Istorija, Demokratija ir valdymas

Thomas F. Madden. Tiesa apie Ispanijos inkviziciją

Tiesos.lt siūlo   2017 m. sausio 29 d. 21:57

24     

    

Thomas F. Madden. Tiesa apie Ispanijos inkviziciją

Pro Patria

Dabartinis Ispanijos inkvizicijos įvaizdis yra palankus tiems, kurie jaučia mažai meilės Katalikų Bažnyčiai. Bet kas, norėdamas aptalžyti Katalikų Bažnyčią, ilgai nedvejodamas griebiasi dviejų mėgstamiausių temų: kryžiaus žygių ir Ispanijos inkvizicijos. Kryžiaus žygius jau esu aptaręs anksčiau, dabar atėjo metas kitai temai.

Nereikia būti skaičius Edgaro Alano Po The Pit and the Pendulum („Duobė ir švytuoklė“), kad būtum girdėjęs apie tamsius požemius, sadistinius dvasininkus ir baisiuosius Ispanijos inkvizicijos kankinimus. Kankinimo suolas, adatomis išklotos mašinos, laužai, į kuriuos Katalikų Bažnyčia mėtė savo priešus milijonais – tai gerai pažįstami Ispanijos inkvizicijos įvaizdžiai, giliai įsirėžę į mūsų kultūrą.

Norint suprasti Ispanijos inkviziciją, kuri prasidėjo 15 a. pabaigoje, būtina trumpai pažvelgti į jos pirmtakę, Viduramžių inkviziciją. Visgi prieš tai darant, svarbu pabrėžti, kad viduramžiškas pasaulis nebuvo modernus pasaulis. Viduramžių žmonėms religija nereiškė tik to, ką žmogus veikia bažnyčioje. Tai buvo jų mokslas, filosofija, politika, identitetas ir išganymo viltis. Erezija, nenuostabu, šiai tiesai kėlė pavojų. Ji kėlė pavojų pačiam eretikui, šalia esantiems ir kenkė bendruomenei. Viduramžių europiečiai ne vieni pasižymėjo tokiu supratimu, taip gyvenimą suprato daugybė kultūrų visame pasaulyje. Moderni universalios religinės tolerancijos praktika yra gana naujas ir unikaliai vakarietiškas dalykas.

Pasaulietiniai ir bažnytiniai Viduramžių Europos lyderiai skirtingai žiūrėjo į ereziją. Romėnų teisė prilygino ereziją išdavystei. Kodėl? Nes karaliaus valdžia buvo gauta iš Dievo ir tai reiškė, kad erezija buvo aiškus įššūkis karališkam autoritetui. Eretikai skaldė žmones, keldami neramumus ir maištus. Joks krikščionis neabejojo, kad Dievas nubaus bendruomenę, kuri leis erezijai įsišaknyti ir plisti. Taigi tiek karaliai, tiek praščiokai turėjo svarių priežasčių surasti ir sunaikinti eretikus, kur tik jų rado.

Vienas iš gajausių mitų apie inkviziciją yra tas, kad tai esą buvo valdžios ištroškusios Bažnyčios priespaudos įrankis, naudotas prieš to nenorinčius europiečius. Negalėtų būti nieko klaidingesnio. Tiesa yra ta, kad inkvizicija atnešė tvarką, teisybę ir pasigailėjimą kovoje su nesuvaldomu eretikų persekiojimu. Kaimo žmonėms apsupus įtariamą eretiką ir nutempus jį pas vietinį valdytoją, kaip jis būtų teisiamas? Kaip neraštingas vietinis bažnyčios atstovas nuspręs, ar kaltinamojo tikėjimas yra eretiškas ar ne? Kaip bus išklausyti ir ištirti liudytojai?

Viduramžių inkvizicija prasidėjo 1184 m., kai Popiežius Liucijus III nusiuntė Europos vyskupams erezijų sąrašą ir liepė jiems aktyviai dalyvauti nusprendžiant, ar kaltinamieji erezija iš tikro yra kalti. Vietoje pasitikėjimo pasaulietiniais teismais, vietiniais valdytojais ar tiesiog miniomis, vyskupai turėjo užtikrinti, kad kaltinamieji eretikai savo vyskupijoje būtų apklausti išmanančio dvasininko, naudojant Romos įrodymų teisę. Kitaip tariant, šie dvasininkai turėjo atlikti tyrimą, iš to ir kilo terminas inkvizija (angl. inquire - tirti, iš to kilo žodis inquisition).

Pasaulietinių valdovų akimis eretikai buvo Dievo ir karaliaus išdavikai ir dėl to nusipelnė mirties. Tačiau Bažnyčios akimis eretikai buvo pasimetusios avys, kurios nuklydo nuo būrio. Kaip piemenys popiežius ir vyskupai turėjo pareigą šias avis grąžinti į aptvarą, kaip Gerasis Ganytojas jiems nurodė. Taigi, kol viduramžių pasaulietiniai lyderiai siekė garantuoti saugumą savo karalystėms, Bažnyčia stengėsi išgelbėti sielas. Inkvizicija davė eretikams priemones išsigelbėti nuo mirties ir sugrįžti į savo bendruomenę.

Dauguma žmonių, Viduramžių inkvizicijos apkaltintų erezija, buvo arba išteisinti, arba jų bylos buvo nutrauktos. Tiems, kurie buvo pripažinti kaltais dėl didelių klaidų, buvo leista išpažinti savo nuodėmes, atlikti atgailą ir vėl tapti Kristaus Kūno dalimi. Pagrindinė inkvizicijos prielaida buvo ta, kad eretikai, kaip ir paklydusios avys, yra tik nutolę. Tačiau jei inkvizitorius nuspręndė, kad tam tikra avis yra sąmoningai nutolusi nuo būrio iš priešiškumo, nieko nebuvo galima padaryti. Neatgailaujantys ar užsispyrę eretikai buvo ekskomunikuoti ir perduoti pasaulietiniams valdytojams. Nepaisant populiaraus mito, Bažnyčia nedegino eretikų. Paprasta tiesa yra ta, kad viduramžių inkvizicija gelbėjo nesuskaičiuojamus tūkstančius nekaltų (ir ne tokių jau nekaltų) žmonių, kurie kitaip būtų pačirškinti pasaulietinių valdytojų ar minios.

Kylant Viduramžių popiežių galiai, inkvizicija taip pat plėtėsi ir darėsi pažangesnė. 13 a. pradžioje pranciškonų ir dominikonų atsiradimas lėmė religinio pasiaukojimo išaugimą ir pasiryžimą paaukoti savo gyvenimus pasaulio išgelbėjimui. Kadangi jų regula buvo sukurta polemikai su eretikais ir katalikų tikėjimo stiprinimui, dominikonai aktyviai įsitraukė į inkvizicijos veiklą. Remdamasi pažangiausia to meto teise, Bažnyčia 13 a. sukūrė inkvizicinius tribunolus, atskaitingus labiau Romai nei vietiniams vyskupams. Norint užtikrinti teisingumą ir vienodumą, inkvizicijos pareigūnams buvo rašomi vadovai. Bernardas Gui, šiandien geriausiai žinomas kaip fanatiškas ir žiaurus inkvizitorius, veikale The Name of Rose parašė itin įtakingą tuo metu vadovą. Paskaičius jį, tampa aišku, jog nėra jokios priežasties manyti, kad Gui buvo bent kiek panašus į dabar kuriamą jo kaip fanatiko įvaizdį.

