Socialinė politika

Tyrimas: ar tikrai Lietuvoje gyvena nelaimingiausi žmonės?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. sausio 15 d. 17:56

12     

    

Tyrimas: ar tikrai Lietuvoje gyvena nelaimingiausi žmonės?

respublika.lt

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo politologas profesorius Algis KRUPAVIČIUS, politologė socialinių mokslų daktarė Ligita ŠARKUTĖ, Seimo narys Tomas TOMILINAS ir socialinių mokslų daktaras Vaidas MORKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kas paskatino imtis lietuvių socialinės ir asmeninės gerovės tyrimo?


A.KRUPAVIČIUS: Pretekstas šiam tyrimui atsirasti buvo Europos socialinis tyrimas. Europos socialinis tyrimas atliekamas beveik trisdešimtyje šalių. Ne tik Europos Sąjungoje, bet ir Turkijoje, Izraelyje, Ukrainoje, Rusijoje ir t.t. Lietuvoje tyrimas atliekamas nuo 2001 metų.

Paprastai klausimas apie piliečių gerovę būna labai paprastas: ar esate patenkintas savo gyvenimu. Dar kartais klausiama, ar esate laimingas. Ir tada sociologai, politologai, ekonomistai pagal visus demografinius pjūvius bando daryti savo išvadas, kiek iš tikrųjų visuomenėje yra socialinės ir asmeninės gerovės.

Bet toks klausimas akivaizdžiai yra per menkas, jo neužtenka, kad galėtume įvertinti gerovę. Būtent Europos socialinių tyrimų poslinkių grupė pirmą kartą parinko šešis kriterijus: ar jaučiamas pasitenkinimas gyvenimu, kokia emocinė savijauta, kokia psichologinė savijauta, koks energingumas, koks bendruomeniškumas ir kokie tarpasmeniniai santykiai. Būtent šiais šešiais pjūviais buvo bandoma vertinti 55 tūkst. respondentų 29 šalyse nuomones. Skaičiai tikrai įspūdingi, dabar turime palyginamąjį Europos visuomenių požiūrių į asmeninės ir socialinės gerovės problemas vaizdą.

G.JAKAVONIS: Bandau spėti, kad lietuviai, ko gero, sąrašo gale – visada nepatenkinti, niurzgantys, nemokantys džiaugtis…


L.ŠARKUTĖ: Teisingai spėjate. Iš tikrųjų tyrimo rezultatai mūsų nepradžiugins. Dar priminsiu, kaip buvo vertinama. Kad būtų paprasčiau suvokti tuos duomenis, buvo vertinama pagal šviesoforo spalvas. Žalia spalva – situacija gera, geltona – vidutiniška, raudona – reikia susirūpinti. Deja, Lietuvai per šį tyrimą nė karto nebuvo uždegta žalios šviesos. Arba raudona, arba geltona, arba tarpinis variantas tarp raudonos ir geltonos. Pavadinkime ją oranžine spalva.

Norėčiau palyginti, kaip Lietuva atrodo pagal tas šešias dedamąsias su kitomis šalimis. Pagal pasitenkinimą gyvenimu, kiek žmonės yra laimingi, už Lietuvą blogiau yra tik Albanijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Bulgarijoje. Iš 29 šalių mes esame šešti nuo galo. Šiek tiek geresnis, bet labai panašus pasitenkinimas gyvenimu užfiksuotas Portugalijoje. Arčiausiai vidurkio yra Airija, Prancūzija. Na, o didžiausias pasitenkinimas gyvenimu fiksuojamas Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Suomijoje.

Vertinant emocinę mūsų gerovę buvo uždegta raudona šviesa – blogiau yra tik Vengrijoje, Albanijoje. Lietuva yra trečia nuo galo. Šiek tiek geresnė, bet labai panaši situacija yra Bulgarijoje. Arčiausiai vidurkio yra Lenkija. Na, o didžiausia emocinė gerovė vėlgi stebima Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Slovėnijoje, Airijoje.

Vertinant psichologinę mūsų savijautą buvo uždegta geltona šviesa – blogiau yra tik Ukrainoje ir Rusijoje. Tokia pati situacija Čekijoje ir Bulgarijoje. Arčiausiai vidurkio yra Lenkija, Slovėnija, Ispanija. Geriausia psichologinė savijauta fiksuojama Danijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Islandijoje ir Vokietijoje.

