Ugdymo politika, Šeimos politika, Socialinės inžinerijos eksperimentai

Tikybos mokytoja L. Raudytė: skleidžiama genderizmo ideologija negali būti visiems vienodai priimtina

Tiesos.lt redakcija   2022 m. balandžio 12 d. 20:17

5     

    

Tikybos mokytoja L. Raudytė: skleidžiama genderizmo ideologija negali būti visiems vienodai priimtina

Aušra Filipavičiūtė-Navikauskė | Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga

Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytojos Loretos Raudytės pavardė per visas žiniasklaidos priemones nuvilnijo prieš penkerius metus. Kilo skandalas, kai viena absolventė socialiniame tinkle pasidalijo tikybos mokytojos per pamokas rodytomis skaidrėmis apie homoseksualus.

„Regis, nuoširdžiai ir sąžiningai dirbi savo darbą, santarvėje su aplinkiniais ramiai gyveni, o per dieną tampi didžiausia nusikaltėle. Emociškai atlaikyti tokią puolimo ir smerkimo laviną buvo itin sunku. Jei ne aplinkinių dėmesys ir atjauta, nežinau, kaip visa tai būčiau ištvėrusi”, – sako L. Raudytė.

Kaip jaučiatės dabar, praėjus penkeriems metams?

Senokai viskas vyko… Tačiau kai prisimenu tas dienas, emocijos vis tiek sugrįžta, ir, deja, nemalonios.

Net nesuvokiau, kaip galėjo mano pateikta medžiaga apie homoseksualius žmones sukelti tokias audringas ir nepakančias reakcijas. Ne aš vadinau gėjus kanibalais ir vaikų tvirkintojais – aš tik pateikiau tyrėjo dr. Paulo Camerono iš Šeimos tyrimų instituto (ang. Family Research Institute) lankstinukuose į lietuvių kalbą išverstą medžiagą. Kalbėdama su mokiniais tikrai nesiekiau kurstyti neapykantos, diskriminuoti homoseksualų. Tiesiog pateikiau informaciją, kurią turėjau, ir tiek.

Bet tada… Užplūdo straipsniai žiniasklaidoje, tuometė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Petrauskienė pareiškė, jog turiu būti nušalinta…

„Tokia mokytoja negali dirbti mokykloje”, „jos galva turi lėkti”, „tokią nuo mokinių reikia laikyti per šviesmečius” – tai tik dalis to puolimo, kokio susilaukiau iš įvairių visuomenės veikėjų.

Regis, nuoširdžiai ir sąžiningai dirbi savo darbą, santarvėje su aplinkiniais ramiai gyveni, – ir štai vieną dieną… Nenorėjau nei valgyti, nei miegoti. Emociškai visa tą puolimo ir smerkimo laviną atlaikyti buvo itin sunku. Jei ne aplinkinių dėmesys ir atjauta, nežinau, kaip visa tai būčiau ištvėrusi.

Taip, mane stiprino tikėjimas, tačiau buvau labai sukrėsta. Labai.

Nors tuometė švietimo ministrė J. Petrauskienė jus ragino atleisti, tačiau jūsų mokyklos administracija jus palaikė, taip pat kolegos, mokiniai bei jų tėvai. Gavote papeikimą, bet visgi likote dirbti mokykloje. Ar sudėtinga po visko vykdyti pedagogo misiją – šviesti ir vesti, skatinti moksleivius mąstyti, diskutuoti?

Tai buvo pamoka, smūgis man. Paveikė tas įvykis mane. Pati pastebėjau, kad per pamokas įsijungia nuolatinė savikontrolė. Stengiuosi atsargiau rinkti žodžius, kad neužkliūčiau.

Tačiau ta savifiltracija niekaip nepaveikė mano vertybių, jų neišsižadėjau, jas atvirai deklaruoju, kalbuosi apie jas su mokiniais. O jų, normalu, yra visokių – vieni priima, o kiti, pasitaiko, mėgina mane „perauklėti”, užverčia visokia informacija apie homoseksualumą ir „lyčių įvairovę”. Nežinia, iš kur jie ją ima? Kai kurie pasako, kad juos piktina mano senamadiškas požiūris į šiuos dalykus. Bet gal ir nėra blogai – tai veda į diskusijas, į kalbėjimąsi.

