Įžvalgos

Tomas Bakučionis. Aistros aplink „viešųjų asmenų“ garbę ir orumą, arba Viešas laiškas Žurnalistų etikos inspektorei

Tiesos.lt redakcija   2016 m. gruodžio 30 d. 21:05

7     

    

Tomas Bakučionis. Aistros aplink „viešųjų asmenų“ garbę ir orumą, arba Viešas laiškas Žurnalistų etikos inspektorei

Prasidedant paskutinei prieškalėdinei savaitei, pirmadienį (gruodžio 19 d.), Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo daug aistrų ir diskusijų sukėlusias Civilinio kodekso 2.24 str. pataisas (pakeičiant 6-ą dalį), kurios naikino civilinės atsakomybės lengvatą kritikuojant viešuosius asmenis. Ši iniciatyva buvo gimusi iš ankstesnės kadencijos Vyriausybės, jos 2016 m. liepos 20 d. Nutarimo pagrindu, tačiau suprantama, kad „etatiniai“ viešosios erdvės kalbėtojai ietis ir akmenis laidė į dabartinę valdančiąją daugumą.

Seimui pritarus Prezidentės veto, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo vėl gražiai – Prezidentė pamokė nesusipratusius ir nežinia už ką balsuojančius Seimo narius, demokratija ir žodžio laisvė triumfuoja, ketvirtoji valdžia joja ant balto žirgo, politikus vėl galima be jokių skrupulų taršyti, sakytum: 2016-ieji baigiasi prasmingai ir gražiai.

Tačiau man į akis krito tendencija mūsų žiniasklaidoje – nekompetentingai iš šiaudo priskaldyti malkų vežimą, nes su kuo ta tema nepakalbėdavai, visi buvo šventai įsitikinę, kad vetuotos įstatymo nuostatos reiškė, jog už bet kurio politiko kritiką būtų vos ne belangėn sodinami ir baudžiami baudomis.

Štai Rimvydas Valatka rašė: „Už politikų kritikos uždraudimą balsavo ne tik valdžioje esantys valstiečiai ir socialdemokratai, bet ir konservatoriai su liberalais. Taigi nepraėjo nė mėnuo po to, kai Karbauskis paskelbė formuosiąs iškart dvi valdančiąsias koalicijas – vieną su socialdemokratais (formaliai valdžiai paimti), kitą – su konservatoriais (laisvei prievartauti)“. (R. Valatka: Nuo išdurto Seimo iki išdurtos Lietuvos – per vyžą ir pusę čempės)

Iš esmės panašiai kaip R.Valatka, šį klausimą nušvietė ir visa mūsų žiniasklaida. Apie p. Rimvydą Valatką ir kaip jis supranta laisvę, būtų apskritai atskira šneka, keletą citatų iš šio pono, žymaus praeities komjaunuolio, dabartinės kūrybos rasite rašinio pabaigoje, tačiau klausimas yra iš esmės gilesnis ir platesnis, ir reikėtų apskritai išsiaiškinti, kas teisine ir politine prasme yra viešasis asmuo, kas yra kritika, o kas jau yra patyčios. Pagaliau, jei viešojo asmens atžvilgiu įstatymu nustatomos platesnės kritikos ribos, reikia atsakyti į klausimą: kokia mūsuose yra žurnalistų profesinės etikos savireguliacija ir ar ji veiksminga?

Tačiau, visų pirma, reikia priminti, kad vetuotosios pataisos gimė iš kito teisėkūros proceso – dekriminalizuojant įžeidimą, paprastai tariant – pašalinant šią veiką iš Baudžiamojo kodekso. Tokiu atveju iškilo būtinybė išplėsti teisinį instrumentarijų civiliniuose įstatymuose sudarant platesnes galimybes ginti fizinio asmens garbę ir orumą nuo įžeidinėjimo, pažeminimo ir patyčių ar atitinkamai ginant juridinio asmens dalykinę reputaciją. Visais atvejais tokie procesai pradedami pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, t.y. nukentėjęs asmuo turi suformuluoti ieškinį (atitinkantį formaliuosius įstatymo reikalavimus), kreiptis į teismą, pateikti teismui aiškius duomenis, kuriais grindžia savo ieškinio reikalavimus atsakovui, tarp jų – pateikti įrodymus apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl patirto įžeidimo ar dalykinės reputacijos pažeminimo. Tuomet įsijungia bylą nagrinėjantis teismas, kuris įrodymus vertina pagal jų logines sąsajas ir priežastinį ryšį su bylos aplinkybėmis, remdamasis objektyvumo kriterijumi bei savo vidiniu įsitikinimu, ir tik tuomet teismas gali priimti vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, t.y. patenkinti arba atmesti ieškovo reikalavimus atsakovui. Turint omenyje tripakopę instancinę teismų sąrangą, procesas gali užtrukti bent keletą metų (optimistiškiausiomis prognozėmis), tad cezariškasis „veni, vidi, vici“, civiliame procese ir, ko gero, jokiame teisiniame procese praktiškai neįmanomas, nes ieškovo kelias iki jo reikalavimų patenkinimo nėra toks lengvas ir paprastas, kaip galėjo atrodyti plačiajai visuomenei. Šios kategorijos bylose yra dar ta specifika, kad didesnė įrodinėjimo našta tenka atsakovui, nes jis turi įrodyti, kad jo paskleisti duomenys ar žinios apie ieškovą (tai, dėl ko ieškovas įsižeidė) yra teisingi ir atitinkantys tikrovę, tačiau, kaip rodo teismų praktika, atsakovo kaltės prezumpcija taip pat nėra absoliuti visais atvejais. Štai šios tirados mūsų populiarioji žiniasklaida ir nesugebėjo (o gal ir nenorėjo) paaiškinti plačiajai visuomenei šių diskusijų kontekste, o teisybės dėlei – privalėjo. Bet juk kur kas patogiau eilinį kartą garsiai rėkti, kad priešai (suprask – Karbauskis su Pranckiečiu!) „puola demokratiją ir laisvą žodį“...

