Bažnyčios socialinis mokymas

Tomas Viluckas. Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui

Tiesos.lt redakcija   2015 m. spalio 14 d. 17:08

17     

    

Tomas Viluckas. Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui

Kiekvienam skelbiančiam savo mintis viešumoje yra malonu sulaukti argumentuotos reakcijos. Esu pagerbtas, kad ir mano neseniai išreikštos mintys apie šiuo metu Vatikane vykstantį vyskupų sinodą šeimai sulaukė atgarsio iš gerbiamo daktaro Laisvūno Šopausko. Tuo labiau, kad procesų  vykstančių Bažnyčioje visuotiniu ir lokaliu lygmeniu analizavimas vis dar nėra įprastas reiškinys lietuviškoje viešoje erdvėje.

Noriu išsyk patikslinti du dalykus.

Pirmiausia, kadangi gerbiamas L. Šopauskas ne sykį savo svarstymuose apeliavo į mano asmeninę nuomonę, tai toliau dėstydamas mintis leisiu sau reikšti ne vien ekleziologinius ar pastoracinius argumentus, bet ir subjektyvius, kartais emocinius pastebėjimus.

Kitas dalykas – esu už santuokos neišardomumą, priešingu atveju, pats nebūčiau žengęs prie altoriaus. Tokia santuoka yra bet kokios bendruomenės tvarumo pagrindas. Bažnyčia negali išsiginti šio idealo, beje, to ji ir nesiruošia daryti.

Mano oponento kritika reikalautų išsamių analizių, kurių neįmanoma pateikti dėl interneto specifikos, todėl teks apsiriboti atsakymais į man iškeltus klausimus, kurių esminiai yra trys.

1) Būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

Pirmiausia, žmones sudarusius kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, joje auginančius vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą liežuvis neapsiverčia vadinti svetimautojais ir nusidėjėliais. Bažnyčia būdama surinkta iš nusidėjėlių negali savo narių rūšiuoti pagal etiketes ir tuo labiau kažką stigmatizuoti.

Pranašo Malachijo knygoje teigiama: „Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (Mal 2,16). Skyrybos yra kančios dauginimas šiame lacrimarum valle, „ašarų klonyje“, nes jos daužo gyvenimus, sukelia pasekmes, kurių neigiamas poveikis metų metais nesiliauja alinęs žmonių širdis.

Tačiau, kaip ir kiekvienas blogis, taip ir skyrybos, deja, būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji, bendrai paėmus, negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėlto, skyrybos nėra didžiausias blogis ir žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems toks pasirinkimas išpuola.

Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau. Ar eucharistinė sankcija išsiskyrusiems mažina blogį? Kai bažnyčioje komunijos metu matau kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų, einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus, – esu tikras, kad blogio nemažėja, net drįsčiau teigti, kad jis tarpsta.

Tokiomis akimirkomis jaučiuosi nejaukiai, nes tikrai žinau, kad nesu labiau nusipelnęs eucharistinės malonės, nei šie mano tikėjimo broliai ir sesės.

Negana to, esama akivaizdžios neteisybės situacijų. Kuo kalti jauni vyrai ir moterys, savo antrų pusių paprasčiausiai palikti gyventi vieni ir auginti vaikus, kuo kaltos smurtininkų, alkoholikų ar narkomanų antrosios pusės, negalinčios leisti trypti savo orumo, kuo kalti tie, kurie pamilo paliktus, išduotus, pažemintus žmones?

Jų vienintelė kaltė – jie viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi. Situacijos absurdiškumą paryškina, kad jei šie žmonės būtų taip elgęsi vogčiomis, tai jie turėtų galimybių dalyvauti Komunijoje, tačiau viešai prisiimdami atsakomybę yra baudžiami eucharistine sankcija, kuri pagal idėją turėtų grąžinti nusidėjėlį į doros kelią.

