Trečiojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Ramybė jums!“  (Lk 24, 36)

Tiesos.lt redakcija   2015 m. balandžio 19 d. 5:23

3     

    

Trečiojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Ramybė jums!“  (Lk 24, 36)

Sugrįžę iš Emauso, mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.

O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.

Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai. (Lk 24, 35–48)

Šiandien skaitydami Evangeliją ir toliau dalijamės mokinių džiaugsmu patiriant naują tikrovę – Jo „prisikėlimo galybę“ (Fil 3, 10) ir kiekvienam krikščioniui dovanojamą esminę patirtį – Jo ramybę. Pasitikėdami Jo pažadu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: esame sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi, esame Jo vaikai, tad gyvenkime Jėzaus artumoje. Dalydamiesi Jo dovanojama ramybe ir meile niekada neliksime vieniši – Jis jau nugalėjo ir regimus, ir neregimus priešus: mirtį ir neviltį, tamsybių kunigaikštį ir demonus.

* * *

C. S. Lewis. „Skaitytojams patariu nepamiršti, kad velnias yra melagis“

Siūlome prisiminti žinomo anglų rašytojo ir religinio mąstytojo Clive Staples Lewis (1898–1963) alegoriją „Kipšo laiškai“, tapusią krikščioniškosios literatūros klasika.

Martinas Lutheris yra pasakęs: „Išvaryti velnią, jei jis nepasiduoda Šventajam Raštui, geriausia jį išjuokiant ir iš jo tyčiojantis, nes jis nepakelia paniekos.“ Labai gerai suprasdamas šią velnio silpnybę, britų rašytojas C. S. Lewis savo esė knygoje aptaria esminius kiekvienam žmogui kylančius klausimus apie meilę ir bendrystę, darbą ir pramogą, socialinį gyvenimą ir karą, maldą ir malonumą – su pasaulio, kūno ir velnio pagundomis bei būdais joms įveikti skaitytojas supažindinamas ir šmaikščiai, ir teologiškai tiksliai.

Pratarmė

Neketinu aiškinti, kaip į mano rankas pakliuvo korespondencija, kurią dabar pateikiu visuomenės dėmesiui.

Yra dvi tolygios, bet priešingos klaidos, kurias žmonės linkę daryti spręsdami apie velnius. Pirmoji yra netikėti jų egzistavimu. Antroji – tikėti ir perdėtai, liguistai jais domėtis. Patiems velniams vienodai mielos yra abi klaidos, ir jie su tokiu pat džiaugsmu sveikina ir materialistą, ir tą, kuris užsiima magija. Tokio pobūdžio tekstų, kokiais paremta ši knyga, nesunku gauti bent kiek įgudus, tačiau linkę į blogį ir jaudrūs žmonės, kurie galėtų panaudoti juos piktam, neišmoks to iš manęs.

Skaitytojams patariu nepamiršti, kad velnias yra melagis. Ne viską, ką sako Paralius, reikia laikyti tiesa net žiūrint iš jo varpinės. Nesistengiau nustatyti nė vieno laiškuose minimo žmogaus asmenybės, bet nemanau, kad, tarkim, tėvo Spyglio ar globotinio motinos portretai yra visiškai tikslūs. Pragare, kaip ir Žemėje, geidžiami dalykai daž¬nai laikomi jau esamais.

Baigdamas turiu paaiškinti, kad nė nemėginau gilintis į laiškų chronologiją. XVII laiškas, regis, parašytas tada, kai žmonijai dar nerūpėjo tausoti išteklius, bet apskritai velniškas datavimo metodas atrodo niekaip nesusijęs su žemiškuoju laiku, ir aš nebandžiau jo atkurti. Europos karo istorija, išskyrus pavienius atvejus, kai būdavo braunamasi į žmogaus dvasios būseną, Paraliaus aiškiai nedomino.

 

* * *


Mano mielasis Nelabuk!

