Švenčiame Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną. Ar tai ir mūsų laisvės, mūsų orumo diena?

Tiesos.lt redakcija   2015 m. liepos 6 d. 4:09

25     

    

Švenčiame Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną. Ar tai ir mūsų laisvės, mūsų orumo diena?

Šiandien, minint Mindaugo karūnavimo dieną, ne tik norisi pasveikinti visus Tiesos.lt skaitytojus su Valstybės diena, bet ir priminti šias a.a. Romualdo Ozolo mintis, išsakytas 2008 metais, minint Sąjūdžio 20-etį.

Verta Prisiminti. Romualdas Ozolas. Tai kurgi mes einam?

„Metai“ | 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)

Sąjūdį jau įprasta vadinti stebuklu.

Sąjūdis nėra stebuklas. Stebuklu jis gali tik atrodyti, kadangi yra pasibaigęs. Viskas praeity atrodo buvę gražiau.

Sąjūdis buvo milžiniška tautos reakcija į didžiulę nelaimę, penkias dešimtis metų slėgusią Lietuvą, kol pasitaikius progai, išsiveržė galinga emocine reakcija, kurioje slegianti nuotaika pamažu virto niekada dar nepatirtu šviesiu džiaugsmu. Net ir tada, po tuo džiaugsmu, Sąjūdis buvo visų žmogaus emocinių ir net fizinių išteklių reikalaujanti įtampa, o Sąjūdžio organizatoriams – ir daugiau.

Gyvenimas man dovanojo, nors gal prie to šiek tiek prisidėjau ir aš pats, du šviesius tarpsnius – tokius būties atsivėrimus.

Pirmasis – 1965–1968 metai, kai mes, trejetas dar hipiuojančių nebe jaunuolių, „vertėm“ „Meno saviveiklos“ biuletenį į žurnalą „Kultūros barai“. Po antrojo numerio Antanas Sniečkus, LKP pirmasis sekretorius, pasveikino kultūros ministrą Juozą Banaitį, ir šis viską suprato teisingai: nušalino Emiliją Kulakauskienę, vyriausiuoju redaktoriumi pakviesdamas Aleksą Baltrūną su teise atleisti visus redakcijos darbuotojus. Šis neatleido nė vieno. Hipiai pradėjo mokytis tarybinės žurnalistikos. Mokėmės, atrodo, rimtai, nes jau kitais metais Varšuva nusiuntė notą Maskvai, kad Lietuvoje bandoma diskriminuoti lenkus. Mes viso labo siūlėm būdus, kaip lenkuojantys „vietiniai“ galėtų pritapti prie Lietuvos kultūros ir sumažinti krašto atsilikimą. Žurnalo „pagrindinei temai“ apie lietuvių kalbos problemas pasirūpinom netgi tokių anuometinių autoritetų, kaip Antanas Venclova, kalbų. Taip tęsėsi iki 1968 metų, kai Maskva prieš Dubčeko socializmą su žmogišku veidu pasiuntė savo tankus. Tada išėjau patylėti – sėdau prie filosofijos.

Kitas šviesos metas man – 1985–1988 metai, kai su Knygos bičiulių draugija ėmiau važinėti po Lietuvą ir, samprotaudamas apie knygas bei kas aplink jas, kalbėjau praktiškai viską, ką norėjau. Tai tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, nuo kurio prasidėjo kova dėl valdžios. Ir po to sąjūdis buvo nuostabus, nors ir be savo pirmapradžio džiaugsmo.

Kalbu apie tai, kad pasakyčiau: tikrai gyventi galima bet kuriomis sąlygomis. Ne režimai kuria žmones – žmonės kuria režimus. Arba susitelkdami savy įveikti savo menkumą, arba išsileisdami, atsipalaiduodami ir leisdami savyje išsikeroti destrukcijoms.

