Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Kultūros, kalbos, istorijos politika, Liustracija ir desovietizacija

Tomas Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą

Tiesos.lt siūlo   2017 m. lapkričio 4 d. 0:50

6     

    

Tomas Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą

Alkas.lt

Didelis ažiotažas kilo dėl kelių šmeižikiškų tezių apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, išsakytų „rašytoja“ prisistatančios viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės. Šiandien jis netikėtai baigėsi pačios „rašytojos“ prisipažinimu melavus ir nelabai nuoširdžiu atsiprašymu.

Trauktis nebebuvo kur: žiniasklaida atkreipė dėmesį net į jos prašymą Lietuvos kultūros tarybai skirti 600 eurų mėnesinę stipendiją tolesniems „tyrimams“ ir konkrečiai – knygos „Nusikaltimas ir tyla“ rašymui. Šitoks dėmesys R. Vanagaitės finansiniams reikalams, po kurio kilo grėsmė, kad stipendiją ji matys kaip savo ausis, nebepaliko kitos išeities. Nors pastarosiomis dienomis kritikuota R. Vanagaitė buvo daug kartų, dabar ji nusprendė staiga atsižvelgti į tiek kartų atkakliai neigtą realybę ir atsiprašyti. Tą ji padarė praėjus trims valandoms po to, kai „Lietuvos žinios“ paskelbė apie jos pretenzijas gauti minėtą stipendiją.

Vertėtų vis dėlto atkreipti dėmesį, kad minėtos R. Vanagaitės „klaidos“ atsirado anaiptol ne be iš anksto padarytų paruošiamųjų darbų. Ir kad atsitraukimas nuo savo tezių apie A. Ramanauską-Vanagą įvyko iš esmės dviem etapais. Pirminiuose kaltinimuose skambėjo iš esmės dvi pagrindinės tezės: 1) E. Zurofas neva turi kažkokių duomenų apie A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudyme; 2) ne toks jau didvyris ir Vanagas kaip partizanas – neva bendradarbiavęs su KGB ir be jokių kankinimų pareiškęs ištikimybę sovietų valdžiai bei draugus išdavęs. Pirmosios tezės žurnalistų prispausta R. Vanagaitė atsižegnojo iš karto – neva ji tokių duomenų neturinti, tik žinanti, jog A. Ramanauskas-Vanagas buvęs „baltaraištis“, ir tiek. Antrosios laikėsi įsikibusi dantimis ir nagais iki pat šios dienos. Nesvarbu, kad tenka teigti kažką tokio, kaipo, kad A. Ramanauskas-Vanagas išsikastravo ir akis badėsi pats. Nesvarbu, kad kritikai ir piktinasi, ir šaiposi iš tokios interpretacijos. Ji mat mato kitaip – ir nusišvilpt jai ant tos kritikos. Kol nebuvo paliesta stipendija…

Jeigu atsiversime pernai išleistą skandalingąją R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, matysime, kad placdarmas šiam puolimui prieš A. Ramananauską-Vanagą vis dėlto buvo paruoštas iš anksto – šioje elitiniuose vakarėliuose aukštai kotiruotoje knygoje, kurią ir dabar jos reklaminėje kampanijoje dalyvavęs Andrius Tapinas įvardija kaip „kontraversišką, bet reikalingą priemonę diskutuoti ir akcentuoti tamsiąsias mūsų istorijos puses“.

Šioje knygoje labai aiškiai vedama mintis, kad 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir žydšaudžiai – tai vienas ir tas pats. Taip klojamas pagrindas žydšaudžiais įvardyti ir daugelį partizanų, ne tik A. Ramanauską-Vanagą, kadangi Birželio sukilime iš tiesų dalyvavo labai daug sąmoningų Lietuvos piliečių. Faktiškai tokios tezės priėmimas ir įtvirtinimas bet kokią sovietmečio kovą už Lietuvos valstybingumą paskelbtų už įstatymo ribų. Tad išpuolio prieš A. Ramanauską-Vanagą esminė tezė vis dėlto buvo kaltinimai žydų šaudymu. Tik netikėtai aštri visuomenės reakcija privertė pačioje skandalo pradžioje atsitraukti nuo šios tezės, kuri neturi jokio faktografinio pagrindimo, ir atakuoti iš toliau, bandant parodyti tariamą A. Ramanausko-Vanago bendradarbiavimą su sovietais.