Matau, jog tu atidžiai seki, ką skaito tavo globotinis, ir rūpiniesi, kad jis kuo daugiau bendrautų su savo draugais materialistais. Bet ar nesi truputį naivokas? Rašai taip, tarsi tikėtum, jog diskusija gali padėti tau išplėšti jį iš Priešo nagų. Taip galėtų būti, jeigu jis būti gyvenęs prieš kelis šimtmečius. Anais laikais žmonės gerai mokėjo skirti įrodytus dalykus nuo neįrodytų, ir jei kas būdavo įrodyta, – jie tuo tikėdavo. Mąstymą jie dar tebesiedavo su veiksmu ir buvo pasirengę keisti savo gyvenimą, remdamiesi loginiais išprotavimais. Bet mums beveik iki galo pavyko tai ištaisyti pasitelkus savaitraščius ir kitus panašius ginklus.

Tavo globotinis dar berniukas būdamas priprato nešiotis galvoje jaukiai sugyvenančias nesuderinamas pasaulėžiūras. Mokymus jis skirsto ne į „teisingus“ ar „neteisingus“, bet į „akademiškus“ arba „praktiškus“, „atgyvenusius“ arba „šiuolaikinius“, „tradicinius“ arba „negailestingus“. Idant išlaikytum jį atokiai nuo Bažnyčios, savo sąjungininku kvieskis ne diskusiją, o tuščius plepalus. Negaišk laiko įtikinėdamas jį, jog materializmas yra tiesa! Įteik jam, kad materializmas yra stiprus arba rūstus, arba drąsus, – kad tai ateities filosofija. Kaip tik tokie dalykai jam ir rūpi.

Diskusijos bėda yra ta, kad ji visą kovą perkelia į Priešo teritoriją. Jis irgi moka diskutuoti, nors mano tau siūloma tikrai praktiška propaganda ilgus amžius sugebėjo parodyti Jį silpnesnį už Mūsų Tėvą, kurs yra Apačioje. Diskusija pati savaime pažadina globotinio protą, ir kas gali pasakyti, kur jis tada mus nuves? Net jeigu kartais minčių eigą pavyktų iškreipus pasukti savo naudai, tu pamatysi, kad šitaip skatini globotinio įgimtą įprotį domėtis visuotiniais dalykais ir atitraukti jį nuo betarpiškos jausminės patirties. Tavo uždavinys – prikaustyti jį prie jos. Išmokyk jį vadinti tai „tikru gyvenimu“ ir neleisk susimąstyti, ką galėtų reikšti „tikras“.

Atmink, kad Jis, priešingai tau, nėra gryna dvasia. Niekada nebuvęs žmogumi (ak, tas bjaurus mūsų Priešo pranašumas!), tu nesuvoki, kaip smarkiai juos yra pavergusi šiokiadienybė. Sykį turėjau globotinį, tvirtą ateistą, kuris buvo įpratęs leisti laiką prie knygų Britų muziejuje. Vieną dieną jam šitaip sėdint ir skaitant, aš pajutau, kad mintys jo galvoje pasuko negera linkme. Suprantama, jo pašonėje akimoju išdygo Priešas. Dar nespėjęs susigaudyti, aš pamačiau, kaip ima griūti mano dvidešimties metų darbas. Jeigu pametęs galvą būčiau pabandęs gintis diskusija, būčiau buvęs sutriuškintas. Iškart kirtau į tą vietą, kurią geriausiai buvau užvaldęs, ir pakišau mintį, jog jau pats metas papietauti. Matyt, Priešo atsakomasis smūgis (juk žinai, kad niekada negali gerai nugirsti, ką Jis jiems sako?) buvo mintis, jog tie apmąstymai yra svarbesni už pietus. Bent jau aš taip manau, nes kai aš jam tariau: „Žinoma. Pernelyg svarbūs, kad imtumeis jų tuščiu skrandžiu“, globotinis gerokai pralinksmėjo, o kai dar pridūriau: „Kur kas geriau ateiti pavalgius ir vėl to imtis praskaidrėjusia galva“, – Jis jau buvo pusiaukelėje link durų. Kai jis atsidūrė gatvėje, mūšis buvo laimėtas. Aš parodžiau jam laikraščių pardavėją berniūkštį, kuris šūkaliojo popietinio numerio naujienas, ir pro šalį važiuojantį 73-ią autobusą, ir dar nespėjus jam nulipti laiptais, įkaliau jam tvirtą įsitikinimą: kad ir kokios keistos mintys užplūstų galvą žmogaus, kiurksančio prie knygų, geras gurkšnis „tikro gyvenimo“ (jam tai buvo berniūkštis ir autobusas) įtikina, jog visi tie dalykai paprasčiausiai negali būti teisingi. Jis žinojo, kad vos ne vos išsisuko, ir vėlesniais metais mielai šnekėdavo apie „nenusakomą tikrovės pojūtį, kuris galų gale mus ir apsaugo nuo loginio mąstymo sukeliamo proto aptemimo“. Dabar jis saugus Mūsų Tėvo namuose.

