Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Tiesos.lt žvilgsnis į 2018-uosius: Krescencijus Stoškus. Įvykiai ant svarstyklių

Tiesos.lt redakcija   2019 m. sausio 13 d. 22:37

21     

    

Tiesos.lt žvilgsnis į 2018-uosius: Krescencijus Stoškus. Įvykiai ant svarstyklių

Apie kriterijus.  Šiandien kiekvienam žmogui ant galvos griūva tokia gausybė įvykių, kad pradėti kalbą, neaptarus jų atrankos kriterijų, iš viso nėra jokios prasmės. Šiame sraute pinasi ir maišosi patys margiausi įvykiai: dideli ir smulkūs, žymūs ir menkaverčiai, svarbūs ir tušti, realūs ir įsivaizduojami, laukti ir nelaukti, tikėtini ir nepatikimi. Jau nurodydamas šias priešpriešas, atlieku pirminį įvykių vertinimą. Sakau, kad vieni įvykiai yra verti dėmesio, o kiti – ne. Bet toks vertinimas pats yra menkavertis. Kad jis įgytų galios, vertinimai privalo būti kritiški. Graikiškas žodis κριτικός reiškia „sugebantis nagrinėti“, „teisėjauti“. Jis išvestas iš žodžio κριτής (teisėjas). Geras teisėjas yra tas, kuris sugeba teisingai, t. y. nešališkai, objektyviai vertinti. To reikalavimo visiškai neatitinka mūsų žiniasklaidos keliami kriterijai: keliais šaltiniais patikrinti faktus arba tiesiog neigiami vertinti kitų žmonių sprendimus, t. y. peikti, menkinti, žeminti, niekinti, tyčiotis. Kad būtų galima teisingai įvertinti, reikia pasverti (apsvarstyti), patikrinti argumentais (įrodymais) „už“ ir „prieš“. Tik tokiais svarstymais pagrįsti vertinimai gali parodyti, kokie įvykiai yra patys reikšmingiausi valstybės, visuomenės bei žmonijos gyvenimui ir kaip nuo jų priklauso ir atskirų žmonių likimai. Tik tokie įvykiai gali tapti praėjusio laiko iššūkiais, reikalaujančiais rengtis bendram atsakui, kuris padėtų išgyventi sparčiai kintančiame pasaulyje. Bet taip paprastai nebūna. Pirma, iki kraštutinumo individualizuotame pasaulyje žmonės paprastai mąsto individualistiškai ir sprendžia tik savo atskirus uždavinius. Prie jų žmones pririša jų egocentriški interesai, polinkiai ir skoniai. Todėl ir jų dėmesys daugiausia nukrypsta į asmeniškus, smulkius, menkaverčius, viendieniškus įvykius. Antra, bendrieji įvykiai jiems atrodo visai nesusiję su jų kasdieniu gyvenimo, o dažnai net sunkiai suprantami ir todėl jų nedomina. Trečia, net tada, kai pradeda suprasti tą priklausomybę, jie numoja į ją ranka, nes savo menkomis jėgomis jie negali paveikti bendrų dalykų. Ketvirta bendriems reikalams tvarkyti reikalingas sutarimas, o jo pasiekti šiais laikais beveik neįmanoma. Penkta, žiniasklaida sukuria iliuziją, kad žurnalistinės žmonių apklausos, jungiančios visiškai atsitiktines nuomones vieną su kita, atskleidžia tiesą apie gyvenimo realybę. Plintant galvojimui, kad bet koks gautos informacijos (žinių) perdavimas (transliavimą) ir priėmimas yra pažinimas, įsitvirtino masinė „visažinystė“, kurią žymusis britų fizikas ir matematikas S. Hokingas yra charakterizavęs tokiais žodžiais „Žinojimo priešybė yra ne tamsumas, o žinojimo regimybė“.

„Kinų enciklopedija“. Tikras, t. y. visuotinumo ir būtinumo požymius turintis („objektyvus“), žinojimas esmingai skiriasi nuo tos margos nuomonių įvairovės, kurią galima surasti kalbinant žmones gatvėse, aikštėse ar komunikacijos priemonių „sociologinėse“ apklausose. Deja, populiariuose debatuose tų skirtumų paprastai nepaisoma. Net priešingai, čia dažniausiai galvojama, kad vienu šūviu galima nušauti du zuikius: per atsitiktinių nuomonių apklausą išsiaiškinti ir pačių įvykių reikšmingumą valstybės gyvenimui. Kad lengviau išryškėtų tokios mąstymo logikos paradoksalumas, vertėtų kreiptis į tariamą kinų enciklopediją, kurią viename savo veikale yra sąmojingai pavaizdavęs Argentinos rašytojas L. Borchesas. Ten kalbama apie straipsnį, kuriame pasaulio gyvūnai yra suskirstyti į šias rūšis: į (1) priklausančius imperatoriui, (2) balzamuotuosius, (3) prijaukintuosius, (4) pieninius paršelius, (4) sirenas, (5) pasakų gyvūnus, (6) valkataujančius šunis, (7) priskirtuosius visoms šioms rūšims, (8) šėliojančius lyg būtų išprotėję, (9) nesuskaičiuojamus, (10) nupieštus labai plonu teptuku iš kupranugario vilnos, (11) visus kitus, (12) ką tik sudaužiusius ąsotį ir (13) iš tolo atrodančius kaip musės. Čia nėra koks nonsensas. Visai analogiškai atrodytų ir metinių įvykių sąrašas, jeigu jį sudarytume apklausinėję visus Lietuvos žmones, iš kurių kiekvienas remtųsi vien tik savo individualia patirtimi bei atsitiktiniais įspūdžiais, kurie gali šauti į galvą apklausos metu. Tenka leistis į šias banalybes tik dėl to, kad mūsų kašte nesunku sutikti net raštingų ir gerai žinomų žmonių, kurie tiki, jog reikėtų apklausti visus pasaulio žmones, kad sužinotum, kas yra tikroji tiesa. 

