Tomas Viluckas: „Lietuvoje kuriama baimės atmosfera“

Ramutė Bingelienė   2013 m. sausio 22 d. 20:51

0     

    

Tomas Viluckas: „Lietuvoje kuriama baimės atmosfera“

Kaip pakomentuotumėte pastarųjų metų valdžios siekius pasitelkus teismus vis labiau siaurinti visuomeninio veikimo, pilietinės pozicijos raiškos erdvę? Čia aš turiu omeny ir vis dar vykstantį Elenos Narkevičiūtės bei jos motinos teisminį persekiojimą, ir aktyvių piliečių, visuomenininkų Rimos Štefanės, Linos Šulcienės, Dariaus Kuolio teismų „neskundžiamas nutartis“ bausti juos už pilietinės pozicijos raišką meninėmis akcijomis?

Visa tai reikėtų vertinti kaip politinę slinktį nuo pilietinės visuomenės link valdomos teisės, kai teisės ir teisėsaugos institucijos pasitelkiamos kaip instrumentas užkardyti piliečių aktyvumą, tuo būdu labiau stiprinant valstybines galias, kuriomis maskuojasi politinės ir verslo grupuotės. Ir taip Lietuvoje toliau žlugdomas pilietiškumas, nes bet kokios pilietinio veikimo apraiškos imamos traktuoti kaip antivalstybinė veikla. Tai daroma prisidengiant tuo, kad pažeidžiama viešoji tvarka, nors mes aiškiai matome, kad iš principo viešoji tvarka jūsų minėtais atvejais nė kiek nuo to nenukentėjo. Bet kažkam pasirodė, jog tai yra išsišokimai, ir rezultatas yra toks, kokį turime. Bet kokios pilietinės apraiškos yra vertinamos kaip kenkėjiškos. Ir taip kuriama baimės atmosfera – jeigu kažkas kažką ima daryti, jis iškart marginalizuojamas. Tuomet piliečiams lieka „išmintingai“ tylėti bei palikti viešas erdves pasireikšti tikriems marginalams.

Ir jei toliau tokių visuomenės veikėjų kaip Darius Kuolys ar tokio pilietiškai aktyvaus jaunimo kaip, pavyzdžiui, Elena Narkevičiūtė, veiksmai bus rodomi ir traktuojami kaip marginalūs, žiniasklaidoje ir kitur bus kuriamas vaizdas, kad jeigu eini pareikšti savo pozicijos viešoj erdvėj, tai tu esi marginalas, tuomet kalbėti apie pilietiškumą nebėra prasmės.

Kokią matote išeitį šioje situacijoje, kai viešojo veikimo erdvė taip kryptingai siaurinama, o joje veikiantys asmenys visaip marginalizuojami?

Pirmas svarbus dalykas: svarbu, kad visuomenė žinotų, kas vyksta, kad ji matytų tų veiksmų absurdiškumą. Ir čia kol kas yra tikriausiai vienintelis kelias – kuo didesnis viešumas. Eiti teisiniu keliu, kad ir Dariaus Kuolio bei kitų panašių bylų – Rimos Štefanės ar Linos Šulcienės – atveju, tampa beviltiška, nes mes matome, kad priimami „neskundžiami sprendimai“.

Antras dalykas – reikia kalbėti ir mąstyti apie tai, kad prasidėtų – kiek įmanoma – pozityvesnių pilietinių judėjimų jungimasis. Ir – pabrėžiu – nebūtinai į vieną kokią organizaciją, bet į tam tikrus darinius, kur būtų galima kalbėti vienu balsu. Dabar visuomeninės pilietinės pozicijos fragmentuotos (beje, šie procesai būdingi visai posovietinei erdvei). Kad ir kaip mums tai nemaloniai skamba, jie yra panašūs į Rusijoje vykstančius procesus, o tai reiškia, kad mes turime posovietinės erdvės problemas: stiprinamos valstybinių institucijų galios, o visuomeniniai, pilietiniai judesiai marginalizuojami – toks procesas būdingas visai posovietinei erdvei. Rezultatas – pilietinės grupės, judėjimai suskaidomi į fragmentus ir tokioje situacijoje jų balsas dar labiau negirdimas. Štai kodėl reikalingas tam tikras „skėtinis“ darinys – apskritas stalas, kad įvairioms pilietinėms struktūroms būtų galima tokias problemas kelti vienu balsu ir, kiek įmanoma, šitas balsas turėtų skambėti viešoje erdvėje bei informuoti visuomenę apie vykstančius procesus.

Ir dėl Elenos Narkevičiūtės atvejo esama paralelių su Rusija: visai neseniai Rusijoje paaugliai, gatvėje pradėję sniego mūšį – flashmobą, policijos buvo išvaikyti kaip viešosios tvarkos pažeidėjai. Paprasčiausiai bijoma bet kokio jaunų žmonių susibūrimo – netgi nekalto pažaidimo sniego gniūžtėmis. Ir kai mes matome, kaip Europos Sąjungos valstybėje yra persekiojama mergaitė, ravinti žolę, dalyvaujanti pilietinėje akcijoje, kaip persekiojama jos šeima, tai mes atsiduriame kreivų veidrodžių karalystėje ir įgauname policinės valstybės bruožų.

Ką tokioje situacijoje galima kalbėti apie pilietiškumą, jo ugdymą? Juk tai reiškia tik viena – jaunimas turi būti klusnus, nekelti balso, negali turėti savo nuomonės apie šalyje vykstančius procesus, antraip jis gali būti nubaustas. Tokiu atveju jaunas žmogus, matydamas šiuos absurdus savo šalyje, gali savęs klausti: koks yra čia mano vaidmuo? Aš neturiu jokio balso, jokių galimybių (išskyrus komentarus internete ar „Facebooke“) reikšti savo poziciją – juk nepaklusęs būsiu nubaustas.

Šitas atvejis ir yra toks, dėl kurio visuomenės veikėjai kelia balsą. Negalima su tuo taikstytis, nes tai reiškia ne tik užleisti, prarasti kokią nors savo poziciją, tai reiškia prarasti savo jaunąją kartą kaip pilietiškai aktyvią.

Ačiū už pokalbį.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.