Tad eucharistinė sankcija yra disciplinarinio pobūdžio. Seniau (kai civilinė ir bažnytinė teisės buvo artimai susijusios) ji atskirdavo išsiskyrusįjį nuo bendruomenės, todėl turėjo preventyvų charakterį. Sekuliarioje visuomenėje ši sankcija netenka prasmės, nes dažnai baudžia tuos, kurie trokšta priimti Kristaus kūną, o vadinamiesiems „šiaudiniams katalikams“ eucharistinė praktika ir taip nėra svarbi.

Atgailos požymis – viltis. Atgaila Bažnyčios išmintyje vyksta trimis etapais – atsiprašymo, atleidimo ir sutaikinimo. Išsiskyrėliams taikoma eucharistinė sankcija iškraipo pačią atgailos esmę, nes eliminuoja atleidimo ir sutaikinimo etapus. Jokia atgaila negali tęstis keliasdešimt metų ar visą gyvenimą, nes taip taptų beprasme. Ji būtų tikslinga tik tuo atveju, jei įvyktų suklupusio brolio ir sesers sugrąžinimas į Komuniją.

Vadinamasis „pasitaisymas“ iš esmės reiškia, kad Bažnyčia iš antrą sykį susituokusių reikalauja… naujų skyrybų. Kita „išeitis“ – permanentinis lytinis susilaikymas po vienu stogu gyvenančiai porai yra utopinis reikalavimas negerbiantis Dievo sukurto žmogaus lytiškumo.

Paradoksas, bet, pavyzdžiui, vaikžudys, pedofilas ar prievartautojas, atlikęs nuoširdžią išpažintį, yra grąžinamas į Komuniją, o smurtaujančio vyro auka, jei pagaliau sutiko mylintį vyrą ir patyrė gydančią meilės galią, – ne.

Eucharistinė sankcija nuolatos susiduria su tokiais pastoraciniais nesusipratimais, kuriuos išspręsti būtina, nes, priešingu atveju, Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje.

Kadangi eucharistinė sankcija yra disciplinarinio, o ne dogmatinio pobūdžio, tai eventualūs pokyčiai pastoracinėje praktikoje nėra dialektiniai doktrinos atžvilgiu.

Pirmiausia Bažnyčios mokymas nušviečia siekiamybę, grožį ir idealą, o pastoracinius iššūkius galėtų deleguoti vietinėms bažnyčioms, kurios, atsižvelgdamos į jiems gerai pažįstamas sociokultūrines aplinkybes, įsiklausydamos, ką joms kalba Dvasia, priimtų sielų gerovei būtinus sprendimus.

Eucharistinės sankcijos panaikinimas priklausytų išimties, kurią taikytų vyskupas ar jo delegatai, sferai. Tai būtų erdvė pasireikšti vyskupo tėviško švelnumo matmeniui. Kiekvienas atvejis turėtų būti ištirtas atsižvelgiant į asmens perspektyvą, jo troškimą gyventi krikščioniškai, įsijungimą į bendruomenę.

Be abejo, eucharistinė sankcija turėtų išlikti tiems, kuriems tenka ryški atsakomybė už išgriautą šeimos židinį, o ją panaikinti būtų galima tik sulaukus tikrų atsivertimo vaisių. Deja, dabartinėje praktikoje, pavyzdžiui, smurtininkas, žlugus šeimai, gali komunikuotis, nors jo elgesys yra tikras papiktinimas.

Jėzaus skelbtas principas „šabas žmogui“ yra kertinis, jis parodo, kad asmens gerovė ir jo išganymas yra daugiau nei įstatymas, kad ir koks šventas jis būtų.

„Eucharistija – tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams“, – sako popiežius Pranciškus. Eucharistiją gauna nusidėjėliai, tarp kurių varžybos, kas vertesnis, atrodo tragikomiškai. Eucharistinė duona laužoma ant mūsų altorių, kad surinktų Tėvo vaikus į  Bažnyčios šeimą, savo simboliškumu yra itin artima tiems, kurių gyvenimus skyrybos sulaužė į gabalėlius. Nesipriešinkime Jėzaus troškimui: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

P. S. Kitame tekste atsakysiu į likusius du klausimus: ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu? ir ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą?