Mūsų energingumas įvertintas taip pat labai prastai. Lietuviai nesijaučia energingi, gyvybingi. Vėlgi – raudona šviesa. Blogiau yra tik Ispanijoje, Vengrijoje. Šiek tiek geresnė, bet panaši situacija yra Jungtinėje Karalystėje. Arčiausiai vidurkio šiuo atveju būtų Švedija. O didžiausias energingumas užfiksuotas tarp šveicarų, portugalų, Kipro ir Izraelio gyventojų.

Mūsų bendruomeniškumas įvertintas oranžine šviesa. Tarp raudonos ir geltonos. Blogiau nei Lietuvoje yra Čekijoje, Albanijoje ir Rusijoje. Šiek tiek geresnė, bet panaši kaip Lietuvos situacija yra Lenkijoje, Estijoje, Bulgarijoje. Arčiausiai vidurkio yra Portugalija, Slovakija, Slovėnija. Didžiausias bendruomeniškumas fiksuojamas Islandijoje, Norvegijoje ir, ypač įdomu, Vengrijoje.

Tarpasmeniniams lietuvių santykiams uždegta geltona šviesa. Blogesnė yra tik italų, slovakų, vengrų, čekų, ukrainiečių ir rusų padėtis. Panaši situacija yra Estijoje. Arčiausiai vidurkio šiuo požiūriu yra Airija. Geriausi tarpasmeniniai santykiai užfiksuoti Danijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Švedijoje.

G.JAKAVONIS: Kas lemia tokias nuotaikas?


T.TOMILINAS: Akivaizdu, kad skurdas, socialinė nelygybė, destruktūrinės raidos problemos, kurios mus kamuoja jau daugelį metų, reformų pasekmės, rinkos santykių diegimas visose srityse, neatsižvelgiant į viešąjį interesą, o tik į didelių žmonių grupių problemas, jų interesus, pradedant vadinamaisiais darbo santykiais, baigiant įmonių privatizacija, ir dar daug kitų priežasčių, bet apibendrindamas bent jau aš aiškinu taip – mūsų politikoje per mažai socialinio jautrumo ir per daug akcentų į laisvą rinką. Į tai, kas žmones supriešina, paverčia juos konkurentais, o ne partneriais.

V.MORKEVIČIUS: Gerai, kad šitas tyrimas apima labai daug temų. Sakykime, vienas iš asmeninės socialinės gerovės pjūvių galėtų būti asmeninė sveikata įvairiose šalyse. Manyčiau, kad Lietuvoje nėra viskas taip blogai, jeigu žiūrėtume į žmonių asmeninės sveikatos vertinimus.

Pažvelkime, kokių sričių sveikatos problemos labiausiai kamuoja įvairių valstybių gyventojus. Pvz., Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, žmonės labiau skundžiasi širdies problemomis, aukštu kraujospūdžiu, vėžio susirgimais, o Skandinavijos, labiau modernios visuomenės, problemos – alergijos, kvėpavimo sutrikimai, nugaros, rankų skausmai ir t.t. Lietuva yra tarp tų šalių, kur minėtų simptomų yra mažiausiai Europoje, nors lietuviai savo sveikatą vertina kaip vieną iš prasčiausių.

G.JAKAVONIS: Kokias išvadas galima daryti žvelgiant į šio tyrimo rezultatus?

A.KRUPAVIČIUS: Būtent gerovės tyrimuose atkreipiamas dėmesys į bent keturis dalykus, kaip turėtų atrodyti gera asmeninės ir socialinės gerovės požiūriu visuomenė. Pirmiausia visuomenė, jos nariai turi jaustis ekonomiškai saugūs. Ekonominis saugumas yra viena iš fundamentalių sąlygų, o tai – stabilios pajamos. Antra – socialinė darna, socialinis sutarimas, kad visuomenėje nebūtų daug įvairių konfliktų ir pirmiausia – socialinių konfliktų, konfliktų tarp skirtingų grupių. Socialinė darna yra labai svarbus dalykas. Trečia, socialinė įtrauktis – tai yra socialinės atskirties mažinimas, skurdo įveikimas ir pan. Ketvirta – piliečių darbas, t.y. visų visuomenės narių įtraukimas, jų dalyvavimo skatinimas.