Kitas aktualus klausimas: kas yra tas „viešasis asmuo“? Nors 2000 metais priimtame Civiliniame kodekse (būtent minėtame 2.24 straipsnyje) yra vartojama ši sąvoka, tačiau iki šiol nei teisininkai, nei filosofai ar politologai nesutaria, kaip ir kuo apibrėžti viešojo asmens sąvoką ir kurioje vietoje ta riba tarp viešo ir privataus gyvenimo. Apie šią ribą kadaise yra pasisakęs šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis, kuris manė, kad ir viešasis asmuo gali išsaugoti savo privataus gyvenimo neliečiamybę, tačiau tik tada, kai neįtraukia savo ir artimųjų gyvenimo į turimų galių ir viešų įsipareigojimų sferą. Anot filosofo, svarbiausia, kad viešojo asmens privatus gyvenimas ar jo dalys tiesiog nedalyvauja jo įtakos ir galių erdvėje.

Beveik visi sutinka, kad viešasis asmuo yra tas, kuris turi įtakos priimamiems politiniams ir teisiniams sprendimams ar vienokiu kitokiu būdu dalyvauja priimant tokius sprendimus. Tačiau toks požiūris yra siauras. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje įtaka politiniams sprendimams gali pasireikšti įvairiomis formomis ir įvairiais komunikaciniais kanalais per viešosios nuomonės formavimą. Tad kyla klausimas, ar, tarkime, kokie žinomi LRT žurnalistai, kaip antai p. Edmundas Jakilaitis ar p. Nemira Pumprickaitė (tikėtina, kad kaip ir politikai gaunantys algą iš mokesčių mokėtojų) yra taip pat viešieji asmenys? O gal ir p.Rimvydas Valatka taip pat laikytinas viešuoju asmeniu, ar bet kurie kiti iš ekranų neišlipantys vieši kalbėtojai? Ir ar jiems teismas taip pat taikytų įstatymo numatytą išlygą, jei koks pilietis socialiniame tinkle pradėtų dėstyti, pavyzdžiui, Edmundo Jakilaičio meilės nuotykius? Ar teismas tam piliečiui taip pat taikytų tam tikrą atsakomybės imunitetą, konstatuodamas, kad pilietis „sąžiningai suklydo“, jei p. Jakilaitis kreiptųsi į teismą?

Bet pažvelkime į šį klausimą kitu kampu. Tikrai manau, kad laisvas žodis (net jei ir aštrus) yra viena iš pamatinių demokratijos vertybių. Geriau vienas kitas keiksmažodis, nei prėskas politkorektiškumas. Tačiau, ko gero, ne mažiau reikšminga demokratinės visuomenės vertybė yra visų piliečių lygybė prieš įstatymą. Tokia vertybė daugiau nei aiškiai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijos 29 straipsnyje (Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.) Taigi, Konstitucijos prasme, tiek Prezidentė, tiek Seimo Pirmininkas, tiek bobutė Zosytė iš Kalvarijų turgaus, tiek ir Rimvydas Valatka ar Edmundas Jakilaitis prieš įstatymą ir Konstituciją yra lygūs. Konstitucijai jokio skirtumo, ar asmuo viešai kalba iš tribūnos ir ekrano, ar pardavinėja krapus turgelyje. Tad klausimas, kodėl Civiliniame kodekse turi atsirasti keista išlyga (o bet kokios išlygos teisėje yra iš esmės ydingas dalykas), kuri kokį nors Viktoro Pranckiečio kostiumuotą burnotoją atleistų nuo civilinės atsakomybės, nes, matote, tas burnotojas galbūt „sąžiningai klydo“, o V. Pranckietis yra viešas asmuo, todėl anas, „sąžiningai klystantis“, turėjo teisę viešai eteryje iš Seimo Pirmininko pasityčioti, nes šio profesija yra agronomijos profesorius? 

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta, kad Asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Tad kaip manote, ar viešas Rimvydo Valatkos ir Edmundo Jakilaičio tyčiojimasis eteryje iš Viktoro Pranskiečio vien dėl to, kad šis yra agronomas, atitinka minėtą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatą? Numanau, ką atsakys oponentai. Jie veikiausiai apeliuos į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį („Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“) ir 33 straipsnio 2 dalį („Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, [...]“), tačiau valdžios atstovų sprendimų kritika ir priekaištai asmeniui (tegu ir „viešam“) dėl jo turimos profesijos, yra iš esmės skirtingi dalykai.

