Geroji Naujiena

Švč. Trejybė – Bendrystės slėpinys: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)

Tiesos.lt redakcija   2015 m. gegužės 31 d. 3:18

19     

    

Švč. Trejybė – Bendrystės slėpinys: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)

Katalikų Bažnyčia šiandien švenčia Švenčiausios Trejybės iškilmę. Tiesa apie vieną triasmenį Dievą – Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią – yra viena pamatinių krikščioniškojo tikėjimo tiesų.

Mes, krikščionys, Naujoji Dievo Tauta, būdami paženklinti Šventosios Dvasios jėga ir drąsa, kartu su Bažnyčia išpažįstame – kiekvienas Švč. Trejybės Asmuo yra visas Dievas:„Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas“.

Pasitikėdami Dievo Žodžiu, melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje, drauge su šv. Augustinu (354–430), vyskupu ir Bažnyčios Mokytoju, savo gyvenimo saulėlydyje išsitarusiu: „kur meilė, ten ir trejybė: mylintysis, mylimasis ir meilės šaltinis“, kartokime: „Pažinsi Trejybę, jeigu pažinsi Meilę“.

Meilė – durys į Trejybės slėpinį

Mons. Artūras Jagelavičius | „Bažnyčios žinios“ | 2015 (Nr. 4 / 418)

Mes, krikščionys, apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė – slėpinys ir viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo dogmų. Visas Šv. Raštas, visa žmonijos išganymo istorija kalba apie vieno ir tikro Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – veikimo kelius ir būdus. Vienas metų sekmadienis specialiai paskirtas šiam slėpiniui, kurio vardas mus lydi per visą gyvenimą – nuo krikšto iki mūsų mirties. Šiandien Tėvo dienos išvakarės. Sveikiname tėvus, mylinčius savo šeimas ir išauginusius kilnius vaikus. Jums garbė, ir telydi Dievo palaima Jūsų dienas.

Šiandien mes švenčiame slėpiningiausio slėpinio, neaprėpiamo ir neišmatuojamo Triasmenio Dievo iškilmę. Viena iš keturių svarbiausių pagrindinių tikėjimo tiesų skelbia, „jog yra Vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia“. Niekas iš mūsų nėra matęs Dievo. Tai, ką mes žinome apie Trisamenį Dievą, sužinojome iš Jėzaus Kristaus. Be Jėzaus Kristaus niekaip negalėtume įrodyti Švč. Trejybės egzistencijos. Tačiau ta tiesa, pasak katalikiškosios teologijos, yra toks slėpinys, kurio žmogaus protas ne tiktai nesupranta, bet ir niekuomet nesupras. Tik tvirto tikėjimo vedami, prieš ją nulenkę galvas pagarbiai tariame: „Garbė Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai.“ Tai nėra lengva žmogui suprasti. „Kaipgi tu nori Dievo prigimtį suprasti? Verčiau suprask, kad šito suprasti negali. Dievas nebūtų Dievas, jei Jis neviršytų mano supratimo“, – sakė šv. Augustinas. Dėl tikėjimo paslapčių nesupratimo nėra ko piktintis, nes tuomet mes būtume panašūs į vaikus, kurie piktinasi, jog nesupranta kai kurių suaugusiųjų dalykų. Prieš Dievą esame dar mažesni už vaikus.