Tiesa, išskiriama ir nemažai dimensijų, pirmiausia tai individo darbo ir laisvalaikio arba darbo ir šeimos pusiausvyra. Jeigu dauguma visuomenės narių sugeba derinti darbinę veiklą su laisvalaikiu, su pareigomis šeimai, tuomet gerovės laipsnis kyla. Antras dėmuo, aš vardiju ne iš eilės ir nebūtinai pagal tokią hierarchiją, kokia yra, – tai lyčių lygybė. Lyčių lygybė šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbus veiksnys. Trečias dalykas yra šeima, šeima kaip vertybė, šeima, kuri turi galimybę auginti vaikus, šeima kaip visuomenės pamatas ir pagrindas. Tyrimai rodo, kad tie asmenys, kurie turi šeimą, kurie turi vaikų, yra laimingesni ir labiau patenkinti gyvenimu. Jų emocinė gerovė yra aukštesnė, beveik visi parametrai yra geresni. Yra ir daugiau dalykų, kurie tiesiogiai susiję su visuomene ir su politika. Ypač Skandinavijos šalių duomenys rodo, kad geriau veikianti demokratija, didesnis pasitenkinimas demokratija irgi skatina didesnę asmeninę socialinę gerovę. Gal ir keista išvada, bet bent jau Europos socialinių tyrimų duomenys tai patvirtina.

Kitas įdomus dalykas, ypač tai aktualu Lietuvai, kad nemažėja emigracija, netgi pastaraisiais metais, nors makroekonominė situacija tikrai yra geresnė.

Dar įdomu, kad Europos šalių tyrimas atskleidė, jog emigracija nedidina individo asmeninės gerovės. Jeigu jūs išvyksite į kitą šalį, turėsite geresnį darbą, gausite didesnes pajamas, turėsite kitų privalumų, kuriuos gali teikti didesnės materialinės gerovės visuomenė, tai dar nereiškia, kad jūsų asmeninė gerovė pagal visas tas šešias dimensijas žvelgiant kompleksiniu būdu išaugs. Priešingai, tyrimai rodo, kad emigracija, deja, neturi jokio teigiamo ryšio su asmenine gerove, o ką kalbėti apie socialinę. Be abejo, visuomenės socialinę gerovę depopuliacija ne didina, o mažina.

G.JAKAVONIS: Kaip keitėsi gerovė, palyginti su ankstesniais tyrimais?

L.ŠARKUTĖ: Asmeninės socialinės gerovės tyrimas Europoje atliekamas antrą kartą, Lietuvoje – pirmą, tad palyginti galime tik su kitomis šalimis.

Dar vienas svarbus veiksnys, kiek mes patenkinti gyvenimu. Tai galima susieti su pajamomis. Atliekant Europos socialinį tyrimą buvo imta penktadalis mažiausiai uždirbančiųjų bei penktadalis daugiausiai uždirbančiųjų ir vertinta, koks yra skirtumas, kiek jie patenkinti gyvenimu. Lietuva yra išskirtinė, nes skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausiai uždirbančiųjų pasitenkinimo gyvenimu yra labai didelis. Didesnis skirtumas yra tik Vengrijoje ir Bulgarijoje – daugiau nei du kartus.

G.JAKAVONIS: O pas mus?

L.ŠARKUTĖ: Pas mus apie 2–2,3 karto, Bulgarijoje didžiausias – 2,6 karto. O Rusijoje iš tikrųjų tas skirtumas nėra toks didelis – 1,2 karto.

G.JAKAVONIS: Kokią reikšmę asmeninei socialinei gerovei turi bendruomeniškumas?

T.TOMILINAS: Manau, kad bendruomeniškumas yra labai subjektyvus dalykas ir tie rezultatai labiau atsitiktiniai.

Mūsų bendruomeniškumą sužlugdė totalitarizmas. Taip nutiko, kad tu su kaimynu negalėjai pasišnekėti, nes jį arba gali ištremti, arba sušaudyti miške. Tai yra bendruomeniškumo žlugdymas. Kai žmonės užauga šeimose, kur net baisu kalbėti, arba kai žmonės užauga šeimose, kur vogti iš valstybės buvo norma, nes kitaip neišgyvensi, – apie kokį bendruomeniškumą galima šnekėti?

Priežastys labai aiškios, mes vis dar lipame iš to baisaus mentalinio teroro, kurį išgyvenome. Išgyvenome, beje, ne tik sovietmečiu ir nacių okupacijos laikais, tarpukario Lietuvoje irgi buvo šiokios tokios priespaudos, ypač Smetonos laikais. XX amžius paliko labai gilų pėdsaką, ir mes vis dar iš jo vaduojamės.