Yra dar vienas, labiau teorinis teisinis aspektas, skiriantis patyčias nuo nuomonės pateikimo ir saviraiškos laisvės. Deja, šiuo aspektu nei mūsų teismai, nei Žurnalistų etikos inspektorius nėra išsamiau pasisakę. Pasak teisės filosofo, prof. Sauliaus Arlausko, kai kalbama apie difamaciją, tai reikia turėti omeny du pagrindus: intelektinį ir valinį. Pas mus valinis visai pamirštas. Visuomenės informavimo įstatyme įžeidimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas, ir viskas. Pratęsiant prof. S.Arlausko mintį, reikėtų pasakyti, kad valinį pagrindą galima identifikuoti pagal tai, kokio tikslo siekia kalbantysis/rašantysis kritikas – ar apginti konkrečias savo išpažįstamas vertybes, ar jo pagrindinis tikslas yra pažeminti oponentą ar kritikuojamą asmenį viešai, net ir tuo atveju, jei kritikuojamas asmuo nėra atlikęs jokių konkrečių veiksmų, kurie galėtų būti kritikos objektu pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį. Kitaip tariant, jei difamacija vyksta turint tik vieną – piktą – valią, tokie veiksmai negali būti prilyginami nei nuomonei, nei kritikai, o tik patyčioms ir tokiu atveju negali būti taikomas joks imunitetas nuo teisinės atsakomybės. Visiškai priešingai situacija turėtų būti vertinama, jei koks pilietis, socialiniame tinkle gindamas savo išpažįstamas vertybes (pavyzdžiui, tradicinę šeimą), šiurkščiai (galbūt vartodamas ir nenorminę leksiką) kritikuotų už vienalytę partnerystę ar ginklų kontrolės liberalizavimą pasisakantį politiką. Tokiu atveju turėtų būti taikomas imunitetas nuo teisinės atsakomybės, nes asmuo gynė savo išpažįstamas vertybes, nors gal ir šiurkščia, daug kam nepriimtina forma.

Beje, Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta piktnaudžiavimo teise samprata: „Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.“ To paties straipsnio 2-e dalyje sakoma, kad „Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.“ Sąžiningumo reikalavimas taip pat yra nustatytas ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje. Jei žiniasklaidą laikome tam tikru verslu ar verslo dalimi, tai jai taip pat turi būti taikomi Civiliniame kodekse nustatytas sąžiningumo reikalavimas ir draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis. Jei žurnalistas, užuot kritikavęs „viešą asmenį“ dėl priimtų sprendimų, jį viešai žemina ir niekina dėl, tarkim, pastarojo profesijos, ar gali būti tokia žurnalisto veikla laikoma sąžininga? Tai klausimas ir dabartinei Žurnalistų etikos inspektorei. Labai tikiuosi sulaukti atsakymo.

2016-ųjų vasario 29-ąją Viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime buvo priimtas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas. Šio kodekso 19 straipsnis skelbia, kad Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai privalo vadovautis taisykle, kad kritikos ribos privataus asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl informuodami apie privatų asmenį pirmenybę turi teikti privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės interesui. Šioje vietoje reikėtų paklausti galbūt ne tik žurnalistės Rūtos Janutienės, ar, tarkime, informacija apie Ramūno Karbauskio šeimos narius ir jų gyvenimą yra tas „visuomenės interesas“? Pasakysiu kitaip. LR Konstitucijos 22 str. 1 dalyje įtvirtinta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“. Labai tikiuosi, jog dar suprantame, kad asmens šeimos gyvenimas yra jo ir tik jo šeimos privatus reikalas, ir Konstitucija čia nenumato jokių išlygų, ar tas asmuo yra „viešas“, ar privatus. Nekalbu apie smurto atvejus, bet kur, kas ir kiek kartų susitinka šeimoje, yra tik šeimos narių reikalas.

Paradoksalu, kad turime net dvi institucijas (valstybinę ir nevalstybinę) – Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą (ŽEIT) ir Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios lyg ir turėtų rūpintis tuo, kad viešai eteryje iš asmens bent nebūtų tyčiojamasi vien dėl jo profesijos ar bent jau nebūtų be skrupulų lendama į jo asmeninį gyvenimą (net jei šis asmuo yra viešas), tačiau stebint ypač Nacionalinio transliuotojo eterį pastaruosius kelis mėnesius, susidarė labai stiprus įspūdis, kad šios dvi institucijos yra paprasčiausios biurokratinės struktūros, o ŽEIT – dar ir pravalganti mokesčių mokėtojų pinigus, nepaisant skelbiamų išsamių ataskaitų. Antai Žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 metų ataskaitoje nurodomi penki informacijos skleidėjai, padarę rimtą profesinį pažeidimą. Įdomu, ar minėtos akivaizdžios patyčios dėl profesijos LRT eteryje kaip nors atsispindės Inspektoriaus šių metų ataskaitose, o gal yra tokių informacijos skleidėjų (ir tuo pačiu – žurnalistų), kurie yra tarsi neliečiamieji, „nusipirkę“ pas parapijos kleboną išankstinę indulgenciją? 