14 a. inkvizicija atstovavo geriausias to meto teisines praktikas. Inkvizicijos pareigūnai buvo universitetą baigę teisės ir teologijos specialistai. Vykdomos procedūros buvo panašios į mūsų laikų pasaulietines inkvizicijas, kurias vadiname tardymais ar apklausomis (angl. inquest).

Viduramžiais dramatiškai išaugo karalių galia. Pasaulietiniai valdovai stipriai rėmė inkviziciją, nes jie matė tai kaip efektyvų būdą užtikrinti savo karalysčių religinę sveikatą. Įdomu, kad karaliai kaltino inkviziciją esant per atlaidžią eretikams. Dalinai dėl to vėlyvųjų Viduramžių metu kai kuriose dvasininkų valdomose vietose pasaulietiniai pareigūnai pradėjo perimti inkviziciją, norėdami užkirsti kelią popiežiaus neapsižiūrėjimui. Pavyzdžiui, Prancūzijoje karaliaus pareigūnai padedami Paryžiaus universiteto profesorių perėmė Prancūzijos inkvizicijos kontrolę. Karaliai teisino tai tuo, kad jie geriau nei toli esantis popiežius žino, kaip kovoti su erezija savo pačių karalystėse.

Šios dinamikos padėjo suformuoti Ispanijos inkviziciją, tačiau būta ir kitų. Ispanija daugeliu atžvilgiu buvo kitokia nei likusi Europa. Nugalėtas musulmonų džihado 8 a., Pirėnų pusiasalis buvo beveik pastovaus karo vieta. Kadangi sienos tarp musulmonų ir krikščionių karalysčių bėgant amžiams greitai kito, dauguma valdytojų buvo suinteresuoti palaikyti tam tikrą toleranciją kitoms religijoms. Musulmonų, krikščionių ir žydų sugebėjimas sugyventi kartu, ispaniškai vadinamas convivencia, buvo retenybė Viduramžiuose. Iš tiesų, Ispanija buvo margiausia ir tolerantiškiausia vieta viduramžiškoje Europoje. Anglija visus savo žydus ištrėmė 1290 m., Prancūzija tai padarė 1306 m.. Tačiau Ispanijos žydai klestėjo visuose visuomenės sluoksniuose.

Tačiau turbūt buvo neišvengiama, kad antisemitizmo bangos, ėjusios per viduramžišką Europą, pagaliau pasiektų ir Ispaniją. Pavydas, godumas ir patiklumas 14 a. lėmė didėjančią įtampą tarp krikščionių ir žydų. 1391 m. vasarą miesto minios Barselonoje ir kituose miestuose įsiveržė į žydų kvartalus, apsupo ir liepė pasirinkti krikštą arba mirtį. Dauguma pasirinko krikštą. Aragono karalius, stengęsis sustabdyti išpuolius, vėliau priminė savo pavaldiniams gerai įtvirtintą Bažnyčios doktriną apie priverstinį krikštą – jis negalioja. Karalius paskelbė, kad bet koks žydas, priėmęs krikštą dėl pavojaus savo gyvybei, gali grįžti į savo religiją.

Tačiau dauguma šių naujų atsivertėlių arba conversos nuspręndė likti katalikais. Tam buvo daugybė priežasčių. Kai kurie tikėjo, kad atsimetimas padarė juos nebevertus vėl tapti žydais, kiti bijojo, kad grįžimas prie judaizmo padarys juos pažeidžiamais ateities puolimų metu, treti matė krikštą kaip būdą išvengti didėjančių žydams suvaržymų bei mokesčių. Laikui bėgant conversos įsigyveno į naująją religiją ir dalis jų tapo tiek pat pamaldūs kaip ir kiti katalikai. Jų vaikai buvo krikštijami iškart po gimimo ir auginami katalikais, tačiau kultūriškai jie liko atskirti. Nors ir krikščionys, dauguma conversos vis dar kalbėjo, rengėsi ir valgė kaip žydai. Daug jų liko gyventi žydų kvartaluose, kad galėtų būti netoli šeimos narių. Conversos buvimas darė įtaką Ispanijos judaizmo krikščioniškėjimui. Tai dalinai lėmė pastovų savanoriškų atsivertimų į katalikybę skaičių.

1414 m. Tortosoje vyko krikščionių ir žydų lyderių susitikimas, dalyvavo pats popiežius Benediktas XIII. Krikščionių pusėje buvo popiežiaus gydytojas, Jeronimas de Santa Fe, neseniai atsivertęs iš judaizmo. Debatai sukėlė naują savanoriškų atsivertimų bangą. Vien Aragone 3000 žydų priėmė krikštą. Visa tai kėlė didelę įtampą tarp tų, kurie liko judėjais, ir tų, kurie tapo katalikais. Ispanų rabinai po 1391 m. paskelbė conversos žydais, kadangi šie buvo priversti pasikrikštyti. Tačiau 1414 m. rabinai ne kartą pabrėžė, kad conversos iš tikro yra krikščionys, kadangi paliko judaizmą savanoriškai.

15 a. viduryje Ispanijoje suvešėjo nauja conversos kultūra – etniškai ir kultūriškai žydų, tačiau religiškai katalikų. Conversos, tiek naujai atsivertę, tiek atsivertusiųjų palikuonys, labai šia kultūra didžiavosi. Buvo ir teigiančiųjų, kad jie yra geresni nei „senieji krikščionys“, kadangi žydai buvo susieti su Kristumi krauju. Kai conversos Burgoso miesto vyskupas Alonso de Cartagena meldėsi „Sveika, Marija“, jis išdidžiai kalbėjo: „Sveika, Marija, Dievo Motina ir mano kraujo gimine, melski už mus, nusidėjėlius…“.

Conversos turto ir galios išplitimas Ispanijoje kėlė nepasitenkinimą, ypatingai tarp aristokratų ir vidurinės klasės senųjų krikščionių. Jie piktinosi conversos arogancija ir pavydėjo jų sėkmės. Buvo parašyta nemažai traktatų, parodančių, kad praktiškai kiekvienoje kilmingesnio kraujo Ispanijos giminėje buvo įsiskverbusių conversos. Buvo tvirtinama, kad conversos yra sudėtingo žydų plano perimti Ispanijos kilminguosius ir Katalikų Bažnyčią, sunaikinant abu iš vidaus, dalis. Pagal šią logiką conversos buvo ne nuoširdūs krikščionys, tačiau užsislaptinę žydai.

Šiuolaikiniai autoriai parodė, kad kaip ir didžioji dauguma konspiracinių teorijų, ši buvo tik vaizduotės vaisius. Dauguma conversos buvo geri katalikai, kurie tiesiog didžiavosi savo žydų paveldu. Stebėtina, tačiau daug modernių autorių, net ir žydų, laikosi šių antisemitinių fantazijų. Šiandien yra įprasta girdėti, kad conversos iš tikrųjų buvo slapti žydai, siekiantys išlaikyti savo tikėjimą užslėptą esant katalikų tironijai. Netgi Amerikos paveldo žodynas aprašo „converso“ kaip „Ispanijos arba Portugalijos žydą, išoriškai atsivertusį į krikščionybę baigiantis viduriniesiems Viduramžiams, siekiant išvengti persekiojimų ar ištrėmimo, tačiau dažnai praktikuojantį judaizmą slapta.“ Tai tiesiog netiesa.