Indijos legenda pasakoja, jog į kaimą, kuriame gyveno vien aklieji, užklydo dramblys. Žmonės buvo girdėję apie jį, bet negalėjo jo matyti nei pavaizduoti. Prisiartinę prie dramblio pradėjo jį čiupinėti. Vienas, pagriebęs už straublio, sako, kad dramblys panašus į jovarą ar kažkokį vamzdį. Kitas palietė ausį ir sako, kad dramblys panašus į vėtyklę ryžiams valyti. Trečias pagriebė už uodegos ir tvirtino, jog tarp dramblio ir gyvatės tėra mažas skirtumas. Pagriebęs dramblio koją teigė, kad dramblys yra kaip stulpas. Mes prieš Dievą esame kaip anie aklieji. Ką mūsų silpnas pažinimas apima, tą suprantame, o pačios Dievo didybės negalime suvokti. Bet yra didesnis dalykas už Dievo pažinimą, tai Dievo mylėjimas. Dievą pažinti ir suprasti pageidautina, bet Dievą mylėti yra būtina. „Dievas yra meilė“, ir ši Dievo samprata mums suprantamesnė. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Nes meilė sujungia visus tris asmenis – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Meilė kitaip neegzistuoja, kaip tarp dviejų ar daugiau asmenų. Gal todėl ir Dievas yra vienas, tačiau trijuose asmenyse. Jėzus iš meilės vykdo Tėvo valią, aukoja savo gyvybę už žmones. Jėzus atsiunčia Šventąją Dvasią – Meilės Dvasią. Mums Dievas yra nematomas, tačiau paliečiamas mylinčia širdimi. Meilė – vienintelės durys, pro kurias galime šiek tiek įeiti į Švč. Trejybės slėpinį.

Švč. Trejybės asmenys vienu metu yra ir skirtingi, ir lygūs: lygūs savo dieviškuoju didingumu ir skirtingi savo veikimo savybėmis. Ar tai nebus pats svarbiausias dalykas, kurį mums būtina išmokti? Kaip tai gali būti, jog pasaulio gyventojai, kurių skiriasi odos spalva, kultūra, lytis, rasė ir religija, tuo pačiu metu yra vienodai gerbtini, turi lygų orumą kaip žmonės? Pažvelkime į žmonių šeimą, gal jos dėka geriau suvoksime Švč. Trejybės slėpinį. Šeimą taip pat sudaro skirtingų lyčių asmenys – vyras ir moteris, tėvas ir motina, skirtingo amžiaus asmenys: tėvai ir vaikai. Šeimos nariai būna skirtingų pomėgių, skonių, charakterių. Kas šeimoje sujungia tokius skirtingus žmones? Meilė. „Būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11). Visa tai suponuoja mūsų toleranciją kito žmogaus skirtingumui. Meilė visada yra aukščiau žinojimo. Įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile, nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Kad žmogus augtų, neužtenka gero maisto, jam reikia meilės. Mums reikia meilės, kad psichologiškai subręstų mūsų asmuo. Kuo tauresnė mūsų meilė, tuo labiau subręstame kaip asmenybės. Vienas tėvas savo vaikams ir draugams paliko šiuos testamentinius žodžius: „Mylėkite vieni kitus. Meilė yra visiems patinkantis drabužis. Su šiuo drabužiu visada būsite geros figūros.“ Kai žmonės vieni kitų nemyli, jie susiskaldo, neapykanta užvaldo jų dvasią. Seneka sakė: „Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“

„Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16). Kiekviename iš mūsų gyvena Viešpats, kadangi mes buvo pakrikštyti Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Ženklas, jog Dievas gyvena mumyse, yra mūsų tarpusavio meilė, pagalba, atlaidumas vienas kitam. Turbūt neegzistuoja nuostabesnės pareigos už pareigą skelbti žmonėms Dievo meilę. Tai kiekvieno krikščionio pareiga. Krikščionis yra tas, kuris skelbia Gerąją Naujieną, skelbia Evangeliją, neša meilę pasauliui.

Mieli tikintieji, geriausias mūsų atliepas šiandien būtų išpažinti Triasmenį Dievą savo kilniais darbais.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Letas "Taspat"nėra"Taspats"ui       2015-06-2 3:21

cum ipsum sit 1 quod 2
тó же есть 1 что 2
Ne aš neskiriu “tas pat, kas” nuo “tas pats, kas”, bet supratimas “tas pats” peršasi, kada pasakymas “tas pat, kas” pavartotas kalbant apie gyvą asmenį, ne daiktą.
Pasakymas “tas pat, kas” yra daugiareikšmis dėl įvardžio “kas” bevardės formos nebuvimo, o tai aišku lyginant su kalba, kurioje įvardis turi bevardės giminės formą, plg.:
tas pat, kas = то же, что = тот же, что = тот же, кто
Tebemanau, kad pasakymas “tas pat, KAIP” (ne “kas”) pašalina daugiareikšmiškumą.