Stivenas Hokingas. 2018 m. kovo 14 d. Kembridže mirė Stivenas Hokingas (Stephen William Hawking). Tai įvykis, nuo kurio turėtų prasidėti visų kitų įvykių aptarimas. Apie šio talentingo britų fiziko ir nuostabaus žmogaus mirtį ištisus mėnesius kalbėjo visas civilizuotas pasaulis. Ir diskutuoja iki šiol. Pagal 2002 m. BBC apklausą tarp 100 žymiausių britų istorijos asmenybių jam paskirta 25-ji vieta. Gaila, kad žinių platintojai Lietuvoje beveik nerado reikalo juo bent kiek daugiau pasidomėti. Jai, kaip ir lietuviškai Vikipedijai, visai užteko Stiveno Kingo ir kitų popso žvaigždžių. Apie Hokingą pasirodė tik vienas kitas paviršutiniškas tekstelis. Rimčiau nepasidomėta net jo populiarizacijomis. Bent tuo, kad jis buvo ne vieno filmo herojus ir pats išpopuliarino savo sampratas apie „juodąsias skyles“ bei „laiko istoriją“: „Visą savo gyvenimą aš stebėjausi tais svarbiausiais klausimais, su kuriais mums tenka susidurti, ir mėginau surasti jiems mokslinį atsakymą. Gal todėl aš daugiau pardaviau knygų apie fiziką negu Madona apie seksą.“ Šitas nuostabus žmogaus nugyveno be galo sunkų, neįveikiamos ligos prislėgtą, bet nesužlugdytą, stebėtinai optimistinį gyvenimą, griaunantį visas naivias fantazijas apie laimės ekonomiką ir laimingą valstybę. Apie savo retą, bet nepaliaujamai progresuojančią motorinių neuronų ligą jis sužinojo dar būdamas 18 m. amžiaus. Gydytojai jam numatė gyventi pustrečių metų. Bet jis neketino pasiduoti: „Perspektyva anksti numirti privertė mane suprasti, kad gyvenimas vertas to, jog jį išgyventum“. Jis išaugino tris vaikus ir sulaukė 76 m. Prikaustytas prie invalido vežimėlio, be galimybės judėti, rašyti, o galų gale ir kalbėti. Vien tik su garsų sintezatoriumi, prijungtu prie veido mimikos raumens. Jis įstengė ne tik išgyventi, produktyviai dirbti ir paskirti gyvenimą tam, kad būtų išspręsti paties didžiausio sudėtingumo ir reikšmingumo uždaviniai: atsiskleistų kosminio pasaulio paslaptys nuo jo stebuklingos pradžios iki pat pabaigos.

Civilizacijos grėsmės. Hokingas pasiūlė įdomių argumentų, leidžiančių teigti, kad pasaulis atsirado maždaug prieš 14 mlrd. metų. Bet pabaigai šis optimistas paliko nedaug laiko – apie 100 metų. Tai nebuvo kokia pranašystė, o labai rimta prognozė, paremta tomis didelėmis permainomis, kurios įvyko beveik per pusšimtį metų. Kartu tai buvo ir perspėjimas civilizacijai, žinančiai, bet nepajėgiančiai kontroliuoti keturių jos pačios sukeltų grėsmių: branduolinio karo, dirbtinio intelekto, genetinės inžinerijos ir globaliojo atšilimo. Lengva buvo žmonėms gintis nuo pavojų, kurie ateidavo iš šalies. O kaip elgtis su tais, kurie kyla iš vidaus, iš civilizacijos pažangos, iš tų pačių kūrybos gelmių ir jos konkurencinių paskatų, kaip ir laimingo gyvenimo viltys? Dalykas čia tas, kad pats klestėjimas gimdo žlugimą, laimėjimai – pralaimėjimus, viltys –  neviltis,  utopijos – antiutopijas. Kuo didesnės techninės žmonių galios, tuo didesnes ir sunkiau suvaldomas grėsmes jie kelia. Taip vykstą dėl žmonių agresyvumo ir nesugebėjimo susikalbėti: „Didžiausi žmonijos pasiekimai atsirado kalbos dėka, o jo didžiausi nuosmukiai – dėl pokalbių nebuvimo. Taip neturi būti.“ Bet į moralinį atgimimą vilčių jis nededa. Jas mato kosminėje emigracijoje („išsiveržime į kosmosą“). Mums svarbios ne jo utopinės iliuzijos, o nuorodos į civilizacijos problemų naujumą ir aktualumą. Akivaizdu, kad praėjo pažangos ideologijų ir poetinių utopijų laikai. Ateities perspektyvos pasidarė daug dviprasmiškesnės ir sunkiau nuspėjamos negu bet kada nors anksčiau. Ir kaip tik dėl to praeiti pro Hokingo perspėjimus jau negalima ir neįmanoma. Užsimerkus – jie belsis į duris, išvarysime pro duris – įsibraus pro langą. Šiandien jie jau yra ne tik meno kūrybos ir futurologinių disputų tema. Jie virsta praktiniu politinės, mokslinės bei techninės strategijos uždaviniu. Šios problemos prieš mūsų akis turėtų būti kasdien. Ne tam, kad gąsdintume žmonės, bet kad darydami sprendimus, jie būtų apdairesni ir atsakingesni.

