Tomas Tomilinas. Norvegijos parlamentaras: lietuviai bijo būti šalies šeimininkai ir ginti savo žemę

Tiesos.lt siūlo   2014 m. sausio 20 d. 17:58

8     

    

Tomas Tomilinas. Norvegijos parlamentaras: lietuviai bijo būti šalies šeimininkai ir ginti savo žemę

Bernardinai.lt

2013 metų pabaiga, Oslas. Norvegijos parlamento narys Peras Olafas Lundteigenas žymi užrašų knygutėje savo pirmąją užsienio kelionę 2014 metais, vos kelios dienos po Naujųjų šventės. Visad darbštus parlamentaras negailės atostogų, savaitgalio ir keliaus į Lietuvą darbinio vizito. Tačiau jis vyks ne į Lietuvos Seimą. Jis prašo manęs padėti susitikti su paprastais žmonėmis – mieste ir kaime, darbininkais, jaunimu. Jį domina ne oficialios kalbos ir išorinis svetingumas. Daug kadencijų dirbęs Norvegijos parlamente, Socialinių reikalų komiteto narys nuoširdžiai nori suprasti, kodėl lietuviai masiškai su šeimomis bėga iš savo šalies.

Norvegija tapo pagrindiniu lietuvių emigrantų tikslu ir baigia nukonkuruoti Didžiąją Britaniją. Kodėl jie neretai sutinka dirbti vergiškomis sąlygomis, gyvena po tiltais, vagonėliuose, tuo tarpu oficiali informacija, kuri pasiekia norvegus iš Lietuvos, neša žinią, kad mes esame sėkminga šalis: Baltijos tigras, darome geras reformas, mūsų Prezidentė rūpinasi Ukrainos reikalais… Kartu su parlamentaru keliauja patarėja, žmona ir Oddas Haldgeiris Larsen, didžiausios Norvegijos profsąjungos „Fagforbundet“ pirmininko pavaduotojas. Šis straipsnis – tai bendravimo su svečiais kelionės po Lietuvą metu mintys, įspūdžiai ir išvados.

Vizitas prasideda Norvegijos ambasadoje Lietuvoje, kur svečiams pateikiama bazinė informacija apie mūsų šalį, surengiami keli susitikimai su mokslininkais, profsąjungomis bei verslininkais.

Emigracijos šaknys ir vaisiai

Mūsų šalies pareigūnai, įvairių partijų vadovai sutaria, kad Skandinavija yra tas regionas, kuris turi būti mums pavyzdys. Kairiesiems Skandinavijos šalys yra realiai veikiančio liberalaus socializmo pavyzdys, dešiniesiems malonu, kad laisva rinka, konkurencingumas gali būti suderinamas su stiprios valstybės idėja.

Tuo tarpu mes Lietuvoje turime europietiškus įstatymus, daugiau ar mažiau nepriklausomus teismus, mūsų žiniasklaida nepriklauso vienam savininkui ir nėra tiesiogiai pavaldi politinei valdžiai, iš sovietinės sistemos paveldėjome nemenką socialinių paslaugų skaičių, bet yra esminis Lietuvos visuomenės skirtumas nuo Vakarų, kuris neleidžia padaryti kokybinio šuolio. Ir tai ne investicijų stoka, kaip mėgsta sakyti vien rinką matantys politikai. Ir net ne korupcija. Lietuvos visuomenė vis dar yra valdoma ir nemoka valdyti savęs. Tikroji pilietinė visuomenė, įvairiems interesams atstovaujančios organizacijos – ypač atstovaujančios darbuotojams – yra negausios ir silpnos. Realių kolektyvinių derybų dėl atlyginimų nėra, algos mažiausiai uždirbančių grandyje nesikeičia dešimtmečiais. Tradicijos suburti bendraminčius, kurti kooperatyvą ar rinkti parašus peticijai, organizuoti rimtą protestą – tik atsiranda.

Paradoksalu, bet stipriausia Lietuvos pilietinės visuomenės grandis šiandien – tai emigrantų socialinis tinklas. Jauni žmonės, baigdami mokyklą, turi daugiau ryšių, pažinčių, pasiūlymų Londone ar Osle nei Lietuvoje. Tai rodo ir mokslininkų tyrimai, kurios norvegų svečiams pristatė Socialinių tyrimų instituto atstovas Karolis Žibas. Anksčiau žmonės išvykdavo išskirtinai dėl ekonominių priežasčių, o šiandien vykstama dėl kitų priežasčių.

