Geroji Naujiena

Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. Sugrįžk į save!

Tiesos.lt redakcija   2019 m. kovo 23 d. 22:06

4     

    

Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. Sugrįžk į save!

Vatikano radijas

Penktadienio ryte popiežius Pranciškus išklausė antrąją Popiežiaus namų pamokslininko t. Raniero Cantalamessa gavėnios meditaciją, kurioje šis kapucinas komentavo šv. Augustino žodžius: „Sugrįžk į save! Vidiniame žmoguje gyvena tiesa“. Žmogus atranda savo panašumą į Dievą širdyje, žmogaus viduje gyvena Kristus, kita proga priduria Augustinas.

Jei visuotine ir sakramentine prasme Dievą susitinkame Bažnyčioje, tai žmogaus vidus, žmogaus širdis ar, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „vidinis žmogus“, yra ta vieta, kurioje Dievas sutinkamas egzistenciškai ir asmeniškai. Esame linkę Kristaus ieškoti gatvėse ar minioje, tačiau Jį sutinkame savo širdies namuose.

Vidinio gyvenimo vertybė šiandien patiria krizę, konstatavo t. Cantalamessa. Netgi dvasingumo žodynai vidinį gyvenimą apibrėžia rezervuotai, perspėjama, kad jo biblinis pagrindimas yra menkas, kad tai platoniškos filosofijos įtaka, kad tai remia subjektyvizmą. Vidinio gyvenimo skonio ir vertinimo praradimą gerai iliustruoja tokios knygos kaip „Kristaus sekimas“, tikro vidinio gyvenimo vadovėlio, likimas: ši vienu metu labai paplitusi ir mylima knyga per keletą dešimtmečių buvo beveik pamiršta.

Kokios to priežastys? Viena yra susijusi su pačia mūsų prigimtimi ir polinkiu prie to, kas išoriška, regima ir įvairu. Tarsi visata po didžiojo sprogimo mes esame linkę „plėstis“ ir tolti nuo centro. Kita priežastis yra socialinio arba visuomeninio elemento dominavimas. Tai pozityvi vertybė, tačiau jei ji nėra subalansuota, gali skatinti projekciją vien į išorę ir nuasmeninimą. Dar viena priežastis yra tai, kad sekuliarizuotoje kultūroje krikščioniško vidinio gyvenimo vietą užėmė psichologija ir psichoanalizė, kurios apsiriboja subjektyvumu ir neranda ryšio su Dievu. Dar vienas pavojus yra aktyvizmas, kurio neišvengia vienuoliai ar dvasininkai, užimantys atsakingas pareigas: jie taip įsisuka į darbus, taip save išbarsto įvairioms veikloms ir dabartinės kultūros stimulams, jog nebelieka laiko tikram susikaupimui, kuomet siela rūpinasi vien santykiu su Dievu.

Kai tradicinė vertybė patenka į krizę, reikia sugrįžti prie jos ištakų, nuvalyti per amžius susikaupusius prielipus ir performuluoti naujai, kad vėl išryškėtų jos gyvybinė ir amžina šerdis. Tai galima palyginti su medžiu, kurio šakelės, užaugusios ankstesniais metais, pavasarį apgenimos, kad jis vėl naujai sužydėtų.

To siekė Izraelio pranašai: artintis prie Dievo ne vien žodžiais, lūpomis, ritualais ir apeigomis, bet ir širdimi. Tokio pokyčio siekė ir Jėzus: išvėdinti tikėjimą nuo ritualizmo ir į jo centrą sugrąžinti gyvą, veiksmingą santykį su Dievu. Tokia yra krikščioniško vidinio gyvenimo prasmė – susitikti su Dievu, išvengiant tiek subjektyvizmo, tiek panteizmo.