Europos krizė. Labai simboliška, jog praėjusiais metais germanistas A Tekorius išvertė 1912 m. išleistą O. Špenglerio knygą „Vakarų Europos saulėlydis“. Šis vertimas Lietuvoje yra gana netikėtas. Bet kaip tik dėl to ir labiausiai stebinantis. Jis tiesiai pataikė į visą seriją 2018 m. įvykių, pranešusių apie dar taip neseniai su didele euforija sukurtos Europos Sąjungos politinę krizę. Špengleriui civilizacija buvo pasenusi kultūra. Europos Sąjungos lyderiams kėlė nerimą pasenusios Europos visuomenės, neatlaikančios demografinio sprogimo, vykusio Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Todėl jie taip lengvai sutarė atsilapoti politiniams ir ekonominiams migracijos srautams iš vadinamųjų „trečiųjų šalių“. Apie migracijos padarinius jie rimtai negalvojo. Politikams visai užteko iš Švietimo epochos paveldėtų globalizmo ir multikultūralizmo utopijų. Susidurdamos su gyvenimo realybe, jos negalėjo nesukelti visuomenės pasipriešinimo. Pasipriešinimas brendo pamažu, bet į jos simptomus nebuvo reaguojama. Europos lyderiai, svaigdami nuo savo galių, tikėjosi nesutarimus įveikti vien tik administracinėmis priemonėmis. Šiandien visų trijų lyderių politika jau diskredituota. Negalima tikėtis produktyvaus darbo ir Europos Sąjungos Parlamente. Stiprėja priešinimasis Europos unifikavimo ir perauklėjimo programoms. Radikalėja šalių autonomijos reikalavimai. Įsitvirtina atviro autoritarizmo tendencijos. Susivienijimą skatinančius interesus Europos Sąjungoje jau pakeitė skaidymosi interesai. Laukia didelio nerimo metai. 

Vienintelis klausimas. Susvetimėjusioje, susipriešinusioje ir stipriai demoralizuotoje Lietuvoje neįkainojamos reikšmės turi visi be išimties dorovinio praskaidrėjimo ir apsivalymo pasireiškimai. Sunku pasakyti, ar praėjusiais metais jų buvo kiek daugiau. Bet permainos vyksta. Viešumoje žymiai daugiau pradėta kalbėti apie pagarbą žmogui, padorumo normų būtinumą politikoje, žiniasklaidoje, mokykloje ir kitur. O iš visų tų kalbų ir smulkių permainų ypatingai išsiskyrė Taikos premijos laureatės sesers Nijolės Sadūnaitės prašymas viešai atsakyti į vieną vienintelį klausimą, kurį ji pateikė 2018 m. sausio 13-ąją, t. y. Laisvės premijos įteikimo dieną: „Stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą kartą ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis. Ponia Prezidente, Pone Premjere, Pone Seimo Pirmininke, prašau jūsų iki vasario 16-os, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos, man asmeniškai ir visuomenei viešai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 19-ą, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika.“ Tai buvo pats didžiausias moralinis iššūkis valdančiai viršūnei. Apeliuota ne tik į jos gailestingumą, padorumą ir žmoniškumą, bet ir tarptautinę sutartį, kurią yra pasirašiusi pati Lietuva. Joje parašyta: „pirma, niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka; antra, jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo“. Taip visam aukščiausios valdžios ešelonui buvo suteikta galimybė atlikti moralinį apsivalymą. Rodos, viskas taip aišku ir paprasta. Mergaitė, policijos išgabenta visos Lietuvos akivaizdoje, dingo kaip į vandenį. Primindama tai, ką matė visa Lietuva, N. Sadūnaitė klausė: „Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Ar tas net nežinia kur esantis asmuo, Deimantė Kedytė, yra gyva?“ Ir to klausė ne koks atsitiktinis asmuo. Ji buvo gana daug bendravusi su dingusia mergaite, gerai ją pažino, žinojo jos savijautą ir tuometinę būseną. Be to, klausė pačią švariausią sąžinę išsaugojęs Lietuvos žmogus. Nuoširdžiausiai Dievui, teisingumui ir tėvynei tarnaujanti vienuolė. Kalėjimuose užgrūdinta disidentė, patriotė, Taikos premijos laureatė. Visas jos kalbėjimas buvo ne kas kita kaip tiesos ir teisingumo balsu prasiveržęs skausmas.