Plačiau apie Pero Olafo bendravimą su mokslininkais ir Lietuvos profesinėmis sąjungomis skaitykite žurnalistės Ramunės Motiejūnaitės-Pekkinen straipsnyje.

Komunizmo šmėkla stumia laukinio kapitalizmo link

Jauna parlamentaro patarėja, keliaujanti kartu Cathrine Amundsen: „Skirtumai tarp žmonių jūsų šalyje tiesiog rėžia akį.“ Per dvidešimt metų vieni pasiekė fantastiškų aukštumų, uždirbo milijonus, o kiti – vis dar negali ištrukti iš skurdo gniaužtų, nors turi išsilavinimą, norą dirbti ir bet kurioje kitoje šalyje puikiai prisitaiko.

Tam tikra prasme valstybė yra patinėje situacijoje – lietuvis gali, bet nenori dirbti savo šalyje, smulkus verslininkas nori, bet negali mokėti daugiau savo darbuotojui, o valstybė nežino, kaip jiems padėti. Susidaro įspūdis, kad laukiama naujos kartos, jog dabartinė karta jau pasmerkta ir verslo, ir valdžios. Tačiau būtent toks požiūris sukuria dar didesnių problemų. Valstybė negali toleruoti vis didėjančio atotrūkio. Tai tikrai ne skandinaviška.

Skandinavijos politinio modelio esmė – turtingojo atotrūkis nuo mažiausiai uždirbančiojo mažinamas politinėmis priemonėmis. Tai vertybė, kuri leido skandinavams pasiekti tokių aukštumų. Anot Cathrine Amundsen, atrodo, komunizmo šmėkla vis dar nulemia jūsų politinius sprendimus ir neleidžia stabdyti laukinės rinkos savivaliavimo. Pažinę sovietinės sistemos neigiamas pasekmes, jūs vis dar inertiškai „kovojate“ prieš ją, nors iš tikrųjų kuriate kitą baisų kraštutinumą – amerikietiško tipo laukinį kapitalizmą. Geriausia to iliustracija – vadinamieji „danų“ kiaulynai (vieną iš jų aplankėme kartu su Peru Olafu Lundteigenu). Juk kitaip nei tragedija šios „investicijos“ nepavadinsi.

Kelionė į Ignaliną – Skandinavijos link

Pirmasis Pero Olafo Lundteigeno ir jo komandos kelionės tikslas – Ignalina. Tarp visų Lietuvos savivaldybių čia daugiausia Skandinavijos ir mažiausiai – JAV. [...] Meras Bronis Ropė pristato svečiui Ignalinos savivaldos sprendimus, kurie dažnai smarkiai kertasi su Vilniaus ir Briuselio norais. Pasitikėjimas meru ir jo komanda, reiškiamas per rinkimus, – milžiniškas. Maksimali sprendimų ir socialinių paslaugų decentralizacija – tai išskirtinis Ignalinos rajono bruožas, kuris domina svečius iš Norvegijos. Jei trūksta pinigų – bendruomenės sprendžia, kaip taupyti, net jei iš Vilniaus atkeliauja paliepimas uždaryti kaimo mokyklą ar nutraukti kokios nors paslaugos finansavimą.

Savivaldos funkcijas Ignalina atlieka nepriekaištingai – čia sukurtas masinės namų renovacijos modelis, kuris gina gyventojų, o ne bankų interesus. Renovacija vykdoma kolektyviai, pagrindinė atsakomybė tenka ne buto savininkams, kaip to norėjo konservatoriai ir liberalai, o savivaldybei. Būtent tai primena Skandinaviją. Čia, be to, mažiausios komunalinių paslaugų kainos, nes netikima garsiojo sostinės mero ir dalies Vilniaus ir Briuselio valdininkijos mitais apie privatizacijos „naudą“.

Ir tai skandinaviška: jei bendruomenė susitvarko pati su savo turtais ir įmonėmis – kam jas privatizuoti ir atiduoti pelną pašaliniams? Tačiau iš Ignalinos mero pozicijos nesukursi Skandinavijos Lietuvoje. Dėl aukštai sėdinčių valdininkų ir silpnų politikų esame smarkiai besicentralizuojanti šalis, uždarome mokyklas ir kultūros centrus rajonuose, išparduodame visuomeninį turtą, mokame išmokas ūkininkams už tai, kad tie nedirbtų žemės, aklai vykdome vis labiau tarptautinėms korporacijoms tarnaujančio Briuselio nurodymus. [...]