Ar tau kas nors aiškėja? Dėka variklio, kurį paleidome juose prieš daugelį šimtmečių, jie dabar nieku gyvu nenori patikėti nesuprantamais dalykais tol, kol jiems prieš akis stovi suprantami. Be paliovos kimšk jam į galvą daiktų ir reiškinių „kasdieniškumą“. Svarbiausia – nebandyk naudotis mokslu (turiu galvoje tikruosius mokslus) kaip ginklu kovai su Krikščionybe. Tie mokslai paskatins jį galvoti apie reiškinius, kurių jis negali paliesti ir pamatyti. Jau būta liūdnų atvejų su šiuolaikiniais fizikais. Jeigu jam jau lemta kapanotis moksluose, pririšk jį prie ekonomikos ir sociologijos, neleisk nutolti nuo neįkainojamo „tikro gyvenimo“. Tačiau geriausia yra išvis neprileisti jo prie mokslo knygų, įpiršti didžią nuomonę, kad jis viską jau seniai žino ir kad tai, ką jis atsitiktinai išgirsta ar perskaito, tėra „šiuolaikinių tyrimų rezultatas“. Atmink, jog tu esi tam, kad apsuktum jam galvą. O pasiklausius kai kurių jaunųjų nelabųjų kalbų, galėtum pamanyti, jog vienintelis mūsų darbas yra mokyti!

Tave mylintis dėdė Paralius

* * *

Brangusis Nelabuk!

Didžiai nemalonu buvo sužinoti, kad tavo globotinis tapo krikščioniu. Nepuoselėk vilties, jog tau pavyks išvengti deramos bausmės; tikiu, kad dorai viską apmąstęs, tu net pats nenorėsi likti nenubaustas. O tuo tarpu mums reikia kuo geriau išnaudoti susiklosčiusią padėtį. Nėra ko pulti į neviltį: šimtai tokių brandaus amžiaus atsivertėlių, trumpai paviešėję Priešo stovykloje, buvo atkovoti ir susigrąžinti. Visi globotinio įpročiai – tiek protiniai, tiek kūniški – vis dar dirba mūsų naudai.

Viena didžiausių mūsų sąjungininkių šiuo metu yra pati Bažnyčia. Suprask mane teisingai. Aš turiu galvoje ne tą Bažnyčią, kurią mes matome išskleidusią galingus sparnus virš laiko ir erdvės – baisią kaip armija su vėliavomis. Tai, prisipažįstu, vaizdas, nuo kurio sudreba net ir drąsiausi gundytojai. Bet, laimė, tiems mirtingiesiems jis beveik nematomas. Tavo globotinis temato nebaigtą statyti pseudogotikinį mūrą, iškilusį naujų statybų kvartale. Kai jis įeina vidun, prie jo, nutaisęs saldžią miną, skuba vietinis bakalėjininkas ir bruka į rankas blizgančiais viršeliais knygą su liturgija, kurios nesupranta nei vienas, nei kitas, ir dar vieną aptriušusią knygiūkštę su nekeliančiomis pasitikėjimo religinėmis giesmėmis, dažniausiai prastomis ir dar išspausdintomis smulkiu šriftu. Pasiekęs savo klauptą ir apsidairęs, jis išvysta aplink būtent tuos kaimynus, kurių iki tol vengė. Tu turi remtis tais kaimynais kiek įmanydamas. Tegul jis mintyse šokinėja ten ir atgal nuo žodžių „Kristaus kūnas“ prie greta esančių kaimynų veidų. Tiesą sakant, nelabai svarbu, kokie žmonės sėdi gretimame klaupte. Galbūt tu žinai, kad vienas iš jų yra garsus Priešo karys. Nesvarbu. Tavo globotinis – ačiū už tai Mūsų Tėvui, Kurs yra Apačioje – tikras kvailys. Jeigu bent vienas iš jų nepataiko į gaidą, avi girgždančiais ar turi dvigubą smakrą, arba nevykusiai apsirengęs, globotinis nesunkiai patikės, kad, vadinasi, ir jų religija, ko gero, yra šiek tiek juokinga. Šiuo metu jis, supranti, turi susidaręs „krikščionių“ įvaizdį, jo manymu, dvasingą, bet iš tiesų daugiausia paremtą tuo, ką mato akys. Jo galva prikišta togų, basų kojų ir šarvų, ir tas faktas, kad kiti žmonės bažnyčioje dėvi šiuolaikinius drabužius, kelia jam – nors, aišku, nesąmoningai – neapsitikėjimą. Niekad neleisk tam nepasitikėjimui iškilti į paviršių, niekad neleisk globotiniui susimąstyti, kokius jis norėtų tuos žmones matyti. Tegul jo protas tvyro migloje, ir tu galėsi mėgautis visą amžinybę, ieškodamas įrankio tai miglai išsklaidyti, kurį galia rasti tik Pragare.