Absurdas ir moralinė kapituliacija. Deja, Lietuvos viršūnės tokiam moraliniam smūgiui buvo visiškai nepasiruošusios. Panašu, kad šio tyros sąžinės žmogaus akivaizdoje labai prastai pasijuto mūsų aukščiausias politinis ešelonas. Todėl mėgino išsisukinėti, kažką lemeno, replikavo. Galų gale apsimetė, kad nieko nežino, nesupranta, ko gi ta vienuolė nori. Nesugebėjo ir vėliau nieko paaiškinti. Klausimą lydėjo gūdi tyla. Jai puikiai pasitarnavo žiniasklaida, net kai kurie hierarchai. Viena žinoma žurnalistė, lyg pranašavimo dvasios apimta, atkakliai kartojo, kad Deimantės tiesiog nėra, nebus ir net neturi būti. Kodėl? Ko verta šitokia valdžia? Ir kam ji tarnauja? Juk tai F. Kafkos ir S. Beketo verta absurdo situacija. Net suliteratūrinti jos nereikia. Tyla tą absurdą tik pagilino, įvykį dar labiau įslaptino ir dar daugiau sustiprino įtarimą, kad dalykas čia yra ypatingai nešvarus. Ar galėtų kas paneigti, kad čia yra dangstomas tipiškas mafijos nusikaltimas? Prastai šiame įvykyje pasirodė ir didžioji oficialiosios žiniasklaidos dalis. Skubėdama įsiteikti valdžios viršūnei, ji priekaištavo vienuolei, kad ši viską dariusi ne vietoj ir ne laiku. Bet jai pasirodė visai neįdomu, kokia buvo pasakytos kalbos intencija. Kodėl šie žodžiai, pasakyti „pirmą kartą ir paskutinį gyvenime“? Iš kokių dvasinių gelmių kilo šis „širdį draskantis neatsakytas klausimas“? Ji net nesuprato, kad automatiškai prisijungdama prie politinio korektiškumo nuostatos ir pasmerkdama nekaltą mergaitę nebūčiai, ji sugniuždė elementariausią savo pačios gailestingumą, padorumą ir žmoniškumą. Ir kaip įvardinti tą apgailėtiną laikyseną, kuri leido įžūliai mesti priekaištus tokios dvasinės, moralinės ir pilietinės brandos ir drąsos žmogui, prieš kurį mes visi esame tik apgailėtini pigmėjai. Taip praėjo vasario 16-oji, praėjo pavasaris, vasara, pasibaigė visi metai. Štai ir 2019 metų sausio 13 diena. Turbūt jau privalome pasakyti, kad štai visos Lietuvos žmonių akivaizdoje iki galo atsiskleidė jos politinių viršūnių moralinė kapituliacija. Visi turėjome progos įsitikinti, ant kokių suirusių moralinių pamatų pastatytoje valstybėje mums tenka gyventi. Su moralinio autoriteto praradimu nebeliko nei garbės, nei orumo, leidžiančių tas viršūnes vadinti valstybės elitu. Pasidarė akivaizdu, kad šitų žmonių valdoma valstybė jau nesiims aiškinti ne tik ištisos aibės įslaptintų mirčių bei nužudymų, bet ir paslaptingojo CVŽ kalėjimo. Nors to kalėjimo irgi „nebuvo“, tačiau už kankinimus jame mes būsime priversti tikrai išmokėti kažkokiam palestiniečiui Abu Zubaydahui 130 tūkst. tikrų eurų kompensaciją ir dar atitinkamas palūkanas. Panašu, kad Lietuva jau nebeketina įsitvirtinti civilizuotame pasaulyje, bet ciniškai taiko į koją su savo didžiuoju kaimynu.