Kai dabar, Sąjūdžio 20-mečio proga, klausia, kas iš tiesų pasikeitė Lietuvoj, aš atsiverčiu Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijas. Jos iš esmės nepaseno. Yra ir trumpas jų turinio išdėstymas, paskelbtas pirmajame „Atgimimo“ numeryje. Tai – nedidelis Justino Marcinkevičiaus įvadinis žodis. Pateiksiu jį ištisai.

„Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.

Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.

Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.

Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.

Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.

Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai.“

Nesileisiu į ginčus (žinoma, ne su Just. Marcinkevičium), ar kraštas, kurį vadinam Lietuva, mūsų ar jau ne mūsų.

Nediskutuosiu, ar istorija, į kurią remiamės, jau mūsų ar jau visai ne. O ar kalba mūsų – dar mūsų?

Paklausiu vieno: ar mūsų valstybė – mūsų?

Jei į anuos klausimus kiekvienas gali atsakyti tik asmeniškai, tai į pastarąjį – visi vienareikšmiškai, remdamiesi juridiniais aktais.

1988-ųjų rugsėjo 16 d. Just. Marcinkevičiaus tekstas negalėjo į tą klausimą atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai: valstybės nebuvo, visais tais savo priklausinių ir vertybių savinimaisi mes į valstybę tik kvietėm. Tiems, kurie dūmė akis, tardami valstybę – sąjunginę respubliką – mus turint, galėjom atsakyti labai paprastai: nieko sau valstybė – be piliečių! (nebuvo net LTSR pilietybės, buvo tik TSRS piliečiai).

Sąjūdis pakvietė, ir tauta pamažu kilo – į savo valstybę, į savo pilietybę. Vieninteles.

Tačiau kai aš šiandien girdžiu, ką mes kalbam ir apie valstybę, ir apie pilietybę, apie istoriją, kalbą, kultūrą, dažniausiai pašiurpęs klausiu: tai kurgi mes vis dėlto ėjom – į laisvę ar į nepriklausomybę?

Atsakymo ieškau mūsų Baltijos kelyje. Šito reiškinio mes dar gerai neapmąstėm, nepažinom. Nors, tiesą pasakius, jis ir neišsemiamas. Ir, ko gero, nepabaigiamas arba nepasibaigęs: kaip į tą Kelią išėjom 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, taip ir tebeinam. Trumpam stabtelėjom pasirašyti Kovo 11-osios dokumentų, tačiau jau kitą dieną Lietuva pamažu patraukė tolyn – į Angliją, Turkiją, Ameriką. Šiandien Baltijos kelias tęsiasi Ispanijos, Airijos, Britanijos pakrantėmis, o vienas mūsų, sako, nusipirko gabalėlį Mėnulio.

Tebežingsniuojam į Laisvę.

Tai, ko dar nebuvo galima sakyti 1988 m. rugsėjo 16-ąją, nepasakyta liko ir vėliau: valstybė – tai ne Laisvė, o Nepriklausomybė.

Nepasakėme ne tik to, nepasakėme daug ko, taip pat ir tokio svarbaus dalyko, kad kova dėl valdžios gali sunaikinti pačią valdžią. Nepasakėme to komunistams, nes iš jų valdžią reikėjo tiesiog atimti, nepasakėme ir saviems, sąjūdiečiams, nes čia reikėjo sutelkti „vidinę daugumą“. Daug blogybių, dėl kurių šiandien klampojam kaip pelkėje, užsimezgė dar Sąjūdyje, ir nepasakyti šito – tai klimpti dar giliau. Neleisiu sau išeiti, bent nepastatęs savęs prie sienos.

Man visiškai nesvarbu, laimingas ar nelaimingas yra Algimantas Čekuolis, kas sekmadienį per TV ir šiaip per kiekvieną viešą kalbėjimą spinduliuojantis įsikūnijusį Sąjūdžio teisumą. Man dar labiau nesvarbu, laimingas ar nelaimingas esu aš pats. Man svarbu, ką mes, Sąjūdžio ir jo meto žmonės, darome, kaip atsakome į kalbas, kad Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija kurta ir priimta euforijos sąlygomis ir užtat šiandien šaltesnių galvų gali būti kaip nori taisoma, kad ne tik Kovo 11-osios, bet ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybė gimė iš žodžio, suprask – lingvistinės sugestijos, užtat kalbėti apie Nepriklausomybę – kažkokia pagoniškos stabmeldystės liekana.