Taigi uoliai išnaudok nusivylimą, kuris, atvėsus įkarščiui, neabejotinai apims globotinį per pirmąsias bažnyčios lankymo savaites. Mūsų Priešas leidžia kilti tokiam nusivylimui bet kokio žmogiško užmojo pradžioje. Jis atsiranda, kai berniukas, susižavėjęs auklės perskaitytomis „Odisėjo klajonėmis“, nutaria rimtai imtis graikų kalbos. Jis randasi, kai įsimylėjėliai susituokia ir pradeda rimtai mokytis bendro gyvenimo. Kiekvienoje gyvenimo srityje nusivylimas lydi perėjimą nuo svajingų siekių prie sunkaus darbo. Priešas sutinka rizikuoti, nes Jis puoselėja keistą fantaziją savo nepagydoma meile, žlugdančia visą dvasinį pasaulį nenatūraliais ryšiais su dvikojais gyvuliais, priversti šiuos atgrasius žemės kirminus – Jis juos vadina „sūnumis“ – pamilti Jį ir Jam tarnauti „laisva valia“. Todėl, norėdamas suteikti laisvę, Jis neveda jų prie tikslų, kuriuos jiems iškelia per meilę, prisirišimą ir įpročius, o leidžia jiems „elgtis savo nuožiūra“. Štai čia ir atsiveria galimybė pasireikšti mums. Bet, nepamiršk, čia pat mūsų tyko ir pavojus. Sėkmingai perėję šį pirmą sausros ruožą, jie tampa mažiau priklausomi nuo savo jausmų, vadinasi, ir sunkiau sugundomi.

Iki šiol rašiau remdamasis prielaida, kad žmonės gretimame klaupte nesukuria jokio racionalaus pamato nusivylimui. Žinoma, kada toks pagrindas yra – jeigu globotinis žino, jog dama su keista, neįprasta skrybėle yra užkietėjusi kortuotoja arba vyriškis girgždančiais batais yra šykštuolis ir lupikautojas, tavo užduotis tampa nepalyginamai lengvesnė. Dabar tau tik nereikia leisti jam paklausti savęs: „Jeigu toks žmogus kaip aš gali tam tikra prasme laikyti save krikščioniu, kodėl mano kaimynų iš gretimo klaupto ydos turi būti įrodymas, jog jų religija tėra veidmainystė ir papročių laikymasis?“ Tu gal paklausi, ar įmanoma sulaikyti net žmogaus protą nuo tokios akivaizdžios minties? Įmanoma, Nelabuk, įmanoma. Elkis su juo tinkamai, ir tokia mintis tiesiog neateis jam į galvą. Jis pernelyg trumpai buvo Priešo pusėje, kad suprastų, kas yra tikrasis nusižeminimas. Kad ir ką jis kalba, net ir atsiklaupęs, apie savo nuodėmingumą, tai tėra papūgos tarškėjimas. Sielos gilumoje jis tebėra įsitikinęs, jog leidęs Priešui save atversti, jis suteikė jam stambų kreditą be palūkanų, ir mano, kad apskritai didžiai žeminasi ir daro didelę malonę eidamas į bažnyčią kartu su kaimynais, „savimi patenkintais“ prasčiokais. Pasistenk, kad jis šitaip galvotų kuo ilgiau.

Tave mylintis dėdė Paralius

 

* * *

Mano mielas Nelabuk!