Atrasti vidinio gyvenimo skonį yra svarbu ir skubu, tačiau nelengva, nes dabartinė civilizacija kreipia į išorę. Realiu laiku žinome, kas dedasi kitame pasaulio krašte, tačiau nežinome, kas vyksta mūsų širdyje. Mūsų gyvenimas yra tarsi visu greičiu besisukanti centrifuga.

Dar daugiau: sąmoningai siekiama užsimiršti, išeiti iš savęs, „nebegalvoti“. Šiuo tikslu netgi sukurtos literatūros srovės ar pramogų industrija. Specialiai siekiame triukšmo ir bijome savo vidinio pasaulio, tarsi ten būtų vien tuštuma. Nors nesunku suprasti, kokias manipuliavimo galimybes įgyja šiuolaikiniai faraonai tokių žmonių, kurie nori vien „užsimiršti“ ir leidžiasi nukreipiami paviršutinių madų ir reklamų, atžvilgiu.

Reikia tvirtai pasakyti „ne“ tokiam savęs praradimui, tokiam pavergimui. Reikia išmokti atrasti tylą ir kontempliaciją, kad vėl atrastume save pačius ir Dievą savyje. Daugybė jaunuolių tai daro ir siekia, nors apie tai ir nekalbama.

„Tu buvai mano viduje, o aš buvau lauke“, – rašė šv. Augustinas apie savo gyvenimą iki atsivertimo. Dažnas gali šiuos žodžius pakartoti kaip savo, pripažinti, jog buvo išorės kalinys.

Galima paprieštarauti: juk Dievas yra „lauke“ – broliuose, vargšuose, teisingumo siekime, Eucharistijoje, Dievo Žodyje. Visa tai tiesa, tačiau nereikia to supriešinti su vidumi. Brolis ir vargšas iš tiesų sutinkamas ir priimamas ne išoriniu veiksmu, o širdyje. Eucharistinį Jėzų sutinkame tikėjime, esančiame mumyse. Klaidinga teigti, jog vidus trukdo aktyviai darbuotis dėl Dievo Karalystės ir teisingumo. Priešingai, vidus pagrindžia ir apsaugo darbą dėl Dievo.

Kaip šiandien mums purenti savo vidinę dirvą? T. Cantalamessa siūlo du būdus. Pirma, tai reguliariai atrasti laiko tylai, maldai koplyčioje, vienumoje. Tačiau tai ne visada įmanoma. Tuomet yra naudinga atsiminti įvairių šventųjų mokymą. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais, pats kūnas yra tarsi atsiskyrėlio namelis, o siela – tarsi jame gyvenantis eremitas, atsidėjęs Dievui. Šv. Kotryna Sienietė rašė apie „vidinę celę“. Šv. Ambraziejus – apie „vidinį kambarį“. Kiekvieno iš mūsų dvasioje yra toks kambarys be sienų, kuriame galime atsidėti Dievui ir Jame ilsėtis. „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ (Ps 27, 8).

RK / Vatican News

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nesitikėjau        2019-03-28 22:49

Sugrįžk į save ir saugok save,antraip šis godus pasaulis apgrauš ir numes kaip kaulą šunims suėsti

Ši t. Raniero Cantalamessa gavėnios meditacija       2019-03-24 16:16

yra ypatinga! Manau, ji turi galią kiekvienam atverti dvasios akis,
parodyti mūsų laikų didžiausią bėdą - TYLOS [hesychia (gr. ἡσυχία)] nuvertinimo, krikščioniško jos nepraktikavimo tragikumą, Transcendencijos, tikrosios būties paskandinimą plepaluose, socialiniuose projektuose,
koncertavimuose liturgijos metu ir pan.
Dievas tiesiogiai gali būti sutiktas tik “vidinio žmogaus”,
tik jo širdies kambarėlyje - maraus kūno celėje.
Nuostabu, kuomet tokie autoriai, įkvėpti tekstai atrandami
ir patalpinami čia - Tiesos.lt.
Tokią unikalią medžiagą atsišviečiu, kad nepasimestų,
kad dar ir dar ją įdėmiai perskaityčiau.