VaidasVDS       2015-06-1 21:11

Iš tiesų tai buvo vienintelis kartas, kada Jėzus užsiminė apie pasaulio pabaigą, kuri labai tolimais ateities laikais vis tik bus. Iki to laiko šis maišto ir nelaimių bei klaidų pasaulis gyvens puikius dvasingus laikus, ir Jėzus jį tikrai bus aplankęs antrąkart, o gal ir ne vienąkart.
Bet apie Trejybę tiems vienuolika Jėzus tuomet nekalbėjo. Jėzus apaštalams apie Trejybę buvo papasakojęs dar savo mokymų pradžioje. Jie žinojo, kad yra Dievas Tėvas, Dievas Amžinasis Sūnus ir Dievas Begalinė Dvasia. Bet Jėzus jiems tikrai niekada nesakė, kad jis nėra Dievas Amžinasis Sūnus, o jie Jėzų laikė būtent tuo Sūnumi. Galiausiai krikščionys sumaišė Tiesos Dvasią su Šventąją Dvasia ir realybėje į Trejybę įtraukė asmenis, kurie nėra Trejybės asmenys. Iš tiesų tą suvokti pačiam žmogui yra neįmanoma, tą gali apreikšti tik Apreiškimas. Dar ir todėl žmonėms buvo perduotas Apreiškimas - Urantijos Knyga, o ne kažkokia “urantija”, kaip labai nepagarbiai atsiliepia nemandagus ir nekultūringas žmogus Letas Palmaitis.
Taigi, pataisant autorių, galiu pasakyti, kad Rojaus Trejybę jau šiandien suvokti galima labai realiai, nes tai jau ganėtinai išsamiai yra apreikšta (Urantijos Knygoje tam skirta šimtai puslapių), tačiau tiesa yra ir tai, kad iki galo suvokti Trejybę mes vis tik čia, Žemėje, niekada nesugebėsime. Tik tie, kurie sieks šventumo dar šiame gyvenime ir išliks po mirties, kada nors, per milijardus metų, pasieks Dievą ir susipažins su visa Trejybe. Taip bus todėl, kad žmoguje (normaliame) gyvena paties Dievo Tėvo dvasia (Jo fragmentas), žmogui (normaliam) tikrai padeda paties Jėzaus išlieta Tiesos Dvasia. Mūsų visatoje veikia ir Šventoji Dvasia, Begalinės Dvasios atstovė ir Jėzaus lygiavertė partnerė. Bet pats Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia veikia vietinėje visatoje per savo įgaliotas asmenybes - Jėzų ir Šventąją Dvasią arba, teisybės dėlei, Visatos Motiną Dvasią, todėl išliekantis žmogus tiesiogiai su kitais Trejybės asmenybėmis susidurs tik labai tolimoje ateityje.
Iš tiesų, šiuo metu žmonių dvasinės žinios yra gana žemo lygio, nors yra apreikštas dar senovės laikais pagrindinis Dievo įstatymas, bet žmonių klaidos, nuklydimai ir barbariškumai, skelbiant Dievo Žodį ar neva “dievo žodį” nustumia pasaulį į tamsumas. Žmonės ginčijasi dėl formuluočių, dėl tikėjimų ir besiginčydami pamiršta patį Dievą.
O juk tereikia mylėti vieniems kitus ir išklausyti kitus…

Letui: “tas PAT” nėra "tas PATS"       2015-06-1 19:05

Letai, sakote, kad “lietuviškas pasakymas “tas pat” frazėje “Tėvas yra tas pat, KAS ir Sūnus” iškart perkelia suvokimą iš Prigimties lygmens į Asmenų lygmenį”.
Bet klystate esmingai, kadangi į asmens plotmę neperkelia - tiesiog neskiriate pasakymo “tas PAT” nuo “tas PATS”! Tolesni Jūsų samprotausenos klydimai kyla iš šio neskyrimo.
Vis vien džiaugiuosi, nes nesate “drungnas”.