Bendradarbiavimas tarp partijų sprendžiant Lietuvos emigracijos problemą

Peras Olafas Lundteigenas Ignalinoje taip pat susitiko su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovu Ramūno Karbauskiu. Svečio atstovaujama Norvegijos Centro (kitaip dar vadinama Žaliųjų) partija jau kelerius metus bendradarbiauja su LVŽS. Tai – ideologiškai giminingos partijos, aktyviai siekiančios panašių tikslų savo šalyse.

Ramūnas Karbauskis pasakojo svečiui apie svarbiausią sąjungos keliamą tikslą – iškelti švietimo ir kultūros politiką iš podukros pozicijos į pirmojo valstybės prioriteto lygį. Anot R. Karbauskio, jei norime, kad dabartiniai vaikai suaugę norėtų dirbti, imtis verslo, tausoti gamtą ir kurti šeimas Lietuvoje, turime keisti jų mąstymą, turime formuoti pozityvų požiūrį į save ir savo aplinką, o tai reiškia, kad reikia labai daug investuoti į švietimą. Net jei šiek tiek pataupytume ir nestatytume tiek daug naujų greitkelių – žmonės, atsakingi už ateities kartos ugdymą, turi gyventi oriai.

Peras Olafas Lundteigenas pabrėžė, kad Norvegijos Centro partija laikosi panašios nuomonės ir visoje Norvegijoje stengiasi gaivinti kultūrinį bendruomenių gyvenimą, neleidžia kitoms politinėms jėgoms sutelkti dėmesį tik į sostinės reikalus. Tačiau Peras Olafas Lundteigenas pabrėžė, kad bet kokio provincijos kultūrinio gyvenimo pagrindas – ekonominis žmogaus savarankiškumas. Kaip ir Lietuvoje, žmonės Skandinavijoje bėga iš provincijos į miestus dažniausiai todėl, kad negali išgyventi iš darbo pajamų. Todėl Centro partijos tikslas – sudaryti kuo palankesnes sąlygas žemdirbiams gauti pajamų gaminant sveiką ir natūralų maistą. Būtent gamintojo ūkininko, gyvenančio su savo šeima kaime, modelis – tai vienintelis kelias stabdyti Norvegijos kaimo gyventojų mažėjimą. Parlamentaras savo pažiūras gina ir savo pavyzdžiu – pats turi nemažą gyvulių bandą ir kartu su žmona bei sūnumis ūkininkauja.

Referendumas dėl žemės – unikalus šansas ištaisyti klaidas

Paskutinis parlamentaro kelionės sustojimas – atokus Zarasų rajono Samanių kaimas. Mus priima Gintario Petrėno šeima. Darbštūs ūkininkai rodo galvijų bandą, ūkį, paruošia lietuvišką vakarienę ir pasakoja apie gyvenimą. Perą Olafą domina viskas: kaip pasikeitė Lietuvos ūkininkų gyvenimas po stojimo ES, kaip veikia išmokos, kokios šeimos pajamos, kokie santykiai su produkcijos perdirbėjais, ar turi sunkumų perkant žemę ir t.t.

Apsilankyti Gintario šeimoje pasiūliau ne atsitiktinai. Būtent šis kuklus Zarasų rajono gyventojas, penkių vaikų tėvas, buvo vienas iš garsaus Zarasų rajono bado streiko organizatorių, kai Švietimo ministerija kartu su rajono valdžia bandė uždaryti kelias kaimo mokyklas. Prireikė kone dešimtmečio ir milžiniškų tokių Lietuvos provincijos žmonių kaip Gintaris pastangų, kad masinis kaimo mokyklų uždarymas kiek sustotų, o Vyriausybė skirtų kaimo kultūros židiniams bent minimaliai dėmesio. Gintaris taip pat savo pavyzdžiu rodo, kaip naudoti apleistą žemę – jo nauja mėsinių karvių ir bulių banda ganosi laisvėje net žiemą, maitinasi natūralia žole, nors tarp ūkininkų vyrauja industrinės Europos diktuojama „mada“ didinti uždaras fermas, maitinti karves dirbtiniais pašarais su GMO.