Savo tezei „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ pagrįsti R. Vanagaitė paaukojo net savo pačios senelio Jono Vanago, 1941 m. birželio sukilėlio, gerą vardą ir atminimą. Tai buvo pirmasis jos apšmeižtas Vanagas, patogus dar ir tuo, kad taip „rašytoja“ galėjo sustiprinti savo, kaip kovotojos už tiesą, įvaizdį – jai neva labai skaudu pripažinti tiesą apie savo senelį, bet štai sąžinė reikalauja… O kadangi senelis – tik eilinis, niekam nežinomas, sukilėlis, tai niekam ir nekilo mintis jį ginti ar dėl jo garbės kovoti. Šis Vangas buvo lengvesnė auka garbės ir pinigų ištroškusiai anūkei, nei tas antrasis, kurį ne taip sėkmingai užsipuolė pastaruoju metu.

Jau pačioje knygos pradžioje „rašytoja“ trykšta autoironija, prisistatydama, kaip „pagerinta lietuvė“: „Aš ne tik lietuvė, aš pagerinta lietuvė, nes tėvo Jono Vanago tėvas, senis Vanagas, – politinis kalinys, nuteistas už antisovietinę veiklą ir per pusmetį negyvai sušalęs Karlage“ (p. 13). Tas jo sušalimas Karlage anūkės dar ypatingu būdu pašiepiamas kitoje vietoje: „Išbuvo Karlage pusmetį ir kaip tikras patriotas mirė 1946 m. Vasario 16-osios išvakarėse“ (p. 56). O kad joks jis patriotas, o tik „moralinė našta“ dorajai anūkėlei, rėžiama iš karto ir be užuolankų: „Jono Vanago žygdarbį man šiek tiek aptemdė byloje rasta žinia, kad jis vokiečių okupacijos metais buvo komisijos, sudarinėjusios žydų sąrašus, narys. Jis žydų žudynėse nedalyvavo, jų turto nesigviešė, nes buvo pakankamai turtingas. Tardomi liudytojai pasakojo, kad visi dešimt surašytų Kavarsko žydų 1941 m. rugpjūtį buvo nuvaryti į Ukmergę“ (p. 13).

Drauge su savo meilužiu Efraimu Zurofu (knygoje ironiškai vadinamu „priešu“) R. Vanagaitė lankėsi savo senelio „nusikaltimų“ vietoje Kavarske ir paskyrė tam visą poskyrį. Čia jau iškart nurodo, kad Kavarske gyveno apie tūkstantį žydų (p. 193)… Palaukit, iš tūkstančio žydų jos „prie holokausto prisidėjęs“ senelis surašė tik 10? Ir kaip gi jis juos atrinko? Atsakymo šį vienintelį kartą R. Vanagaitė iki galo nenuslepia ir lyg tarp kitko iškloja jau kitame puslapyje: „Ką iš tikrųjų padarė mano senelis? Trys liudytojai pasakoja vieną ir tą patį – jis buvo vokiečių gerbiamas žmogus, turėjo brauningą ir buvo nacių teisminės komisijos narys. Toji komisija pačioje karo pradžioje sudarė 10 aktyvistų sąrašą. Šie aktyvistai buvo sušaudyti pačioje karo pradžioje. Kas jie buvo? Vien tik žydai? Byloje minima tik vieno nužudytojo pavardė – Jakovas Ovčinikovas, apylinkės komjaunimo sekretorius“ (p. 194). Taigi, tai buvę žmonės iš pradžių R. Vanagaitės kukliai pavadinti „aktyvistais“, bet paskui nurodomas ir vienas konkretus „aktyvistas“, iš kurio pareigų akivaizdžiai matyti, kad tai – būtent sovietiniai aktyvistai, gal net visai ne žydai ar ne vien žydai – anūkė to nė nežino…