Grąžinus į Civilinį kodeksą minėtą išlygą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės kritikuojant viešuosius asmenis, iškyla būtinybė stiprinti žurnalistų etikos savireguliaciją. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba paskelbė 2016–2018 Strateginį veiklos planą, kurio pirmuoju veiklos prioritetu įvardintas ŽEIT reorganizavimas į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą ir efektyvesnės tarnybos veiklos užtikrinimas. Šiam prioritetui įgyvendinti numatyta nei daug nei mažai – 329 600 eurų. Reorganizuoti ŽEIT į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą norima „siekiant veiklos principų suderinimo su kitų Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingų pareigūnų (kontrolierių) ir jų vadovaujamų institucijų veiklos principais.“ Keistai mūsuose įsivaizduojamas „veiklos principų suderinimas“, tarsi tai lemtų įstaigos pavadinimas. Antrasis veiklos prioritetas – mokymų žiniasklaidos atstovams organizavimas ir visuomenės informacinį raštingumo skatinimas (8 000 Eur), trečiasis prioritetas – įstaigos valstybės tarnautojų ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimas (4 000 Eur.) Skaičiai ir prioritetai kalba patys už save, ypač 329 600 ir 4000… Beje, pagal šių metų duomenis įstaigoje dirba 18 etatinių darbuotojų (neskaitant vadovo), o išlaidos darbo užmokesčiui sudaro 225 000 Eurų. Taigi, mistinė vienkartinė reorganizacija suvalgytų šimtu tūkstančių daugiau nei įstaigos darbuotojų algos visus metus. Deja, tarp gausybės lentelių apie biudžeto asignavimus Tarnybos interneto tinklapyje neradau jokio detalaus paaiškinimo, kas konkrečiai sudarytų numatomas reorganizavimo išlaidas? Pastebėjote, kad kukliausia suma skirta ne kam kitam, o darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, nors savaime aišku, kad didžiąją dalį tokios įstaigos veiklos sėkmės lemia būtent darbuotojų kvalifikacija. Tačiau su tokiais skaičiais ir tokiu požiūriu į žmogiškuosius išteklius labiau panašu, kad visas garas eilinį kartą išlėks į švilpuką, o ne į garvežio ratus.

ŽEI Tarnybos Strateginiame veiklos plane numatytos ir Teisėkūros iniciatyvos, kurias verta pacituoti: „1. Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstatymo projektą ir pasiūlymus dėl kitų teisės aktų, numatančių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos reorganizavimą į Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaigą; 2. Parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo projektą; 3. Parengti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme numatytų kriterijų ir ribojimų taikymo rekomendacinio pobūdžio gaires; 4. Inicijuoti teisės aktų, numatančių Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos priskyrimą II įstaigų grupei pagal Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintą sąrašą, pakeitimus“... Šioje vietoje užduosiu tik vieną klausimą – ar dar vieno įstatymo priėmimas (kai Lietuvoje jų priskaičiuojama daugiau nei 5 tūkstančiai…), kai jau yra šiuos teisinius santykius reguliuojantis Visuomenės informavimo įstatymas, savaime išspręs problemas? Pagaliau, jei eilinį kartą kažkam valdininkų kabinetuose parūpo nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, tai koks poveikis ir pavyzdys bus tiems nepilnamečiams, kai jie stebės žinomų žurnalistų patyčias ne bet kur, o nacionalinio transliuotojo eteryje?

Strategijas ir atskaitas su lentelėmis lietuvaičiai tikrai išmoko kurti, matyt, ne išimtis ir žiniasklaidos savireguliacijos įstaigos. Bėda tik ta, kad už panašių skambių strategijų ir lentelių neretai slepiasi veiklos imitavimas arba ciniškas visuomenės mulkinimas. Tikrai neketinu nuvertinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 20 metų įdirbio, nes darbų padaryta daug. Tačiau kalbant apie planuojamą institucijos reorganizaciją, įžvelgiu tam tikras rizikas, kad ne vetuotos Civilinio kodekso pataisos, o būsimoji Visuomenės informavimo kontrolieriaus įstaiga gali tapti tuo faktiniu cenzoriumi, kuris jau tiesiogine prasme ribotų žodžio laisvę ir informacijos sklaidą visuomenei arba tą informaciją atitinkamai „dozuotų“. Minėjau, kad ne pavadinimas savaime lemia įstaigos veiklos turinį ir tos veiklos kokybę. Tačiau šiuo atveju labiau tikėtina, kad naujoje įstaigoje veiklos akcentas būtų ne etikos viešojoje erdvėje analizė, o informacijos sklaidos kontrolė veikiant administraciniais metodais. Kita vertus, valstybės įstaigos veiklos turinį pirmiausia apsprendžia tai įstaigai nustatoma kompetencija ir įgalinimai. Vertinant dabartinės ŽEIT Nuostatus, galima daryti išvadą, kad ši įstaiga turi daug funkcijų, pakankamą diskrecijos teisę tyrimų iniciavimui, gana plačias teises, todėl nematau planuojamos reorganizacijos logikos ir prasmės, juolab – už trečdalį milijono. Čia matyčiau tik problemą, kad tokios tikslų, funkcijų, kompetencijų apimtys vargu bau įkandamos aštuoniolikai etatinių darbuotojų? 

