su lesbietėmis.

„Putkinų retorika nesiremia jokiu “istoriniu patyrimu”, nes porevoliucinio bolševizmo trumpam įteisintas “žmonų bendrumas” greit buvo likviduotas, kaip nesuderinamas su tradiciniu pravoslavišku mentalitetu, o ne dėl “padarinių”, kurių toje pačioje kartoje nė būti dar negalėjo.“

Na, vaikų namų skaičius didėjo milžinišku greičiu – valdžia nebepajėgė išmaitinti jų ( juk maždaug tada priverstinai-savanoriškai įvestas nep‘as ).  O dėl palaido gyvenimo sifilis buvo tiek paplito, kad pakirto patį vadą. Taip kad nereikia įžiūrėti pravoslavų mentaliteto įtakos bolševikams.

Letas Palmaitis       2014-12-25 14:34

Viena, demokratinis totalitarizmas nėra joks “švelnus”, o tai parodo ne vien moralės nepaisymas susidorojant su ideologiniais (!) pavojais (plg. faktinę JAV paramą žudiko al Asado režimui Sirijoje bijant salafijos pergalės), bet svarbiausia - totalinė elektroninė kontrolė, jau daranti bet kokį pasipriešinimą nebeįmanomą (pridėkime ištobulintus “lustus”, reaguosiančius į išorės signalus ir perduodančius juos organizmui).
Daugelis europiečių be vargo pastebi, kad “Vakarai” vis labiau primena Orwello tikrovę. Tačiau pastaroji nuo Ordos tikrovės skiriasi tik dėl pačios Ordos prigimtinio absurdiško nelogiškumo ir nacijos nesusiformavimo sukeliamos netvarkos.
Užtat Vakaruose pilietinis karas gali kilti (ir duok D-ve!) islamui paplitus tarp europiečių (vėlgi tai ir įvaro bilderbergeriams didžiausią baimę, verčiančią amoraliai elgtis kad ir Sirijos atveju).
Kita, Autorius visiškai nemini fakto, kad prancūzų pasipriešinimas yra katalikiškas, o tai svarbu.
Pagaliau, antisodomitinė putkinų retorika nesiremia jokiu “istoriniu patyrimu”, nes porevoliucinio bolševizmo trumpam įteisintas “žmonų bendrumas” (pagal Markso “Manifestą”) greit buvo likviduotas, kaip nesuderinamas su tradiciniu pravoslavišku mentalitetu (plg. “šventojo” Pavkos Korčiagino = fanatinio asketo Nikolajaus Ostrovskio gyvenimo ikoną), o ne dėl “padarinių”, kurių toje pačioje kartoje nė būti dar negalėjo (o toliau, esant stalinistinei diktatūrai, panašių problemų niekad ir negalėjo kilti). Ši pravoslaviško mentaliteto maskoliška azijatinė atmaina formavo patį bolševizmą, kaip “Trečiosios Romos” formą be D-vo ir religijos (plg. Berdiajevą apie ruskių komunizmą).
“Orvelizmas” sėkmingai kuriasi ir savarankiškai Kinijoje, kuri nepriklauso nei nuo “Vakarų” ideologijų, nei juo labiau nuo maskoliško absurdo. Taigi visas pasaulis eina maždaug ta pačia kryptimi, kuri abraominio tikėjimo kalba vadinama antikristine ir apokaliptine.
“Vakarų” marksizmas ir trockizmas dabartinėmis sąlygomis tėra tik realią ekonominę valdžią turinčių globalinių jėgų strateginio žaidimo instrumentas, bet kažin ar koks nors savarankiškas faktorius.

Irena > Hmmui       2014-12-24 11:19

Labai lietuviška yra už savo nuodėmes kaltinti kitus. Kuo kaltos vakarų vertybės, jei lietuviai neapsivalė nuo sovietinio palikimo ir leidžia komunistinei nomenklatūrai toliau siautėti?

Hmmui       2014-12-24 9:43

Gal tada grįžkime į urvus? Ar ne keista,kad iš turtingiausios SSSR šalies
likome Europos uodegos galiuku?Nieko negaminame,tik perkame,statomos tik
parduotuvės arba BAMAi - terminalai.Pinigėliai liejasi laisvai turčiams,jų
stogams.

Hmm       2014-12-23 22:55

Yra tos Vakarų vertybės. Pagyvenkite mėnesį Turkmėnijoje, Kinijoje ir suprasite. Radžvilo kritikuojamas Marcuse tai suprato kaip ir Radžvilas.

zoom       2014-12-23 18:48

Ka tik uzejau i nauja kavyne (Anglijoje),kampelis vaikams,mazos kiedutes ir staliukai ir ant sienos du paveiksliukai karalius ir karaliene o apacioje uzrasas-kaip karalius tapo karalenie!? Smulkaus teksto ne skaiciau.

