Tiesos.lt Susigrąžinkime valstybę

Esu tikra – įvykius Ukrainoje ne tik stebėjote, palaikėte Maidano ryžtą, jaudinotės ir užjautėte, bet ir gilinotės, lyginote su Lietuva, jos situacija – ir Atgimimo laikotarpiu, ir šiandieną. Gal pasidalytumėte su Tiesos.lt skaitytojais savo mintimis, vertinimais?

Aptariant apie įvykius Ukrainoje, visų pirma, reikia kalbėti apie pilietinės galios pasireiškimą. Akivaizdu – Ukrainos gyventojai nebenorėjo taikstytis su neribotu valdžios siautėjimu, korupcijos įsigalėjimu. Ir tai įgavo labai radikalias formas – dabar mes jau galime kalbėti apie revoliuciją.

Žinoma, kyla klausimas, kaip Ukrainai seksis toliau. Ir čia prognozuoti labai sudėtinga, nes, turime sutikti, kad procesas yra nevienareikšmiškas – trūksta aiškios vizijos, yra labai daug nuomonių ir pozicijų, kokiu keliu Ukrainai eiti toliau. Didelis klausimas, kaip klostysis santykiai pačioje Ukrainoje – tarp jos piliečių, neaišku, kokias formas įgaus Rytų ir Vakarų Ukrainos pasidalijimas, kiek jis lems šitoje situacijoje. Pagaliau lieka abejonė, ar Maidano aukų kaina netaps tik galimybe oligarchų klanams persigrupuoti valdžios olimpe.

Įdomu matyti, kad protestuotojai Ukrainoje buvo vienareikšmiškai palaikyti. Tačiau daugybė Europos, pasaulio šalių vadovų savo gatvėse ir prie savo vyriausybinių institucijų pastatų tokių pilietinių proveržių, aš manau, nenorėtų matyti.

Pavyzdžiui, Lietuvos valdžia, rodžiusi viešą, nevienareikšmišką Ukrainos protestuotojų palaikymą, tikrai kokius nors panašius įvykius mūsų šalyje išvadintų visiškai kitokiais epitetais, o tokie Maidano lyderiai kaip Olegas Tiagnybokas Lietuvoje būtų iškart apšaukti radikalais arba Kremliaus agentais. Tą rodo visi iki šiol vykę pilietinės galios pasireiškimai pas mus: panašūs piliečių keliami teisingumo, skaidrumo, politikų atskaitomybės prieš visuomenę reikalavimai iškart sulaukdavo radikalizmo ir valstybės pamatų griovimo epitetų.

Tad šie įvykiai Ukrainoje ypač gerai atskleidė Lietuvos politinio elito dviveidiškumą ir skilusią sąmonę: Ukrainos piliečių protestai buvo palaikomi, daromi skambūs pareiškimai ir tuo pačiu metu tų pačių politikų kalbose apie Lietuvos piliečių rodomą pilietinį aktyvumą buvo vartojamas akivaizdžiai neigiamos konotacijos žodynas: radikalai, Kremliaus agentai, marginalai... Jei kai kurių Maidano lyderių pasisakymai nuskambėtų Lietuvoje, jie būtų vienareikšmiškai pasmerkti. Ir su tuo esame ne kartą susidūrę. Žinome ne vieną atvejį, kai žmonės, pasipiktinę valdžios sprendimais, išeidavo piketuoti ir susilaukdavo bausmių už tai, kad neva taip jie pažeisdavo viešąją tvarką. Taip aktyvūs piliečiai buvo nubausti Panevėžyje, Mažeikiuose ar Kaune.

Ko, Jūsų manymu, iš šio ukrainiečių susitelkimo galėtume mes, lietuviai, pasimokyti?

Ko gero, ukrainiečiams galime pavydėti tos pilietinės galios, jos koncentracijos – tokio pasiryžimo ir galbūt kritinės masės, kuri parodytų savo valią bei galią veikti, atsikovoti valstybę, mes dar neturime. Kas be ko, mums trūksta, aiškiai matome, stiprių politinių lyderių, tokių, kokius matėme Ukrainoje, kurie telktų žmones. Kitas dalykas, lietuvių kantrybė yra didelė, be to, žmonės renkasi kitą kelią – gal daugiau kritiką, karčią ironiją.

Ko, Jūsų manymu, reikėtų, kad ir Lietuvoje įvyktų toks pilietinės galios proveržis?

Kad toks proveržis įvyktų, turi būti labai didelis nusivylimas ir, deja, mūsų tautinė, kolektyvinė sąmonė tokia, kad mes ne tiek kovojame, kiek traukiamės. Masinė emigracija iš šalies yra geras to pavyzdys – mums geriau atsitraukti, išvažiuoti, bet ne kovoti už savo teises, laisves, už geresnį gyvenimą. Laisvės troškimas realizuojamas… tiesiog pasitraukimu. Tokio sprendimo gilesnių priežasčių reikia ieškoti kolektyvinėje tautos sąmonėje. Ir šia prasme kol kas esu gana didelis pesimistas: kažin ar artimiausiu metu Lietuvoje gali būti pilietinės galios proveržis bent kažkuo panašus į ukrainietiškąjį.