Tačiau pastovūs kaltinimai įtikino karalių Ferdinandą ir karalienę Izabelę, kad užsislapstinusių žydų reikalas turėtų bent jau būti ištirtas. Atsakydamas į karalių prašymą, popiežius Sikstas IV 1478 m. lapkritį išleido bulę, leidžiančią karūnai suformuoti inkvizicinį tribubolą, sudarytą iš dviejų ar trijų kunigų virš 40 metų. Kaip tuo metu jau buvo tapę norma, inkvizitoriai ir inkvizicija turėjo atsidurti visiškoje monarchų valdžioje. Ferdinandas, savo karališkajame dvare turėjęs daug žydų ir conversos, iš pat pradžių nebuvo per daug entuziastingas dėl šio reikalo. Pirmieji du vyrai buvo paskirti tik po dviejų metų. Taip prasidėjo Ispanijos inkvizicija.

Karalius Ferdinandas, atrodo, tikėjo, kad tyrimas bus mažai reikšmingas, tačiau jis klydo. Įsiūčio ir nepasitenkinimo parako statinė susprogo visoje Ispanijoje conversos priešams – tiek krikščionims, tiek žydams, kurie pradėjo conversos įdavinėti. Sąskaitų suvedinėjimas ir oportunizmas buvo pagrindiniai to stimulai. Vis dėlto, pats kaltinimų skaičius pribloškė inkvizitorius. Jie prašė ir gavo daugiau padėjėjų, tačiau kuo didesnė inkvizicija tapo, tuo daugiau įdavimų sulaukė. Pagaliau net Ferdinandas tapo įsitikinęs, kad užsislėpusių žydų problema yra tikra.

Šioje ankstyvojoje Ispanijos inkvizicijos fazėje senieji krikščionys ir žydai naudojo tribunolus kaip ginklą prieš savo conversos priešus. Kadangi vienintelis inkvizicijos tikslas buvo išrtirti conversos, senieji krikščionys neturėjo ko bijoti. Jų ištikimybė katalikų tikėjimui nebuvo tiriama (nors ir ne visų ji buvo tvirta). Tuo tarpu žydai buvo atleisti nuo inkvizicijos. Prisiminkime. Inkvizicijos tikslas buvo surasti ir pataisyti pasiklydusias Kristaus būrio avis. Ji neturėjo valdžios kitiems būriams. Tie, kurie mokosi istorijos iš Mel Brooks „Pasaulio istorijos“ I dalies, bus nustebę sužinoję, kad visi žydai, Ispanijos inkvizicijos požemiuose patyrę įvairių kankinimų, yra ne kas kita, kaip lakios Brooks vaizduotės produktas. Ispanijos žydai neturėjo jokio pagrindo bijoti Ispanijos inkvizicijos.

Ankstyvaisiais metais, įvykiams greitai rutuliojantis, buvo daug piknaudžiavimų ir sutrikimo. Didžioji dalis apkaltintųjų conversos buvo išteisinti, bet ne visi. Gerai išreklamuoti deginimai – dažnai neteisingai apkaltinus – suprantama, išgąsdino kitus conversos. Turėję priešų dažnai pasitraukdavo iš miesto, kad nebūtų apkaltinti. Kur tik žiūrėjo, inkvizitoriai rado vis daugiau kaltintojų. Kai jie persikėlė ir į Aragoną, isterija pasiekė naujas aukštumas. Popiežius Sikstas IV siekė tai sustabdyti. 1482 m. balandį jis rašė Ispanijos vyksupams:

„Aragone, Valencijoje, Maljorkoje ir Katalonijoje inkvizicija jau kurį laiką yra iš šalies patarinėjama ne vedant tikėjimo uolumo ir sielų išganymo, bet aistrų ir turtų troškimo. Daug tikrų ir ištikimų katalikų, tvirtinant jų priešams, varžovams ir vergams, ir netgi žemesnio rango ir mažiau iškilūs žmonės be tikresnio įrodymo buvo įmesti į pasaulietinius kalėjimus, kankinti it nuteisti kaip atkritę ertikai, neteko savo turto bei nuosavybės ir buvo perduoti pasaulietiškajai valdžiai, kad būtų nuteisti, statant į pavojų sielas, duodant pražūtingą pavyzdį ir sukeliant daugeliui pasipiktinimą.“

Sikstas nurodė vyskupams ateities tribunoluose imtis tiesioginio vaidmens. Jie turėjo užtikrinti, kad yra įgyvendinamos Bažnyčios aiškiai įtvirtintos teisingumo normos. Kaltinamieji turėjo gauti advokatą ir teisę teikti savo bylą Romai.

Viduramžiuose popiežiaus paliepimų būtų buvę klausoma. Tačiau šios dienos buvo baigtos. Karalius Ferdinandas, išgirdęs apie laišką, įsižeidė ir pasipiktino. Jis parašė laišką Sikstui, aiškiai kaltindamas popiežių esant nupirktą conversos auksu.

„Jūsų papasakoti dalykai, Šventasis Tėve, jei būtų tiesa, būtų verti didžiausios nuostabos. Tačiau šių gandų mes nelaikome vertais pasitikėjimo, nes panašu, kad tai dalykai, kurie jokiu būdu nebus pripažinti teisingais Jūsų Šventenybės, kuris turi pareigą inkvizicijai. Tačiau jei šios nuolaidos buvo padarytos dėl įkyraus ir klastingo conversos įtikinėjimo, aš nežadu leisti joms įsigalioti. Taigi pasistenkite neleisti reikalui pasistūmėti ir neprisižadėkite jiems gauti kokių nors nuolaidų bei palikite šį klausimą mums.“

Tai buvo popiežiaus vaidmens Ispanijos inkvizicijoje pabaiga. Nuo šiol tai taps Ispanijos monarchijos įrankiu, atskirtu nuo bažnytinės vyresnybės. Taigi, stebina, kad Ispanijos inkvizicija šiandien taip dažnai apibūdinama kaip viena iš didžiausių Katalikų Bažnyčios nuodėmių. Katalikų Bažnyčia kaip institucija praktiškai neturėjo su tuo nieko bendro.

1483 m. Ferdinandas vyriausiuoju didžiosios Ispanijos dalies inkvizitoriumi paskyrė Tomą de Torquemadą. Torquemados darbas buvo įtvirtinti įrodymo bei tinkamos procedūros praktiką inkvizicijoje, taip pat įkurti skyrius didžiuosiuose miestuose. Popiežius patvirtino paskyrimą, tikėdamasis, kad tai į situaciją įneš tvarkos.

Deja, problema tik išaugo. Tai buvo tiesioginis ankstyvosios Ispanijos inkvizicijos vykdytų metodų, labai nutolusių nuo Bažnyčios standartų, rezultatas. Inkvizitoriams atvykus į tam tikrą vietą, jie turėdavo paskelbti Pasigailėjimo ediktą. Tai buvo trisdešimties dienų laikotarpis, kurio metu užsislaptinę žydai galėjo savanoriškai prisistatyti, išpažinti savo nuodėmę ir atlikti atgailą. Taip pat šiuo laikotarpiu žinantys apie krikščionis, slapta praktikuojančius judaizmą, galėjo pranešti apie juos tribunolui. Tie, kurie buvo pripažinti kaltais ir nenorėjo daryti atgailos, praėjus tridešimčiai dienų būdavo sudeginami.

Inkvizicijos atvykimas atkreipdavo conversos dėmesį. Paprastai jie turėjo daug priešų, iš kurių bet kuris galėjo nuspręsti melagingai liudyti. O galbūt jų kultūrinės praktikos galėjo būti pakankama priežastis nuteisimui? Kas žino? Taigi dauguma conversos arba paspruko, arba rikiavosi prisipažinimui. Tie, kurie nedarė nė vieno, rizikavo apklausa, kurioje bet koks liudijimas ar nuogirdos, kad ir senos ar įtartinos, būdavo priimamos.