Tėvas Raniero Cantalamesa       2019-03-24 15:56

sako, kad Dievas randamas tik širdyje. Ši Dievo malonė yra duodama Juo sekantiems. Tikra tiesa, kad galimybių Dievą rasti savyje tiems, kurie kuo mažiau išmano apie Jį, bet absoliučiai Juo pasitikint. Tikėjimas yra matuojamas - pasitikėjimu.

"KRISTAUS SEKIMAS":       2019-03-24 12:11

- Kuklus savęs pažinimas yra tikresnis kelias į Dievą, negu gilūs moksliniai tyrinėjimai.
- Vertink tai, kas tau sakoma, bet nežiūrėk kas sako.
- Išdidus ir šykštuolis niekada neturi ramybės.
- Tik kovojant su aistromis, o ne joms pasiduodant, įgyjama tikra širdies ramybė.
- Laimingi paprastieji, nes jie turės didelę dvasios ramybę!
- Jei kiekvienais metais atsikratytume nors vienos ydos, greitai taptume tobuli.
- Žmogaus gyvenimas žemėje yra bandymas. (Jobo 7:1).


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: mes nesame skolingi kūnui

Įbauginti prezidentai. Vytautas Matulevičius prakalbino Valdo Adamkaus vyriausiąjį patarėją Darių Kuolį

Andrius Švarplys. Kam – anarchija, o kam – „meilės vasara“

Liudvikas Jakimavičius. Šimašiaus pliažas

Justas Stankevičius. Kaip pasikeitė Vokietijos viešasis saugumas nuo pabėgėlių krizės pradžios?

Ir undinėlė rasistė...

Nida Vasiliauskaitė. Apie institucinį rasizmą

Neringa Venckienė. Neatsakyta iki šiol

Liudvikas Jakimavičius. „Vyčiui pliaže – ne vieta“

Kviečiame į kasmetinę Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę: susitinkame liepos 4 d. Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke

Robertas Grigas. Aleksandr Galič apie (pra)tylėjimo kainą

Algimantas Rusteika. Apie ką giedosime liepos 6-ąją: apie Lietuvą ar apie vienybę su žmonija?

Rasa Baločkaitė. Kraupusis Merkinės stadionas

Andrius Švarplys. R.Šimašiaus ir Co akcijos matmuo – amputuoti istoriją, atmintį, kančios sakralumą

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Vilius Kavaliauskas. Lukiškės: Ką nutyli Vilniaus meras?

Ramūnas Aušrotas. Išlaikyti LRT gyventojams kainuoja triskart brangiau nei Vyriausybę

Nida Vasiliauskaitė. Mokslas yra dalykas didis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (II)

Liudvikas Jakimavičius. Dočys politikuoja

Atgimstantys paminklai. Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas: Atkurkime Gumbių kaimo koplystulpį –  išgelbėkime istorinį paminklą

Povilas Urbšys: „Vytis yra tai, kas mus gali suvienyti“

Rasa Čepaitienė. Atsisakantys keistis

Nida Vasiliauskaitė. Apie Linos Žigelytės versiją iš serijos „Kas atsitiko Nidai Vasiliauskaitei?“

Iš propagandos frontų: Dainius Pūras. Apie smėlį ir paplūdimį Lukiškių aikštėje kaip laimingoje erdvėje

Povilas Urbšys: Jei bus priimta tai, ką siūlo valdantieji, Lukiškių aikštėje stovės ne Vytis. Argi tai ne dar viena išdavystė?

Ne juokas. Politinis kompasas pagal liberalus

Andrius Švarplys. Kas gali apginti žodžio laisvę ir laisvę apskritai?

Geroji Naujiena: Stiprūs Jo malone

Vytautas Matulevičius. „270 milijonų, kurie parklupdė Lietuvą“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.