Man svarbu, kad mokiniai ir aš būtume vieni kitiems nuoširdūs, kad nebijotume atvirai sakyti, ką galvojame, ką mąstome, nesmerkdami vieni kitų už savo įsitikinimus ir būtume pasiruošę keisti savo nuostatas, jei suprantame, kad klydome, ieškodami atsakymų į svarbius klausimus, ieškodami kartu tiesos.

Tačiau tikybos dalykas yra tuo ypatingas, kad turime privilegiją atsakymų į tuos svarbiausius klausimus ieškoti Dievo Žodyje, Apreiškime, Bažnyčios mokyme, kad savo žmogiškuose samprotavimuose nepasiklystume. Panašiai kaip kiti dalykai turi nekintamas formules, taisykles, dėsnius, kurie nepriklauso nuo mokinių ir mokytojų nuomonės, nuotaikos ar įsitikinimų.

Apie homoseksualumą per tikybos pamokas nebekalbate?

Programose ši tema dar yra. Atnaujintose programose, kurios dabar yra rengiamos, atrodo, nebeliks. Taigi šia tema vis dar kalbame. Bet skiriu tam mažiau laiko, mažiau dėmesio. Sakau mokiniams, kad kai kurią medžiagą, kurią turiu šia tema, man pateikti uždrausta. Tačiau mokiniai patys šios temos nori. Jiems ji atrodo labai aktuali ir svarbi.

Po kilusio skandalo buvau it po didinamuoju stiklu – komisija vos ne metus tyrinėjo visas mano pamokas, visus planus, temas… Paskui pasiūlė gaires, kokių temų neliesti, kur nesigilinti ir pan. Taigi situacija tokia, kad dabar kalbu, bet perfiltruodama žodžius dviem lygiais – asmeniniu ir dar išoriniu.

Byla nutraukta, bet yra raštas, kad naudojau perteklinę, homoseksualius asmenis žeidžiančią informaciją. Tai tuo remdamasis mokyklos direktorius parašė papeikimą.

Pripažįstu – gal kažką ir neapgalvotai padariau, gal reikėjo švelnesnius pavyzdžius pateikti, tačiau nieko savo nepridėjau, rėmiausi vieno mokslininko tyrimu, ir tiek. Netgi iškviesta į švietimo skyrių inspektorei sakiau, kad ten buvo faktai, skaičiai – ko dar reikia tiesai? O ji atsakė: „Dabar nebėra tiesos. Yra tik skirtingos nuomonės.“ Tokie reikalai.

Užsiminėte, jog likote ištikima savo vertybėms, jų neišdavėte. Kas jus stiprino, palaikė?

Malda ir tikėjimas visada šalia – jie neapleido ir tomis sudėtingomis dienomis. Be to, tie įvykiai buvo 2017-aisias – metais, kuomet kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo paskelbtas palaimintuoju. Tai jo tekstai, žinokite, taip mane ramino ir guodė, jog galvojau: taigi šis žmogus tiek patyrė kankynių – sunkūs metai lageriuose, persekiojimai, kankinimai – ir nepalūžo, o tai, kas kliuvo man, yra tokia smulkmena!..

Be vidinių atramos šaltinių, pajutau ir aplinkos palaikymą. Sunku net nusakyti, kokį patyriau gerumą: mane rėmė kolegos bendradarbiai, mokyklos administracija, giminės, net buvę universiteto dėstytojai, mokiniai rašė peticiją… Gera jausti stiprų užnugarį, kai pažįstami ir nepažįstami žmonės, vienuolės, kunigai siuntė palaikymo žinutes ir skyrė savo maldas.

Paradoksas: iš vienos pusės patyrusi smerkimą, spaudimą, iš kitos pusės buvau apgaubta begalinio žmonių gerumo. Netgi tardytoja, kuri kamantinėjo mane kelias valandas policijoje, irgi pasirodė žmogiška, supratinga, jos akyse žibėjo ašaros.

Rašydama pasiaiškinimą policijai, labai daug pagalbos gavau iš gerbiamo ateitininko, VDU Teisės fakulteto dėstytojo, teisininko dr. Vyganto Malinausko. Į Telšius atvyko organizacijos „Pro Patria” nariai, vadovai, organizavo susitikimą su visuomene šia tema ir padėjo suprasti visame pasaulyje kylančią liberalizmo su LGBT propaganda bangą, kuri atsirita visu smarkumu ir į Lietuvą.