Katalikų Bažnyčios hierarchijos pasipriešinimas Ispanijos inkvizicijai tik išaugo. Dauguma dvasininkų priminė, kad eretikų deginimas be tikėjimo pamokymo prieštarauja visoms tinkamoms praktikoms. Jei conversos ir buvo kalti, tai ne dėl sąmoningos erezijos, tačiau dėl nežinojimo. Daugybė aukščiausio lygio dvasininkų skundėsi Ferdinandui. Opozicija Ispanijos inkvizicijai tęsėsi ir Romoje. Siksto įpėdinis, Inocentas VIII, dukart rašė karaliui, prašydamas didesnės užuojautos, pasigailėjimo ir švelnumo conversos, tačiau veltui.

Ispanijos inkvizicijai įsivažiavus, įsitraukę į ją tapo visiškai įtikinti, kad Ispanijos žydai aktyviai įtikinėja conversos grįžti į senąjį tikėjimą. Tai buvo paika idėja, ne daugiau teisinga nei praėjusios konspiracinės teorijos. Tačiau Ferdinandui ir Izabelei jos padarė įtaką. Abu monarchai turėjo žydų draugų ir patikėtinių, tačiau jie jautė pareigą savo katalikams pavaldiniams pašalinti juos dėl saugumo užtikrinimo. 1482 m. pradžioje žydai buvo išvaryti iš tam tikrų vietų, kuriose problema atrodė didžiausia. Tačiau kitame dešimtmetyje spaudimas tik padidėjo. Ispanijos inkvizicija teigė negalinti sėkmingai sugrąžinti visų conversos į tikėjimą, kol žydai gadina jų darbą. Galiausiai 1492 m. kovo 31 d. monarchai išleido ediktą, ištremiantį visus žydus iš Ispanijos.

Ferdinandas ir Izabelė tikėjosi, kad jų ediktas lems žymios dalies likusių jų karalystėje žydų atsivertimą ir didžiaja dalimi jie buvo teisūs. Daug aukštesnių postų žydų, įtraukiant ir esančius karališkuose rūmuose, tuoj pat priėmė krikštą. 1492 m. žydų populiacija Ispanijoje buvo apie 80 000. Apie pusė jų buvo pakrikštyti ir taip išlaikė savo nuosavybę ir pragyvenimo šaltinį. Likusieji iškeliavo, tačiau daug iš jų galiausiai grįžo į Ispaniją, kur priėmė krikštą ir atgavo savo nuosavybę.

Pirmieji 15 Ispanijos inkvizicijos metų buvo mirtiniausi. Maždaug 2000 conversos buvo sudeginti (apie 133 žmonės per metus). 1500–aisiais isterija nurimo. Torquemados įpėdinis, Toledo arkivyskupas Francisco Jimenez de Cisneros, sunkiai dirbo reformuodamas inkviziciją, šalindamas blogumus ir tobulindamas procedūras. Kiekvienam tribunolui buvo suteikti du dominikonų inkvizitoriai, advokatas, policininkas, ieškovas ir daug padėjėjų. Visi, išskyrus dominikonus, buvo karališkieji sekuliarūs pareigūnai. Ispanijos inkvizicija gaudavo finansų ir iš konfiskacijų, tačiau jos nebuvo dažnos ar žymios. Netgi inkvizicijos veikimo viršūnėje ji vos sudurdavo galą su galu.

Po reformų Ispanijos inkvizicija sulaukė labai mažai kritikos. Pilna gerai apmokytų profesionalų, ji buvo viena efektyviausių, tačiau tuo pačiu užjaučiančių teisinių darinių Europoje. Joks didesnis teismas Europoje nenuteisė mažiau žmonių nei Ispanijos inkvizicija. Tai vis dėlto buvo laikas, kuomet krūmų sugadinimas viešuosiuose Londono parkuose būdavo baudžiamas mirties bausme. Visoje Europoje egzekucijos buvo kasdienis reiškinys, tačiau kitaip buvo Ispanijos inkvizicijoje. Per 350 metų jos gyvavimo metų buvo sudeginta tik apie 4000 žmonių. Palyginkite tai su raganų medžioklėmis, kurios siautėjo daugiausia protestantiškoje Europoje, kurių metu buvo sudeginta apie 60 000 žmonių, daugiausia moterų. Ispaniją ši isterija aplenkė būtent dėl to, kad Ispanijos inkvizicija sulaikė ją prie šalies sienų. Kai šiaurės Ispanijoje pasirodė pirmieji pranešimai apie raganavimus, inkvizicija nusiuntė savo atstovus tai ištirti. Šie kvalifikuoti specialistai nerado jokių įtikinamų raganavimų, juodosios magijos ar kūdikių kepimo įrodymų. Taip pat buvo pastebėta, kad kaltinamieji net ir prisipažinę raganyste kažkaip jau visai nesugebėjo įskristi per rakto skylutę. Europiečiams gana laisvai deginant moteris laužuose, Ispanų inkvizicija šiai beprotybei užvėrė duris (pažymėtina, kad Romos inkvizicija tą patį padarė Italijoje).

O kaip gi tamsūs požemiai ir kankinimo kambariai? Ispanijos inkvizicija, be abejo, turėjo kalėjimus. Tačiau jie nebuvo nei ypatingai tamsūs, nei panašūs į požemius. Iš tiesų, kalbant apie kalėjimus, jie plačiai buvo pripažinti kaip geriausi Europoje. Netgi pasitaikydavo atvejų, kai nusikaltėliai specialiai piktžodžiaudavo, kad būtų perkelti į inkvizicijos kalėjimus. Ispanijos inkvizicija, kaip visi Europos teismai, naudojo kankinimus. Tačiau ji jų naudojo gerokai mažiau nei kiti. Šiuolaikiniai tyrinėtojai įrodė, kad Ispanijos inkvizicija taikė kankinimus tik 2 procentams savo bylų.

Kiekvienam kankinimui buvo skirta daugiausia 15 minučių. Tik 1 procentui visų bylų kankinimas buvo naudojamas antrą kartą ir nė vienai trečią.

Neišvengiama išvada yra ta, kad savo laikų standartais, Ispanijos inkvizicija buvo pažangi. Tai buvo ir daugumos europiečių iki 1530 m. požiūris. Tais metais Ispanijos inkvizicija nukreipė savo dėmesį nuo conversos prie kilusios protestantų revoliucijos. Ispanijos žmonės ir karaliai buvo pasiryžę neleisti protestantizmui išplisti savo šalyje, kaip tai nutiko Vokietijoje ir Prancūzijoje. Inkvizicijos metodai nesikeitė. Egzekucijos ir kankinimai liko reti, tačiau pasikeitė taikinys, kuris visam laikui pakeis inkvizicijos įvaizdį.

16 a. viduryje Ispanija buvo turtingiausia ir stipriausia valstybė Europoje. Karalius Filipas II matė save ir savo pavaldinius kaip ištikimus Katalikų Bažnyčios gynėjus. Mažiau turtingos ir galingos buvo Europos protestantiškos vietovės, tarp jų Nyderlandai, šiaurės Vokietija ir Anglija. Tačiau jie turėjo galingą naują ginklą – spausdintą žodį. Nors ispanai nugalėjo protestantus karo lauke, jie pralaimėjo propagandinę kovą. Tais metais apie Ispaniją buvo sukurta žymioji „Juodoji legenda“. Iš šiaurės pasipylė nesuskaičiuojama galybė knygų ir pamfletų, kaltinančių Ispanijos imperiją nežmoniškais suvaržymais ir baisiais žiaurumais Naujajame Pasaulyje. Pasiturinti Ispanija buvo piešiama kaip tamsos, nemokšiškumo ir blogio vieta. Nors šiandieniniai mokslininkai jau seniai atsisakė Juodosios legendos, tarp likusių žmonių ji vis dar gyva.