Popiežiaus vizitas. Visai kitą Lietuvos vaizdą regime iš bažnyčios organizuoto popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje, sėkmingai sutapusio su atkurtos valstybės šimtmečio minėjimu. Sunku ką nors su juo palyginti. Tai buvo ne tik jubiliejinių metų kulminacija, nustūmusi į periferiją visas kitas iškilmes ir ceremonijas, bet ir stebėtinas tautos susitelkimas, daug kuo primenantis tuos mitingus, kuriuos prieš 30 metų sukėlė Lietuvos politinio išsivadavimo sąjūdis. Bet čia buvo ne mitingai ir ne popsinės kultūros masės. Šios minios išsiskyrė iš visų kitų keliais esminiais požymiais. Pirma, čia plūdo žmonės, telkiami dvasinių paskatų ir trokštantys jų sustiprinimo. Jos rinkosi beveik taip, kaip renkamasi į didžiausias bažnytines iškilmes ir pirmiausias tokias, kurios daugiau gyvenime tikriausiai nepasikartos. Antra, čia viskas (popiežiaus automobilio judėjimo kryptys, sustojimų pretekstai ir vietos, susitikimai, veiksmai, gestai, pasakyti žodžiai, istorinių įvykių priminimai, aliuzijos ir pan.) esmingai skyrėsi nuo kasdienybės ir banalybės. Viskas turėjo simbolinės, valstybę, tikinčiuosius ir kitus jos žmones sutelkiančios bei perspėjančios, ugdančios, taurinančios, disciplinuojančios reikšmės. Net popiežiaus paskelbta tylos minutė per akimirką sustingdė Kaune didžiulę minią ir paskatino ją unikaliam jo pasakytų minčių meditavimui. Trečia, tai buvo susitikimai su labiausiai pasaulyje gerbiama asmenybe: pamokslininku ir nuosekliausiu silpnųjų gynėju bei užtarėju. Ketvirta, šios minios iš Pontifiko laukė ne tik dvasinės paguodos, pamokymų ir patarimų, bet ir išmintingų esamos būklės vertinimų, taip svarbių visos mūsų šalies ateičiai.

Apie Lietuvą. Šios minios išvydo asmenybę, kuri puikiai suprato ne tik, koks yra vargingųjų gyvenimas mūsų krašte, bet ir nusimano apie tuos laikus, kuriuos teko išgyventi lietuvių tautai. Ji puikiai žinojo, kokias mūsų sielų stygas reikia paliesti. O čia paties Pontifiko žodžiai: „Šio vizito atvykau ypatingu jūsų valstybei metu, nes švenčiate nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Šį šimtmetį ženklino išbandymai ir kančios: kalinimai, tremtys, net kankinystės. Tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė valstybę“. „Nedorėlis mano, kad jo jėga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstymo būdą, ideologiją, dominuoti kalboje, naudoti prievartą ar represijas siekiant palaužti tuos, kurie tiesiog savo kasdieniu gyvenimu, garbingu, paprastu, darbščiu ir solidariu elgesiu skelbia, kad kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė yra įmanoma.“ „Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų“. „Tai, kad šią piligrimystę po Baltijos šalis pradedu Lietuvoje, kuri, kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II, yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja“ mane be galo džiugina ir teikia vilties.“ „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“ „Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškais, pasipūtusiais, besirūpinančiais tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Negražus gyvenimas stovint priešais veidrodį. Bet gražus gyvenimas su kitais – šeimoje, su draugais, kovojant kartu su tauta“. Ką bepridėsi?

Reikšmė. Šis vizitas yra neabejotinai žymiausias praėjusių metų įvykis ne tik Lietuvos Bažnyčiai, bet ir Lietuvos valstybei. Jis ne tik sustiprino krikščionių tikėjimą ir pasitikėjimą savo Bažnyčia, o kartu ir Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus reikšmingumą mūsų šalyje bei visame krikščioniškame pasaulyje. Svarbu ne tik tai, kad apie jį skelbė viso pasaulio spauda, internetas, radijo ir televizijos stotys. Pontifikas važinėja po pasaulį ne tam, kad pasirodytų, o žmonių minios jį pamatytų. Didžiausia vizito reikšmė slypi ne tiek šiame trumpalaikiame dalyvavimo įvykyje ar ceremonialo efekte, o į atmintį įsirėžusiame dvasiniame poveikyje, toje įtakoje, kurią padarė dideliu autoritetu pagrįsti popiežiaus gestai, poelgiai, replikos, paaiškinimai bei patarimai. Per juos geriausiai įsiminė ne tik personalinis vyriausiojo vyskupo draugiškumas, taktiškumas, dėmesingumas, jautrumas, bet ir tie moraliniai, politiniai, pilietiniai principai, kuriuos jis labai paprastai susaistė su krikščionių religijos doktrina. Iš šilto ir itin pagarbaus minių sutikimo ir vis tebepasakojamų prisiminimų galima spręsti, kad šis poveikis nepasibaigė su Pontifiko išvykimo diena. Atrodo, kad ne tik ekumeninė, bet ir humaniškoji šio popiežiaus politika bei jo vizitai pasaulyje iki šiol dar nėra deramai suprasti, įvertinti ir pritaikyti moraliniam jo atgimimui. O kiek jis tvers ilgai ir paveiks mūsų elgseną, priklausys ne tiek nuo to, kiek mums pavyks šį įvykį išsaugoti savo atmintyje, kiek nuo to, ar žmonėms pavyks suprasti, adekvačiai įvertinti ir konstruktyviai atsiliepti į principinės reikšmės simbolius, patarimus bei įpareigojimus. Tai buvo antras popiežiaus vizitas per visą Lietuvos istoriją.