Per šią merginą ir jos bjauriąją šeimą globotinis dabar kasdien susipažįsta su vis daugiau krikščionių, be to, labai protingų krikščionių. Dabar mums negreitai pavyks pašalinti dvasinius interesus iš jo gyvenimo. Na, ir gerai. Mes turime juos sugadinti. Tau, be abejo, dažnai tekdavo per pratybas aikštėje pasiversti šviesos angelu. Dabar pats laikas padaryti tai Priešo akivaizdoje. Pasaulis ir Kūnas mus apvylė; lieka trečioji Galia. Ir pergalė, pasiekta šia trečiąja Galia, yra pati šlovingiausia. Sugadintas šventasis, fariziejus, inkvizitorius arba burtininkas teikia Pragarui daugiau smagumo nei tiesiog eilinis tironas ar pasileidėlis.

Susipažinęs su tavo globotinio naujaisiais draugais, aš pamaniau, kad geriausia vieta puolimui bus riba tarp teologijos ir politikos. Kai kurie jo naujų draugų puikiai suvokia savo religijos socialinius aspektus. Savaime tai nėra gerai, bet iš to galima gauti naudos.

Pamatysi, kad daugelis politinių rašytojų krikščionių mano, jog dar ankstyvoje stadijoje krikščionybė pasuko klystkeliais ir ėmė nebesilaikyti jos Įkūrėjo doktrinos. Pasinaudodami šia idėja, mes turime vėl iškelti į dienos šviesą „istorinio Jėzaus“ koncepciją ir, apvalę ją nuo visų vėlesnių „apnašų ir iškraipymų“, supriešinti su visa krikščioniškąja tradicija. Praėjusioje kartoje mes palaikėme „istorinio Jėzaus“ sampratos propagavimą humanitarine ir liberaline kryptimis; šiuo metu rengiame naują, marksistinę, katastrofiškąją ir revoliucinę „istorinio Jėzaus“ samprata. Tokios sampratos, kurias mes keičiame kas trisdešimt metų, turi daug privalumų. Pirmiausia jos nukreipia žmonių pamaldumą į tai, kas neegzistuoja, nes „istorinis Jėzus“ nėra istorinis. Šaltiniai teigia tai, ką teigia, ir prie jų nieko nepridursi; todėl kiekvieną „istorinį Jėzų“ reikia iš jų išpešti vienus dalykus nutylint, o kitus pagražinant, pasitelkus tokias spėliones (žmonės apibūdina jas būdvardžiu „puikios“), už kurias niekas neduotų skatiko paprastame gyvenime, tačiau kurių pakanka, kad rudeniniuose leidėjų kataloguose išdygtų tikras derlius naujų napoleonų, šekspyrų ir sviftų. Antra, visos šios „istorinio Jėzaus“ sampratos pabrėžtinai susiejamos su kokia nors ypatinga teorija, kurią Jis neva yra skelbęs. Jis turi būti „didis žmogus“ nūdieniu supratimu – toks, kuris laiko įsikandęs ekscentrišką idėją – ir keistuolis, gatvėje siūląs vaistą nuo visų ligų. Šitaip mes atitraukiame žmonių protus nuo to, Kas Jis yra, ir to, Ką Jis atliko. Pirmiausia mes padarome iš Jo vien tik mokytoją, o paskui nuslepiam esmingiausią Jo mokymo ir kitų didžiųjų dorovinių mokytojų raštų sutapimą. Nes negalima leisti žmonėms pastebėti, jog visus didžiuosius moralistus Priešas siuntė žmonėms ne tam, kad juos šviestų, o kad primintų, dar sykį pakartotų pirmaprades dorovines tiesas, kurias mes nuolat nuo žmonių slepiame. Mes užauginame Sofistus: Jis sukuria Sokratą jiems prieštarauti. Trečiasis šių mūsų sampratų tikslas yra sugriauti gyvenimo pamaldumą. Tikrąjį priešo buvimą greta, žmonių paprastai pajuntamą maldose ir per šventuosius sakramentus, mes pakeičiame labai hipotetiška, tolima, miglota ir nepažįstama būtybe, kalbėjusia keista kalba ir seniai numirusia. Tokia būtybė, tiesą sakant, negali būti garbinimo objektas. Vietoj Kūrėjo, kurį garbina jo kūrinys, tu netrukus turėsi politinį veikėją, kurį šlovina jo šalininkas, ir pagaliau tik garsenybę, kuriai pritaria sveikai mąstąs istorikas. Ir ketvirta, tokia religija, būdama neistoriška Jėzaus pavaizdavimu, iškreipia istoriją dar ir kitu požiūriu. Tik keli individai, bet jokiu būdu ne visa tauta, patenka į priešo stovyklą išstudijavę Jėzaus biografiją tiesiog kaip biografiją. Iš tikrųjų žmonės akyse nėra matę tikros ir visos biografijos. Pirmuosius krikščionis į krikščionybę atvedė vienintelis istorinis faktas (Prisikėlimas) ir vienintelė teologinė doktrina (Atpirkimas), paveikę nuodėmės jausmą, kurį jie jau turėjo – nusidėjus ne kokiam nors prašmatniam, dar negirdėtam įstatymui, sukurtas „didžio žmogaus“, bet senam, nuvalkiotam ir visuotiniam doroviniam įstatymui, kurio juos mokė auklės ir motinos. „Evangelijos“ pasirodė vėliau ir buvo parašytos ne žmonių atvertimui į krikščionybę, o jau atsivertusių pamokymui.