Bet verčiame dar vieną puslapį ir matome, kaip šie tiesiog „aktyvistai“ tampa jau „žydų aktyvistais“: „Klausiam Romo apie 10 žydų aktyvistų žūties vietą prie Kavarsko“ (p. 195). Atgailaujanti anūkė ieško senelio „nusikaltimo“ pėdsakų ir juos suranda… Tiesa, ne Ukmergėje, kaip iš pradžių teigė, o Pumpučių kaime prie Kavarsko, kur ji drauge su Zurofu lanko tų „aktyvistų“ kapą, drebančiomis rankomis nuima paminklu šliaužiančią sraigę, reaguodama į rūstų Zurofo žvilgsnį… Ir tik išverkus visas ašaras dėl liūdno dešimties kolaborantų likimo, Zurofo žodžiais reziumuojama, pirmą kartą įvardijant, dėl ko virkauta iš tikrųjų: „Sovietų aktyvistų žudynių vieta nepažymėta. 700 metrų nuo kelio, per laukus į daubą paupyje, be vietinio žmogaus pagalbos jos niekada nebūtume radę. […] Šis tolimas kampelis paupio krūmuose yra viena iš labiausiai šokiruojančių mano matytų žydų žūties vietų. Nėra nė ženklo, kas žuvo, kiek jų žuvo, kada žuvo ir kas žudikai“ (p. 199–200).

Ne, ne šimtai nekaltų Kavarsko žydų, o šie 10 sovietinių aktyvistų – didžiausios raudos ir atgailos objektas. Nes prie jų išaiškinimo ir suėmimo prisidėjo Jonas Vangas, 1941 m. birželio sukilėlis, nešaudęs jokių žydų, nepasmerkęs mirčiai jokių nekaltų žydų, bet turėjęs nelaimę būti R. Vanagaitės seneliu… Šioji, kaipo viešųjų ryšių specialistė, suprato, kad jos teksto emociniam paveikimui tiesiog funkciškai reikalinga asmeninė „atgaila“, ir todėl žūtbūt seneliui reikia priskirti žydšaudystę. Kad paskui visur galėtų patetiškai dūsauti, kaip ji atgailauja ir kad kiekvienas lietuvis savo giminėje surastų „tokių“, jei tik ryžtųsi ieškoti…

Kartu įvertinamas ir visas Birželio sukilimas. Į jį vėl žiūrima per apšmeižtojo Jono Vanago istorijos prizmę. Atkreiptinas dėmesys į sukilėlių motyvacijos išaiškinimą tariamų Jono Vanago motyvų pagrindu: „Juk sovietai ką tik buvo atėmę iš jo žemes ir išdaliję nepasiturintiems“ (p. 56). Sovietinės istoriografijos klišė visame gražume! Godūs buržujai ir buožės keršija liaudžiai už prarastus turtus! Taip, regis, beviltiškai pasenusi sovietmečio klasių kovos teorija grįžta per tariamą R. Vanagaitės asmeninę patirtį, persidažiusi nuoširdžios žmogiškos išpažinties spalvomis.

Ir dar: žydai „bėgo iš Lietuvos, bet vokiečiai ją užėmė taip greitai, kad į SSRS gilumą spėjo pasitraukti tik apie 6 procentus visų Lietuvos žydų“ (p. 57). Birželio sukilėliai kalti dėl to, kad sovietai bėgo per greitai!