Nepriklausomybės šventė. Pats didžiausias metų įvykis turėjo būti Nepriklausomybės 100-jų metinių minėjimas. Kalbų, pažadų ir reklamos buvo daug. Gal net per daug. Bet renginiai vyko net daugiausia popsiniai: mėgėjiški, pramoginiai, rutininiai ir net lėkšti. Dauguma jų orientavo į nykstančio ir naikinamo šventumo praktikas. Turime daug gabių prodiuserių, rašytojų, režisierių, muzikų, aktorių, architektų. Bet jų beveik nereikėjo. Nes nebuvo sukurta nė turiningesnio, pilietinę visuomenę telkiančio scenarijaus. Reikia pritarti tiems, kurie pasigedo profesionalių diskusijų, aiškinančių ne tik istoriją, bet ir šiuolaikinę Nepriklausomybės prasmę. Neatsirado įvykį įamžinančių paminklų. Padaryta viskas ir gerai apmokėta, kad būtų diskredituota pati paminklų statymo politika. Vilniaus Lukiškių aikštė liko tuščia, visiškai bedvasė, bejausmė ir bemintė. Tai kažkokia hibridinė plokštuma, jungianti stadioną, vulgariai grotose įkalintus žalius medelius ir botanikos sodo imitacijas. Ji tinka bene tik mugėms, pigioms pramogoms ir viendienėms akcijoms. Šventė būtų palikusi net labai skurdų įspūdį ir priminimą, jeigu ne trys ypatingai išskirtini įvykiai: dainų šventė, popiežiaus vizitas ir partizanų vado A. Ramanausko-Vanago laidotuvės. Tik jie suteikė šventei solidų turinį ir neleido jai pavirsti banalybių balaganu. O A. Ramanausko-Vanago laidotuvės net savaip kompensavo rašeivų patyčias, nukreiptas prieš jo kančias, ir valdžios abejingumą visam pokariniam partizanų pasipriešinimui. Jeigu, žinoma, tokia kompensacija apskritai įmanoma.

Streikas. Tai paskutinis įvykis, kurį dar pavyko įsprausti į svarbiausių įvykių sąrašą. Apie mokytojų streiką yra pripasakota tiek daug keistų dalykų, kad vien dėl to jo apeiti neįmanoma. Kad ir kas būtų apie jį sakoma, vis dėlto tai yra pirmas aiškus ženklas, kad Lietuva jau išauga iš profsąjunginės veiklos vaidinimų ir pasiekė tokią brandą, kuri jau padeda ištikimai ginti savo darbuotojų interesus. Pirmąsyk čia išvydome ir tokį nematytą dalyką, kaip skirtingų profsąjungų solidarumą. Būtent tas solidarumas galų gale privertė vyriausybę baigti gąsdinimų ir išsisukinėjimų retoriką, atsisakyti valdytojų arogancijos, ir demokratiškai sėsti prie derybų stalo. Žinoma, tas trijų ministrų atleidimas parodė didelį premjero sutrikimą, bet didelės klaidos čia nebuvo padaryta. Visi ministrai gavo portfelius per neapsižiūrėjimą arba per užsispyrimą. Ir buvo atsidūrę ne savo vietoje. Dabar svarbiausia, ar bus iš to kada nors pasimokyta.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Summing up       2019-01-16 15:36

kopustgalviams nepatinka protingesni
0 1 1 Atsakyti Siūlau šalinti balsavimas 17 like 4 dislike 5 sweet hart Tarptautine sutartis, kuria Lietuva pasirase Tai buvo pats didžiausias moralinis iššūkis valdančiai viršūnei. Apeliuota ne tik į jos gailestingumą, padorumą ir žmoniškumą, bet ir tarptautinę sutartį, kurią yra pasirašiusi pati Lietuva. Joje parašyta: „pirma, niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka; antra, jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo“. Taip visam aukščiausios valdžios ešelonui buvo suteikta galimybė atlikti moralinį apsivalymą. Rodos, viskas taip aišku ir paprasta.
17 4 5

fanei Agnei       2019-01-15 13:21

kuo skiriasi šungrybis-broileris nuo šungrybio-expolicininko?
kuo skiriasi širinckienė nuo kubiliaus, jeigu abu karštai duetu stūmė antivalstybinę maroko konvenciją?
kuo skiriasi vis dar kolxozninkas tomilinas nuo jau ex-kolxozninkės šikalienės?
tai va miela ponia - ne kiekvienas kam šlykštūs tavo kolxozninkai, tas nebūtinai automatiškai koncervų mylėtojas.
esi sovietinio dvipolio razumėlio primityvi lerva.

skaitykitdelfinukomentarus       2019-01-15 12:34

nes ciakengura

STOŠKUS nesupranta šalies santvarkos esmės????       2019-01-15 12:05

Daug romantiškai ir inteligentiškai prirašė, bet svarbiausio Lietuvos blogio pats nesuvokia, tad kelrodininkas ir analitikas iš jo ,švelniai tariant, nevisavertis.Oligarchinė-nomenklatūrinė šalies santvarka nulemia ir iškreipia visus piliečių vertinimus ir t.t. Stoškus vis dar nepastebi rasto Lietuvos akyje ir todėl rašo lyrinius tomus. Radžvilas jam turėjo atverti akis, bet gerb. Stoškus jau nebepajėgus suprasti, kokioje Lietuvą galabinančioje santvarkoje jis gyvena..

ui.>fane Agne -ėhei !? 2019-01-14 14:55       2019-01-15 11:33

nuodingas šungrybis esi iš broilerio kompanijos .