Šiaip ne taip skaičių prasme mes turime augančias bendruomenes, ypač regionuose, net nevyriausybinės organizacijos, profsąjungos kol kas negali pasigirti tokiu narių gausėjimu. Pvz., kas vyko per rinkimus, kai valdžia bandė sužlugdyti darbo santykių balansą ir pradėjo smarkiai ginti darbdavių interesus diskutuojant dėl Darbo kodekso? Rinkimai viską sustatė į savo vietas. Ir tas netikėtas turtingajai pusei rezultatas, kai laimėjo visai ne tie, kurių pergalės buvo tikėtasi, tą balansą grąžino. Bent jau mes tikimės, kad dirbančiųjų žmonių interesų gynimas, pagarbos dirbančiajam grąžinimas per diskusijas dėl Darbo kodekso paskatins žmones jungtis į profsąjungas.

Skurdas yra struktūrinė problema. Mes dabar pradėjome kalbėti, kad reikėtų galvoti apie nacionalinį susitarimą dėl algų kėlimo ir į jį kuo greičiau reikėtų įtraukti verslą. Nes solidūs verslininkai gali kelti atlyginimus, tik niekas nesiunčia to signalo, niekas neprašo. Problema ta, kad 20 metų valdžia kalba, esą vienintelė investicijų pritraukimo forma yra mokesčių mažinimas. Mes, laimėję rinkimus, pradėjome kalbėti, kad ne tik valdžia turi prisidėti prie socialinės gerovės, bet ir verslas gali tai lengvai padaryti. Paradoksas, verslas sutinka, mes su jais šnekame, o jie klausia: „Kodėl jūs anksčiau mūsų to neprašėte?“

G.JAKAVONIS: O jei provincijoje nedidelės parduotuvėlės savininkas tiesiog negali neturėdamas didelės apyvartos mokėti padidintos algos?

V.MORKEVIČIUS: Yra ir priešingų pavyzdžių, kai algos padidinimas tikrai nesužlugdė verslo. Lietuvoje yra įvairių patirčių. Bet jeigu pasižiūrėtume į žmonių, į emigrantų ir tų, kurie galbūt ketina emigruoti, tyrimų rezultatus, tai pagrindinė priežastis vis dėlto yra ekonominis svertas. Svarbiausia yra materialinė gerovė.

G.JAKAVONIS: Visi kalba tik apie materialinius dalykus. Nepriklausomybė nueina į antrą, trečią planą. Jiems daug svarbiau materialinė gerovė, o tik paskui – teisingumas. Kodėl?

V.MORKEVIČIUS: Manau, jau tapo norma, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir mes čia gyvename. Kiek tautiškumas, nacionalinis identitetas lietuviams svarbu, yra atlikti kiti tyrimai, bet juos komentuoti man būtų sudėtinga.

T.TOMILINAS: Nesutikčiau su vertinimu, kad šis tyrimas orientuotas į ekonominę gerovę. Kaip tik jis labiau orientuotas humanitarine linkme. Pažiūrėkite, į jį įtraukti ir klausimai apie pasitenkinimą gyvenimu, ir klausimai dėl optimizmo, dėl savo gyvenimo krypties pasirinkimo, kaimynystės, šeimos, psichologinės savijautos ir gebėjimo pozityviai mąstyti. Tai tie dalykai, kurių mes, deja, neįgyjame per mūsų švietimo sistemą, per aukštojo mokslo sistemą arba įgyjame labai mažai. Mūsų mąstymas technokratinis, labiau technologizuotas, o humanitarinis išsilavinimas menkas. Tokie buvo laikai.

Pozityvizmo stygius ir technokratinių laikų palikimas vis dar daro didelę įtaką mūsų švietimo sistemai. Beje, panašūs procesai vyksta ir Rusijoje, ten irgi viskas vis dar vertinama skaičiais ir technologiniu progresu. O realiai turi būti vertinamas humanitarinis progresas, galbūt dėl to mes taip prastai ir atrodome. Problema yra švietimas. Mes irgi kalbame apie tai, kad švietimą būtina reformuoti, įlieti kuo daugiau tarpdisciplininio humanitarinio turinio. Galbūt žmogus yra laimingas, bet jis tiesiog to nesuvokia. Svarbiausia yra pripažinti, kad švietimo sistema yra ne mažiau svarbi negu ekonomika.

A.KRUPAVIČIUS: Nuostatos, požiūris, vertybės yra be galo svarbūs dalykai bet kurioje visuomenėje. Tiek visuomenei, tiek individui tai pirmas dalykas. Antras dalykas tas, kad kuriant asmeninę socialinę gerovę labai svarbus vaidmuo tenka valstybei, t.y. kokia yra valstybė, ką ji daro, kaip ji veikia, kiek ji yra socialiai jautri. Lietuvos valstybė buvo ir yra gerokai neoliberali, bet socialiai ji nėra jautri. Tai galima iliustruoti labai paprastais pavyzdžiais.