Man gaila tų žmonių. Sakau jiems tiesiai: nieko šiame pasaulyje jie dar nesuprato. Nieko. Nes viskas gimsta iš žodžio.

Todėl šiandien prašau visų: pasakykite savo žodį! Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?

Ar mūsų nelaimė dar per maža, kad manytume, jog tokiam žodžiui ne laikas? Ar gal Lietuva nė nebeverta to mūsų žodžio?

Šaltinis: tekstai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jojo       2015-07-12 6:10

Seimeriai prieš kiekvieną sesiją dainuoja: Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės,tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei. Sugiedojo, o kas po to? Kur jų dora, kur jų darbai žmonių gerovei? Savo gerovei, savo naudai - TAIP.

Klausimas. Atsakymas. Veiksmas?       2015-07-10 14:59

Romualdas Ozolas prieš 7-ius:
“Todėl šiandien prašau visų: pasakykite savo žodį!
Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?”
Vytautas Radžvilas prieš porą metų:
„Globali Lietuva“ – tai išnykti apsisprendusi Lietuva. Šnekos apie tokią save išnykti pasmerkiančią Lietuvą yra ne kas kita, o marksistinio teiginio, kad tautos išnyks, nauja variacija šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis.
Sąjūdis teigė: mes norime būti solidari tauta, atsakinga už mūsų apgyventos žemės lopinėlį, bet kartu atvira pasauliui ir surandanti vietos visiems, kurie pasiryžę čia įsikurti ir gyventi pagal mūsų tvarką ir taisykles.
Šio programinio siekio – būti suverenia tauta savo pačių žemėje – šiandien yra atvirai išsižadėta oficialiu valstybiniu lygmeniu.”

O ką padarėte ?       2015-07-10 8:52

Ką nuveikėte asmeniškai, kad Lietuvoje būtų kitoks gyvenimas ?

joo       2015-07-10 8:30

ne tik orumo diena, visas orumo 25metis. Apie 700 tūks. emigravo ieškodami orumo? Ir dar emigruos.

>Buvo visiškas štilis       2015-07-9 11:52

Taigi piratai Tėvynės neturi, o jos likimu susirūpinusių nekenčia.
Todėl ir Lietuva iki pat paskutinio atodūsio sirgusio R. Ozolo straipsniui, ir komentarams Valstybės dienos proga prispaudė nykštukų žemyn.

Buvo visiškas štilis,       2015-07-9 1:55

bet po pirmojo LS Tarybos posėdžio apgirtusi piratų laivo komanda ir čia užsuko:
nei iš šio, nei iš to, antrąją parą po Valstybės dienos piratai po visais (!) komentarais prispaudė nykštukų žemyn.
Flagmane, gal LS užutėkyje prisišvartavusio piratų laivo vėliavoje vietoj kaukolės labiau tiktų kumštis su nykščiu žemyn? Ne tik baimę rinkėjams varytų, bet ir nauja būtų?

gal jau pakanka to       2015-07-7 2:35

,,himno giedojimo”?! - sugalvojo zmogeliai vienu metu visiems sugiedoti Tautiska giesme. Valio! Ivyko karta, du…Kas eme vadovauti giesmes giesojimui?!- Funkcionieriai! Stai Cikagoje visa maskarada surenge prie miesto ,,puosmenos” pupos. Suveze autobusais dar i namus neisvykusius choristus (sekmadieni ivyko dainu svente)ir 5 min, surmulyje sugiedota. kas po to?!Kas vietos laiku !! val. ryto is lietuviu gali dalyvauti kazkur miesto centre, i kuri patekti automobiliu gali, po to turi susimoketi uz stovejimo aikstele, po to vel ir t.t. Juk darbo diena. O funkcioneriai - ale prasom. Po sugiedoto himno ar mes tapome daugiau lietuviais, daugiau mylime vieni kitus? Kokia nesamone - juk reikia zygiais, o ne zodziais tevyne myleti, o ne maskaradais.