$+$       2019-01-14 21:17

Tai ne įvykių gausos metai, tai iškrypusios informacijos metai.

Anupras       2019-01-14 18:13

ŽMONĖS BŪKIME BŪDRŪS…...Sausio 12d Seimas svarstė ;Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo ir lydimųjų atų pataisas Nr XIII-2075(2) pagal jį galima trims paroms be teismo sprendimo,uždaryti į palatą ;be rankenų; ir ;gydyti;Per šį laikotarpį galima kreiptis į teismą.Tai buvo paskelbta portale infa.lt
Pataisos įsigalios nuo gegužės 1d.Būtina pasidomėti, kad nebūtų kaip su šakalinės įstatymu, per vėlai susirūpinome…....

Dėl popiežiaus       2019-01-14 18:13

Tikrai nemažai tokių  žmonių dalyvavo popiežiaus sutikime kurie gerbia popiežiaus instituciją bet kategoriškai yra prieš jo (popiežiaus)simpatijas imigrantams.

Žodžio laisvė...       2019-01-14 17:13

Tiesos žodis turi teisę į laisvę.Dėkui autoriui už tekstą pamąstymui.Viešumas gydo
visas ligas,o tiesos žodis nurodo teisingą kelio kryptį.Ačiū.

Puikus       2019-01-14 17:01

analitinis straipsnis, aciu.

Tiesa       2019-01-14 15:42

Labai geras žodis, tik vieni jo labai bijo kiti jį išdidžiai taria, čia kaip ir malda, Vardan Dievo Tėvo, taip ir vardan Tiesos ir Teisingumo, tik gaila kiti meldžiasi vardan šėtono, ir neteisingumo, ir dar Mamonos,  per nedorus pinigus eina šėtonas, kodėl vieni renkasi tą kiti kitą, atsakyti neįmanoma.

fane Agne -ėhei !?       2019-01-14 14:55

Papų portalai džiaugsmingai skelbia jog,
“Šeimos nelaimes politizuoti nevengiančio „valstiečio“ Mindaugo Puidoko elgesys sulaukia ne tik politologų, tačiau ir įtakingų partijos kolegų kritikos.
Viena iš „valstiečių“ lyderių Agnė Širinskienė neslepia, kad pastaruoju metu kontraversiškai vertinamas M. Puidoko įsitraukimas sprendžiant mažametės mergaitės įvaikinimo klausimą prasilenkia su politine etika ir valdžių atskyrimo principu. A. Širinskienė pabrėžia, kad jai skaudu matyti, kaip kolegos, naudodamiesi šeimos nelaimėmis, siekia politinių tikslų.”
Nu tikrai “skaudu” moteriškei. Ale smagu, jog dabar bus kam raudoti vienoje kompanijoje kartu su žopiene.
Tuo pačiu norisi perduoti “linkėjimų” kolxozninkų fanei-aktyvistei “Agnei” kuri nuolat portale pliekdavo šusnis “pagarbų ir stiprybių” visokioms kolxozo širynckienėms.
Ką dabar pačiulbėsi sūčka, a?

 

pasigedau       2019-01-14 10:20

Kodėl užblokuota - žurnalistė Rūta Janutienė ? mes kalbame apie pasaulines strategijas , pasalinės reikšmės įvykius, bet net piršto nepajudiname , kai užčiaupiami nepalankūs sistemai žmonės ? Ir nsbvarbu kokios jų pažiūros - daug svarbiau , kad laisvė išsakyti savo idėjas , mintis būtų vienodai gerbiama ir prieinama ne tik tolerastų gerbėjams ir propaguotojams , bet ir piliečiams turintiems kardinaliai ir radikaliai priešinhą nuomonę.

Dzeikas       2019-01-14 8:56

Tragedija ne veziniu lasteliu buvimas ir ekspansija orgaizme.
Tragedija organizmas GAMINANTIS tas vezines lasteles. Ispjauk, isoperuok tas vezines lasteles visas iki paskutines imtinai - po kiek laiko jos vel atsiras, plis ir galu gale pasmaugs organizma.

