Tomas Bakučionis: „Mūsų kalba, baltiškosios šaknys ir istorija turi tapti rišančiąja grandimi“

Daiva Tamošaitytė   2012 m. rugsėjo 29 d. 1:40

0     

    

Tomas Bakučionis: „Mūsų kalba, baltiškosios šaknys ir istorija turi tapti rišančiąja grandimi“

Lietuvos Sąrašo remiamą koalicijos „Už Lietuvą Lietuvoje“ kandidatą Tomą Bakučionį kalbina publicistė ir filosofė Daiva Tamošaitytė.

Tomai, mėginsi laimėti rinkėjų simpatijas ir balsus spalio mėnesio rinkimuose į Seimą. Ką tikiesi pasiekti?

Vis dar tikiu, kad aktyvi pilietinė pozicija gali daug ką pakeisti valstybėje. Reikia tik bendraminčių, tam tikros jų „kritinės masės“.

Kokias partijos nuostatas ketini įgyvendinti, jeigu būsi išrinktas?

Svajoju, kad būtų įgyvendinta visa koalicijos rinkiminė programa.

Kokios nūdienos problemos turėtų būti išspręstos kuo greičiau?

Pirmiausia reikėtų peržiūrėti Hitachi projektą, subalansuoti mokesčius, imtis esminės teisėsaugos reformos (sukurti vieningą teismų sistemą, įsteigti ypatingojo prokuroro arba teisingumo ombudsmeno instituciją ar pan.) ir valstybės tarnybos bei teisėsaugos liustracijos, atlikti savivaldos reformą sustiprinant atstovaujamąją demokratiją, sugrąžinti strategines ūkio sritis valstybės įtakon, stiprinti kultūros paveldo sistemą. Tai tik dalis darbų, o jų pakankamai daug.

Kodėl sutikai, kad Tave remtų Lietuvos Sąrašas?

Gal tokiais žingsniais bent iš dalies pavyks rasti atsvarą supuvusiai politinei sistemai.

Šalia teisės studijų, esi baigęs Lietuvos muzikos akademiją, redagavęs „Muzikos barus“, iki šiol dirbai muzikos mokytoju, reiškeisi kaip produktyvus muzikos kritikas, atlikėjas (pianistas, klavesinistas ir vargonininkas). Tai įvairiapusis išsilavinimas, sutinkamas ne taip jau dažnai. Ar rinkėjai gali tikėtis, kad į Seimą atėjęs aukštosios kultūros žmogus, kurių mums valdžioje labiausiai trūksta, imsis kažką realiai keisti šioje srityje?

Visada manydavau ir manau, kad politikoje ir teisėje meninis išsilavinimas ir glaudžios sąsajos su kultūros sritimi yra privalumas. Gal kai kam atrodo, kad muziko diplomas gali trukdyti teisininko darbui. Išties būna taip, kad aštri muzikinė klausa suteikia aštresnę „socialinę“ ir „teisinę“ klausą, tačiau būna ir taip, kad tai apsunkina, ypač kai pajunti savo, kaip teisininko, bejėgiškumą prieš buką it mėsmalė mūsų teisinę sistemą ir atskirų piliečių neraštingumą. Aš manau, kad šiandieninėje politikoje, kaip ir teisėje, yra per daug technicizmo, arba technokratinio prado, bet per mažai humanitarizmo. Šios proporcijos pažeidimas iš viešosios politikos išplauna vertybes, ideologiją ir galop elementarų padorumą bei sąžinę. Štai nuo čia ir prasideda problemos visos valstybės gyvenime.

Jei jau prakalbome apie kultūrą, tai reikia stebėti, kas dabar vyksta su kultūros politika ir kokie šios srities įstatymai Seime priiminėjami. Turiu omeny ką tik priimtą Kultūros tarybos įstatymą. Tai tipiškas technokratinio-liberalaus požiūrio į mūsų kultūrą pavyzdys, ir tai tik labai švelnus pasakymas. Griežčiau kalbant, tai tų pačių vertybių, sąžinės ir padorumo išplovimo pasekmė. Ūkį privatizavo ir išmelžė į savo niekad nepasotinamas kišenes, dalį ES pinigų taip pat sėkmingai „nudrenavo“ į tas pačias kišenes. Dabar atėjo metas didiesiems europiniams kultūros pinigams ir juos „grupei draugų“ parūpo „įsisavinti“ , todėl ir reikėjo žinomoms kultūros srities personoms Seime prastumti ne tik ydingą, bet ir visiškai nesavalaikį, nereikalingą įstatymą.