VaidasVDS       2014-12-23 13:58

Labai neblogos įžvalgos. Bet truputį nepilnos. Ir suklysta tik pačio paskutinio sakinio pabaigoje.
Nėra jokių tikrųjų Vakarų vertybių. Tikros yra tik dvasinės vertybės (nemaišyti jų su krikščioniškomis, katalikiškomis, judaistinėmis, musulmoniškomis ar dar kitokiomis vertybėmis, nes visos tokios vertybės paremtos ir žmogiškąja ideologija, dogmatiškai įdėta į taip vadinamus tų ideologijų “šventus raštus”). O tikrosios dvasinės vertybės yra šios: Dievas yra Tiesa; Dievas yra meilė; visi žmonės yra broliai ir sesės; tik siekdami Tiesos, grožio ir gėrio, žmonės gali mylėti kitus žmones, kurti kitokį pasaulį, siekti savo ir kitų išlikimo (dieviškumo).
Kas skleidžia kitokią bedievę ideologiją, kursto pyktį, neapykantą, kerštą, tas iš tiesų tarnauja (kartais visiškai to nesuvokdamas) velniui. Ir tai nėra joks juokas ar nerimtas pasakymas. Atidžiai reiki vertinti visokiausius netikrus pranašus, nes tiesa yra ir šiuose garsiuose Jėzaus žodžiuose: “Jūs pažinsite juos iš vaisių”. Jei žmogaus darbai ir siekiai neliudija Dievo, o kartu ir meilės siekimo, o skleidžia pyktį, agresiją, paslėptą ar atvirą blogį, fanatizmą ar dogmatizmą, tokiu žmogumi pasitikėti neverta…

Esminio       2014-12-23 13:55

instinkto suvaldymas.

Prie ko        2014-12-23 12:44

čia visur tas Putinas ir kiti personažai . O.Špengleris prieš 100 metų visa tai parodė ir nieko čia labai jau tokio originalaus tame nėra, kaip gal būt kažkas galvoja.

Anikė       2014-12-23 11:59

Ar normalu,kad kažkada Tauta susijungė rankomis su kitomis Baltijos sesėmis,
o šiandien supriešinta ne tik su kaimynais,bet ir su bendražmogiškomis vertybėmis,dora,tradicijomis?Nereikia ieškoti priešų toli,jie savi, šalia, pasisėmę godumo ir moralinio purvo ir iš Rytų,ir iš Vakarų.Melas ir apgaulė
jau tapo norma,nieko ir nestebina.Virtome zombiais,kurie negalvoja,neužjaučia,
leidžia smurtauti,grobti,plėšti silpnesnius.Kas dabar mes esame?Europiečiai?
Labiau abejingi mankurtai,kuriems užtenka kameros-butuko,duonos kąsnio…
Apie kovą už laimingą gyvenimą ir žmogaus orumą užmiršome.Lieka tik tyliai vergauti,nors senojoje Europoje žmonės bruzda,nenori toliau veltui šerti
dirbtinai sukurto išlaidaus ES monstro,jo klerkų.Mes liekame ramūs,abejingi,
leidžiame Tautos vardu naikinti mūsų žemę,mūsų papročius,kultūrą,paveldą.
Vargas mums,kad godiems melagiams leidome sukurti Melagių karalystę,kur tik
ponams gyventi gera.

Kas bendražmogiška,       2014-12-23 10:45

bendra ir vakaruose ,ir rytuose.Profesorius padeda susivokti.Bet biednas mūsų tėvų gyvenimas buvo tyresnis.Gaila,kad jis nepasirinktinis.Mums reiktų tai pasirinkti,bet aplinka labai spaudžia.Todėl svarbu,kad rastųsi klubai,bendruomenės,sluoksniai,-savi.

Ačiū.        2014-12-23 10:07

Jūsų mintys kaip ozono gurkšnis.

Tai       2014-12-23 6:21

filosofinis žvilgsnis į beišprotėjantį pasaulį, dėkui už mintis apie to priežastis. Sveikatos, ramių, džiaugsmingų šv. Kalėdų.

velnias už marx'ą, Dievas už Pranciškų       2014-12-23 3:45

neišsivystę žmogeliukai (ypač proletariatas) greit papuola į velnio - marx’o žabangas.
Aukštesnės kultūros žmonės žavisi Kristaus mintimis ir Dievo vietininku Pranciškum.
Gaila, bet Lietuvoje dauguma žemesnės kultūros garbina polikarpovną, marx’ą, putiną, komunistus bei… konservatorius.

viskas beveik teisinga!       2014-12-23 1:52

Большое интервью с Джимом Рикардсом, финансовым консультантом ЦРУ и Минобороны США о ближайшем будущем мировой системы ...

Hmm       2014-12-23 1:10

Neįtikina dėl Marcuse. Na nekaba Vakarai ant Marcuse plauko…

Eglė       2014-12-23 0:27

Vytauto Radžvilo katastrofizmas kažkoks bevaisis, deklaratyvus. Pompastiškas,. lyg prieš veidrodį


Rekomenduojame

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.