Kažkaip sunku       2015-07-6 20:27

buvo ant širdies vakar matyti,pakeliui pravažiuojant pro vieną įdomų žemaičių turgų,buvo sunku matyti,kaip žmonės sunkiai dėl 2 ar 5 eurų tokiame karštyje dirba,prekiauja ir gal kartais ir nieko neužprekiauja,kai mūsų partiečiai sau lengvabūdiška išlaidauja šimtais tūkstančiais….Todėl giesmę šeimoje tik padainavome,nes giedosime,kai Lietuva taps rimtu kūriniu,vertu tikro pasididžiavimo,nors savo šeimoje šią dieną paminėjome ir kaip tik pavyko rasti retą erškėtrožės egzempliorių kelionėje,kurį savo namų kieme pavadinome Mindaugo Karūnavimo erškėčiu.

>2015-07-6 17:05       2015-07-6 19:32

Jūs sakote, - Jūs žinote,
o jeigu netiesa tai, ką sakote,
irgi žinote, kaip tai vadinasi.

Gerb. Bingeliams       2015-07-6 17:05

“Mes, krikščionys, negalime elgtis kaip Pilotas, nusiplaudami rankas.”- o ar ne tap Jus elgiates?

to to Arūnas Bingelis       2015-07-6 15:26

ačiū už nuostabų sveikinimą!

Arūnas Bingelis       2015-07-6 14:33

Su Valstybės diena!
Ne tik dorovė, bet ir Dievas yra būtinas išliekamąją vertę turinčios politikos ir suverenios valstybės pagrindas:
„Politika yra kažkas šventa. Politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendruoju gėriu. Politika reiškia uždavinį, kurį mums yra nurodęs pats Dievas. Nė vienas žmogus negali pačiose savo vidaus gelmėse jaustis tiek atsakingas už pasaulio formavimą, kaip katalikas, kuris yra pašauktas dirbti pasaulio išganymui, o kartu ir savo paties išganymui.” (prel. Mykolas Krupavičius)
Šių metų birželio 5 d. pop. Pranciškus pasakė tą patį:
“Krikščionio pareiga dalyvauti politikoje. Mes, krikščionys, negalime elgtis kaip Pilotas, nusiplaudami rankas.”
Taigi dalyvauti ne tik religinėje, bet ir politinėje veikloje - kiekvieno krikščionio, bent kataliko, niekuo kitkuo neatsveriama ir tiesioginė pareiga.
Kai kurie dorovės ir ypač Dievo būtino pagrindo politiniam veikimui nuoširdžiai nesupranta (bet nuoširdumas nėra patikimas tiesos kriterijus).
Kai kurie tai suprasdami, sąmoningai, prisidengdami vienpusiškai ir primityviai aiškinamais pažangos, laisvės, lygybės ir pan. principais, šį tikrosios Europos pagrindą demonstratyviai ardo.
Todėl budėkime ir veikime kartu, būkime mūsų valstybės sargai ir kūrėjai.
Dar kartą visus su Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo švente!

Klemensas       2015-07-6 14:14

Skaitau šiuos gerbiamo Romualdo Ozolo pamąstymus tarytum Pranašystę...

Irena Vasinauskaitė       2015-07-6 8:32

,,Ko verkiam ir dejuojame? Ko blaškomės pakampėmis?,, O kada ir kokia Aušra įsidienos, priklauso tik nuo mūsų pačių. Žiūrim, ką turim, o turim tai, ko norim ir, matyt, esam verti… Su Valstybės diena! Minėkime, kol turime Lietuvą, nes verkdami ir dejuodami jos neteksime… Tai kas tuomet būsime mes patys ? Ir ar būsime ? Tai visgi su Švente ?!