Žinoma, didžiausias vilties ženklas – surinkta šimtai tūkstančiai parašų referendumui dėl Konstitucijos pataisų. Ir su tuo būtų galima kai ką nuveikti. Kol kas akivaizdu, kad politinis elitas ignoruoja šią žmonių valią.

Tačiau vertėtų apmąstyti kitą dalyką: kaip tos nesisteminės, neprisitaikėliškos jėgos galėtų pasinaudoti šituo telkiant žmones, vienijant juos.

Jau esu ne kartą minėjęs ir vis kartoju tą patį – visų pirma, tai yra vieningumo, gebėjimo tartis klausimas. O ką rodo mūsų dabartinė situacija, pavyzdžiui, prezidento rinkimai? Pažiūrėkite – kiek daug turime kandidatų. Nesisteminės jėgos ir šįkart nesugebėjo rasti vieningos pozicijos, atidėti į šalį ambicijas ir iškelti vieną kandidatą. Ir tai, žinoma, yra aiškūs silpnumo simptomai. Greičiausiai ir į Seimo rinkimus po poros metų vėl ateis daugybė mažų partijų, kurios surinks po pusę procento balsų, o Seimas vėl bus kelių, jau įprastų, nomenklatūrinių partijų, valdomas. Kol kas visos šitos smulkios partijos yra bejėgės pakeisti situaciją šalies politinėje arenoje, kad ir kaip gerai galvotų apie save.

Taigi kyla klausimas – kaip bus pasinaudota šita piliečių valia, kuri buvo pareikšta renkant parašus, ir ar iš to bus pasimokyta? Pirmiausiai – ar tos dabar suskaldytos tautinės, pilietinės grupės, susitelkusios rinkti parašus, išmoks susikalbėti, diskutuoti, ar jų lyderiai turės drąsos galbūt net pasitraukti, užleisti vietą naujiems ar jaunesniems lyderiams, kurie galėtų bandyti telkti žmones?

O ką Jūs prognozuotumėte?

Aš manau, kad valdantieji padarys viską, jog išsaugotų padėties kontrolę. Žinoma, bus, jau dabar yra, bandymų griežtinti žemės pardavimo užsieniečiams įstatymus – įvesti vadinamuosius saugiklius.

Galima tikėtis, kad bus pasiūlyta Konstitucijos pataisa dėl parašų kiekio surengti referendumą. Su šiomis nuolaidomis politinis elitas dar gali sutikti – juk yra surinkta 320 tūkst. parašų ir tai sudaro didelę elektorato dalį. Politinės partijos, dabar valdančios Lietuvą, manyčiau, bijos prarasti kontrolę tokiam dideliam rinkėjų skaičiui – juk akivaizdu, kad pasirašė pačių įvairiausių politinių pažiūrų žmonės. Todėl tam tikrų nuolaidų galime sulaukti. Tačiau – ir tai svarbiausia – bus siekiama išlaikyti dabar susiklosčiusią situaciją, kad tik nebūtų išklibinti jos pamatai, todėl rimtų reformų laukti neverta.

Tad ką mums, piliečiams, daryti, kad ir pas mus prasidėtų permainos, kad piliečiai įgytų politinės galios?

Šita paskutinė Konstitucijos keitimo iniciatyva aiškiai parodė, kad reikia bandyti telktis. Akivaizdu ir tai, kad yra noro veikti kartu, kad atsirado pojūtis, jog drauge galima kai ką nuveikti. Svarbu, kad to sąmoningumo rastųsi daugiau, kad rastųsi daugiau supratimo, jog reikia susigrąžint valstybę, Lietuvą, sau, jos piliečiams, jos žmonėms.

Ir kai pilietiškai aktyvių žmonių sąmonėje toks tikslas bus pagrindinis, tai taps įmanoma. Bet labai svarbu, kad tai įgautų tam tikrą bangą, leistų suvesti skirtingus taškus į vieną stiprų politinį darinį, kuris galėtų priimti iššūkį, kovoti rinkimuose, pakeisti bent kažkiek įstatymų leidžiamąją valdžią.

Bet tai įmanoma – kartojuosi – tik tuo atveju, jei dabartinės fragmentuotos pilietinės jėgos susivienytų.... Tada keistųsi ir įstatymų vykdomoji valdžia. Dabar mes turime politinį elitą, kuris metai iš metų vykdo tą pačią politiką, ignoruoja žmones ir rezultatai yra apgailėtini.

Įvykiai Ukrainoje yra geras pavyzdys, kad jokia valdžia – net teisėtai išrinkta kaip buvo Ukrainoje – negali ignoruoti savo piliečių valios. Piliečių kantrybė turi ribas.

Dėkoju už pokalbį.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

• 
• 
• 
•