Gal ir esu naivus, bet tikrai galvoju, kad tam tikras taip mąstančių politikų skaičius Seime gali daug ką pakeisti viešojoje politikoje. Tavo klausimą būčiau linkęs apversti ir pasižiūrėti iš kitos pusės: ar mūsų paprastam rinkėjui dar aktuali politinė kultūra Seime ir kultūra kaip reiškinys apskritai? Pavieniams ar pavienėms grupėms – be abejonės. O didžiajai rinkėjų daliai? Būtų įdomu šiuo klausimu atlikti rimtesnius sociologinius tyrimus, sakau – kur kas rimtesnius negu skelbiamos „visuomenės nuomonės apklausos“.
Rinkėjai, ypač sąmoningi, gali tikėti visiškai kitokios kokybės sprendimų, tačiau ar jie dar įstengia politikais patikėti, kai per pastaruosius 20 metų tiek melo buvo išpilta viešojoje politikoje.
Tad klausimą kol kas palieku atvirą.

ULL programoje, kuri surašyta ne kaip populistinė, o ilgalaikė konstruktyvi ir konkreti alternatyva dabartinei sisteminių partijų tuščių pažadų fejerijai (per šiuos 22 metus matėme, kokie jie „realūs“), pats rengei teisinę programos dalį. Be kitų fundamentalių tikslų, joje detaliai išdėstyti nacionalinės kultūros prioritetai. Manau, kad viso pasaulio lietuviams kultūra iš tiesų rūpi, būtent jos, taip pat ir politinės kultūros labiausiai pasigendama. Ką tik iš ES viršūnių nuskambėjęs federacijos imperatyvas, regis, tokiai nacionalinės kultūros krypčiai nepalieka šansų. Ką manai apie mūsų ateitį, jei Lietuvos politikai nesiryš parodyti politinės valios ir sutiks su spaudimu iš Briuselio? Kaip apskritai vertini Europos šalių bendrabūvio situaciją?

Be abejo, kalbi apie p. J. M. Baroso paskutinįjį pareiškimą apie federacinę Europą. Išties po tokių eurobiurokratų ekvilibristikų, ko gero, ne vieno lietuvio, taip pat ir mano tikėjimas ES bendrabūvio idėja susvyravo, nes į ES atėjome vedini visiškai kitokių paskatų ir tikslų. Deja, p. Barosas lietuvio ausiai ir protui nepasakė nieko patrauklaus ar juolab naujo, nes mes jau buvome 50 metų prievartinėje „federacijoje“. Suprantama, tiesiogiai taip lyginti būtų perdėm drastiška, tačiau jau ir anksčiau man kildavo minčių, kad ES yra pakankamai dirbtinė politinė struktūra, ypač prasidėjus eurozonos krizei ir Viduržemio jūros šalių mokumo problemoms. Dirbtinė todėl, kad aplink pirminį visų pirma ekonominiais motyvais susiformavusį darinį (Beneliuksą ir kitas Bendrosios rinkos šalis) prisilipdė daug šalių su visiškai kitokiu mentalitetu, kultūra ir tradicijomis. Tad klausimas man ir šiandien lieka atviras: ar gali būti vieninga Europa apskritai ar tik tam tikrais aspektais? Graikijos pavyzdys akivaizdžiai parodė, kad priklausymas eurozonai dar nėra savaime ekonominė (ir tuo pačiu) politinė „indulgencija“, leidžianti nepaisyti ekonomikos logikos ir dėsnių, kita vertus, nepaisyti tautos lūkesčių arba, atvirkščiai, – juos pervertinti. Ar ne tokį tašką buvo priėjusi ankstesnioji Graikijos vyriausybė? Taigi, Europa – labai marga, nuo skandinavų paprastumo ar net asketizmo, vokiško „Ordnung“, britiško bendruomeniškumo iki ispaniško „MAÑANA“, kuris kaip tam tikra mentaliteto išraiška taikytina didelei daliai Viduržemio jūros pakrantės. Kokioje Europos vietoje šiandien yra Lietuva? Kalbu, aišku, ne apie geografinį centrą. Deja, Lietuva, skirtingai nuo artimiausių europinių kaimynių, atsidūrė pilkojoje zonoje. Mes netenkame intelektualinio ir sykiu žmogiškojo ekonominio potencialo dėl siaubingos emigracijos, mes netenkame kultūrinio identiteto dėl masinės ir vartotojiškos kultūros invazijos, šią mintį patvirtina mūsų televizijų programų tinkleliai – nuo LRT iki bet kurio komercinio kanalo. Dalis visuomenės su keista nostalgija žiūri į sovietinę praeitį, mūsų nominuotieji istorikai (à la Bumblauskas) menkina mūsų tautos ir valstybės istoriją. Jei Prezidento Valdo Adamkaus laikais mes bent turėjome aiškų vektorių užsienio politikoje, dabar panašu, kad tą vektorių pametėme kažkur tarp Briuselio, Baltųjų rūmų, Daukanto aikštės, Minsko ir Kijevo. Aš manau, kad užsienio politikos vektorius yra reikšmingas, nustatant ir vidaus politikos preferencijas bei suvokiant savo „buvimo vietą“ geopolitiniame kontekste. Jei kalbame apie kultūrą, taip pat ir politinę, tai plačiąja prasme kultūra yra užsienio politikos vektoriaus ir vidaus politikos prioritetų rišančioji grandis.