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Stasė S.       2015-11-11 20:09

Tokius kaip Anonimas, Jėzus vadino fariziejais, nes iš jo veržiasi pikti, tulžingi žodžiai. Dievas yra meilė; ten, kur nėra meilės, nėra ir Dievo.

Stasė S.       2015-11-11 20:05

Tomo žodžiai - iš širdies ir su meile. Ačiū.

Anonimas       2015-11-11 13:07

Jėzus Kristus viską pasakė -  ir apie santuoką, ir apie tokius viluckus…
Lk 18:8 Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“
Ne tikrai neras, nes viluckai ir pan. jau bus susikūrę savo tikėjimą, tokį koks jiems patiems patinka, nes jie yra protingenį net už patį Dievą. Ką jiems čia kažkoks Kristus? Jie geriau už Kristų viską žino.
O šiaip Šv. Paulius dėl visko perspėjo:
2Tes2 Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!
Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus,4 prieštarautojas, kuris sukyla prieš visa, kas dieviška ir šventa, ir pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu…Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės… visokios nedoros apgaulės tiems, kurie eina į pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo išganymui. 11 Todėl Dievas jiems siunčia galingą suvedžiotoją, ir jie tiki melu; 12 taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.

Bažnyčios mokymas: pagrindimo uždavinys (2)        2015-10-16 12:08

2 dalis

Taigi, Bažnyčios draudimas duoti šv. Komuniją svetimoteriautojams dar nereiškia nusidėjėlio pasmerkimą. Gi Bažnyčios istorijoje turime nemažai pavyzdžių, kai iki tol buvę piktadariai ir nusidėjėliai tapo Bažnyčios autoritetais. Prisiminkime, kad ir šv. Paulių, buvusį Saulių, kuris krikščionis persekiojo. Arba šv. Augustiną, dėl kurio atsivertimo jo motina šv. Monika meldėsi daugelį metų. Bet jie Bažnyčios autoritetais tapo ne todėl, kad savo laiku kenkė Bažnyčiai (gi Neronas taip ir netapo Bažnyčios autoritetu), ar kad toliau gyveno tokį patį gyvenimą. Jie atgailavo ir nuveikė didžius darbus.

Jei priimsime T. Vilucko teiginius, kaip teisingus, tuomet Overtono langai plėsis: Jei galima eiti prie šv. Komunijos susimetus, tai gal jaunimui galima irgi eiti prie šv. Komunijos gyvenant nesusituokus? Jei ir tas bus leistina, tuomet ar iš viso reikia tuoktis?

O ir kiti klausimai: ar galima priimti šv. Komuniją neatgailaujant tik dėl svetimavimo? Ar būtina iš viso eiti prie išpažinties, ar neužtenka gailėtis širdyje, kaip tą daro protestantai?

O jei T. Vilucko minimus asmenis asmenis pakeistume homoseksualais, kuriems valdžia ateityje leis “tuoktis”? Juk T. Vilucko argumentacija puikiausiai tinka ir tokiai “santuokai”.

Taigi, neturint kertinių moralinių akmenų, pradedant Bažnyčios mokymą keisti pagal dabartines gyvenimo realijas (o jos tokios yra iš dalies ir todėl, kad supaprastinai kalbant - klebonai sočiai gyveno, taip ir neišlysdami iš klebonijos. Argi ir dabartiniai Lietuvos vyskupai daug ir viešai kovoja su valdžios brukamomis amoraliomis ideologijomis?), rizikuojame, kad galų gale Bažnyčia taps savotišku teatru, rengianti apeigas, kaip dabar naujieji pagonys Lietuvoje tai daro, nors širdyje netiki taip, kaip savo laiku tikėdavo senovės pagonys.