Moraliai labai rėmė ir dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, jaučiau ir tuometinio vyskupo Jono Borutos palaikymą, taip pat padėjo katedros klebonas, dabar Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Darius Trijonis, generalvikaras Juozapas Pranciškus Gedgaudas, prelatas Juozas Šiurys. Ačiū jiems.

Tas šviesos, palaikymo pliūpsnis buvo toks jaudinamas – iki tol gyvenime nebuvau patyrusi nieko panašaus. Tai didžiausia dovana. Juk mūsų visų širdys tos pačios, tik skleidžiama genderizmo ideologija negali būti visiems vienodai priimtina. Todėl konfrontacija, manau, tikėtina ir ateityje.

Galima įžvelgti dvigubų standartų: LGBT visuomenės nariai skundžiasi dėl kai kurių aplinkinių žmonių patyčių, įžeidimų, nepriėmimo, homofobiškų pasisakymų, prašo tolerancijos ir supratimo, tačiau kai neigiamų emocijų pliūpsnis buvo nukreiptas į jus, tikintį žmogų, tos deklaruojamos tolerancijos kitaip mąstantiems, kitaip gyvenantiems kaip ir nebeliko – iškart buvote pasmerkta ir nulinčiuota. Su kokiais apmąstymais ir įžvalgomis „išėjote” iš to skandalo?

Pastebėjau įdomių reiškinių, ypač dėl tolerancijos. Mano iniciatyva į mokyklą diskusijai buvome pasikvietę Tolerancijos žmogumi 2014 metais paskelbtą Donatą Puslį. Toje diskusijoje mums gimė atsakymas, kad tolerancija, bent jau pagal žodyne esantį apibrėžimą, yra pakantumas, gebėjimas pakęsti kitą, gerbti kito nuomonę ar įsitikinimus, suteikti jam teisę gyventi pagal savo įsitikinimus.

O ką tai reiškia? Kad kaip ir pakenti, tačiau rodai abejingumą, palieki jį likimo valiai, t. y. savo elgesiu sakai – kaip nori, taip gyvenk, kaip nori, taip daryk. Tačiau meilė sudėlioja kitus pasirinkimus: jeigu tu myli žmogų, nori jam padėti.

Juk ir tikybos pamokose pasakojame apie homoseksualumą iš noro padėti, kad mokiniai nesirinktų netinkamo elgesio. Žmogus nekaltas, kad turi tokį polinkį, tačiau jei elgiasi netinkamai, čia yra jo kaltė ir nuodėmė.

Turėtume skirti tuos dalykus – žmogus ir jo poelgiai. Net ir turėdamas homoseksualių polinkių, žmogus turėtų stengtis gyventi pagal doros principus. Čia ir yra ta meilė, kylanti iš noro padėti.

Manau, kad meilė yra aukščiau už toleranciją, kuri yra tik pakanta, negalinti žmogui nei kažko duoti, nei padėti. „Toleruodamas” palieki žmogų gyventi su savo problemomis. O meilė įgalina padėti. Visi mes esame žmonės ir turime rūpintis vieni kitais. O mokytojai – tuo labiau.

Iš tiesų vis labiau galime įsitikinti, kad naujojo liberalizmo ideologai, propaguojantys genderizmą, prieštarauja patys sau – nors visiems kelia, rodos, kilnius laisvės ir tolerancijos reikalavimus, bet negali pakęsti tų, kurie turi kitokius įsitikinimus, kurie gina doros, moralės principus, Bažnyčios mokymą. Tokius, kurie nepritaria jų politikai, jie gali niekinti, žeminti, pulti baisiausiais žodžiais, kad nutildytų ar net priverstų kalbėti taip, kaip „reikia“.

Loreta, ar sudėtinga šiais laikais dirbti mokykloje, vykdyti tą misiją, kuri kartais gali atrodyti it Sizifo darbas? Kaip pasiekti, kad mokytojo profesija būtų prestižinė?

Tikrai neslėpsiu, mokytojui nelengva kalbėti net ir apie patyčias, kai matome, jog žurnalistai ar kiti garsūs žmonės gali išvadinti Prezidentą „mulkiu“, „šūdmaliu“ ir pan. Tačiau vis tiek manau, kad mokytojo darbas apčiuopiamesnis ir žymiai prasmingesnis nei Sizifo: jei tamsoje uždegi žiburėlį, vis tiek juk pasidaro kažkiek šviesiau, tiesa?

Mokytojo bandymai ieškoti tiesos, šviesos, net kartais ir rizikuojant nukentėti, manau, yra prasmingas darbas. Vaikų, jaunimo širdys yra atviros gėriui – tuo tikiu.