Tu klausi, ką manau apie mūsų ateitį, jei Lietuvos politikai nesiryš parodyti politinės valios ir sutiks su spaudimu iš Briuselio? Tai klausimas apie atstovavimą nacionaliniams interesams. Aš traktuočiau klausimą plačiau ir nukreipčiau į praeitį. Kaip mūsų politikai atstovavo mūsų nacionaliniams interesams stojant į ES, jei buvome priversti uždaryti Visagino AE, jei dabar mūsų žemdirbiai gauna kelissyk mažesnes išmokas nei tie patys graikai? Manau, kad kai kurie iš tų politikų po tokio „atstovavimo“ turėjo ne Seime ar kokiam ministro poste sėdėti, o bent jau teisiamųjų suole. Kita vertus, suprantama, kad globalizacijos kontekste ir Briuselio kabinetų fone mūsų politikams nėra paprasta išlaikyti tvirtą stuburą. Bet čia reikėtų kalbėti apie tai, kad politikų stuburą palaiko tauta, tai, kas pastarąjį dešimtmetį mėgta vadinti pilietine visuomene. Apie tai kalbėta daug, bet kalbos dar nereiškia, kad turime pilietinę visuomenę. Deja, tam nėra nei politinių, nei teisinių prielaidų. Kol valdžios institucijose – nuo Seimo iki teismų ir policijos įstaigų į žmogų ir į tautą žiūrima būtent taip kaip dabar, tokių prielaidų ir nebus. Turiu omeny Seime priimamus įstatymus, kurie iškraipo teisinę sistemą ir net svarbiausius Konstitucijos principus, turiu omeny tiesioginės, t. y. tikrosios demokratijos institutų numarinimą, savivaldos sistemos išsigimimą į grupelės draugų partiečių savivalę, pavyzdžiui, Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose, ir liūdniausia – bebaigiančius teisėsaugos praktikoje įsitvirtinti ne demokratinės teisinės, bet policinės valstybės su kol kas maskuojamu totalitarizmu principus. Tokia situacija savo ruožtu sulaužo politikų stuburą patiems politikams to nesuvokiant. Gal tai nuskambės populistiškai, tačiau nuoširdžiai manau, kad ta politinės santvarkos vizija (kol kas), kuri atsispindi ULL programoje, yra ta prielaida, kad mūsų Tauta ir jos atstovai sugebėtų atsispirti išorės spaudimui. Europos bendrabūvio kontekste turime ieškoti sąjungininkų ne tarp Briuselio biurokratų, bet visų pirma tarp panašių į mus ar bent jau imti pavyzdį iš tų, kurie mums kultūrine prasme ir istoriškai yra artimi ir iš kurių galime ir turime ko pasimokyti. Manau, kad turime ryžtingiau atsigręžti į Šiaurės šalis, bet visų pirma – į mūsų likimo sesę Latviją. Globalėjančioje Europoje, kurios biurokratai paleido federalizmo šmėklą, mūsų kalba, baltiškosios šaknys ir istorija turi tapti rišančiąja grandimi bendrabūviui Europoje ir mūsų Tautos politiniam „stuburui“.