O jeigu taip, tai kokia prasmė laikytis tokios Bažnyčios, kuri Kristaus žodžiai tariant - taptų druska, nustojusia sūrumo.

Bažnyčios mokymas: pagrindimo uždavinys (1)        2015-10-16 12:05

Štai puikios argumentacijos pavyzdys (“Nežiniuko” komentaras iš Propatria), gerai atskleidžiantis Tomo Vilucko išvadų loginį nepagrįstumą dėl jo daromų neformaliųjų loginės argumentacijos klaidų, pvz., apeliavimo į gailestį (lot. argumentum ad misericordiam).
Tam, kuris siekia atsakingai vadovautis Kūrėjo suteiktu protu ir ištirti, ar kalbami dalykai neprieštarauja Šv. Raštui ir Bažnyčios mokymui, apeliavimas į emocijas paprasčiausiai nėra pakankamas ir logiškai priimtinas.
“Nežiniukas” čia kalba apie Overtono lango spąstus, iš kurių ištrūkti į juos patekusiam labai sunku. Šis perspėjimas galioja ne tik politikams, bet ir intelektualams.

1 dalis

Žaviuosi Propatria redakcija, kuri spausdindama T. Vilucko straipsnį, parašė komentarą. Tokiu būdu redakcija išlieka garbinga visomis prasmėmis - ji atvira diskusijoms, bet kartu parodo savo požiūrį. O dabar apie straipsnį.

T. Viluckas, norėdamas pagrįsti savo teiginius, nutyli kai kuriuos momentus (nemanau, kad jis jų nežino). Jis kalba apie antrą kartą susituokusius. Leiskite paklausti: negi Bažnyčia reikalauja, kad žmogus per savo gyvenimą tuoktųsi tik VIENĄ kartą? Ar jau našliu tapęs asmuo negali antrą kartą tuoktis?

Žinoma, kad ne apie tokius asmenis T. Viluckas kalba. Tai kokia prasme jis kalba? Civiline, kuri leidžia daugpatystę (ne vienu metu, žinoma, bet vieną po kitos, n kartų). Ar kaip Lietuvos Konstitucinis Teismas išaiškino - šeimos sampratai užtenka prisirišimo, o tokie dalykai, kaip santuoka - yra neesminiai šeimos sąvokai.

Ar bažnytine prasme? Jei bažnytine prasme, tuomet jis negali nežinoti, kad Bažnyčia antrą kartą žmonių netuokia, kol yra gyvas kitas sutuoktinis. Taigi, T. Viluckas kalba apie civilinę santuoką (kurios supratimas su bažnytinės santuokos supratimu ne visuomet sutampa) ir nori, kad Bažnyčia būtų saistoma civilinių įstatymų santuokos srityje. Bažnyčios supratimu tie “antrą kartą susituokę” yra gyvenantys konkubinate, t.y. gyvena susidėję.

Taigi, jei T. Viluckas būtų kėlęs klausimą, ar gali susidėję eiti prie šv. Komunijos, tuomet gal jam pačiam būtų tapę aišku, kad straipsnis tokio stiliaus, kokiu jis dabar parašytas - iš esmės neturi prasmės.

Būtent, nutylėjęs Bažnyčios supratimą apie santuoką ir konkubinatą, T. Viluckas bando klausytoją sugraudinti pavyzdžiu apie vaikžudį, jam priešpastatydamas gyvenančius susidėjus. Ir vėl jis nutyli esminę atgailos dalį - vaikžudys iš tikrųjų gailėjosi, pagal galimybes atlygino skriaudą (jei įmanoma iš vis atlyginti tokio pobūdžio skriaudą), bjaurisi savo nuodėmę ir yra pasiryžęs daugiau to nedaryti. Iš kitos pusės - asmuo, nežadantis mesti svetimavimo nuodėmes. Taigi, šioje šviesoje kas geresnis - tas “blogasis” vaikžudys, ar “gerasis” svetimautojas? Gi T. Viluckas neteigia, kas geriau - ir toliau žudantis vaikžudys, bet einantis prie Komunijos, ar ir toliau svetimaujantis asmuo.