Suprantama, yra įvairių pedagogų – vieni nuoširdžiau ir atsakingiau, kiti gal ir daug širdies neįdėdami atlieka savo darbą. Tačiau pati pažįstu tikrai puikių, visą savo gyvenimą šiam darbui paskyrusių, mokytojų, kurių paruošti mokiniai visada gerai išlaiko egzaminus, parodo labai geras žinias olimpiadose.

Atrodo, jų patirtimi reikėtų ir remtis, iš jų mokytis, jų taikomus metodus perimti. Tačiau gaila, kad ir jie negali ramiai dirbti taip, kaip moka geriausiai, remtis savo pedagoginio darbo patirtimi, atradimais, žiniomis, nuosekliai tobulėti, nes vis nauja politika, vis nauja ideologija, vis nauji reikalavimai nuleidžiami „iš viršaus“ tų, kurie toli nuo mokyklos.

Esate neseniai susikūrusios Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos narė. Ar tas skandalas paskatino jus įsitraukti?

Mano vertybinių pamatų nesudrebino, tačiau matau, kaip daugėja asmenų persekiojimo, susidorojimo pavyzdžių vien už nuomonę, už įsitikinimus: vieną pažįstamą puikią tikybos mokytoją irgi praeitais metais užsipuolė, kaimyninės mokyklos darbų mokytojas buvo tampomas dėl įrašo feisbuke apie homoseksualius žmones (parašė, kad geriau jau jie eitų daržo kasti).

Tad kai kūrėsi profsąjunga, iškart pagalvojau – puolamiems krikščionims reikia palaikymo, pagalbos – tiek socialinės, tiek teisinės. Juk jeigu tada manęs nebūtų palaikiusi šeima, bendradarbiai, bendruomenė, nežinau, kaip tą puolimą būčiau ištvėrusi, gal net būčiau palūžusi.

Taigi net nebuvo dvejonių, kad turiu čia būti, kad galėtume vieni kitus paremti. Moralinė parama – be galo svarbi, kitaip galime save prarasti, kai patiriame spaudimą iš aplinkos.

Pasvarstykime – kaip gyventi žmogui, kuris negali turėti savo įsitikinimų, vertybių, yra priverstas veidmainiauti ir kalbėti ne tai, ką iš tiesų galvoja, kuo gyvena? Tai veda į asmenybės ir visuomenės degradavimą.

Praėjusiais metais kilo dar viena audra viešumoje – už raginimus pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją ir Partnerystės įstatymą buvo smerkiamas kunigas Algirdas Toliatas. Veikiausiai jūs buvote tas žmogus, kuris geriausiai supratote, ką jam tenka patirti.

Manau, kad ne aš viena – daugelis suprato. Buvo smerkiamas ir jis, ir br. kun. Paulius Vaineikis bei kiti už tai, kad drąsiai parodė savo poziciją ir nuomonę, ragindami pasirašyti šią peticiją.

Kas kartą, kai išgirstu ką nors viešai smerkiamą už tai, kad nuoširdžiai pasakė tai, ką galvoja, nesvarbu, kokiu klausimu, tačiau ima pulti, kaltinti, smerkti, visada prisimenu tai, ką išgyvenau pati, ir suprantu, kad ir jam skauda, kaip skaudėjo man. Ir suprantu, kaip svarbu tokių žmonių nepalikti vienų, nesmerkti kartu su visais. Tai sudėtingi dalykai, bet jie vyksta.

Visgi apibendrinant: jūsų patirtis yra apie gėrį ar apie blogį?

Kai jau praėjo laiko, galiu pasakyti, kad didžiulė Dievo dovana buvo patirti tokį žmonių susitelkimą, pajusti jų meilę ir norą padėti. Tarkim, prieina po Mišių ar turguje svetimas žmogus ir… apkabina. Ta šiluma ir supratingumas padėjo man pasijusti saugiai, suteikė drąsos eiti savo keliu, neatsižadėti įsitikinimų, vertybių. Tiesiog jaučiau nuolatinę Dievo pagalbą per žmones.

Nes buvo apėmusi negera nuojauta, kad grįžta sovietinių laikų dvasia – kai buvo viena tiesa, viena nuomonė, o kitos – nepritariančios – greitai nutildomos. Mano tėvelis yra buvęs tremtinys, tai tą jausmą, būti nuteistam už nieką, nuo vaikystės, kai tik tai sužinojau iš jo pasakojimų, nešiojausi savo širdyje.

