Geroji Naujiena

T. Philippe Marie. Didysis Šeštadienis

Tiesos.lt redakcija   2018 m. kovo 31 d. 10:04

6     

    

T. Philippe Marie. Didysis Šeštadienis

Šiandien Bažnyčia įžengia į didelę tylą, kuri kyla iš Jėzaus Kapo paslapties. Tyla gaubia mūsų bažnyčias, nes jose nebėra Eucharistijos. Mūsų bažnyčios – tuščios… Vis dėlto tikiuosi, kad mūsų širdis yra pilna. Toks yra Bažnyčios ugdymas, mokantis mus suprasti, jog tikrasis tabernakulis yra mūsų širdis.

Esame tyloje, nes laukiame velykinio Prisikėlimo šventimo. Bet mes nelaukiame, kad Jėzus prisikeltų - tai jau įvykę! Nelauksime ir Liturginės valandos – ji nemaitina mūsų tikėjimo. Tad ko gi mes laukiame?

Šis laukimas – tai Bažnyčios ugdymas.

Žvelgdami į Evangeliją matome, jog šventosios moterys labai nederamai laukė. Jos laukė šabo pabaigos ir nekantravo, kada galės pasiekti Kristaus kapą. Juk viskas taip greitai įvyko. Kristaus kūnas net nebuvo pateptas, tik suvyniotas į drobulę. Kai tik galės, moterys eis užbaigti mirusiųjų liturgijos apeigos. Šabo įstatymas jas labai liūdina: reikia laukti…

Nemanau, kad reikia laukti taip, kaip laukė šventosios moterys, tegalvojant apie Prisikėlimo liturgiją. Šiandien reikia žvelgti į Mariją: kaip Ji laukia? Marija išgyvena Kryžiaus slėpinį kaip didžią vestuvių paslaptį, Dievo ir žmonijos vestuvių – jose Dievas ateina susivienyti su žmogaus širdimi išmintyje, kuri buvo prarasta. Šiandien Marija išgyvena didįjį Dievo šabą ne vien kaip poilsį, bet ir kaip didįjį Meilės darbą, tai, ką Bažnyčia apibrėžia mūsų Tikėjimo išpažinime teiginiu „...buvo palaidotas ir nužengė į pragarus.“ Jėzaus ir žmonijos vestuvės reikalauja iš Jėzaus didelio darbo: eiti ir susirasti visą, nuo pat Adomo, paklydusią žmoniją.‘

Jis leidžiasi ieškoti Adomo. Tai ne menkniekis! Adomo ir Ievos. Dar labiau Ievos: juk ji yra kiek atsakinga už katastrofą. Jėzaus sielos nužengimas į pragarus – tai didis Sužadėtinio darbas, suburiant visą žmoniją, visą iki Jo buvusią žmoniją. Paguldymas į kapą – tai Jėzaus kūno palaidojimas į žemę, iš kurios esame nulipdyti. Esame nulipdyti iš žemės, o Jis savo mirusiu Kūnu prisiliečia prie šios žemės, kad savo prisikėlimu visa perkurtų ir padarytų naują žemę ir naują žmogaus kūną. Koks didis Jėzaus darbas! Šis darbas nenutrūksta: tai ne mūsų įsivaizduojamas poilsis. „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5, 17), – sako Jėzus.

Tik Marija, išgyvendama savo tikėjimu Dievo ir žmonijos vestuves, gerai mato nieko nesuprantančių apaštalų nusiminimą. Mes suvokiame, kodėl Bažnyčia pripažįsta Marijos tikėjimą kaip savo. Vatikano II Susirinkime Šventasis Tėvas Paulius VI Mariją paskelbė Bažnyčios Motina. Pasakojama, kad kažkuris teologas priminė Popiežiui vieno Bažnyčios tėvo žodžius, jog Kapo laikotarpiu visas Bažnyčios tikėjimas susikaupė Marijos širdyje. Popiežius Paulius VI suprato, kad reikia Mariją paskelbti Bažnyčios Motina, jos tikėjimo Motina. Visas Bažnyčios tikėjimo skleidimas yra tik Marijos tikėjimo skleidimasis. Mums „nužengimo į pragarus“ teiginys gal neatrodo labai svarbus. Tačiau tai mes kartojame kiekvieną sekmadienį išpažindami savo tikėjimą. Būdami katalikai esame atsakingi, kaip ir Jėzus, už visus žmones, o ypač už tuos, kurie esti skaistykloje. Marija seka Kristumi visur, kur tik Jis eina, nevėluodama, neprarasdama laiko. Todėl Ji yra tikėjimo pavyzdys.