Būtent svarstant teologinius dalykus iš emocinės, o ne iš loginės pusės, mes patenkame į taip vadinamus Overtono langus (apie šį metodą galima pasiskaityti internete). Esant emociniam svarstymui, ištrūkti iš Overtono langų neįmanoma. Štai kodėl šis metodas yra idealus šiuolaikinei visuomenei paveikti. Vienintelis būdas ištrūkti iš Overtono langų - turėti moralinius kertinius akmenis, kurie yra nesvarstytini (panašiai, kaip yra saugomas kilogramo etalonas Paryžiuje - po dvigubu gaubtu).

C-fam       2015-10-16 10:41
VaidasVDS       2015-10-15 11:14

Jota,
rašyk šiek tiek aiškiau. Nemėgstu savanaudžių...
Šventraštis yra tikras. Jį tikrai parašė žmonės. Tik į jį įtraukti ir tikri Jėzaus mokymai, ir tai, ko Jėzus nesakė, kai kurios Jėzaus mintys (žodžiai) iškraipytos, į jį įtrauktos ir kai kurios neteisingai pačių Jėzaus apaštalų suvoktos nuostatos, taip pat asmeninės Pauliaus, Filono nuostatos. Bažnyčia 397 metais Kartaginoje galutinai apsisprendė, ką laikyti “Dievo žodžiu”, o ką ne. Nuo to laiko neva nieko negalima keisti.
Ir visai nėra nesvarbu, kur ir kiek klaidų buvo privelta. Svarbu yra tai, kad šventraštis išsaugojo pagrindines dvasines tiesas. Būtent jų pagalba žmonės gali gauti savo sielų išgelbėjimą, jei tų tiesų nuoširdžiai laikysis (o laikosi vis tik mažuma, bent pas mus).
Bažnyčia, kaip institucija, nėra nei ypatingai gera, nei bloga, nes ji sukurta šventraščio gynybai ir išsaugojimui. Jei užduosime klausimą, kas yra svarbiau, ar Dievas, ar bažnyčia (nesvarbu kokio tikėjimo), manau protingas atsakymas būtų - be abejonės Dievas. Su tuo gali sutikti atskiri tikintieji, tačiau bet kokia bažnyčia teigs, kad tik ji geriausiai išmano tikėjimo tiesas ir geriausiai pažįsta Dievą, o tai ir yra didžioji žmonijos problema. Ta proga ištrauka iš Apreiškimo, Urantijos Knygos:
“Tvirta religinė taika Urantijoje atsiras tik tada, kada visos religinės grupės savanoriškai atsisakys savųjų įsivaizdavimų apie dieviškąjį palankumą, dieviškąjį išrinktinumą ir religinę valdžią. Tiktai tada, kada aukščiausiuoju taps Dievas Tėvas, žmonės tikrai taps religiniais broliais ir žemėje gyvens religinės taikos sąlygomis.”
—-
Kas liečia Vilucko pasisakymą, tai jis pasisakė labai protingai, bet šiek tiek prieštaraujančiai krikščionybės (ir bažnyčios) dogmoms. Ir tai iššaukė fundamentalistų kritiką. Kaip fundamentalistai, jie iš esmės teisūs, bet iš tiesų tai ne visai. Ką tuo noriu pasakyti? Apie tai rašiau savo komentaruose pirmoje temoje, tad to nekartosiu…

Jota       2015-10-15 10:18

Niekas čia T. Vilucko neįžeidinėja, o pasakyti, kad jis ar kas nors kitas daugžodžiauja ar ką kita neteisinga yra parašęs, juk reikia, kaip ir pati p. Aurelija parašė savo nuomonę.