Paklaustas apie Europos Sąjungos įtaką jo šeimos gerovei, Gintaris atsako – situacija prieš ir po stojimo yra panaši. Smulkiam ūkininkui išgyventi sunku, bet Europos Sąjungos nereikia nei demonizuoti, nei idealizuoti. Daugybė klaidų buvo padaryta stojant į ES. Buvo mokami pinigai už tai, kad ūkininkai nedirbtų, o dabar sunku rasti norinčių ir galinčių gaminti produkciją. Labai daug apleistos žemės, bet ūkininkui nusipirkti žemės – beveik neįmanoma, o kai tik bus leista pirkti užsieniečiams situacija dar pablogės. Gintario šeima laukė kone dešimtmetį, kad galėtų šiek tiek padidinti savo dirbamos žemės plotą. Todėl Gintaris aktyviai remia referendumą dėl žemės pardavimo draudimo. Laisva konkurencija, bendra Europos rinka – gražiai skambantys žodžiai, kurie Lietuvos kaimui dažniausiai reiškia stambėjimą, emigraciją ir nedidelio šeimos ūkio išnykimą. Gintaris bando eiti prieš srovę.

Paklaustas apie lietuvių norą peržiūrėti susitarimą su ES dėl žemės pardavimo, Peras Olafas Lundteigenas komentuoja: „Lietuviai turi pasirinkti, ar leisti valdyti savo šalies žemę užsienio įmonėms, ar imtis visų įmanomų priemonių, kad brangiausias turtas – derlinga žemė – priklausytų Lietuvos piliečiams.“

Užsieniečiui dėl žemės pardavimo viskas aišku. O mums?

Bernardinai.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

prisiminkime       2014-01-22 0:11

Argi “Mažeikių naftos” pardavimas už 1 litą buvo geras sumanymas? Tai gal ir dabar išlaikykime žemę, nekirskime šakos, ant kurios sėdime.

Reikia rinktis       2014-01-21 13:23

prie seimo.

uola       2014-01-21 9:12

Lietuva tai žemdirbių senas kraštas,todel ir žemes ūkio gaminiai turi didelę paklausą.Jau 23 metai kaip vyriausybes rūpesčių nesuperkama iš žemdirbių užaugintos gerybes,jas užaugines ūkininkas turi relizuoti pats savo jegomis,o kur eksportuosi kad tam reikalinga užsienio kalba,dideli stabilus produkcijos kiekiai juridines-komercines žinios.Tuos veiksmus valstybese atlieka ž.ū.dapartamentai,ministreijos,jie samdo komersantus,pajungia užsienio ministerijas.CCCP laikais nors buvo planinis ūkis vyriausybes rupečių buvo superkamos daržoves,kiaules,jaučiai karves jų prieauglys,triušiai,avys ir kitą,  net kailiai.Šiandiena nuo šių pagrindinių žemes išaugintų gerybių relizavimo yra save vyriausybe atsileidusi.Todel ir turedami pieno fermas ūkininkai savo sūnūs išleidžia duoneliauti į Vakarų šalys.

Kegebe       2014-01-21 0:11

Lietuviai nebijo ir nori buti zemes seimininkais,tik gaila,kad nera saziningu rinkimu,o valdzia uzgrobe svetimtauciai ir toliau Lietuva naikina.Kazka reikia daryti ,kad butu pakeista VRK,juk mes visi matome ,kad ten sedi pries LT nusistate asmenys…Idomu ,kieno anukai ten?

Šeimininku       2014-01-20 23:13

būti,reikia viską mokėti,suprasti,taupyti,galvoti,ką gali sau leisti. Valdžioje-partiniai statytiniai,nieko daugiau nemoka,tik pliurpti,padlaižiauti,ginčytis
Visą ūkį sugriovė,tik stato prekybos centrus.Dar kvartalai apsukrių ponų rūmų
atsirado pačiose gražiausiose vietose,prie jūros,ežerų.

kad       2014-01-20 21:42

protingi mato problemas beveik tas pačias,suinteresuoti ir gobšūs nori tik naudos savam ratui.

skirtumai       2014-01-20 20:33

žinome, kad Norvegija mums - svajonių šalis. Bet matote, ji - ne ES narė. Ji pati sau šeimininkė, jokie ES biurokratai - stambiojo kapitalo tarnai - jai nenurodinėja. O mums nurodinėja ir nurodinės, nieko mes nepadarysime. Kol visiškai suvalgys ir apie tokią kadaise buvusią Lietuvą mūsų anūkai jau tik vadovėliuose skaitys. Carai su bolševikais nesuvirskino, paspringo, o šitie, ko gero, platesnes gerkles turi

Labai vertingos       2014-01-20 19:43

svečio mintys.Sakoma,kad iš šono geriau matyti.


Rekomenduojame

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.