Tačiau esminis ŽEIT veiklos aspektas yra dar ir tas, kad ŽEIT yra pilnai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, nors turi vykdyti konkrečios laisvos profesijos savireguliacijos funkcijas. Palyginti reikėtų su kitų laisvų profesijų atstovais, pavyzdžiui, su advokatais. Priešingai nei žurnalistų gildija, Lietuvos advokatūra visas savireguliacines struktūras (Pirmininkas, Taryba, ypač Garbės teismas, Drausmės komitetas), kurios išlaikomos pačių advokatų, mokesčių mokėtojams tai nekainuoja nė cento. Kodėl kitos laisvos profesijos savireguliacija turi būti užkrauta mokesčių mokėtojams? Gal reikėtų pasidairyti į kitų šalių pavyzdžius, kaip Skandinavijos šalys, kur savireguliacijos našta tenka pačiai profesinei gildijai. Tačiau svarbiausia, kad tokia sistema veikia ir ten nekyla tokių problemų su žurnalistų profesine etika kaip mūsuose.

Baigdamas grįšiu prie pirmiau išsakytų minčių. Manau, kad kuriantiems ir taikantiems įstatymus labai praverstų kuo dažniau atsiversti mūsų Konstituciją (o geriau – jos apskritai neužversti), nes ten yra prasmingų tekstų, tereikia juos atidžiai perskaityti ir nereikės tuomet ieškoti dar ir dvasių specializuotoje įstaigoje. Kita vertus, tema reikalauja gilesnės teisininkų diskusijos. Tik ar tuos teisininkus išgirstų Prezidentūros tarnautojai, „greituko“ būdu patarinėjantys Valstybės vadovei, lieka vis mažiau vilčių. Mat visi skuba kaip išprotėję nepalikdami laiko diskusijoms. Klausimas: tik kur link taip nuskubėsime?

O visai pabaigoje – keletas „perlų“ iš gausios pretendento į viešuosius asmenis Rimvydo Valatkos pastarųjų mėnesių kūrybos. „Tipai su mečetėmis“, vatnikai, šarltanai, fanatikai – tai tik keletas epitetų iš p. Valatkos kūrybos. Sykiu tai – darbelis Žurnalistų etikos inspektorei p. Gražinai Ramanauskaitei-Tiumenevienei, kuri gal atsakytų į paprastą klausimą paprastam piliečiui: ar cituojama žurnalisto leksika jau tapo nūdienos „analitinės“ žurnalistikos alfa ir omega?:

„Užtat ką jau ką, o sveikatos ministrą tai turi. Profesionalą? O velnias jį žino. Žinome, kad Veryga yra psichiatras. Geras ar blogas – galime tik spėlioti. Sprendžiant iš pareiškimų viešojoje erdvėje – fanatikas.“ (R. Valatka: Vietoj žadėtų profesionalų – nevalstietiški šieno ravėtojų pliauškalai)

„Su valstiečiais ateina jau ir jaunosios kartos žmonių, kurie nemoka anglų kalbos. Ir kandidatų į tikrus vatnikus ateina. Užtenka pasižiūrėti, ką vatnikų ir šarlatanų svetainėje keletą metų rašinėjo toks Puidokas, kaip po vizito Maskvoje čiulbėjo kokia Papirtienė. O kokius lobius su savimi atsineša Matkevičienė, Kirkutis ir Kepenis?“ (R. Valatka: Ateina profesionalai. Ar tikrai?)

„Seimo daugumoje, kur pažvelgsi, ten tipas su mačete rankoj – R. Karbauskis, Aurelijus Veryga, Agnė Širinskienė, Eugenijus Jovaiša, Dainius Kepenis, Povilas Urbšys, Tomas Tomilinas, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, Zenonas Streikus.“ (R. Valatka: Kiek toli S. Skvernelio ministrai siųs R. Karbauskį ir jo daugumą Seime?)

Tad belieka sulaukti kokio nors atsakymo iš Žurnalistų etikos inspektorės, nes juk negali toks karo laukas su minomis tęstis be galo ir be krašto…

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Raigerdas        2017-01-2 21:07

Atsiprašau, per skubotai parašytą komentarą, ir greitą išsiuntimą, parašiau neteisingai: “RIMVYDAS VALATAK”. Turėtų būti Raigerdas > CINIKAMS ARBA RIMVYDOMS VALATKOMS.