Protestantų propaganda kovojo su Ispanijos inkvizicija labai gerai išplėtodama Juodąją legendą, tačiau ji turėjo ir kitų šaltinių. Nuo pat Reformacijos pradžios protestantai turėjo problemų aiškindami 15-os šimtmečių spragą tarp Kristaus įsteigtos Bažnyčios ir protestantų bažnyčių įkūrimo. Katalikai natūraliai atkreipė dėmesį į šią problemą, kaltindami protestantus sukūrus naują bažnyčią, atskirą nuo Kristaus. Protestantai gynėsi, kad jų bažnyčia yra vienintelė įsteigta Kristaus, tačiau Katalikų Bažnyčios priverstinai nustumta į pogrindį. Jie aiškino, kad kaip Romos imperija persekiojo krikščionis, jos įpėdinė Romos Katalikų Bažnyčia toliau persekiojo juos Viduriniaisiais amžiais. Nepalanku šiam tvirtinimui buvo tai, kad Viduramžiais protestantų nebuvo. Tačiau protestantų autoriai vis tiek rado jų užsislėpusių po įvairiomis Viduramžių erezijomis (juk šie, visgi, buvo pogrindyje). Šioje šviesoje Viduramžių inkvizicija buvo ne kas kita, o tik pastanga sutriuškinti užsislaptinusią tikrąją bažnyčią. Ispanijos inkvizicija, vis dar aktyvi ir visiškai sėkmingai laikiusi protestantus už Ispanijos ribų, protestantų autoriams buvo paskutinis tokio persekiojimo pavyzdys. Sumaišykite ją su Juodąja legenda ir turite medžiagos daugybei traktatų apie esą baisią ir žiaurią Ispanijos inkviziją. Būtent tą protestantai ir darė.

Ispanijos žmonės mylėjo savo inkviziciją. Todėl ji taip ilgai ir gyvavo. Ji saugojo nuo klaidos ir erezijos, saugodama Ispanijos tikėjimą ir užtikrindama Dievo malonę. Tačiau pasaulis keitėsi. Greitai Ispanijos imperija žlugo. Turtas ir galia pasislinko į šiaurę, ypatingai į Prancūziją ir Angliją. 17 a. pabaigoje naũjos religijos tolerancijos idėjos kunkuliavo Europos salonuose ir kavinėse. Inkvizicijos, tiek katalikų, tiek protestantų, sunyko. Ispanai užsispyrusiai nenorėjo paleisti savosios ir už tai buvo pašiepiami. Prancūzų filosofai kaip Volteras matė Ispanijoje Viduramžių modelį: silpna, barbariška, prietaringa. Ispanijos inkvizicija, jau vaizduotėje įsitvirtinusi kaip esą kraujo ištroškęs religinio persekiojimo įrankis, Apšvietos epochos mąstytojų buvo laikoma brutaliu netolerancijos ir neišmanymo ginklu. Buvo sukurta nauja, pramanyta Ispanijos inkvizicija, sukonstruota Ispanijos ir Katalikų Bažnyčios priešų.

Kadangi ji buvo tiek profesionali, tiek efektyvi, Ispanijos inkvizicija savo veiklą labai detaliai dokumentavo. Įrašais yra užpildyti didžiuliai archyvai. Šie dokumentai buvo įslaptinti, taigi inkvizicijos raštininkams nebuvo jokios priežasties netiksliai dokumentuoti inkvizicijos veiksmus. Šie dokumentai yra aukso gysla šiuolaikiniams istorikams, kurie godžiai į juos paniro. Be kitų šių tyrinėjimų vaisių vienas dalykas tampa visiškai aiškus – žiauriosios Ispanijos inkvizicijos mitas neturi nieko bendro su realybe.

Trumpai apie autorių: Thomas F. Maddenas yra JAV Sent Luiso universiteto profesorius ir istorijos departamento vadovas.

Versta iš Crisismagazine.com

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

SSS       2017-04-12 10:33

Reigardui - tamsta kalbate apie Kataliku baznycia taip, lyg tai turetume tikru ziniu apie ja. Jusu teiginiai yra niekuo neparemti ir is prsto islauzti, kaip antai, jusu teiginys apie baznycios veidmainyste. Tikrove yra visai kitokia. Kaip zinia (elementari fizika)gamtoje tuscios vietos nebuna - tustuma butinai bus uzpildyta. Pastaruoju metu labai populiaru pulti baznycia ir ja juodinti, gana lengvai iteigiant masems, kad gal ir jokio Dievo nera. Bet tustumos nebuba - kai is sirdies isvejamas Dievas (o tai daroma atkakliai), jo vieta butinai uzims kita butybe (ir mes visi puikiai zinome kokia). Ar ne todel, kad sirdyje nebera Dievo, isaugo savizudybiu skaicius, atsirado kudikiu zudymai, zudynes, moralinis pakrikimas? Vejus tamsta kalbate, lygindamas invizicija su fasizmu. Jei gerai isigilintumete i istorija (bet kam gilintis, jei viska zinai?), tuomet suprastumete, kad inkvizicija gelbejo zmones o ne zude be atodairos. Tas pats Galilejus - ar zinote, kad jo inkvizicinis procesas truko 18 metu? Ir turbut jums bus naujiena - jis nebuvo joks mokslininkas ir ne jis pasake zodzius - o vis delto ji sukasi. Bet jei zmogus ZINO - kam gilintis, ar ne taip?

Marginalas Raigerdui       2017-02-1 18:34

Man jau pačiam darosi smalsu, kada ir kur esu “pateisinęs” prievartą ir galvų kirtimus? Prašom tikslių citatų su nuorodomis!

Raigerdas        2017-02-1 17:02

Manau, kad Katalikų bažnyčia nepakis iki pat leto Palmaičio- Marginalo trokštamos apokalipsės. Prievarta yra neatimama katalikiškojo auklėjimo priemonė. Didysis katalikybės gynėjas Letas Palmaitis- Marginalas pats pasisako už prievartą ir netgi pateisina galvų nukirsdinimą vardan tikėjimo į Dievą. Kitas krikščionybės “išminčius” Džeikas man labiau primena bolševikinius veikimo metodus, nes pats kalba apie meilę, bet labai mėgsta klastą. Tai, ką mėgsta labiau Džeikas; kalstą ar meilę? Sprendžiant pagal jo komentarus, jis pasirenka labiau klastą, nes jo vedmainiškiems komentarams tas dalykas yra priimtinesnis.
Jeigu nebūtų INKVIZIJOS bet kokiame jos pavidale ar su kokiu padažu ji nebūtų nudažyta, nebūtų Vokietijoje ir fašizmo. Inkvizija tai dar viena fašizmo forma tik neapykanta buvo kurstoma religiniu pagrindu. Šiandien kai kurie provoslavai vaikšto su svastikomis ir demonstracijų metu šaukia, kad jie yra fašistai, tik su kryžiumi rankoje. Nemanau, kad visuomenė turi toleruoti religinį ekstremizmą, nes religiniai ekstremistai tik dabar parašinėja apie savo neapykantą kitokių įsitikinimų žmonėms, bet sufašistėjus valdžiai jie imasi tuoj pat destruktyvių veiksmų. Krikščionybė yra neapykantos religija, tik su kauke, kad tai yra meilės religija. 25 Nepriklausomybės metai pademonstravo, kad krikščionybė nekinta, o nekinta ji tik todėl, kad nekovoja su ekstremizmu savo gretose. Prievarta, apgaulė, klasta, kaip buvo pagrindinės priemonės siekiant savo tikslų, taip išlieka iki šiandien. Vilkai avelių kailyje gražiai suokia apie Dievą ir pasakoja apie jo gerumą ir teisingumą. Paklausykite jų ir jūs tapiste jų auka, kaip šiandien tapo jų auka visa Lietuva, iš kurios jau pabėgo beveik visas jaunimas.