Emociškai sunki patirtis prieš penkerius metus atkūrė manyje lemtingus 1991 m. Sausio 13-osios įvykius, kai buvau prie Seimo. Atpažinau tą kovotojos būseną – laikytis, nepasiduoti, juk yra tikėjimas, yra viltis. O svarbiausia – aš ne viena! Yra ir daugiau žmonių, kurie mąsto taip, kaip aš, kurie tiki tais pačiais dalykais, ir kuriems svarbios tos pačios pamatinės vertybės.

Tas jausmas toks pakylėjantis ir skaidrus, kuomet išsitrina visos baimės – netekti darbo, prarasti namus ar gyvybę. Todėl sakau, kad tas saugus užnugaris yra labai svarbus, jis neleidžia žmoguje sunaikinti tai, kas jį daro žmogumi.

Ačiū jums už pokalbį.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ačiū       2022-04-15 8:44

Ačiū Mokytojai už gražius tiesos žodžius.

Kis       2022-04-14 13:30

genderizmas-galimas,o jo skleidimas turi buti baudziamas ir prilygintas marui<ar corono virusui.

To ah.ą       2022-04-13 11:17

Jus turbūt iš LGBT nes jiems didžiausias priešas yra bažnyčia ir katalikų tikėjimas (visi tie tikėjimai ir genderizmai mokyklose turėtų būti išrauti su šaknimis ir sumesti į ugnį. Mokyklas skirti mokslui ir tiesai o ne kliedesiams) Tik krikščioniškas tikėjimas ir kyla į kova su genderizmu.

Betkokio sekso propagandai - NE!       2022-04-13 10:38

„Ne aš vadinau gėjus kanibalais ir vaikų tvirkintojais – aš tik pateikiau tyrėjo dr. Paulo Camerono iš Šeimos tyrimų instituto (ang. Family Research Institute) lankstinukuose į lietuvių kalbą išverstą medžiagą.”
Aišku, kad yra prasimanymas, jog gėjams būtų būdinga kanibalizmas, todėl ir dr. Paului Cameronui nereikėjo jų taip vadinti, o kad atvirieji homoseksualistai ir homoseksualizmo propaguotojai yra nesubrendusio jaunimo tvirkintojai yra visiška tiesa. Tas pats yra pasakytina ir apie atviruosius heteroseksualistus bei šio sekso propaguotojus.
 

ah.ą       2022-04-12 21:06

visi tie tikėjimai ir genderizmai mokyklose turėtų būti išrauti su šaknimis ir sumesti į ugnį. Mokyklas skirti mokslui ir tiesai o ne kliedesiams

Rekomenduojame

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

COVID-19 metu pertrauką turėję virusai sugrįžo – ir elgiasi netikėtai

„KyivPride“ pareikalavo atleisti Arestovičių dėl pareiškimų apie LGBT asmenis, o jis atsakė

Kazimieras Garšva. Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose diskriminuojami lietuviškų gimnazijų mokiniai

Karas Ukrainoje. Šimtas aštuonioliktoji (birželio 21 diena)

Vytautas Radžvilas. Kada atsitiesime? – Kai sugrįžime į savo istoriją

Dominykas Vanhara. Nekilnojamojo turto mokesčio logika vis dėlto egzistuoja

Edvardas Čiuldė. Ar Putinas bus pakartas po mirties?

Ramūnas Aušrotas. Schema „pagalba mainais į ideologiją“

Karikatūristo žvilgsniu. Vakarų parama Ukrainai

Britų tyrimas: 99 proc. susirgusių beždžionių raupais buvo homoseksualai

Karas Ukrainoje. Šimtas septynioliktoji (birželio 20 diena)

Niujorko teisėja nusprendė, kad žydų universitetas nėra religinis, privalo pripažinti LGBT studentų klubą

Įstatymus kuria nebe Seimas, o teismai. Įteisinsime ir raidę „Ł“

Kastytis Braziulis. Britai siekia kurti trijų jūrų sąjungą, o Senoji Europa nepatenkinta nauju konkurentu

Karas Ukrainoje. Šimtas šešioliktoji (birželio 19 diena)

Lyčių ideologijos diegimas yra prievarta prieš vaikus – D. Trumpas

Kard. S. Tamkevičius SJ. Dievo meilės slėpinys – Devintinės

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.