Tad „istorinis Jėzus“, kad ir koks pavojingas atrodytų tam tikrais atvejais, turėtų būti visada propaguojamas. Kalbant apie bendras krikščionybės ir politikos sąsajas, mūsų padėtis yra keblesnė. Žinoma, mes nenorime, kad žmonės leistų krikščionybei įsiskverbti į politinį gyvenimą, nes atsiradimas visuomenės, bent kiek pagrįstos teisingumu, būtų didelė katastrofa. Kita vertus, mes tikrai norime, net labai norime, kad žmonės krikščionybę laikytų priemone; geriausiai, žinoma, jų tobulėjimo priemone, bet, ištikus nesėkmei, priemone pasiekti bet kam – net socialiniam teisingumui. Mums reikia priversti žmogų vertinti socialinį teisingumą kaip dalyką, kurio reikalauja Priešas, o paskui įstumti jį į tokią būseną, kad jis pradėtų vertinti krikščionybę kaip priemonę pasiekti socialiniam teisingumui. Nes Priešas neleidžia, kad juo būtų piktnaudžiaujama. Žmonės ar tautos, manantys, kad atgaivinę tikėjimą sukurs gerą visuomenę, lygiai taip pat gali manyti, kad lipdami laiptais į Dangų jie nukirs kampą ir sutrumpins kelią į artimiausią vaistinę. Laimė, labai lengva įkalbėti žmones šį kampą apeiti. Tik šiandien perskaičius vieno krikščioniško rašytojo žodžius, kuriais jis rekomenduoja savąjį krikščionybės variantą, sakydamas, kad „tik toks tikėjimas gali pergyventi senų kultūrų mirtį ir naujų civilizacijų gimimą“. Ar matai, kur čia šuo pakastas? „Tikėk tuo ne todėl, kad tai tiesa, bet dėl kitos priežasties.“ Štai kur gudrybė.

Tave mylintis dėdė Paralius

Clive Staples Lewis, Kipšo laiškai, leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“, Vilnius, 2011. Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas ir Kęstutis Šidiškis.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jurgis       2015-04-22 1:23

puikus tekstas.
Dar kelios citatos:
“Dorybės mums kelia mirtiną pavojų tik tada, kai jos pasiekia valią ir virsta įpročiais”.
“Jeidu Pasaulį padaai tikslu, o tikėjimą - priemone, beveik jau turi savo rankose, ir tada mažai teturi reikšmės kokio pasaulietiško tikslo jis siekia.”
“Tiesą sakant, patikimiausias kelias į pragarą yra laipsniškas - žengiant nestačia nuokalne, minkšta žeme, be staigių posūkių, be kelio stulpų ir gairių.”

Heuropo       2015-04-20 19:30

Skaitykit ” Europos šaknys”,  argumentuota istoriniais šaltiniais, yra nurodyta kas ir kokiu budu planavo tramdyti karingųjų norą kariauti ir kas tie karingieji.

Mokytojas iš provincijos       2015-04-20 16:12

Išmintingas autorius. Reikės susirasti knygą ir perskaityti.


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.