Pirmas dalykas, mūsų bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui, yra beveik tokia pati kaip Estijoje, bet Lietuvoje atlyginimai yra maždaug 30 proc. mažesni negu Estijoje. Dar daugiau, Lietuvos BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, yra didesnė negu Latvijoje, bet aš prieš kelias dienas girdėjau profesoriaus Boguslavo Gruževskio diskusiją, kuris sakė, kad jeigu mes nuo kito ryto pradėtume mokėti atlyginimus visiems dirbantiesiems Lietuvoje pagal Latvijos BVP, pagal jų BVP santykį su Latvijos darbo užmokesčiu, atlyginimas kiekvienam Lietuvoje turėtų padidėti 100 eurų. Taigi mes iš tikrųjų turėtume peržiūrėti ekonominius, socialinius dalykus, kuriems nemenką įtaką turi valstybė, permąstyti tai, kas vyksta, tas strategijas, politikas, tuomet paveikslas pradės keistis.

G.JAKAVONIS: Vienas iš punktų – šeima. Toliau įvardijama lyčių lygybė.

L.ŠARKUTĖ: Filosofinis klausimas, kas yra ta lygybė. Kalbame apie vyrų ir moterų pajamų nelygybę.

V.MORKEVIČIUS: Turbūt visi esantieji prie šito stalo sutinkame, kad svarbiausias dalykas yra lygios lyčių galimybės. Reikia siekti, kad tos pačios profesijos žmonių atlyginimai nepriklausomai nuo lyties būtų vienodi. Nežinau, kas šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje galėtų pasakyti, kad to nereikia.


G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad Lietuvai būtų geriau? Pritaikyti Skandinavijos pavyzdį? Sukurti tam tikrą išsvajotos valstybės modelį, apie kurį kalbama nuo mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pradžios?

A.KRUPAVIČIUS: 1988 metais, kai gimė Sąjūdis, kalbėjome, kad mums reikia demokratijos, nepriklausomybės ir greitai gyvensime kaip Švedijoje. Deja, demokratiją turime, nepriklausomybę – taip pat, bet gyvenimo kaip Švedijoj kol kas net horizonte nematyti.

Receptai, kaip tai padaryti, yra ir paprasti, ir labai sudėtingi. Sakiau, kad yra keturios dimensijos, kurios, bent jau gerovės tyrėjų požiūriu, yra tos, į kurias reikia orientuotis ir kuriomis remiantis ieškoti sprendinių. Ekonominis saugumas. Jį pirmiausia lemia pajamų lygis, kuris Lietuvoje yra daugiau negu nepatenkinamas. Taip, šiandien verslas kalba apie galimybę didinti atlyginimus, bet faktai yra tas, kad privačiame sektoriuje vidutinis atlyginimas yra žemesnis negu viešajame. Mes esame atlikę ir kitus tyrimus, kartojome socialinio tyrimo programą prieš kelerius metus ir ten buvo paprastas klausimas apie pasitenkinimą darbu priklausomai nuo sektoriaus. Lietuvoje apskritai pasitenkinimas darbu ir savo darbo vieta buvo žemas, tačiau viešajame sektoriuje pasitenkinimas darbu pranoko 22 proc., o privačiame sektoriuje buvo vos kiek didesnis nei 10 proc., tai yra daugiau negu perpus mažesnis. Ekonominis saugumas, pajamų lygis, toliau – verslo ir valdžios indėlis kuriant ekonominę gerovę yra labai svarbūs ingredientai, be jų mes negalėsime judėti į priekį.

Kitas dalykas – socialinė darna. Lietuvoje, jeigu žiūrėtume į socialinį ir politinį gyvenimą, skaitytume mūsų žiniasklaidos puslapius, dominuojantis žanras yra sensacijos, konfliktai. Ko gero, visuomenė apskritai kartais dirbtinai stumiama į susipriešinimo sąlygas, nesutarimus, atrodo, kad nematoma ranka reguliuoja, kad visuomenėje būtų daugiau nepasitenkinimo, nerimo, konfliktų ir panašiai. Socialinės darnos požiūriu mums tikrai daug ko trūksta. Tai akivaizdu. Kai klausėme Lietuvos respondentų, ką jie mano apie pasitikėjimą vienų kitais, atsakymai gana dažnai buvo neigiami, o tai irgi yra ženklas, kad socialinės darnos nėra daug.