Pažangos naujienos       2019-01-14 7:16

Monikinės papų medijos skelbia Džiugią Naujieną:
Į posėdį vėl rinksis Valstybės Pažangos taryba!
Vyriausybėje posėdžiaus Lietuvos valstybės Pažangos strategijos „Lietuva 2030“ įgyvendinimą prižiūrinti Valstybės pažangos taryba.
Tai bus pirmasis posėdis, kuriame dalyvaus dabartinė Vyriausybė.
„Atnaujinta sudėtis, ji susirinks pirmą kartą.
Klausimų spektras labai platus, kalba apie strategiją „Lietuva 2030“, valstybės pažangos programą, visuomenės įtraukimą“, –
BNS teigė ministro pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas.
Premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujamoje taryboje taip pat dalyvaus ir mokslininkai, ekonomistai bei visuomenės veikėjai.
(Kokias disertacijas apsigynę mokslininkai, kokie ikanamystai ir kokie lojalūs “visuomenės veikėjai” dalyvaus Lietuvos Globalizavimo Soviete, bėenesai, delpiai ir elertė kukliai nutyli).
Vyriausybės nutarimu tarybai pavesta pristatyti strategiją socialiniams ir ekonominiams partneriams bei visuomenei ir skatinti ją dalyvauti (džiugiai pritarti)  diskusijose dėl valstybės raidos procesų, prioritetų ir ...vertybių(?!).
Taryba taip pat turi rengti atvirą Pažangos forumą „Lietuva 2030“, atlikti nuolatinę strategijos įgyvendinimo priežiūrą ir rezultatų stebėseną bei kasmet pateikti pažangos darbų arba krypčių sąrašą.
Valstybės Pažangos taryba buvo suformuota 2010-aisiais, vadovaujant Kubyyyliui.
Pažangos strategija “Lietuva 2030”, iš valdžios tribūnų dar vadinama “Globali Lietuva”, prastuomenės (kremleus agentū) yra negražiai pravardžiuojama “Lietuva be lietuvių”.

 

TO kas gali       2019-01-14 2:47

Ilgas, nes ir metai ilgi, bet jei pats sugebi tik tiek “suvirškinti”, kiek pats parašei, tuomet viskas aišku: ko vertos silpnapročio “įžvalgos”?

Kontorini,       2019-01-14 2:36

Tavo “mes” niekada netaps mūsų “mes”, gali nė nesistengti.
Ir kvailių čia neieškok - Tiesos.lt tuo ir svarbus, kad niekados netaps “Tiesa”.
Jei šiame puslapy ir yra, kas primena aną “Tiesą”, tai tik tamstos komentaras - viena “tiesa”, kuri visa yra grynas melas.

To "mes mylim"       2019-01-14 2:27

Smirdžiau, kiek dar čia savo smarvę “mes” vardu skleisi?
Žiūriu, jau visai kontora suįžūlėjo - už mus ima kalbėti.

mes mylim komunistus       2019-01-14 2:03

ypač nomenklatūrinius:
juozaitį,
vasiliauską,
gylį,
šliogerį
——
ir vadinamės tiesos.lt - analogas tarybinių laikų “Tiesa”
Redaktoriai
1917 m. Vladas Požela
1917–1918 m. Zigmas Angarietis
1918–1919 m. Vincas Mickevičius-Kapsukas
1919–1922 m. Karolis Požėla
1924–1926 m. Zigmas Angarietis
1926 m. Karolis Požėla
1927–1929 m. Antanas Sniečkus
1930 m. Ignas Gaška
1934 m. Aizikas Lifšicas
1934–1935 m. Icikas Meskupas-Adomas
1935–1936 m. Juozas Garelis
1936–1939 m. Antanas Sniečkus
1940 m. Antanas Petrauskas
1940 m. Vladas Niunka
1940–1942 m. Genrikas Zimanas
1942 m. Jonas Šimkus
1943–1944 m. Vladas Niunka
1944–1945 m. Romas Šarmaitis
1945–1970 m. Genrikas Zimanas
1971–1987 m. Albertas Laurinčiukas

kas gali tureti       2019-01-14 1:55

kantrybes skaityti tokį ilgą postulatą?

Al.       2019-01-14 1:11

Na, kad būtų iš to pasimokyta, nelabai tikiu. Kai kurie tik atsidūrę Sniego gatvėj ims mokytis. Bet reakcija į Sadūnaitės kalba, kaip ne keista, suteikia vilties - visi aiškiai pamatėm, kad Karalius nuogas, mus valdo okupantas, padedamas šunaujos.


Rekomenduojame

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Dar viena 17-oji Simono Daukanto aikštėje: kas išgirs ir atsakys, ar dar gyva Deimantė?

Justas Mundeikis. Imituokime socialinį dialogą. Antra dalis

Algimantas Rusteika.Tikras lietuvis viską, kas jam sakoma, užmiršta per savaitę

Vytautas Sinica. Europa, kurios gėdijasi tariami euroentuziastai ir kurią taip mylime mes, ‘euroskeptikai’

Remigijus Šimkus: Labai norėčiau būti neteisus

JAV: kai kalba skaičiai

Naujausias anekdotas: kaip Gabrielius milijonieriumi tapo? Atsako pats Landsbergis

Iš propagandos frontų. Arkadijus Vinokuras: Įstatymas dėl Lukiškių aikštės yra rasistinis

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.