Tuo pat metu Marija mato, kad mokiniai negali taip uoliai sekti Jėzumi …

Todėl Marija laukia kartu su vėluojančiais mokiniais. Jie pavėlavo prie Kryžiaus, dar labiau vėluoja, kai Jėzus nužengia į pragarus. Bet Marija, sekdama Jėzų, lydėdama Avinėlį visur, kur tik Jis eina (plg. Apr 14, 4), pasilieka su mokiniais. Prisiminkime Kaną, ten įvykusias vestuves. Marija pastebi žmonių vargą: jie ruošė didžiulį pokylį ir pristigo vyno. Marija skuba pasakyti Jėzui: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Vynas Šventajame Rašte simbolizuoja Išmintį. Šabo metu Marija elgiasi panašiai. Ji pasilieka su mokiniais ir meldžia Jėzų. Ji atiduoda Jėzui Jo apaštalų vargingumą jiems pristigus tikėjimo. Jie nebeturi jėgos tikėti iki galo. Jie pamiršo Jėzaus žodžius: „Aš esu Prisikėlimas“ (Jn 11, 25). Jie užmiršo Jo paskutinį padrąsinimą: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Marija skubina Jėzaus valandą kaip Kanoje, Jėzaus pasirodymo mokiniams valandą, kad apaštalai išvystų Jėzaus šlovę. Atsimenate, po Kanos stebuklo „Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo“ (Jn 2, 11).

Marija laukia kartu su mokiniais ne pasyviai, bet kaip motina, nešanti savo vaikų vargingumą, jiems pristigus jėgos tikėti ir viltis nuostabiomis vestuvėmis, prasidėjusiomis prie Kryžiaus. Juk jie nematė Jėzaus šlovės ant Kryžiaus. Aišku, ji yra paslėpta, nes kalbama apie didįjį Meilės slėpinį.

Šiandien Bažnyčia nori, kad mes šitaip lauktume. Ji mums duoda Kapo slėpinio malonę, kad mes nūdienos žmonijai būtume Jėzaus šlovės pasirodymo skatintojai. Esame atsakingi, kaip Marija, atiduoti besidarbuojančiam Jėzui vargingumą – tiek savo, tiek šių dienų nebetikinčiųjų vargingumą.

Mes jau žinome, kad Jėzus prisikėlė. Žinome, kad Jėzaus šlovė gyvena mūsų pasaulyje, kad mūsų pasaulis yra kupinas Jėzaus šlovės, bet pasaulis nežino, nes nebetiki, užsiima svarbesniais dalykais manydamas, kad gali išsigelbėti pats. Mūsų laukimas – tai laukimas meldžiantis, kaip Marijos: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Jie prarado vestuvių džiaugsmą, Dievo ir žmonijos vestuvių džiaugsmą, jų širdžių ir Dievo Širdies vestuvių džiaugsmą. Jie nebetiki. Jie prarado tikėjimo Išmintį. Vis girdžiu Šventojo Tėvo žodžius: „Šių dienų mūsų pasauliui labiausiai trūksta išminties“.