sorbona       2017-02-1 13:00

mokykit savo vaikus nuo mažens sakydami, kad popiežius yra Dievo vietininkas Žemėje. Viskas ką popiežius pasako yra teisinga, privaloma ir šventa. Popiežius turi savo slaptos ir viešos kariuomenės dalinius visose šalyse. Tai prisaikdinti nevedę gerai įmitę vyrai: kardinolai, arkivyskupai, vyskupai, klebonai, vienuoliai, klierikai. Jų begalinė daugybė. Utat padoriam, sočiam, šiltam išlaikymui privalot mokėti dešimtą dalį nuo derliaus ir reguliariai aukoti už mišių stebuklą. Mišias privalot lankyti kasdien ar bent sekmadieniais. Visi privalot krikštytis už mokestį, kuo anksčiau eiti “prie komunijos” už mokestį, lankyti jaunavedžių kursus (pas nevedusius kunigus) už mokestį, tiems kunigams išpažinti savo nuodėmes ar bent nuodėmingas mintis, o sugalvojus sirgti šauktis kunigo, nes kitaip pateksit peklon. O savo vaikus siuskit tik į jėzuitų gimnazijas. Kitose jie pradės galvoti patys ir pateks peklon. Melskitės už popiežių - Dievo vietininką

???       2017-01-31 17:58

propoganda kaip ir žydų propoganda kad žydas yra dievas?

pastabėlė        2017-01-31 17:09

Bostono Lietuvių enciklopedijoje perskaičiau, kad inkvizitorius Torkvemada buvo atsivertęs į katalikybę žydas. Čia paskelbtame straipsnyje kažkodėl apie tai neužsimenama.

Panašu        2017-01-31 13:54

kad dominikonai rengiasi lietuviškam “Raganų kūjo” leidimui. O ką? Egzorcistai jau vėl išvarinėja velnius. Andrių Navicką jie išvijo iš “Bernardinų” - už sąvokos Propaganda kilmės atskleidimą. Pairodo, tai buvo katalikų Bažnyčios institucija. Kaip bažnytinė propaganda atrodo puikiai ilustruoja šis straipsnis.

Pikc       2017-01-30 20:57

“Darkart skaitant straipsnį matosi, kad jis dar ir baltais siūlais siūtas” - akivaizdu, kad poros kartų per maža, nes retoriškai klausinėti, ar autorius ir apie protestantus kalba, kai tekste aiškiai pasakyta “IKI iki 1530 m.”... wink
“Kaip suprantu, autoriui mielas eurofederalizmas, tik po bažnyčios vėliava. Todėl straipsnis ir atsirado Propatrijoje.” - kaip matau, komentaro autorius ITIN GERAI susipažinęs su Pro Patria sambūrio vertybėmis (tą rodo ir šio sambūrio plakimas į vieną krūvą su “konservatoriais” (t.y. libkonais)). :D
Apskritai, tas “seubingos katalikū-fanatikū inkvizicijos” “naratyvas” gyvybingas, nes naudingas visai krūvai ideologijų - ir protestantizmui, ir Apšvietos filosofijai, ir marksizmui, ir liberalizmui. Todėl ir hiperbolizuojama, ir išimama ir bendro istorinio konteksto (juk visai kitaip to meto teisminė praktika atrodo žiūrint iš DABARTIES, o ne viduramžių pozicijų). Na ir, be abejo, inkvizicijos JOKIU BŪDU negalima lyginti su to meto pasaulietiniais teismais ir jų taikytais tardymo būdais bei bausmėmis. smile
P.S. Vis dėlto, “Nepasirašysiu” kaip kritikas stovi aukščiau negu “Joffe”, nes jis autoriaus tekstą bent jau SKAITĖ. smile
Ir dar vienas dalykas - dėl “Kad inkvizijos, kryžiaus žygių, Kinijos nuodijimo opiumo visą šimtmetį, Indijos plėšimo šimtmečius - kad viso to nebuvo. Vietoj to tie, kurie buvo apiplėšti - kinai, indai, lietuviai, vengrai - buvo “civilizuoti” (už jų pačių pinigus).” Kokio velnio visiškai skirtingus dalykus plakti į vieną?

ggggg       2017-01-30 20:19

Gerai kad nuotrauką įdėjot.

Nepasirašysiu       2017-01-30 16:13

Darkart skaitant straipsnį matosi, kad jis dar ir baltais siūlais siūtas:
“Ispanijos inkvizicija buvo pažangi. Tai buvo ir daugumos europiečių iki 1530 m. požiūris”
Europiečiai, tuomet? Tai, matyt, tik katalikai, bet ne pagonys ar protestantai, ar žydai, ar provoslavai? Ar Europa apskritai tuomet egzistavo? Ar 99% europiečių žinojo, kad Europa apskritai egzistuoja?
Kaip suprantu, autoriui mielas eurofederalizmas, tik po bažnyčios vėliava. Todėl straipsnis ir atsirado Propatrijoje. Ir konservatoriams gerai turėti planą B, ir Propatrijai miela spausdintis ilgus tekstus “mokytojų” iš angliakalbio pasaulio. Kokia galima tų mokytojų nuomonė apie Lietuvą ir žinios apie ją? Turbūt nemandagu to klausti, juk dovanotam arkliui…, bet apie Lietuvą jie niekuomet neužsimena…

Joffe       2017-01-30 15:57

Šiaip jau tokio pobūdžio tekstai XXI a. pradžioje turėtų būti didelė gėda. Bet, deja, taip nėra. Gyvename amžiuje, kada viskas galima: ir sodoma ir gomora. ne tik fizinė, bet ir dvasinė, intelektualinė. Geriausias to pavyzdys yra šis tekstas, kuriame nei krislo istorizmo ir sveiko proto, bet būdas primityvios, vulgarios bažnytinės propagandos. Kita vertus, o kuo čia stebėtis? Juk agresyvi propaganda XXI a. pr. skiriamasis bruožas. Autorius bando išskalbti purvinus bažnyčios marškinius pasitelkdamas gryniausią demagogiją: a) nepasako, kokiais ,nusikaltimais’ eretikai, velniai ir raganos buvo kaltinami? kaip kokiais instrumentais jų kaltės buvo išgaunamos; nepamini tokio inkvizitorių šedevro, kaip knygos „Raganų kūjis’, kuri susilaukė net keliolikos leidimų vakarų Europojem - išsivertė net lenkai..; b)nepasako, kiek inkvizicija nužudė žmonių Ispanijoje, Vokietijoje ir visoje Europoje; c) nutyli, kodėl eretikų raganų ir velnių ,buvo’ daugiausia kaip tik tose šalyse, kur veikė energingai veikė inkvizicija Ispanijoje ir Vokietijoje ir mažiausiai LDK, kur tokius ,nusikaltėlius’ teisė pasaulietinis Pilies teismas; nutyli, kad stačiatikiški kraštai pvz. Rusija, Graikija, etc. visai išvengė inkvizicijos, o kartu ir eretikų, raganų velnių  ... Trumpai tarinat, toks tekstas totali demagogija.