Kuo gi R. Vanagaitės knyga skiriasi nuo sovietinės istoriografijos? Yra, ko gero, du dalykai. Pirma, sovietinė istoriografija neakcentavo žydų. Sovietinių aktyvistų žudymas jai buvo blogis savaime, jų nereikėjo dangstyti žydų vardu. Antra, ji rašyta sunkiu „mokslinio materializmo“ stiliumi, slegiama rūsčių ir neišvengiamų dėsningumų, klasių kovos ir gamybinių santykių bei jėgų. R. Vanagaitė sovietmečio istoriografijos tezėms prideda emocinio jausmingumo. Taip jos ir užmaskuojamos, ir tampa įtaigesnės.

Bet štai… nesėkmė! Pasirodo, Jono Vanago paaukojimo sovietmečio tezių reanimavimui nepakako. Vos prisiliesta prie žinomesnio Vanago – Adolfo Ramanausko-Vanago, elitiniuose vakarėliuose ir užsakomuosiuose atsiliepimuose patikliai priimta tezė „birželio sukilėliai = žydšaudžiai“ ėmė ir nesuveikė. Teko atsiprašyti.

Ar gaus R. Vanagaitė stipendiją ir pratęs savo „tyrimus“? Pamatysime – šiuolaikinėje Lietuvoje, beveik visiškai atsisakiusioje istorinės atminties politikos, visko būna, todėl iš anksto nieko atmesti negalima.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2017-11-5 18:22

Stasy, nebūkite toks tikras - gi Brancovskaja, pvz., buvo apdovanota “už nuopelnus Lietuvai”, kai jos ‘nuopelnai” buvo banditavimas ir lietuvių žudymas.Palyginus su tuo, šitos žydo nuokrušos “žygdarbis” tėra smulkmena.

rinkėja iš Kauno       2017-11-5 11:30

jei tebebūtų gyvas Donskis, jis šitai kaulės akis įsistačiusiai “pijarščikei”, apsišaukusiai rašytoja, ne tik stipendiją, bet ir Nacionalinę premiją išrūpintų. Pakanka atsiminti , kas tapo laureatais, kai Donskis ėmė diriguoti “žynių tarybai” dalijančiai tas premijas.

Stasys       2017-11-4 17:59

Nemanau, kad kas nors ims ir paskirs jai tą stipendiją .. Už antivalstybinę veiklą ? Špygą jai taukuotą !

žiūrėkite giliau       2017-11-4 16:18

Kažkaip neatrodo, kad pasiryžusi tokiems poelgiams Vanagaitė turėtų sielotis dėl 600 Eur. Ji turėjo puikiai suprasti, kad teisininkų paslaugos jai atsieis gerokai daugiau. Man atrodo, godumas greičiau jau yra apsimestinis, kad paslėpti tikrąjį jos poelgių motyvą - šantažą bendradarbiavus su KGB.
Žinoma, nėra blogai, kad demaskuojama Vanagaitė, bet visas po “Mūsiškių” išleidimo siautėjęs pritariančiųjų choras staiga patogiai pakeitė vėliavą ir bent kol kas išvengė bet kokios atsakomybės. O ten - visokie tapinai, garbačiauskaitės ir visas kitas marmalas.

albina       2017-11-4 13:03

Ačiū Autoriui.Vadinama specialistė nesiorientuoja aplinkoje,nes nenumatė piliečių reakcijos į savo provokaciją.Jos juk nieks nekankino,o ji taip greit atsitraukė nuo savo tariamos tiesos.Tai jeigu ji būtų mokytoja 1946 metais,kaip būtų nugyvenusi?Baisus dalykas yra išbandymas pinigais:tik 600 eurų,o kaip persivertė liežuvis.

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2017-11-4 1:50

Ne tik du vanagai apšmeižti, tačiau galimai norėjo r.vanagaitė pasidaryti antru markuliu - ereliu. Ko gero nepavyko, pradėjo atsiprašinėti, nes gali ir pinigėliu negauti tolimesniam šmeižimui. Čia nėra vietos atsiprašymui, nes buvo veikiama sąmoningai, piktybiškai, parsidavėliškai, neteisingai, neprotingai ir nesąžiningai. Tai ar verta skaityti nors vieną jos vėmalą?


Rekomenduojame

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.