Visa esmė, kas su kokia nuostata kalba apie Bažnyčią ir jos reikalus. Vieni piktdžiugiškai vertina visa, kas joje vyksta blogo, ir skelbia per ruporą, esą jau krikščionybei galas arba kad Šventraštis netikras, siūlydami kokį nors sau naudingą variantą. Žinom, kas taip elgiasi.
Antri, kaip minėtasis T. Viluckas arba ir A. N. iš bernardinų (kurie labai paplovė Lietuvos bažnyčios pamatus) tiesiog pataikauja, padlaižiauja ir užkalba dantį. Man, pvz., t.p. nelabai patinka, kad, matydami Bažnyčios nuosmukį, tyli ir daugelis Lietuvos dvasininkų, laikydami tą tylėjimą paklusnumu.
Treti, tarp kurių, manau, ir visi geros valios Tiesos skaitytojai, laiko Bažnyčią sava, išgyvena dėl jos nesėkmių ir trokšta jai gero, nes kam tada išvis tikėti? Mes turim ne tik teisę, bet ir pareigą išdėstyti savo nuomonę apie tikėjimo ar Bažnyčios dalykus kitiems, taip skelbia Bažnyčios kanonų teisės kodeksas; o ir be jo skelbimo aišku, kad žmogus tiesiog neturi teisės tylėti matydamas bloga.


V. Ališausko N. Židinyje neskaičiau, bet lietrytyje jis rašė maždaug tokiu stiliumi: “Sinodas ragina įžūrėti žmogiškas vertybes, kurios homoseksualių porų gyvenime gali egzistuoti. Drauge norima nubrėžti pozityviąją pusę - vardan ko kuriama šeima” ... “Sinode vienas iš vyskupų yra užsiminęs, kad homoseksualioje partnerystėje esama tikrų žmogiškų vertybių - atsidavimo, pasiaukojimo, pagalbos vienas kitam, meilės”. Manau, čia komentarų nebereikia. Na, tokie viluckai gebėtų išsukti.

Ponas L.P. neturi jokios teisės popiežiaus Pranciškaus vadinti Antipopiežiumi, nes niekas jo tokiu dar nepaskelbė. Vienąkart su sarkazmu, kitąkart be sarkazmo ir t.t. Nors popiežius tikrai davė progų piktintis, pvz., kad ir priimdamas krucifiksą, prikaltą ant kūjo ir pjautuvo. Beje, bolševikų simbolį - kūjį, pjautuvą ir raudoną žvaigždę 1918 m. oficialiai patvirtino žydelis L. Trockis.
Popiežius Pranciškus esą atsiprašė “už visus Sinodo nesklandumus”.

Jei kam nepatinka mano komentarai, tai dar kartą pastebėsiu, kad aš čia nieko nesirengiu mokyti, pamokslauti ar siūlyti kokių nors savo išgalvotų ar šiaip sektantiškų dalykų. Tiesiog kviečiu laikytis to, ką Bažnyčia tradiciškai išpažino per amžius ir kas derinasi su Šv. Raštu. Ir atmesti, ką žydmasoniai (blogio simbolis) dabar krikščionims katalikams perša.

Aurelija       2015-10-15 7:43

Perskaičiau komentarus, ir nustebau, kad tiek daug piktų, įžeidinėjančių Tomą komentarų, kurie tikrai prasilenkia su Bažnyčios mokymu. Norėtusi tikėti, kad prie to Autoriaus įžeidinėjimo neprisideda tinklapio savininkai ir redaktoriai, nors iš to, kad komentarai tik į vieną pusę, galima daryti panašias išvadas, arba išvadą, kad žmonės taip gerai žianantys Bažnyčios mokymą, visiškai juo nesivadovauja savo gyvenime. Geros dienos!