VaidasVDS       2017-01-30 15:34

Letai,
nepavyduliauk.
Tam nėra jokio pagrindo, bent Lietuvoje.
Urantijos Knyga dar visiškai nepopuliari Lietuvoje. Lietuvoje nėra oficialios organizacijos, kuri užsiiminėtų Urantijos Knygos reikalais. Yra tik Knygos vertėjo sukurta sekta, kuri nėra nei piktybiška, nei kaip nors kenksminga. Nors ir paradoksalu, bet ta sekta šiek tiek kenkia Urantijos Knygai, nes jos pasekėjai iš esmės jau nesirūpina pačios Knygos reikalais, kiek rūpinasi savojo vado mokymais, kuriuos jis neva gauna iš paties Dievo ir netgi iš dieviškų asmenybių, iš pačios Trejybės atskirų asmenų, nors, ir vėl paradoksas, tai prieštarauja pačiai Urantijos Knygai. Kartais ir vertėjai užmiršta, ką jie vertė, ypač kai atsiduoda savajai puikybei ir žalingo čenelingo reiškiniui.
Urantijos Knygą oficialiai platina tik Urantijos Fondas, yra įsikūrusi ir Urantijos Brolija. Tai nėra kažkokios naujos bažnyčios ar nauji tikėjimai. Jie daug metų rūpinasi tik Urantijos Knygos platinimu. Ir tai nėra biznis, tai tėra naujojo Apreiškimo pristatymas žmonijai.
Ne Lietuvos filosofai, kurie studijuoja Urantijos Knygą, nurodo šias priežastis, kodėl vertą ją studijuoti:
1. Pateikto visatos paveikslo harmonija. Faktai ir prasmės yra aukščiau už viską, kas buvo žinoma pasaulyje.
2. Kvietimas panaudoti protą kaip tikrovės suvokimo unikalų instrumentą, tame tarpe ir tikėjimo fenomeną.
3. Žmonijos istorijos „baltųjų dėmių“ užpildymas.
4.  Visko, kas įvyko, vyksta ir įvyks šioje planetoje, suderinimas.
5. Požiūris į mokslą („tikrasis mokslas negali ilgą laiką ginčytis su tikrąja religija“...).
6. Požiūris į religiją kaip į kūrinio asmeninį patyrimą kontaktuojant su Kūrėju.
7. Aiškus pomirtinio pasaulio vaizdas.
8. Galimybė (o subrendusiems ir būtinybė) iš naujo apmąstyti blogio ir nuodėmės problemas. Teodicėjos (blogio pateisinimo problemos) išsprendimas, kokio nebuvo iki šiol pasaulyje.
9. Detalus Jėzaus gyvenimo ir jo pasišventimo prasmės aprašymas. Ir koks aprašymas! Tikslus Evangelijos suformulavimas.
10. Esami atsakymai į kol kas nepateiktus klausimus. Netgi į tuos klausimus, kurių mes negalime suformuluoti.
11. Nėra nei mažiausio autorių puikavimosi jausmo. Autoriai – tokios pat ieškančios būtybės,  nežiūrint į jų milžiniškai aukštesnį išsivystymo ir supratimo lygį.
12. Vaisiai. Tų, kurie siekia giliai suvokti šiuos neįprastus tekstus, asmeninių transformacijų rezultatai. Žmonės visada tampa ŽMOGIŠKESNI. Išnyksta mirties baimė. Gyvenimas įgyja simetriją, prasmingą vertybę, jis nuspalvinamas džiaugsmingu Pomirtinio gyvenimo laukimu (vietoje mirties baimės) ir pripildomas dėkingumu tam vyksmui, kuris pasireiškia kaip neįkainuojamos patirties bendradarbiavimo su pasiekiama realybe šaltinis.
——
Kadangi su filosofais ginčytis gana sunku, todėl ir prie jų pasakymų nelabai turiu ko prikibti…

Marginalas       2017-01-30 14:53

Žiūriu, kad bet kókios, kad ir skirtingiausios publikacijos tikėjimo tema baigiasi “Urantijos Knygos” aptarimu! Tai parodo, kad skaito ir diskutuoja tik keletas vis tų pačių žmonių, nesidominčių arba mažai susigaudančių publikacijos turinyje.
Maddeno straipsnyje, be abejo, esama tiesos, tačiau ji neatskleidžia antikrikščioniško krikščionių elgesio mastų (juk karaliai - tokie pat krikščionys, civilinė valdžia - krikščionys, bet visi KARTU sudaro tą pačią Bažnyčią!), o todėl užtušuoja faktus, kuriais naudojosi ir išpūtė protestantai. Esmė - religijos raida nuo pirmosios Bažnyčios atmetimo kartu su visa žydų tauta 325 m., katalikiškos teokratijos žlugimas XI a. ir akistatos tarp popiežių ir civilinės valdžios atsiradimas, Romos Imperijos persikūnijimas į Romos Katalikų hierarchinę struktūrą. Publikacijos trūkumas - nėra nuorodų į šaltinius: šitaip galima papasakoti ką tik nori.

Dzeikas       2017-01-30 14:49

Nepasirasiusiam:
“Na ir kas, kad Lietuva nepadarė sau gėdos kolonizuodama, plėšdama, išnaudodama ...”
Na biski paplesikavo.Paturejo Trinidado ir Tobago sala keliolika metu, o po to Olandija ateme kolonija. O is tu(n) savo ruoztu Anglija.
Bet as manau tai nesiskaito.Lietuvos kunigaiksciams nesvariu, krauju apslakstytu ir vergu darbu uzdirbtu pinigu niekad nereikejo. Jei ne olandai , butu koks Steponas Batoras, Vaza ar Augustas Poniatovskis suteikes nepriklausomybe Tobagui.

VaidasVDS       2017-01-30 14:35

Labai seniai Biblijos apologetams (minusų dėliotojams) turiu klausimą, kuria Biblijos vieta ar vietomis remdamiesi katalikai žudė protestantus arba protestantai žudė katalikus, o neva krikščioniškos valstybės kariavo viena prieš kitą?
Dėl katarų žudymo, kurį vykdė katalikai, išgirdau priežastį iš mokslininkų sukurto filmo, kad katarai buvo “baisūs” tuo, kad nepripažino, jog žmogus gali būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Kitaip sakant, tie “eretikai” iš kunigų norėjo atimti nuodėmių atleidinėjimo teisę.

Nepasirašysiu       2017-01-30 14:24

Vakarams griūnant (tiksliau, pasak Spenglerio prieš šimtmetį ir Beresnevičiaus prieš 25 metus, seniai sugriuvus) taip miela patapšnoti save per petį ir pasakyti sau, kad genocido Konge (10 m. žuvusiųjų) nebuvo (nors Belgija, kurios nebūtų be genocido metu prisiplėšto turto) vis dar (vos vos) stovi. Kad inkvizijos, kryžiaus žygių, Kinijos nuodijimo opiumo visą šimtmetį, Indijos plėšimo šimtmečius - kad viso to nebuvo. Vietoj to tie, kurie buvo apiplėšti - kinai, indai, lietuviai, vengrai - buvo “civilizuoti” (už jų pačių pinigus).
O vietiniai tarnai Lietuvoje skuba pritarti. Na ir kas, kad Lietuva nepadarė sau gėdos kolonizuodama, plėšdama, išnaudodama - visada galima suspėti į traukinį įsteigiant ČŽV kalėjimą su “brioliais krikščionimis” iš už Atlanto.