Mūsų malda tebūna tokia: „Viešpatie, parodyk nūdienos žmonėms savo šlovę, kaip Kanoje, kad jie įtikėtų ir atrastų džiaugsmą“. Ne vynas džiugina žmogaus širdį, o Išmintis! Kol neieškome išminties, mūsų širdis liūdi.
[...]
Mūsų vaidmuo Bažnyčioje, kaip ir Marijos, yra melsti Jėzų už visus žmones, ypač už tuos, kurie, būdami Bažnyčioje, nėra sutikę Jėzaus šlovės. Jie įvykdo visas krikščionių pareigas, paklūsta Bažnyčiai, atlieka tai, kas pridera, praktikuoja savo religiją. Bet reikia daugiau nuveikti. Dar yra ir vidinė liturgija, vidinė religija, kur Jėzus gali apreikšti savo šlovę. Mes gavome misiją liudyti Jėzaus šlovę: Šventosios Dvasios, Ugnies Dvasios atidavimą, krikštą Šventąja Dvasia ir Ugnimi, Meilės Ugnimi, besiskleidžiančia iš vidaus per brolišką meilę ir tampančia regima. „Pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“, – buvo sakoma apie pirmuosius krikščionis.
[...]
Šiandien mums svarbu suvokti savo atsakomybę už visą žmoniją. Mes taip pat turime dirbti, nes esame pakrikštyti ne tik vandeniu, bet ir Šventąja Dvasia. Mūsų krikščioniškas krikštas nėra vien krikštas vandeniu, bet ir Šventosios Dvasios Ugnies krikštas. Vandens negana. Galvoju apie tuos, kurie bus pakrikštyti šiąnakt. Reikia melstis, kad jie būtų pakrikštyti ne vien vandeniu, bet Šventąja Dvasia ir Ugnimi. Kad jie gautų Jėzaus šlovę. Ši šlovė padarys juos liudytojais. Šlovė yra mūsų pašaukimas.

Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Aučynienė ir Jonas Morkus

joanitai.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nieko nėra gražesnio       2018-03-31 18:39

už atsivertusį ir prisikėlusį gyvenimui žmogų.

Didžiojo šeštadienio mistinė tyla (2)       2018-03-31 17:37

Šią mintį teologas iliustruoja Viduramžių dailininko paveikslu, kuris vadinasi Malonės Sostas. Su išraiškingu skausmu Dievas Tėvas laiko savo rankose kryžiaus medžio skersinį, ant kurio pakabintas miręs Sūnus, o iš viršaus prie Tėvo ir Sūnaus veido balandžio vaizdiniu nusileidžia Šventoji Dvasia. Nuostabus Trejybės reginys. Šis paveikslas, anot Moltmano, neša savyje teologinę gelmę. Skaudžiausieji Golgotos įvykiai parodo tai, kas įvyko tarp Jėzaus ir jo Tėvo. Per Jėzaus Kristaus nukryžiavimo įvykius atsiskleidžia Dievo trejybinis slėpinys. Tai Didžiojo šeštadienio scena, įtampos tarp kančios ir džiaugsmo scena. Sūnaus mirtis Trejybės glėbyje.

Vokiečių filosofas Hegelis Dievo mirtį pateikė kaip būtiną pasaulio istorijos etapą. O Ničė juo pasekė, stebėtinai įtaigiai paskelbdamas galutinę Dievo mirtį ir pridūrė, kad dar reikės laiko, kol Dievo lavonas supus. Tačiau Moltmanas sako, kad šie autoriai užmiršo Didžiojo šeštadienio etapą ir neturėjo jokio supratimo apie trejybinę Sūnaus mirties dimensiją, apie tai, kas įvyko tarp Sūnaus ir Tėvo.

Teologas mano, kad reikia apmąstyti ir skverbtis į Dievo Tėvo skausmo gelmę, kad pasiektume prisikėlimo džiaugsmo gelmę. Niekada negalima atskirti Kristaus kančios nuo jo prisikėlimo, nes Kristaus, kurį Tėvas apleido ant kryžiaus, mirties šauksmas pasišaukė atsakymą: Dievas Tėvas jį prikėlė iš numirusių, atnešė pergalę prieš mirtį, sunaikino pragaro visagalybę ir atnešė atpirkimą pasmerktiesiems. Dievo Sūnaus lavonui nebuvo duota supūti. Mirtį pasiglemžė pergalė, todėl reikia šaukti: „Mirtie, kur tavasis geluonis? Pragare, kur tavoji pergalė?
Br. Lukas Skroblas OSB http://www.palendriai.lt/liturgija/liturgijos-straipsniai/241-didžiojo-šeštadienio-mistinė-tyla.html

Didžiojo šeštadienio mistinė tyla (1)       2018-03-31 17:37

Didžiojo šeštadienio liturgija tikinčiuosius panardina į mistinės tylos atmosferą ir kartu įtampą tarp vakarykščio Kristaus mirties šauksmo ir prisikėlimo džiūgavimo Velykų rytą. Bažnyčia praleidžia šią didžiąją šabo dieną prie Marijos ir mąsto apie Kristaus kančias, mirtį ir paguldymą į kapą nenugalimos prisikėlimo vilties nuojautoje. Bažnyčios tikėjimas taip pat apmąsto Kristau nužengimo į pragarus slėpinį. Kristaus savęs apiplėšimas ir savanoriškas pažeminimo priėmimas nusileidžia net iki mirties bedugnės, kad pilnatviškai būtų paskelbtas evangelinis išganymas ir mirusieji išgirstų „Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs“, kad atgytų (Jn 5,25).