Kaip tik apie savivaldą norėjau pakalbėti toliau. Gyneisi teisės magistro darbą būtent iš šios srities, turi nemaža praktinės patirties. Nuo ko reikėtų pradėti bendruomenių pertvarką? Ką konkrečiai turėtume pasiekti? Šis klausimas glaudžiai siejasi su mažumų klausimu, kurios jei esti neoficialiai per politizuotas neaiškios kilmės struktūras palaikomos iš „motininės“ valstybės, vis mažiau integruojasi į šalies gyvenimą, kuria uždarus „getus“, savotiškas valstybėles valstybėje. Tai kelia vis daugiau kliūčių savitarpio supratimui tarp įvairiataučių bendruomenių, jau nekalbu apie tai, kad taip destabilizuojama pati šalis, žlugdomas jos autoritetas. Kaip manai spręsti šį opų klausimą, juk jo nesprendžiant per dvidešimt metų tapome užkrauti netikėta našta (turiu omeny paaštrėjusius santykius su vietiniais lenkais)?

Šiek tiek performuluosiu Tavo klausimą, nes pertvarkyti pačių bendruomenių nereikia, jos formuojasi iš apačios (bent taip turi būti). Bendruomenėms reikia padėti kurtis, įsiklausyti į jų nuomonę. Tik tai paskatins piliečius burtis į vietos teritorines bendruomenes ir tokiu būdu dalyvauti tvarkant vietos viešuosius reikalus. Mano manymu, 1995 metais priimtas ir daugybę kartų keistas Vietos savivaldos įstatymas yra ydingas ir šiandien, nes jis neužtikrina esminio dalyko – piliečių ir vietos teritorinių bendruomenių dalyvavimo tvarkant viešuosius reikalus ir priimant sprendimus. Ką keisti? Visų pirma, apsispręsti dėl administracinio teritorinio valstybės modelio ir tuo pačiu – dėl savivaldos modelio, t. y. savivaldybių dydžio, skaičiaus ir lygių. Anksčiau ne vienąsyk buvau viešai rašęs ir kalbėjęs, kad mūsų savivaldybės yra per didelės, dėl to vietos valdžia yra visiškai nutolusi nuo piliečių ir bendruomenių, todėl savivaldybės turėtų apimti ir mažesnes teritorijas, ir mažesnį gyventojų skaičių. Kita vertus, kai kuriose Europos šalyse dabar stebimos priešingos – savivaldybių stambinimo – tendencijos, tačiau ten vietos bendruomenės yra kur kas stipresnės, jų interesus geriau gina įstatymai ir teismai, jos gauna didesnę ir įvairiapusiškesnę centrinės ir vietos valdžios paramą. Tai, kas yra šiandien pas mus, turi mažai ką bendro su tikrąja savivalda. Vietos gyventojai ir bendruomenės yra visiškai nušalinti nuo savivaldos reikalų tvarkymo. Ypač tai ryškiai atsispindi tvarkant ir planuojant teritorijas. O juk humanizuotas teritorijos tvarkymas yra vienas esminių dalykų, kuris užtikrina vietos gyventojų gyvenamosios aplinkos kokybę. Apskritai, teritorijų planavimas pas mus yra paremtas technicizmu ir siaurais atskirų verslo ir politikos subjektų finansiniais interesais, o jei dar bendriau – laukinio liberalizmo principais. Viena vertus, nėra jokios ilgalaikės strategijos, nes šiuo klausimu nesusišneka savivaldos ir centrinės valdžios institucijos, kita vertus, nuo teritorijų tvarkymo vietos bendruomenės yra nušalintos, nes sprendimus uzurpuoja merai ir jų partijoms lojalūs klerkai. Deja, ryškiausias to pavyzdys – Vilniaus miestas ir dabartinė mero Arūno Zuoko vadovaujama taryba ir administracija. Pavyzdžių per 10 metų susikaupė visa šūsnis. Vilniuje sukasi didžiausi verslo pinigai, o ten, kur dideli pinigai, ten turi būti pakankamai stiprūs ir veiksmingi įstatyminiai saugikliai. Vietos savivaldos įstatyme jų nėra. Ar Tu atsimeni, kada, pavyzdžiui, Vilniuje ar kitame mūsų didmiestyje miesto valdžia rengė gyventojų apklausas aktualiais miesto valdymo ir tvarkymo klausimais? Taigi, būtent apklausų ir jų metu išsakytos vietos gyventojų nuomonės privalomumas galėtų būti vienas iš saugiklių tikrajai savivaldai įtvirtinti. Kitas aspektas – didesnių procedūrinių teisinių garantijų suteikimas bendruomenėms ginant viešą interesą teismuose. Dabartinis šio klausimo reglamentavimas yra pats ydingiausias ir absurdiškiausias, koks tik gali būti. Lygiai tokia pati yra teismų praktika ir teisėjų požiūris. Viskas matuojama tik per piniginę prizmę. Trečias aspektas – seniūnijų vaidmuo. Seniūnai turi būti renkami tiesiogiai vietos gyventojų. Kol kas neaišku, kaip pasiteisins seniūnaičių institutas, kuris dėl dabartinio reglamentavimo yra praktiškai bevertis ir neįgalus. Bet kuriuo atveju seniūnijos turi būti ekonomiškai savarankiškesnės, turėti juridinio asmens statusą, taigi būti reikšminga apatine savivaldos grandimi, priešingu atveju ir gyventojų renkamas seniūnas būtų fikcija. Dar vienas aspektas – mūsų regionai. Manau, kad atėjo laikas rimtai diskutuoti apie regionų savivaldą, tačiau tai platus ir sudėtingas klausimas, nes reikia kalbėti apie visos valstybės sąrangos kaitą.