"šventinės" temos       2015-07-6 7:48

delfio”šventiniai” straipsniai minint Valstybės dieną :

Graikijos akibrokštas Europai virto realybe
Kaip Lietuvoje vyksta raganų medžioklė
B. Vanago triukai, kaip statyti automobilį ir išvengti streso
Kas buvo pirmasis Lietuvos oligarchas
Rusija įspėjama susigrąžinti pinigus iš Vakarų...
-
???

 

 

Nabukodonosaras       2015-07-6 7:45

Nepamirškite vakare,21 val sudalyvauti Vergų choro pasirodyme.

Liepa       2015-07-6 7:35

Po istorijos apie Sokratą nelabai yra ką Gero parašyti…Graudu…Atsakyt į tą klausimą-
“Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?”-reikėtų kiekvienam už save.//
-Esu lietuvė ir priklausau Lietuvių Tautai.Tačiau beveik milijonas emigracijoj.Gyvenu provincijoj,tad kas antras čia skursta(pagal ES standartus),bedarbystė,mizerni atlyginimai,nesėkmių ištikti,negalią,priklausomybę nuo alkoholio turintys žmonės lieka už borto,nes daugiausia pagalbos galima tikėtis tik iš artimųjų- valdininkų pasakymas"mūsų valstybė neturi pinigų ir negali tinkamai padėti pensininkams,ligoniams,vaikams,bedarbiams,“nekonkurencingam"dirbančiąjam” yra tapęs devizu.Suprantu,kad saujelei žmonių yra “viskas gerai”, bet valstybė priklauso visiems, o visiems jos kažkodėl neužtenka…//Mažytis pavyzdys.Kovo 11d. eitynes tautininkai organizuoja per didžiulį valdžios pasipriešinimą,prikaišant tautinės nesantaikos kurstymą,antisemitizmą,nepagarbą lytinėms mažumoms.Lietuviai džiaugiasi Lietuva-pasaulis pyksta.Absurdas.//
-Valstybė yra savarankiškas vienetas.Šiuo metu LT visi sprendimai transliuojami iš Briuselio.Paisoma pirma federacinių,o ne vietinių Žmonių interesų.Neįsivaizduoju,kad ispanas,vokietis,graikas,estas,lietuvis gali būti vienodi:mūsų istorija,gamtinė aplinka,etniniai savitumai,pasaulėžiūra, dorovinės nuostatos yra skirtingi,unikalūs.Niveliavimas šių ypatybių lygus naikinimui tautinės sąvasties,tapatybės.//
-Kaip pilietis negalėjau ir negaliu dalyvauti svarbiais valstybės klausimais.Pvz.,Referendumas dėl Žemės sužlugdytas, dėl nacionalinės valiutos -uždraustas.Už mane nusprendė“protingesni”.Seni"geri” tarybiniai laikai sugrįžo?“Valio"tikrai nešauksiu…//
-Teisingumo,informacijos, medicinos,socialinės ar kt.paslaugos daugeliui prieinamos atsižvelgiant į socialinę, ekonominę, tarnybinę,partinę žmogaus padėtį.Taigi pilietine lygybe nekvepia//
-Lietuvos valstybės gyvavimas neatsiejamas nuo Lietuvių Tautos gyvavimo,juk mūsų valstybė buvo kuriama tautiniu pagrindu,mūsų etninėje žemių vietoje.Kai klausiu savo giminių,draugų,pažįstamų “ką reiškia būti lietuviu?”,dalis supyksta,dalis nežino,treti susimąsto…//
Nelabai turiu ką švęsti šiandien.Galiu tik atsistoti prie sienos -kaip rašoma straipsnyje.Dalyvauti parodomuosiose himno giedojimo akcijose neturiu pagrindo- dar nenusipelniau…//

kancaras       2015-07-6 7:22

Žemutinėj pily šiandien šventė...

ausrina marina       2015-07-6 7:19

Kol dar neįteisintos sodomitų santuokos, tol negaliu nuoširddžiai švęsti.
Bet jau gal nebeilgai laukti.
Tauta nesipriešina, pritaria.
Su vyskūpasis premjeras irgi jau suderino viską.
Belieka kuo greičiau prabalsuoti.
Va, tomet tai bus Karūna!