Šios sunkiai paaiškinamos tylos metu tradiciškai klausiama: kokia Kristaus kančios prasmė mūsų išganymui? Tačiau protestantų teologas Jurgenas Moltmanas siūlo užduoti ir kitą klausimą: ką reiškia Dievo Sūnaus mirtis Dievui Tėvui, kurį jis vadino familiariu vardu „Aba Tėve“? Kai Jėzus šaukia ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“, ką tai reiškia jo mylimam Tėvui? Moltmanas mano, kad Tėvas patyrė tokios pačios gelmės netekties ir gedulo skausmą.
Br. Lukas Skroblas OSB http://www.palendriai.lt/liturgija/liturgijos-straipsniai/241-didžiojo-šeštadienio-mistinė-tyla.html

Aba Evagrijus sakė:        2018-03-31 16:55

„Visada atimink savo mirtį ir nepamiršk amžinojo teismo,
tada tavo sieloje nebus kliaučių.“

Jei Jėzus nebūtų prikeltas,        2018-03-31 16:38

tuščias būtų mūsų tikėjimas (1 Kor 15, 14).
Daugybė žmonių baisiai kentėjo ant kryžiaus,
bet tik Jėzaus kančia buvo ir yra mums išganinga,
nes Jis – ir Dievas, ir žmogus.
Tik Jis nugalėjo mirtį, blogį, šėtoną, nuodėmę.
Garbė Jėzui Kristui, mūsų Atpirkėjui,
kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

labai       2016-03-26 14:24

Gražus tekstas.Nepaprastas, kurį reikia skaityti ne kartą. Įsigilinti


Rekomenduojame

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Audriaus Bačiulio pastebėjimas: konservatoriai nutarė pradėti atvirą karą su Prezidentūra

Joana Noreikaitė ir Vincas Kubilius. Šimtoji „Tie-SOS!“ akcija

Jei dar negirdėjote. Vytautas Bakas klausė. „Gabrieliau, Ingrida: kas Jums yra aukšta politinės kultūros ir etikos kartelė?“

Andrius Švarplys. Facebookas ir Twitteris bendradarbiauja su Vietnamo, Turkijos, Rusijos ir Kinijos režimais

Andrius Švarplys. Čia tas pats, kas mokinių parlamentui suteikti tikrojo parlamento statusą

Algimantas Rusteika. Jie niekada nesikauna iki paskutinio šovinio

Papunkčiui su Vytautu Sinica. Naujosios koalicijos susitarimas: ko tikėtis?

Nacionalinis susivienijimas: pareiškimas dėl solidarumo su Lenkijos valdžia

Robertas Grigas. Atmintinė lenkų „abortų teisių“ gynėjoms

Vytautas Radžvilas. Konvergencijos svajonė ir tikrovė

Audrius Bačiulis. Tikriausiai vienas labiausiai viešumoje nematomų Lietuvos ministrų

Algimantas Rusteika. Tegyvuoja Didžiosios Tolerancijos Revoliucijos metinės!

Andrius Švarplys. Žinios iš paralelinės visatos

Ramūnas Trimakas. Totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Algimantas Rusteika. Apie bukumą ir lavonus

Raimondas Navickas. Nusprendžiau pats pasižiūrėti, ko tie respublikonai nerimsta

Andrius Švarplys. Pagaliau Facebookas bus paduotas į teismą dėl cenzūros

Geroji Naujiena. Mes nepriklausome tamsai

Rasa Čepaitienė. Parazitai

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paragino naujojo Seimo narius atpažinti Dievo balsą, Tiesos balsą savyje ir jo klausytis

Algimantas Rusteika. Labanakt

Paskelbtas partizanų žinynas

Almantas Stankūnas. Apie JAV demokratiją

Algis Avižienis. D.Trampo pralaimėjimo priežastys

Algirdas Endriukaitis. Kursas prieš valstybę asfaltuojamas (I)

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.