Politinėje kultūroje socialinė darna ir politikai yra greta. Jeigu politinėje kultūroje dominuoja sąmokslo teorijos prielaida, vienas iš populiariausių teiginių „kas galėtų paneigti?“, politinis ir socialinis folkloras, tai rodo, kad mes irgi esame tame nepasitikėjimo vienų kitais lauke. Turime, ką turime. Taigi kalbėti apie socialinę ir politinę darną Lietuvos kontekste tikrai sudėtinga. Ekonomika, socialiniai dalykai yra tos sritys, kurias reikia spręsti, reikia keistis ir keisti.

L.ŠARKUTĖ: Politika turi būti socialiai jautri. Dabar labai populiaru kalbėti apie laimės ekonomiką. Tyrimai rodo, kad kai pasiekiamas bent vidutinis materialinės gerovės lygis, pasitenkinimas gyvenimu, tas laimės jausmas didėjant BVP atitinkamai nedidėja. Vadinasi, kažkas kitas skatina tą laimės jausmą, turbūt tai, kaip žmonės jaučiasi.

Ir dabartinis premjeras prisistatydamas Seimui sakė, kad jis yra laimės ekonomikos šalininkas, ir ankstesnis premjeras yra sakęs, kad neužtenka būti tik minimum valstybe, reikia siekti daugiau, kad žmonės gerai jaustųsi, gerai gyventų. Mano palinkėjimas būtų, kad ta laimės ekonomika netaptų nelaimės ekonomika.

A.KRUPAVIČIUS: Tarp kitko, apie laimės ekonomiką būtent Europos socialinių tyrimų kontekste Lietuvoje pradėjome kalbėti prieš kokius gerus penkerius metus, kai į Kauno universitetą pasikvietėme vieną Naujosios ekonomikos fondo, kuris yra Jungtinėje Karalystėje, tyrėją. Tuo metu kalbėti apie laimės ekonomiką, kai Lietuvoje siautė finansų krizė, buvo labai keistas dalykas ir mums patiems buvo didelė naujovė. Mokslininkai kai kuriuos dalykus pradeda skleisti ir aiškinti šiek tiek anksčiau negu politikai, negu visuomenės dauguma. Aš manau, kad šiandien kalbėti apie laimės ekonomiką tikrai yra svarbu, nes jeigu mes gyventume visuomenėje, kur vidutinis pajamų lygis būtų pakankamas, tuomet mūsų socialinės asmeninės gerovės rodikliai tikrai būtų pasiekę kitą lygmenį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

wqwq       2017-11-14 2:52
demesio       2017-01-17 16:15

,Daugiau nei 500 visuomeninių organzacijų vienijantis aljansas sausio 21 d. paskelbė Europos decentralizuoto veiksmo prieš CETA diena. Vilniuje, prie Europos namų (Gedimino pr. 16/Vilniaus g.), 14 val. taip pat vyks akcija „Ate, teta Ceta!“.

Taip pat vis dar galima paraginti Lietuvoje rinktus EP narius balsuoti prieš CETA. Jau 128 europarlamentarai pažadėjo tai padaryti, tarp jų – ir latvis Andrejs Mamikins.

Europiečių iniciatyva prieš TTIP ir CETA apibendrina labiausiai ginčijamus CETA aspektus :  http://lprofsajungos.lt/?lang=lt&mID=1&id=5164