Orumas       2015-07-6 7:04

Nepamirškite nueiti pasiklausyti veidmainiškų ponų kalbų.
Pamojuokite jiems vėliavytėmis.
Parodykite jog esate uolūs vergai.

Karūnavimas       2015-07-6 7:00

Kiekvieną dieną Lietuva karūnuojama erškėčių vainiku.
Nesibaiginti ” šventė”.

Juozapas       2015-07-6 6:41

Tekstas geras.
Dar trūksta vieno svarbaus aspekto - žmogaus santykio su D- vu.
Tame kas liko iš Lietuvos valstybės, vietos D-vui liko labai mažai.
Liko proginės mišios ponų inauguracijų pagražinimui ir mašinaliai tariami žodžiai duodant Priesaiką.
Tepadeda man D-vas, sumurma tūlas simūnas ir eina dirbti savo šėtoniškų reikaliukų.
Kam minimas D-vo Vardas,jeigu po to einama trypti mažne visų JO Įsąkymų?
Kiek vietos palikome D-vui Lietuvoje ir kiek Lietuvos liko pas Dievą po Deimantėlės klyksmo Tą rytą?
Ar Tada, kartu su klykiančiu vaiku, ar tada kartu, kojomis į priekį nebuvo galutinai išneštas ir Di-vas iš Lietuvos?
Klausiu to todėl, kad šiandien švenčiame valdovo kuris pakrikštijo Lietuvą karūnavimo dieną.
Kokia prasmė švęsti tai, kai kiekvieną dieną “Lietuvos Respublikos” vardu išsityčiojama iš Krikšto?
Kodėl Lietuva Lietuva vadinasi?
Sako dėl lietaus.
Gal.
O kas yra, iš kur tas lietus?
Iš dangaus, iš dangaus…
Tikriausiai Ten sėdi labai liūdnas mūsų vienintelis Karalius ir verkia.
Krenta ašaros ant Lietuvos.
Ne lietus…
.
.
.
Linksmų(?) švenčių.

aklam "sokratui"       2015-07-6 6:33

Mergaitė, atėjusi į mokyklą, giriasi mokytojai:

—  Vakar musų katė atsivedė septynis kačiukus, ir jie visi komunistai.

—  Po kiek laiko mokytoja klausia mergaitę:

—  Na, kaip gyvuoja tavo kačiukai komunistai?

—  O, jie nebe komunistai.

—  Kodėl gi?

—  Jie jau praregėjo.

Cha > esame laisvi, turime tiesos.lt portalą       2015-07-6 6:20

Vienas žmogus paklausė Sokrato:
- Ar žinai ką man apie tave pasakojo tavo draugas?
-Palauk, - sustabdė jį Sokratas. - Pirma persijok tai, ką nori pasakyti, per tris sietus.
Per tris sietus?
-Prieš ką nors sakydamas,  persijok tai tris kartus. Pirmiausia per tiesos sietą. Ar esi įsitikinęs, kad tai yra tiesa?
- Ne, tik girdėjau apie tai.
-Vadinasi, nežinai ar tai iš tikrųjų yra tiesa. Tada persijok per antrąjį gerumo sietą. Tu nori pasakyti apie mano draugą ką nors gero?
-Ne, priešingai.
-Taigi, -tęsė Sokratas, - tu ketini pasakyti apie jį kažką blogo, nors nesi įsitikinęs, kad tai yra tiesa. Pabandykime trečią sietą. Ar man tikrai reikia girdėti ką nori pasakyti?
- Ne, tai nebūtina.
Taigi, padarė išvadą Sokratas, - tavo istorijoje nėra nei tiesos, nei gėrio, nei naudos. Tad kodėl turime apie tai kalbėti?

esame laisvi       2015-07-6 5:50

turime tiesos.lt portalą
galime emigruoti
galime pasikarti
galime būti bomžais
galime iš bado numirti
———
Svarbiausia - galime netarnauti komunistiniam pederastiniam pedofiliniam režimui.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.