RIMVYDAS VALATAK       2017-01-2 20:56

Pagrindinis dalykas, kuris niekur nebuvo nagrinėjamas per visus 25 metus, tai ŽURNALISTIKOS VAIDMUO MŪSŲ VISUOMENĖJE. Kodėl šito dalyko neįvyko? Todėl, kad nei VYRIAUSYBĖ, nei SEIMAS, nei pati PREZIDENTŪRA niekada nesirūpino tuo, kad VISUOMENĖ YRA GYVAS ORGANIZMAS IR JAI INFORMACIJA YRA PATS SVARBIAUSIAS DALYKAS. NIEKO SVARBESNIO MŪSŲ VISUOMENĖJE NĖRA. Jūs galite pasakyti: o maistas, o sveikata ir t.t. Tačiau, kad pradėti gaminti maistą ar kepti duoną, tam reikalinga informacija apie tą duoną, jos ingredientus ir t.t. Taigi, INFORMACIJA turi milžinišką kainą. Ir Lietuvos žiniasklaidininkai, tokie kaip Rimvydas Valatka, pavertė šitą sritį, kuri yra SVARBIAUSIA sritis žmogaus gyvenime, chaoso sritimi. Kodėl taip vyksta? Todėl, kad VALDANTYSIS ELITAS LAIKO TĄ ŽEMESNĖJE BŪSENOJE ATSIDŪRUSIĄ VISUOMENĖS DALĮ - PAPRASČIAUSIAIS DURNIAIS. Tai visuomenei gali brukti bet ką, bet kokias atliekas. KODĖL NEI VYRIAUSYBĖ, NEI SEIMAS, NEI PREZIDENTŪRA MŪSŲ VALSTYBĖJE NETURI JOKIO SAVO INFORMACIJOS ŠALTINIO? TODĖL, KAD ŠITOSE SFEROSE NĖRA NEI VIENO PROFESIONALO, KURIS SUVOKTŲ INFORMACIJOS REIKŠMĘ MŪSŲ VALSTYBĖJE. Todėl, visuomenė turi teisę gauti INFORMACIJĄ IŠ PIRMO ŠALTINIO, o ne iš R. Valatkos interpretacijų. TĄ FUNKCIJĄ PRIVALĖTŲ ATLIKTI LRT. Bet šitoje valstybėje, plaukiančioje “Durnių laive”, informacija yra atiduota į kažkokių tai niekšų rankas, todėl VISUOMENĖ NEGAUNA INFORMACIJOS NEI IŠ VYRIAUSYBĖS, NEI IŠ SEIMO, NEI IŠ PREZIDENTŪROS, NES VISA TAI YRA PERDUODAMA NEVYKĖLIAMS ŽURNALISTAMS, KURIE VISĄ LIETUVĄ PAVERČIA BEPROČIŲ NAMAIS, NES NEMAŽAI ŽURNALISTŲ YRA REALŪS NESVEIKO PROTO ŽMONĖS IR NETGI NUSIKALTĖLIAI. Man asmeniškai, Rimvydas Valatka, nesugebėtų parduoti nei vieno savo straipsnio, nes jie yra beverčiai. Tačiau jie yra kažkam naudingi. Klausimas iškyla kam??????????
Kas yra tie žmonės, kurie skaito Rimvydą Valatką? Vargu ar jų bus daug. Bet jis reikalingas tik TIEMS, KAS YRA SUINTERESUOTAS TUO, KAD MŪSŲ VALSTYBĖJE BŪTŲ KUO DAUGIAU CHAOSO. Ir man šita situacija primena Čiukovskio eilėraštį “TARAKONAS”. Kaip SEIMAS, VYRIAUSYBĖ IR PREZIDENTŪRA EINA IR LENKIASI TARAKONUI-ŽURNALISTUI. KOKS JIS BAISUS, KAIP JIS VISUS VALDO, KAIP JIS PER VIENĄ DIENĄ GALI SUTRYPTI ŽMOGAUS GARBĘ IR PAVERSTI JĮ MĖŠLU BESIRŪPINANČIU AGRONOMU, O NE SEIMO PIRMININKU. IR TAI DAROMA VISOS ŠALIES AKIVAIZDOJE. IR TAI VADINAMA “ŽODŽIO LAISVE”. Aišku, tas apšmeižtas žmogus negali apsiginti nuo žurnalisto-tarakono. O TEISME gali ir pralaimėti, nes TEISĖJAI LIETUVOJE YRA BE ETIKOS IR BE MORALĖS ŽMONĖS. Kodėl niekas nepaklausia pas mus: ką yra sukūręs Rimvydas Valatka? Kas nors girdėjo, kad šitas SVEIKU PROTU besididžiuojantis žurnalistas būtų sukūręs kažką, kas turėtų nors 5 ar 10 centų vertę? KUR YRA TO RIMVYDO VALATKOS SVEIKO PROTO POŽYMIAI? Kiekvienas daiktas turi požymius. Sveikas protas taip pat. Tai kokius SVEIKO PROTO POŽYMIUS TURI RIMVYDAS VALATKA? Ar cinizmas tikrai yra SVEIKO PROTO POŽYMIS? Yra “TARAKONAS-ŽURNALISTAS, IR GALI BŪTI ŽURNALISTAS-DAKTARAS AISKAUDA”. Ar galima tarp jų dėti lygybės ženklą? Manau, kad ne. Yra sąžiningas žurnalistas ir yra nesąžiningas žurnalistas, yra sąžiningas teisėjas ir yra nesąžiningas teisėjas. Taigi, kam reikalingi įstatymai? Įstatymas turi padėti laisvai, nevaržomai veikti sąžiningam žurnalistui, sąžiningam teisėjui ir kitiems žmonėms ir užkirsti kelią PIKTNAUDŽIAUJANTIEMS SAVO PADĖTIMI ŽURNALISTAMS, TEISĖJAMS IR T.T. Tarp kitko, SVEIKO PROTO ŽMONĖS NIEKADA NEPIKTNAUDŽIAUJA SAVO PADĖTIMI IR STENGIASI NEPAKENKTI AR NEPADARYTI ŽALOS DORMA ŽMOGUI. Tuo tarpu šitie NETURINTYS TO SVEIKO PROTO, elgiasi visiškai priešingai - jie piktnaudžiaudami savo padėtimi, nersis iš kailio, kad tik suniekinti, sumenkinti arba nuvertinti tą dorą žmogų, ypač, jeigu jis užima visuomenėje kokią nors svarbią ar reikšmingą vietą.