Dzeikas       2017-01-17 8:13

Si kart Mazelis ir teisus ir ne. Esu buves ir lietuvio , ir amerikiecio kailyje.Tad galiu kontrargumentuoti tiek Mazeliui, tiek lietuviams.
Lietuvio nelaimes jausmas sustiprejo jau “laisvoje”(t.y. tariamai laisvoje) Lietuvoje .TSRS, rusai dar papirkdavo lietuvi, palesindavo ji kazkokiomis privelegijomis: pvz., netaikydavo Lietuvoje maksimos “siegodnja on igraet jazz, a zavtra rodinu prodast”(sian jis groja dziaza, o ryt isduos tevyne, rus.), eik skeryciokis roko koncerta, dainuok imperialistu anglu kalba, ignoruok partijos suvaziavimus, nelinksniuok gen.sekretoriaus.Baziniu maisto produktu netrukdavo.Rusai gi ir to neturedavo. O kaip Laisvajame pasaulyje lietuvis nezinojo. Jam galvoje netilpdavo, kad per menesi galima uzdirbti $2000 ir tai neatrodys daug.Ivaizdzio tokio net nebuvo.
Kodel tada lietuvis tapo nelaimingu DABAR?
Todel,kad tautiniai ponai, turedami maziau galimybiu ibaudziavino zymiai stipriau negu okupantai rusai.Bolsevikai rusai, pasisavino teise buti visiskais tavo gyvenimo saimininkais “sotru v lagernuju pylj”( paversiu lagerio purvu., rus.) pries 70 metu tai buvo labai realus grasinimas reiskia(n)s leta ir kankinama mirti purve ir nepritekliuose, kaip dvesta issekes, negalintis susirasti maisto suo.Bet po Stalino mirties tas nebuvo taikoma. Stengtasi apseiti be ekscesu ir prievarta taikydavo tik gresmes rezimui atveju.Totalitarizmo vergija tapo “moksliska” ir “ekonomiska”.
Ka turime dabar? Maxima:” Profsajungos? Na sito pas mane tai tikrai nebus”.Jauciate? Na “laisva Lietuva” , valstybe arbitras, gi neleis , kad vieni pilieciai skriaustu kitus.Kas buna kai pasiskundi darbo inspekcijai ir jos pareigunai ateina tikrinti faktu? Specialiai Mazeliui paaiskinu: skundikai lekia is darbo, o inspektoriai raso rezoliucija “faktai nepasitvirtino”.Vietiniai ir taip zino kuo baigiasi tokie dalykai.Isdresiruoti kaip suniukai neloti.Yra tokie specialus antkakliai elektrosokeriai.Kai suo loja gauna aukstos itampos iskrova.Stai todel Amerikoje sunys neloja. O “laisvoje Lietuvoje” netrukdytu Briuselis zmonems tokius uzdet.
Tai tokiu patyciu net sovietai sau neleisdavo. Kitaip sakant jie, rusai, kaip vergvaldziai protingesni negu vietiniai “elitai”. Mazelis cvia raso “mokytis is klestinciu individu”.JAV tai sveikintina ir taip butent reikia daryti. Mokaisi is meistru, o kai ismoksti mokosi jau is taves. Nes savo amato meistras (+ jeigu jis moka apseiti su uzdirbtais pinigais.JAV visi kapitalistai ir investuotuojai.Kartoju: VISI) klesti.Tavo profesionalumas - tavo geroves pamatas. Po to laisvos visuomenes dorybes: zodzio laikymasis, netiesos nekalbejimas, pagarba zmonems,nevergavimas pinigams(kaip nekeista.Jie patys ateis), darbdavio reikalu tvarkymas kaip savuju.
Kas klesti Lietuvoje? Be keliu isimciu verslo pasaulyje ir keliu labai siauru,monopoliniu profesiju visa ka pasake Mazelis Lietuvoje NEVEIKIA. Klesti sekmingai(nugriebes pakankamai daug) pavoges po 1991m ir efektyviai “dusinantis” savo artima.Na aisku, cia irgi reikia proto ir ziniu. Reikia zinoti kaip , kokiu kiekiu, kokiom priemonem papirkti pareigunus. Tada gali dusinti savo darbuotuojus versdamas dirbti net kvalifikuotus darbuotuojus uz skatikus. Stai JAV.Tu pakrovejo vairuotuojas toks, kad vysnios kauliuka sake(inagininkas) nuo zemes pakelsi(cherry picker, angl.). Tai tu darbe ant ranku bemaz busi nesiojamas nes padarysi 2-3 darbininku darba + sutaupysi darbdaviui draudimo imokas.O tokiu ant kelio JAV nesimeto.O Lietuvoj? Dzin ta kvalifikacija! Baudziaunykai be pakrovejo, rankomis i palube prekes uzvilks.Nespeja? Dirbs iki paryciu.Virsvalndziu savaime aisku negaus.Patys kalti, kad dirbt nemoka. Todel, Mazeli, tu biski “ramsus papainiojai” siulydamas mokintis is sekmingu. Sekmingi Lietuvoj aisku yra, taciau tik pardave nelabajam siela.
Nenori dusint kitu? Tada pats busi dusinamas.Cia “laisva Lietuva”.Tiktai taip ir nekitaip.Gali buti tokioj aplinkoj laimingas?
O cia kazkas siulo tautiska giesmes giedoti padidinti laimes jausmui, nes “zydai is ES (ir JAV) del Lietuvos nelaimiu kalti”.

