Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas, Referendumai

Tomas Viluckas. Kodėl reikia referendumų

Tiesos.lt siūlo   2021 m. birželio 10 d. 15:02

4     

    

Tomas Viluckas. Kodėl reikia referendumų

laikmetis.lt

Akivaizdu, kad Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas suerzino mūsų valdančiuosius. Prezidentas nedviprasmiškai pareiškė pretenzijas į vertybinę lyderystę, kurios atrama pilietinės galios praplėtimas. „Nuo kada pradėjome bijoti mūsų žmonių? Ar bijojome jų balso Sąjūdžio laikais?“, – klausė šalies vadovas.

Vienas jo siūlymų – sudaryti „Lietuvos piliečiams realias sąlygas pareikšti savo nuomonę esminiais valstybės gyvenimo klausimais referendume.“

Referendumas – visuotinis regiono ar valstybės piliečių apklausos būdas balsuojant dėl tam tikro sprendimo patvirtinimo ar atmetimo. Tai – galimybė sužinoti aiškią piliečių valią tais klausimais, kai nepakanka politikų ir ekspertų kompetencijos, o reikalingas bendras visų sutarimas.

Referendumas yra svarbus bet kokiai politinei sistemai, kuri pretenduoja vadintis demokratine, nes tai tiesioginės demokratijos apraiška, leidžianti sužinoti piliečių nuomonę kertiniais valstybei klausimais. Vykstant demokratijos plėtrai visame pasaulyje, lygiagrečiai kyla susidomėjimas referendumu kaip populiariosios konsultacijos su piliečiais būdu.

Visgi kai kurie analitikai pastebi tendenciją, kad didėja įtampa tarp tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos šalininkų. Po to, kai piliečiai Prancūzijoje ir Nyderlanduose per referendumus atmetė ES konstitucijos projektą, Europos politinis elitas atsargiai vertina tiesioginį piliečių dalyvavimą politiniuose procesuose.

1991 metais Lietuvoje vyko plebiscitas, kurio metu piliečiai buvo klausiami – norite ar ne, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.

Prisiminkime, kad tuomet už tokią Lietuvą pasisakė daugiau kaip 90 proc. visų dalyvavusiųjų, kurių buvo daugiau kaip du milijonai, plebiscite. Svarbu pastebėti, kad tai nebuvo referendumas, plebiscito rezultatai neturėjo jokių teisinių pasekmių, tačiau jie reiškė Tautos valią, jos ryžtą gyventi kitaip. Taip parodytas nusiteikimas greitai davė vaisių: praėjus dvejom dienom Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija.

Kaip vertintume anuometinius politikus, tačiau jie pasižymėjo vienu bruožu – drįso pasitikėti tauta. Konstitucijos teiginys, kad suverenitetas priklauso Tautai, jiems nebuvo tuščias teiginys. Jaunos valstybės vadovai žinojo, kad piliečiai pasirinks teisingai, kad šis sprendimas bus geriausias, kad jis bus naudingas valstybės raidai.

Visų pirma turime pripažinti, kad tuometinės Lietuvos politiniai lyderiai, nepaisant jau tada pastebimo susiskaldymo ir tarpusavio priešiškumo, buvo drąsūs žmonės. Nors krašte stovėjo okupacinė kariuomenė, valstybė buvo po sausio 13-osios šoko, patyrusi ekonominę blokadą, šalyje vos veikė valstybei būdingos institucijos, tačiau jie ryžosi sušaukti šį plebiscitą.

Nūdien regime priešingą vaizdą. Todėl tarp politinio elito ir piliečių tvyro atrodo neperžengiama nepasitikėjimo praraja. Piliečiai į politikus žiūri ironiškai, o politikai į piliečius kaip į nemokančią rinktis tamsią liaudį. „Kviečiu visus politikus atsigręžti į tautą ir išgirsti, kas jai rūpi ir skauda. Tai bus sunku padaryti, skirstant Lietuvos žmones į „savus“ ir „svetimus“, „progresyviuosius“ ir „kaimietukus“. Kalbėdamiesi, o ne keiksnodami ir grūmodami, žengtume platų žingsnį į stiprią, gebančią keistis pilietinę visuomenę,“ – apeliuoja Prezidentas į dar arogancijos neapakintus politikus.

Jei šie pasitikėtų piliečiais, valstybei svarbius klausimus pavestų spręsti ne Konstitucinio Teismo klubui, bet jų nuomonės pasiteirautų referendumuose. Juk taip valdantieji ramiai pasielgė tais sunkiais devyniasdešimtaisiais.

Tai ką matome savo šalyje yra visiška anos epochos priešingybė. Neveltui sociologijos klasikas Maxas Weberis teigė, kad politika yra legalizuotas jėgos panaudojimo monopolis. Būtent šitaip politiką supranta Lietuvos valdantis elitas, kuris, nors tokia situacija yra akivaizdžiai ydinga, visai nesiruošia taisyti šio absurdo, nors to prašo ir Prezidentas.

Mūsų šalies politinis elitas kone vieningai sutaria, kad piliečius reikia kiek įmanoma labiau atriboti nuo sprendimų priėmimo procesų, nes iki šiol galioja norma, kad referendumai gali būti skelbiami, jei piliečių referendumo iniciatyvinė grupė per tris mėnesius surenka milžinišką kiekį – 300 tūkst. – rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių parašų.

Prezidentas kviečia atlikti tik pirmą žingsnį – pailginti parašų, reikalingų referendumui surengti, rinkimo laikotarpį, suteikti teisę žmonėms pasirašyti ir elektroniniu būdu.

Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, tačiau praktiškai ši nuostata nėra taikoma. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad homoseksualių asmenų sąjungų teisinis sureguliavimas Tautai yra svarbus klausimas (tai liudija visuomenės susidomėjimas), tad referendumas būtų logiškas sprendimas.

„Dar nesubrendome kaip demokratinė valstybė, jeigu politikai žvelgia į piliečius kaip į statistinius vienetus, kurių balsas reikalingas kartą per kelerius metus rinkimuose. Dar nesame brandi demokratija, jeigu puolame menkinti savo piliečius, turinčius kitokią nuomonę, nei patys save pasodinę į sostą ir viešojoje erdvėje įsitvirtinę Tiesos ministerijos atstovai,“ – antradienį Seime rėžė G. Nausėda.

Prisidengę politinės lyderystės būtinybe valdantieji sąmoningai pamiršta, kad rinkimai yra tik viena iš demokratijos apraiškų, o jai būdingi ir kiti, ne mažiau svarbūs, elementai. Niekas nesugalvojo geresnės valdymo formos už demokratiją, tačiau ji yra veiksminga tik tuomet, kai gali pasireikšti visomis savo galimybėmis.

Prancūzų rašytojas ir politikas Alexis de Tocqueville XIX a. savo veikale „Demokratija Amerikoje” aprašydamas anuometę JAV teigė, jog individų politinis „išlaisvinimas“ neatnešė norimų rezultatų, nes žmonės liberalioje valstybėje pamažu tampa „užsidarę savo kiaute“, „trokšta prasimanyti lėkštų malonumų“, „gyvena tik savyje ir sau, ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės“. Pagaliau virš šių žmonių iškyla „beribė globėjiška valdžia“, kuri yra tėviška, tačiau jos tikrasis uždavinys „amžinai įkalinti juos vaikystėje“.

Tai tikslus dabartinės Lietuvos situacijos atvaizdavimas. Suklastota politinės galios „tėvystė“, kuri gviešiasi mūsų laisvės. Ar esame pajėgūs šios „tėviškos“ rankos atsikratyti?

laikmetis.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

.....>Ne į temą       2021-06-11 23:48

tema perelyg svarbi,kad pamiršus ją užsiimt lingvistika(kas taip pat yra ganėtinai svarbu). Prezidento pranešimas - Į S P Ū D I N G A S, netikėli kabyliau.Jei ką.

Ne į temą       2021-06-10 23:52

Tik norėjau paklaust ,kokia kalba parašyta ir kokia kalba (kaip) reikia perskaityti “Maxas Weberis” ir “Alexis de Tocqueville” ?

veisliniai ir kiemsarginiai       2021-06-10 22:07

politikai yra veisliniai - KGB ir Partijos šunyne išauginti ir išauklėti.
tauta yra “dvarniaškos” - su neaiškia kilme, partškolų nebaigusiais tėvais

Ehrmantraut       2021-06-10 16:21

tai, kad nėra jokio politinio elito kaip čia rašo, yra teritoriją administruojanti grupuotė.

Rekomenduojame

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt devintoji (gegužės 23) diena

Ramūnas Aušrotas. Kodėl siūloma keisti Tarptautines sveikatos priežiūros taisykles?

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Jei kas mane myli – VI Velykų sekmadienis

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt aštuntoji (gegužės 22) diena

Edvardas Čiuldė. Humetyno galios žaidimai

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma finišo tiesiojoje. Kas nutylima?

Mindaugas Kubilius. Sinodinio kelio kontroversija: ar tik vokiška? (II)

Linas Karpavičius. Jis laukiasi

JAV arkivyskupas S. Cordileone dėl abortų palaikymo uždraudė Atstovų Rūmų pirmininkei priimti šv. Komuniją

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt septintoji (gegužės 21) diena

Mastercard pristato kontroversiškus biometrinius mokėjimus, reikalaujančius veido skenavimo

Futbolininkas I. Gueye turės pasiaiškinti, kodėl praleido rungtynes, kuriose buvo reiškiamas palaikymas LGBTQ+ bendruomenei

Romualdas Žekas. Pastabos dėl sveikatos reformos

Jūratė Laučiūtė. Apie Liudvikos Pociūnienės „vertybes ir niekšybes“

Vytautas Radžvilas. Du paklausimai elektros „rinkos“ tema

Dvylika Viktoro Orbano taisyklių politinei pergalei

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt šeštoji (gegužės 20) diena

Andrzej Krajewski. Vakarų Europa bijo Ukrainos pergalės prieš Rusiją

Almanto Stankūno kalba akcijoje „Neaukokite piliečių „nepriklausomiems“ elektros tiekėjams!”

Virdžinijos apskrities mokyklos gali laikinai nušalinti nuo pamokų mokinius už „translyčiųv bendraklasių vadinimą tikraisiais vardais ir įvardžiais

Į Švediją atkeliavo beždžionių raupai

Nepriklausomi elektros tiekėjai - dar vieni spąstai visuomenei?

Vytautas Sinica. Visiems užsiimantiems politikos komentavimu verta kaskart savęs paklausti, kiek manyje Laurinavičiaus

Ramūnas Aušrotas. Ta pati mergelė, tik kita suknelė

Dominykas Vanhara. Dėl Mariupolio gynėjų

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt penktoji (gegužės 19) diena

NŠTA teigia: už rūpestį šeima – ir vėl kremlinių etiketės

Vytautas Sinica. Reikalavimas paprastas: valstybei neatiduoti sektoriaus nepriklausomiems tiekėjams ir nekurti rinkos iliuzijos ten, kur ji neįmanoma

Tatjana Aleknienė. „Akademikų“ tylėjimas

Edvardas Čiuldė. Banalybės bokštų architektonika. Universitetas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.