VaidasVDS       2017-01-30 12:26

Džeikai,
nesupratau, ar čia norėjai pasityčioti iš manęs, ar iš Urantijos Knygos (taip tiksliai ji vadinama), ar ir iš manęs, ir iš Urantijos Knygos.
Jei tau nuo to palengvėjo, tuomet džiaugiuosi dėl tavojo pasitenkinimo…

Dzeikas       2017-01-30 11:53

Vaidai, Urantijos knyga is cool.
Istorikai nuosaliai nervingai ruko, kai cituojama Urantija.

Dzeikas       2017-01-30 11:51

Paminetinas faktai:
- advokaturos praktika ir pacia institucija ikure Inkvizicija.Iki tol viduramziu teismu praktikoje jos nebuvo.
- Inkvizicijos uzdavinys(vienas ju) buvo kova su magija.Ir jos tyrimai butent ir sieke atskirti moksla nuo magijos.Turekite omenyj, kad XV-XVI amzije magijos ir mokslo skiriamoji riba buvo sunkiai apciuopiama, o antikos laikais jos apskritai nebuvo.Ir si uzdavini Inkvizicija ivykde: mokslas buvo atskirtas nuo magijos ir pastarajai nebuvo leista pletotis nustumus ja i pogrindi.
- Dzordanas Brunas buvo sudegintas ne vien del heliocentrines visatos sistemos tvirtinima.Tai buvo tik salutinis ir toli grazu ne pagrindinis kaltinimas.Nuteistas jis buvo del dalyku susijusiu su magijos praktikavimu.
Kaip teisingai pastebejo straipsnis Inkvizicijos aukos toli grazu nebuvo nekaltai nukenteje idealistai.T.y. tokiu pasitaikydavo, taciau teisminiu klaidu procentas buvo nepalyginamai mazesnis negu pasaulietiniuose teismuose.

VaidasVDS       2017-01-30 10:44

Čia labai pasigedau citatų iš Biblijos, o ypač iš Jėzaus pamokymų.
Tikriausiai Jėzaus propaguota meilė priešams turi būti verčiama - kuo daugiau kankinate, tuo daugiau mylite. Galima prisiminti ir liaudies posakį - muša, vadinasi myli.
O šiaip visas straipsnis labai panašus į šiandieninį libertalizmą - priskelbi visokiausių nesąmoningų idėjų ir dar priverti patikėti, kad tai geriausia tiesa.
Tikras meistras tas rašytojas, greičiausiai įvaldęs ne Jėzaus, o Šėtono mokymus, kaip baltą paversti į juodą, o juodą į baltą.
Tiesa straipsnyje paminėta Pauliaus mintis, kad visa valdžia nuo Dievo (Rom 13,1). Ne Jėzaus mintis, žmogaus. Ir nepastebėta, kad kuomet žmogus bando formuluoti dievišką tiesą, tai tiesa netrukus miršta.
Žmogus visada iškraipo ir iškraipys bet kokį dievišką Apreiškimą, kada bandys savo ar kito žmogaus idėjas paskelbti dieviškomis. Inkvizicija yra vienas iš baisiausių tokių pavyzdžių...

puikus straipsnis       2017-01-30 1:06

pasidarė aišku, ko komunizmo “tėvai’ taip nekentė inkvizicijos ir visaip ją niekino smile

Hmm       2017-01-30 0:26

Citatą - “Ispanijos žmonės mylėjo savo inkviziciją”, taip kaip dabar Šiaurės Korėjoj myli savo lyderį... a ne dauniuk…

aba       2017-01-29 23:59

Pasirodo-inkvizicija yra puikus dalykas.Gal vertėtų ją atgaivinti Lietuvoje?

Kristus ir smalos virėjai       2017-01-29 23:06

tik Kristus gali nugalėti smalos virėjus.
——-
todėl tolerastai ir smalos virėjai - nuo komunizmo laikų - pirmoje eilėje stengiasi likviduoti krikščionybę.


Rekomenduojame

Justas Mundeikis. Apie vaiko pinigus, politikų pažadus ir bunkančią visuomenę

Mitingo „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE“ rezoliucija

Vidmantas Valiušaitis. „Nagi, išgirskite, pagaliau, žmonių balsą, pone mere!..“

Sąjunga „Vardan šeimos“ kviečia į protesto akciją „STOP Barnevernet ideologijai, STOP Lietuvos VTAĮT savivalei“

Tomas Baranauskas pokštauja. Nekonfliktiška istorija

Vygandas Trainys. Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir jo atminimo lentos istorija trumpai

Mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ (vaizdo įrašas)

Rasa Čepaitienė. Naktinės istorijos politikos rezultatas: savivaldybė jokių pretenzijų reikšti negali

Algimantas Rusteika. Amžinai tyčiotis iš visų neįmanoma

Vytautas Sinica. Ir teisėta, ir solidu

Rūta Visocnik. Ginti? Saugoti? Padėti?

Rasa Čepaitienė. Privalome pareikalauti, kad valstybė pagaliau imtųsi kurti savą istorijos politiką, kad atkakliai ir garbingai gintų istorinę tiesą

Advokatas Saulius Dambrauskas: Aš kaltinu teismus, arba Kas naujo miškų fronte

Ramūnas Aušrotas. Kokią žinią neša naujųjų kardinolų paskyrimas?

Vilius Kavaliauskas. Štai kaip į Vilniaus „vamzdį“ atsakė baltarusių Slonimas

Ekonomistas prof. Povilas Gylys „Iš savo varpinės“ laidoje paneigia krizių neišvengiamumo mitą

Šiandien 18 val. visi į mitingą Simono Daukanto aikštėje: „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai ištarkime NE!“

Andrius Švarplys. New Brave World, arba Štai kaip atrodo technototalitarizmas

Nuo bačkos. Finansų ministras Vilius Šapoka: mokėti mokesčius tapo madinga

Linas Kojala. Svarbūs regioniniai rinkimai Vokietijoje

Paskirtasis kardinolas Sigitas Tamkevičius: „Tai ne tik mano, bet ir visų už Lietuvos laisvę kovojusių žmonių pastangų įvertinimas“. Sveikinimai!!!

Į paskutinę kelionę palydėtas menininkas Antanas Kmieliauskas

Vytautas Sinica klausia: kur buvo didieji Rozovos kritikai prieš keletą metų? Kiek metų jiems prireiks, kol „pastebės“ ir šeštąją koloną?

Algis Avižienis ir Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: 1939-ųjų Lenkijos katastrofa ir „visiško nekaltumo“ mitas

Cenzūros skandalas Vilniuje: „JCDecaux“ atsisako platinti plakatus su Jono Noreikos atvaizdu

In memoriam: Antanas Kmieliauskas (papildyta)

Vidmantas Valiušaitis apie R. Vanagaitės emocinį šantažą ir dvi visiškai skirtingas reakcijas į jį

Geroji Naujiena. Palaimintas tas, kurio atlygis laukia teisiųjų prisikėlime

Liudvikas Jakimavičius. Lietuvos informacinio lauko nuodai ir priešnuodžiai: kas ryšis?

Vytautas Radžvilas. Jie jau čia: LRT vėl užgrobta!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.