Lietuvos vyskupai prieš vienalyčių partnerystę        2015-10-14 22:32

Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas kunigas Darius Trijonis apie tai, kad Katalikų bažnyčia nepritaria grupės Seimo narių siūlymui Lietuvoje įteisinti vienos lyties asmenų partnerystę:
„Siūlomo partnerystės modelio prilyginimas šeimai išplauna kertinius šeimos struktūros elementus, darančius šeimą visuomenės ir valstybės pagrindu.“
(http://www.tv3.lt/naujiena/828950/kataliku-baznycia-homoseksualu-partneryste-menkintu-seimos-samprata)

V. Ališauskas vs Katalikų bažnyčia?        2015-10-14 22:24

Vytautas Ališauskas. Laiškas Redaktoriui (Naujasis Židinys-Aidai, 2013/5):
“Tai, ką turime – ilgo proceso rezultatas, šeimos institucija nelygu Maironio pilis vis smarkiau byra gal jau nuo kokių 1980 m. ir CIVILINĖS PARTNERYSTĖS ĮSTATYMĄ TEKS PRIIMTI NE NORINT GRIAUTI ŠEIMĄ, O GELBSTINT JOS LIKUČIUS.” - tekstas didžiosiomis raidėmis teiktinas kaip demagogijos iliustracija ir “Svogūnų Lietuvos” prizui laimėti.
(http://www.nzidinys.lt/files/various/NZ-A 2013 nr 5 Alisausko txt.pdf)

Letas Palmaitis       2015-10-13 14:05

Ponas Viluckas gražiai padaugžodžiavo. Priimant jo argumentus, darosi neaišku, kodėl neminima, jog daugeliu Vilucko minėtų atvejų ne Svč. Sakramentas turi būti teikiamas išsituokusiems, bet Šventasis Sostas galėtų teikti legalias skyrybas, nes Popiežius turi tokią galią. Be abejo, tam reikalinga speciali komisija, pateikianti rekomendacines išvadas, arba net dviejų pakopų komisijos - vietos vyskupo, o toliau - Vatikano. Suprantama, tam reikės praplėsti išsituokimo sąlygas, tačiau toks išsituokimas vis tiek bent formaliai liks išimtimi dėl visiškai aiškių ir nepanaikinamų Viešpaties žodžių “kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja”. Beje, nepasakyta, jog svetimauja, jei atleido dėl ištvirkavimo ir vedė kitą.
Santuokos ryšys tikrai neišardomas. Tad jei kas (tegu ir Šventojo Sosto leidimu) vedė antrą kartą, tas tik įgijo antrą sutuoktinį. Suprantama, krikščioniška etika neleidžia vienu metu turėti vedybinius santykius su dviem sutuoktiniais - su pirmuoju jie liks nutraukti. Tačiau, jei abudu JAU TURI VAIKŲ, absurdas teigti, neva pirmasis nebe sutuoktinis: šiuo atveju akivaizdu, kad jiedu VISAM LAIKUI (net po mirties!) jau yra sujungti fizine giminyste!
Visos šios diskusijos su p. Vilucku yra veidmainystė:
oficialaus Vatikano atstovo spaudai pareiškimas, kad Antipopiežiaus susitikimas su Kim Davis nereiškia jo pritarimo poelgiui ... = šv. Justino, šv. Perpetujos, šv. Felicijos ir šimtų šventųjų kankinių, tikrų fundamentalistų, atsisakiusių vykdyti antikrikščionišką valstybės įstatymą, pastato Antipopiežių už krikščionybės ribų, o dabartinį Sinodą apšviečia kaip eilinę akciją išduodant krikščionybę globalistiniam šeimos naikinimui vardan manipuliacijų masėmis ir planetos gyventojų skaičiaus mažinimo. Todėl iš tikrųjų Sinodas dabar svarsto būtent faktišką šeimos neišardomumą. Šeimos neišardomumo pakirtimas tik pradžia: už jo, be abejo, jau šmėkščioja ir “netradicinės “santuokos”” (“Gerbkime vienos lyties poras, auginančias [juvenalinės justicijos iš beturčių atimtus] vaikus”, “Mes negalime daugintis kaip kralikai”, “Bet koks fundamentalizmas yra blogai” - citatos iš Antipopiežiaus. Nedrįstu jo asmeniškai užgauti: geras žmogus prisipažino, kad bijo skausmo, o kas garantuoja, kad masonų gydytojai už “netinkamą elgesį” ne"gydo” jo Vatikane haloperidoliu?).