Raigerdas       2017-01-2 19:25

Gerbiamas Tomas Bakučionis visiškai teisingai rašo:“Taigi, Konstitucijos prasme, tiek Prezidentė, tiek Seimo Pirmininkas, tiek bobutė Zosytė iš Kalvarijų turgaus, tiek ir Rimvydas Valatka ar Edmundas Jakilaitis prieš įstatymą ir Konstituciją yra lygūs. Konstitucijai jokio skirtumo, ar asmuo viešai kalba iš tribūnos ir ekrano, ar pardavinėja krapus turgelyje. Tad klausimas, kodėl Civiliniame kodekse turi atsirasti keista išlyga (o bet kokios išlygos teisėje yra iš esmės ydingas dalykas), kuri kokį nors Viktoro Pranckiečio kostiumuotą burnotoją atleistų nuo civilinės atsakomybės, nes, matote, tas burnotojas galbūt „sąžiningai klydo“, o V. Pranckietis yra viešas asmuo, todėl anas, „sąžiningai klystantis“, turėjo teisę viešai eteryje iš Seimo Pirmininko pasityčioti, nes šio profesija yra agronomijos profesorius?”
Manau, kad mažai kas žino apie KGB instrukcijas, kuriose buvo nurodyta, kad kuriant įstatymus tokioje šalyje (tai buvo nurodyta Lenkijoje dirbantiems KGB-istams), būtina juos padaryti dviprasmiais. Kas sėkmingai ir daroma Lietuvoje. Pagrindinis požymis tokios destruktyvios veiklos yra “IŠIMTYS”. Tas VIEŠAS ŽMOGUS yra taip pat žmogus. Ir paimkime tokį variantą, kad šitas žmogus sąžiningai dirbo visą gyvenimą, skirtingai negu R. Valatka, kuris čia yra ne tik 4-oji valdžia, bet jis yra pati aukščiausioji valdžia Lietuvoje. Jam, tarp kitko, negalioja joks Visuomenės informavimo įstatymas. Žurnalistų inspektorius karpo ausimis, nes per 20 metų, šitas valstybinis organas nepasiūlė jokios išeities, nors matė, kaip ne vienas žurnalistas niekšiškai pasielgė ne su vienu žmogumi. R. Valatka rašo ne pirmus metus. Atvirai pasakysiu, bandžiau ne vieną kartą perskaityti R. Valatkos straipsnį iki galo. Bet man neišėjo, nes darosi bloga nuo cinizmo ir patyčių. Žurnalistikoje šitas žmogus yra chuliganas. Čia apie jokią kritiką net kalbos negali būti, nes jos ten nėra. Ir prisiminkite pačius pirmuosius R. Valatkos straipsnius apie E. Masiulį, kai bylą pradėjo tirti STT. Štai frazė:“Mirties nuosprendis. Ne E. Masiuliui, nors jis išlėkė iš politikos greituoju būdu. Sveikam protui”. Kokia yra problema Lietuvoje? Ji yra paprasta, kaip 2X2: NĖRA KAM PAKLAUSTI RIMVYDO VALATKOS - O KAS YRA TAS SVEIKAS PROTAS? Reikalas tas, kad SVEIKAS PROTAS yra tik pas VIENINTELĮ ŽMOGŲ LIETUVOJE - RIMVYDĄ VALATKĄ. Todėl būdamas DIEVU Lietuvoje, jis yra vienintelis, kuris nustato, kuris žmogus yra sveiko proto, o kuris ne. Gerbiami ponios ir ponai, kiek jums dar reikės laiko, kad suvokti, kad šita 4-oji valdžia yra IDIOTIZMO VIRŠŪNĖ Lietuvoje. Pirma, jos mūsų Konstitucijoje nėra, antra, ŽINIASKLAIDOS FUNKCIONAVIMAS VALSTYBĖJE NEGALI BŪTI PAVERSTAS Į JOKIĄ 4-ą VALDŽIĄ IR JOS PAGRINDINĖ FUNKCIJA YRA PERDUOTI GYVENTOJAMS INFORMACIJĄ, O NE KAŽKOKIO TAI NESVEIKO ŽURNALISTO NE TIK CINIŠKAS, BET NETGI LIGUISTAS INTERPRETACIJAS. RIMVYDAS VALATKA NIEKADA NEBUVO ETIŠKU ŽURNALISTU. CINIZMAS IR ETIKA - TAI 2 NESUDERINAMI DALYKAI. 