Čia natūraliai prieiname prie Tavo klausimo antros dalies. Labai tiksliai diagnozavai Lietuvos tautinių mažumų situaciją, ypač tai pasakytina apie lenkų tautinę mažumą. Mūsų atveju – esminė problema sprendžiant tautinių mažumų klausimus yra būtent didžiosios kaimyninės, šių tautinių mažumų „motininės“ valstybės. Turiu omeny Rusiją ir Lenkiją, o tiksliau – šių šalių politinio elito požiūrį į mūsų tautą ir valstybę. O jų požiūris ganėtinai primityvus: „Jie (t. y. mes) maži ir silpni, todėl juos galime ir pareguliuoti…“. Jei triukšmas dėl lenkiškų pavardžių rašybos nebūtų kilęs kaip tik tuo metu, kai pradėjo spręstis Lietuvos energetinio savarankiškumo klausimai ir įmonės „Orlen Lietuva“ akcijų valdymo klausimai, gal patikėčiau tų iniciatyvų nuoširdumu, tačiau dabartinėmis aplinkybėmis įžvelgiu akivaizdų Rusijos interesą kiršinti Lenkiją ir Lietuvą, o gal net toks nurodymas atskiriems Lenkijos politinio elito veikėjams duodamas iš Maskvos, kas galėtų paneigti… Dabar matau vienintelę priemonę, kuri dar galėtų padėti susigrąžinti „prarastas“ tautines mažumas, – švietimą, nes visų pirma per švietimo politiką valstybė gali ugdyti lojalius piliečius nepriklausomai nuo jų tautybės. Norint, kad valstybė efektyviai galėtų įgyvendinti savo švietimo politiką, švietimo įstaigų (vidurinių mokyklų, gimnazijų) steigėjų teises valstybės centrinė valdžia turi perimti iš savivaldybių. Valstybei to nepadarius, įvairios politinės organizacijos, prisidengdamos tautinių mažumų teisių gynimu (kaip, pavyzdžiui, LLRA), turės galimybę vykdyti destruktyvią veiklą, manipuliuoti vietos gyventojų nuomone ir interesais ir taip labai kenktų tautinių mažumų integracijai į valstybės gyvenimą. Manau, kad dėl mūsų visų buvusių valdžių aplaidumo, kuriuo pasinaudojo tokios organizacijos kaip LLRA, šiandien turime labai opių problemų su lenkų tautine mažuma. Čia reikia parodyti didelę diplomatiją ir priimti tokius sprendimus, kurie neduotų nė menkiausio preteksto kiltis nepasitenkinimui. Nesiūlau nuolaidžiauti įvairiems provokatoriams ir kurstytojams, jais turi užsiimti mūsų teisėsauga ir jiems turi būti taikoma griežta atsakomybė. Tačiau lenkiškų pavardžių ir vardų rašymą galima spręsti lanksčiai vien dėl kelių priežasčių: dėl mūsų ir lenkų bendros istorijos bei dėl lietuvių kalboje seniau naudotų tų pačių rašmenų. Kitas būdas, kuris išspręstų vadinamųjų savivaldybių „getų“ problemą, tai, ką jau minėjau, – administracinė, teritorinė ir savivaldos reforma. Kaip tai reikėtų tiksliai ir „neskausmingai“ padaryti, jau atskiro pokalbio ar diskusijos klausimas.