> > Šarūnui        2017-01-16 18:35

Ar suvoki kad nebuvimas darbo yra ne skurdas o mirtis? Žmonės išvyksta iš Lietuvos gelbėdamiesi nuo mirties iš bado - nes nėra darbo. O Jūs pokaryje tai turbūt gyvenot kaime - kaime kravutė, bulvutė, paršiukas, grūdukas - praktiškai badu nemirsi. Laikai pasikeitę žmogau - niekas nestovi vietoje.O teigiamai rašydamas apie pokarį prasitari kad prie ruso buvo geriau?

> Šarūnui        2017-01-16 18:08

Deja, ir turtuoliai verkia, o kartais netgi ir nusižodo. Išvada ta, kad turtas nedaro žmoaus laimingu. Prisimenu savo vaikystę pakaryje: nors skurdome ir neretai buvome nedavalgę, bet niekam iš mūsų šeimos nereikėdavo psichologinės pagalbos. Beje, mūsų šeima buvo religinga.
Žmogaus laimė yra jo vidinė ramybė.

Šarūnui       2017-01-16 17:48

tai nori pasakyti kad tas emigravęs milijonas žmonių dvasiškai silpni?  Ir kad antras emigruosiantis milinojnas irgi dvasiškai silpni?
Tais kasveja tus milijonus žmonių iš Lietuvos jei ne nedarbas?  Kas kuria nepalankias Lietuvoje gyventi sąlygas Lietuvos žmonių milijonams?  Dievulis?

Šarūnas       2017-01-16 17:28

Žmogus yra pats savo laimės kalvis. Laimingas žmogus yra tas, kurio nedaro nelaimingu jokios jį ištikusios gyvenimo negandos. Ir nereikia čia kaltinti tariamai didžiulį skurdą Lietuvoje. Tai dvasiškai silpnųjų pasiteisinimas, kodėl jie yra nelaimingi, apkaltinant jiems nepalankią išorinę aplinką.

Keistuoliui       2017-01-16 12:14

Teisingai, tik šakės padės, na dargal kai kas.

Man tai keista       2017-01-16 10:28

Kiek tų visokiausių buvo ir dar bus. Tai tik jėgų ir laiko nereikalingas eikvojimas. Na, susirinko vieną kartą vieni, kitą karta kiti pakalbėjo, pasapaliojimo ir tuo viskas baigiasi. O žmonėms kaip nebuvo normalios socialinės gerovės taip ir nebus. Čia reikia imtis kitų veiksmų ir priemonių, nes jau oliharkų ir kitų niekšų bespredelas tiek nusibodo, kad pliurpalais nieko ne padarysi. Čia reikia kitokių veiksmų ir darbų, kurie pastatytų juos į tokią vietą, kad jiems nekiltų noro viską atkartoti.

$+$       2017-01-16 10:02

Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
Norint gerai gyventi, reikia turėti proto, nes “durnių ir bažnyčioje muša”. Ypač tai gerai matosi rinkimų dieną, kai minios daunų skuodžia prie balsadėžių, tikėdami naujų “gelbėtojų” armijos pažadais, kaip jie išgelbės tautą nuo bado ir skurdo. Respondentas T. Tomilinas neneigia, kad Išrinktieji atstovauja ne viešąjį interesą, o tik grupinius.
Praėjus kuriam laikui po rinkimų visada išgirsti tą pačią, gerai žinomą dainelę: “aš už juo balsavau, o jie mane taip nuvylė”. Prieš 12 metų apie uspaskinius, prieš 8 metus apie valinskinius, prieš 4 metus apie venskinius. Po metų tą patį giedos apie karbauskinius.

Apuokiukas       2017-01-16 7:33

Cituoju ,,tai kad”: jei niekas neiims priemonių sukurti žmonėms laimę...”. Tai jeigu galvosime, kad KAŽKAS KITAS turi imtis priemonių sukurti tąją laimę, tai taip ir murkdysimės šioje pelkėje. Arba ateis iš šalies ( geografiškai )kažkas ir pažadės, kad duos laimę...

tai kad       2017-01-15 23:07

apie milijonas kurie buvo nelaimingi Lietuvoje jau negyvena Lietuvoje, sekanti nelaimingas milijonas irgi bus jei niekas neiims priemonių sukurti žmonėms laimę - kas kuria įstatymus tas kuria žmonių laimę.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Rasa Čepaitienė. Rentininkų partija

Ramūnas Aušrotas. JK valdžia po truputį pradeda „veržti kranelius“ gender ideologijos sklaidai tarp jaunimo

Mirštanti Europa (ir tai nėra vien tiktai senėjimas) kviečiasi „šviežio kraujo“...

Algimantas Rusteika. Apie teisingumą

Andrius Švarplys. Emanuelio Macrono žinia Rytų Europai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.