Nieko konkretaus       2015-10-13 8:39

Išsisukinėja, ir tiek. Tuščia tokios kalbos, kuriai tik svarbu apeiti ir kazuistika apipinti Dievo įsakymą.

Kvapelis       2015-10-13 7:56

Vistiek nuo Vilucko išvedžiojimų atsiduoda kvapeliu. Be šio kvapelio negalėtų pakliūti į LRT ir nespausdintų visokie 15min ar LR. Tikriausiai Viluckas neskaitė vieno žydelio straipsnio “idioto šypsena”, kurio daug minčių apie emigrantus galima pritaikyti jo apmąstymams apie santuoką. Kai pradedi ieškoti užuojautos ten, kur jos nereikėtų, tiesiog pats pradedi skatinti priežastis, kodėl tos negerovės suvešėjo.

Apuokiukas       2015-10-13 6:42

Kaip T. Viluckas jaučiasi, ,,kai bažnyčioje komunijos metu” mato ,,kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų, einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus”, jau supratome. O kaip T. Viluckas jaučiasi, kai bažnyčioje mato einančius komunijos tuos kurie gyvena antroje santuokoje ( iš kurių pirmoji sudaryta santuokų rūmuose, o antroji bažnyčioje ). Aš asmeniškai - ne visai jaukiai ( nors ir suprantu, kad negalima smerkti ir teisti ). Beje, kažkada kalbėjau su išsiskyrusiu bendradarbiu - trijų vaikų tėvu. Tai tas sakė, kad dabar gali vėl vesti ir netgi bažnyčioje ( kadangi bažnyčioje dar nebuvo vedęs ), reikės tiktai pasakyti, kad tuos 15 metų svetimavo…

neįtikino Viluckas       2015-10-13 6:33

kažkaip neskaniai kvepia, kai blogį norima pateisinti teisingumu ir gėriu

Galima "nemėgti" logikos       2015-10-13 5:05

bet kam su ja pyktis?..

Rekomenduojame

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

COVID-19 metu pertrauką turėję virusai sugrįžo – ir elgiasi netikėtai

„KyivPride“ pareikalavo atleisti Arestovičių dėl pareiškimų apie LGBT asmenis, o jis atsakė

Kazimieras Garšva. Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose diskriminuojami lietuviškų gimnazijų mokiniai

Karas Ukrainoje. Šimtas aštuonioliktoji (birželio 21 diena)

Vytautas Radžvilas. Kada atsitiesime? – Kai sugrįžime į savo istoriją

Dominykas Vanhara. Nekilnojamojo turto mokesčio logika vis dėlto egzistuoja

Edvardas Čiuldė. Ar Putinas bus pakartas po mirties?

Ramūnas Aušrotas. Schema „pagalba mainais į ideologiją“

Karikatūristo žvilgsniu. Vakarų parama Ukrainai

Britų tyrimas: 99 proc. susirgusių beždžionių raupais buvo homoseksualai

Karas Ukrainoje. Šimtas septynioliktoji (birželio 20 diena)

Niujorko teisėja nusprendė, kad žydų universitetas nėra religinis, privalo pripažinti LGBT studentų klubą

Įstatymus kuria nebe Seimas, o teismai. Įteisinsime ir raidę „Ł“

Kastytis Braziulis. Britai siekia kurti trijų jūrų sąjungą, o Senoji Europa nepatenkinta nauju konkurentu

Karas Ukrainoje. Šimtas šešioliktoji (birželio 19 diena)

Lyčių ideologijos diegimas yra prievarta prieš vaikus – D. Trumpas

Kard. S. Tamkevičius SJ. Dievo meilės slėpinys – Devintinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.