Tiesos.lt

 

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

„Iš savo varpinės“: Vitalijaus Balkaus pasvarstymai naujųjų mokesčių tema

Darius Kuolys. Petro Cvirkos skaitymai

Vladimiras Laučius. Tėvynės sąjungos G taškas

Agnė Širinskienė. Bankai ir prekybos centrai stokoja socialinės atsakomybės ir solidarumo su visuomene

Vincentas Vobolevičius. Rinkimai Lenkijoje: ar ekonominiai „lūzeriai“ kelia PiS reitingus?

Arnoldas Aleksandravičius. Tai Lietuva negali turėti savo Raudų sienos?

Andrius Švarplys. Jeigu ateityje nenorime „turėti galimybių išgirsti įvairių nuomonių“, turime pasakyti „God bless America“

Jonas Burokas. Rezistencijos įamžinimas

NE eksperimentams Žemaitijos gelmėse! Atviras Lietuvos visuomenės kreipimasis dėl Vyriausybės planų statyti anglies dvideginio saugyklą

Liutauras Stoškus. Seimo komitete svarstytas Žemės gelmių įstatymas

Jungtinių Tautų rezoliucija dėl smurto akušerijoje

Vidas Rachlevičius. Kai vyrauja sveikas protas ir padorumas

Neringa Venckienė: „Tai, kad esu grąžinama, nepadaro Lietuvos teisine valstybe“

Kauno forumo pareiškimas: Dėl įstatymo pažeidimų LRT veikloje

Povilas Urbšys: „Turi būti aiški takoskyra tarp lobistinės ir advokacinės veiklos“

Ramūnas Aušrotas. Apie NVO oligarchiją

Kun. Andrius Narbekovas. „Mums reikalinga nauja krikščionių apologetų karta“

Irena Vasinauskaitė. Puiki bendruomeninė rudens šventė Šiauliuose

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Vietnamo pelkėse nuskendo amerikiečių iliuzijos

Žino, ką sako. Masiulis: jeigu kas iš senos partijos vadovybės galvoja, kad byloje bus galima visus šunis sukarti ant Masiulio, tai taip nebus

Irena Vasinauskaitė. Meras Artūras Visockas – žmogus, pasmerkęs Šiaulių liepas myriop?

Algimantas Rusteika. Juos atpažinsite iš jų vaisių

Atviras laiškas LR Prezidentui: Skubiai stabdykite masines miesto medžių žudynes (signataro A.Sėjūno spaudos konferencijos vaizdo įrašas)

Vytautas Radžvilas. Lietuvos politikos atnaujinimo klausimu

Kas čia pas mus tikrų tikriausi „vatnikai“?

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.