Demokratija ir valdymas, Žmogaus teisės, Pilietybė

Thomas D. Williams. Kodėl šv. Tomas Akvinietis nepritarė atvirų sienų politikai

Tiesos.lt siūlo   2017 m. vasario 20 d. 23:28

0     

    

Thomas D. Williams. Kodėl šv. Tomas Akvinietis nepritarė atvirų sienų politikai

Pro Patria

Dr. Thomas D. Williamsas komentuoja šv. Tomo Akviniečio Teologijos sumos skyrių apie valstybės teisę riboti imigraciją pagal atvykėlių kilmės šalį.

Didžiojo viduramžių tyrėjo šv. Tomo Akviniečio įsitikinimu, kiekviena tauta turi teisę nuspręsti, atsižvelgiant į atvykėlių kilmės šalį, kas gali migruoti į jos valstybę, ir vykdyti atitinkamą imigracinę politiką.

Netikėtai šiuolaikiškoje Teologijos sumos ištraukoje Akvinietis pastebi, kad žydų tauta Senojo testamento laikais svetimtaučius atvykėlius priimdavo nevienodai, kadangi jiems artimesni žmonės į bendrąją populiaciją integruodavosi daug greičiau nei svetimšaliai iš tolimesnių kraštų.

Kai kurios žydams priešiškos tautos apskritai nebūdavo priimamos Izraelyje.

Tomo Akviniečio teigimu, Įstatymas „diktavo, kad žydams artimų tautų žmonės“, tokie kaip egiptiečiai ir edomitai, „po trečios kartos būtų priimami į tautos gretas“.

Kitų tautų piliečiams, „su kuriais praeityje turėta priešiškų santykių“, pavyzdžiui, amonitams ir moabitams, „pilietybės nevalia suteikti niekada“.

„Amalekitai, kurie žydų tautai buvo dar labiau priešiški, ir su žydais neturėjo jokių bendruomeninių ar giminystės ryšių, buvo laikomi nuolatiniais ir amžinais priešais“, aiškina Akvinietis.

Jam atrodė protinga svetimšalius vertinti skirtingai, priklausomai nuo jų kultūrinio artumo Izraelio valstybei ir istorinių santykių su žydų tauta.

Dėstydamas savo stebėtinai detalią apžvalgą, Akvinietis išskyrė tris imigrantų tipus, su kuriais tvarkėsi Senojo Testamento laikų Izraelis.

Pirmieji buvo „užsieniečiai, kurie į žydų kraštą įžengdavo kaip keliautojai“, panašiai kaip mūsų laikų svečiai su kelioninėmis vizomis.

Antrieji buvo tie, „kurie į žydų žemes atsikeldavo kaip naujakuriai“, kažkuo primenantys svetimtaučius, galimai turinčius žalią kortą, kurie gyvena valstybės žemėje, tačiau neturi visų pilietybės teikiamų privilegijų.

Trečiasis imigrantų tipas apėmė tuos užsieniečius, kurie siekė „būti visokeriopai priimti į žydų tautą ir perimti jų garbinimo būdą“. Tačiau ir šiuo atveju, kaip pastebi Akvinietis, tvarkantis su pilnai integruotis trokštančiais svetimšaliais, Izraelio valstybė reikalavo tam tikros tvarkos. „Mat niekam pilietybė nebūdavo suteikiama iškart, nes to meto įstatymo reikalauta, kad ji būtų suteikiama tik trečiai ar ketvirtai svetimšalių kartai“.

„To priežastis buvo ta, kad užsieniečiams leidus kištis į tautos reikalus vos patekus į jos gretas“, samprotavo Akvinietis, „gali kilti daug įvairių pavojų, kadangi užsieniečiai savo širdyse vis dar stokotų bendruomeninio gėrio suvokimo, todėl galimai bandytų kaip nors nuskriausti juos priėmusios tautos žmones“.

Kitais žodžiais tariant, Akvinietis mus moko, kad pilnos pilietybės suteikimas reikalauja visiškos imigrantų integracijos – priimančios tautos gyvenimo būdo, kalbos, papročių ir kultūros (o Akviniečio nagrinėtu atveju – ir tikėjimo) perėmimo.

Akviniečio teigimu, prireikia nemažai laiko, kol atvykėlis įsisavina visas tautą liečiančias problemas ir pradeda suvokti jas kaip savo paties. Žmonės, išmanantys savo tautos istoriją ir pakankamai laiko pragyvenę jos apsuptyje, yra geriausiai tinkami dalyvauti sprendimų dėl jos ateities priėmime.

Pavojinga ir neteisinga patikėti valstybės ateitį naujai į ją atvykusių svetimšalių valiai, kadangi jie nepakankamai supranta juos priėmusios tautos poreikius ir rūpesčius.

Spręsdami nūdienos problemas, šiandieniniai politikos formuotojai gali dažnai šio bei to pasimokyti iš šventųjų ir mokslininkų, kurie su analogiškomis bėdomis tvarkėsi dar prieš daugelį amžių.

Akviniečio refleksijos atskleidžia, kad panašios problemos egzistavo jau gilioje praeityje – ištisą tūkstantmetį. Apgalvotas tautų ir kultūrų vertinimas savaime nesuponuoja išankstinių nusistatymų ar nesąžiningos diskriminacijos; kartais jis yra paprasčiausiai teisingas.

Versta iš Catholic Family News

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.