 

Labai       2017-01-1 18:40

puiku. kai aukštu lygiu tokie patyčių kanalizacijos vamzdžiai kaip jakilaičiai ir valadkos atbadomi nosimis į savo mėšlą kaip prisidirbę katinai.

Ale       2016-12-31 17:03

Kartais atrodo, kad viešas tyčiojimasis yra skatinamas ir niekam tas nerūpi. Dėkui už mintis.

VaidasVDS       2016-12-31 12:45

Yra laimingi žmonės ir nelaimingi.
Būtent nelaimingi žmonės dažnai griebiasi patyčių. Nelaimingi arba dvasioje, arba dėl gyvenimo aplinkybių, arba ir dėl to ir to.
Bausk, nebaudęs tokius žmones, vargu, ar jiems padėsime. Pabandykite jų gailėtis ir jiems atleisti. Tai bent juos sutrikdys, jei jie dar nėra visiški vargšai sieloje. O jei nesutrikdys, tai, tikriausiai, yra vargšai be sielų. Bet kokiu atveju vargšai nelaimėliai…

albina       2016-12-31 10:57

Ačiū už puikų rašinį! Manau,kad dauguma piliečių turi savo nuomonę apie TV ir kitokio eterio žurnalistus - tariamas žvaigždes.Pašnekovais kviečiami tie patys,patikrinti minties galiūnai.nuo kurių šališkumo bloga.O R.Valatka yra tikras laikraščių valkata,po savęs paliekantis tik dvoką ir purvą.Ačiū Dievui,yra dar Jūsų puslapis.Ačiū Jums ir gerų metų!


Rekomenduojame

Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje bus paminėtos ir mons. Alfonso Svarinsko trečiosios mirties metinės

Vytautas Rubavičius. JAV prezidento „operacija“ Europoje ir jos atgarsiai

Raimondas Navickas. Apie išmintingąją Miliūtę ir kvailąjį Radžvilą (papildyta)

Darius Kuolys. Galvoju apie gailestingumą ir rūstį...

Aušrinė Balčiūnė. Kas buvo atsakyta į Deimantės senelių, Vytauto ir Laimutės Kedžių, viešą prašymą (papildyta dokumentais)

Laisvūnas Šopauskas. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje (III)

Vincentas Vobolevičius. Tiesa ar Komjaunimo tiesa?

Irena Vasinauskaitė. Raseinių politikai prieš atostogas išsiaiškino, kas cituoja Adolfą Hitlerį, o kas – Vytautą Landsbergį

Laimutė ir Vytautas Kedžiai: Vaiko saugojimas nuo nežinia ko neturi virsti izoliacija – norime savo akimis išvysti, kad anūkėlei viskas gerai

Andrius Švarplys. Tai, kas Vakaruose yra laisvė į religiją, Lietuvos Konstituciniam Teismui yra socialinės privilegijos ir lygybės pažeidimas

Vytautas Sinica. Aukos ant populizmo altoriaus

Kova su korupcija. Algimantas Rusteika: kam griauti, jei galima nacionalizuoti?

Kurioje šalyje mokytojai uždirba 11 820 EUR per mėn.?

Vygantas Malinauskas. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

VU TSPMI baigęs Lietuvos diplomatas V. Radžvilą išplūdo necenzūriniais žodžiais

#tapinizmas ir sveika visuomenė: Raimondo Navicko replika Eglei Samoškaitei

Irena Vasinauskaitė. Ant rezonansinių bylų „siuvimo“ konvejerio – Garliavos byla

Irena Vasinauskaitė. Premjere, ar Jūsų komanda dirba PRIEŠ Jus?

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

LVŽS frakcija apie savo inicijuotą Seimo narių teisių, pareigų ir veiklos garantijų įstatymą: „Mažiau privilegijų, daugiau atsakomybės“

Dalia Grybauskaitė: Lietuvoje kova su korupcija įsibėgėja ir jau duoda konkrečių rezultatų

Vytautas Rubavičius. Civilizacinės savipratos svarba šių dienų geopolitikoje

Eurostatas: iš visų ES šalių būtent Lietuva praėjusiais metais neteko daugiausia gyventojų

Prezidentūra: Dalios Grybauskaitės darbai – Lietuvai stiprinti

VU politikos mokslų institute: kova su prof. V. Radžvilo „reakcingomis pažiūromis“

Vygaudas Ušackas: iš diplomatinės tarnybos traukiuosi, ar dalyvausiu prezidento rinkimuose 2019 m., dar nenusprendžiau

Geroji Naujiena: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“

Raimondas Navickas. FAKE NEWS jau ir Lietuvoje

Kaip kurti teisingesnes, broliškesnes ir taikesnes visuomenes? Popiežiaus Pranciškaus laiškas G20 susitikimui Hamburge

Liudvikas Jakimavičius: Ar tokios ir yra naujosios ES vertybės?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.