SAKĖ       2015-06-1 17:37

Kristus sakė „ Nemanykite kad aš atėjęs panaikinti įstatymo ar Pranašų.Ne panaikinti jų atėjau, bet vykdyti“ Evangelija pagal Matą 5, 17.
„Krikštys jus šventąją dvasia ir ugnimi“ 3, 16 evangelija pagal Luką

LP dėl iliustracijos       2015-06-1 3:14

Iliustracija, vaizduojantį Neaprėpiamąjį (hebr. En-Sof “Begalinis”) D-vą Tėvą kūriniu yra grynas pagoniškas siaubas: tokie nuodėmingi pavaizdavimai Rytų Bažnyčioje ne kartą drausti (ir net naikinti), tačiai nugalėti savo prigimtį draudimais “graikams” taip ir nepavyko.
Tiesa, evangelikai žiūri kitaip, perlenkdami lazdą į kitą pusę: jiems visi šventųjų atvaizdai yra uždraustieji “stabai”. Tačiau šis rigorizmas mažai įtikina, nes liudija abejingą formalų kapitalistinės laisvės-brolybės-lygybės požiūrį į Kristuje sudievinamą brolį.

LP dėl sabelianizmo ir gojų       2015-06-1 2:43

Kaip kalbėta, per 2000 metų “graikiški” krikščionys vis nesugeba susitarti, ką gi jie tiki:
https://ru.wikipedia.org/wiki/Пятидесятники-единственники.
Semitui, kuriam duotas Apreiškimas, nė į galvą nebūtų šovusi mintis “narstyti D-vą”, nes jam tai tiek pat beprotiška (plg. šv. Augistino pasakymą apie nesuvokiamumą), kaip ir šventvagiška. Tai tikrai pagoniškų filosofų (“graikų”) išradimas.
Komentatoriai parašo man minusiukus, kad neva pažeminau. O argi pati Bažnyčia neteigia, kad anapus jos (D-vo Kūno) nėra Išganymo? Ko verti visi didieji kinai su japonais, jei jiems be Bažnyčios skirta patekti į ugnies ežerą, kaip pelams, kuriuos ir esu paminėjęs? Tikrai gojim yra tik pelai, kol neįeina į Sandorą (o juo labiau - kai iš jos išeina)!
Kompromisai:
Norėdamas paerzinti skaitytojus, galiu darkart priminti, kad “visas Izraelis bus išgelbėtas” (Rom 11, 26), nors nesiimsiu ginčytis, kad kalbama apie atsivertusį likutį (bet esu įsitikinęs, kad D-vo santykis su pirmgime tauta KITOKS nei su gojim! dar plg. pabauginimą Rom 11, 21 !!!) Tačiau kadangi D-vas tikrai įsikūnijo, tuo pašventinęs kūrinio prigimtį ir ją pakėlęs iki Savo D-važmogiškos prigimties, niekas negali tvirtinti, neva kažkas būtinai pražus, nes pasaulyje veikianti Bažnyčia išgano mistiškai. D-vas ne esesininkas, siunčiantis atvykusius į Aušvicą “links!” - “rechts!”. “Atvykusieji” patys ras TEN savo vietą pagal save. Jei tai tiesa, įsikūnijusio D-vo balsas kalba kiekvienam, o tas santykis individualus ir mistinis, kuomet Bažnyčia atlieka Žemėje savo darbą.

Letas Palmaitis dėl KBK 253 klaidos       2015-06-1 1:58

Ačiū, tikrai ten taip parašyta “vienos prigimties”, nes KBK pabrėžia TĄ PATĮ jos D-viškumą: “D-viškieji Asmenys nėra vieną D-vystę pasidaliję, bet Kiekvienas Jų yra visas D-vas”. Tačiau, kaip sakyta, publikacijos autorius doktrinos nedėsto, todėl jo frazę išimta iš KBK konteksto skamba klaikiai: lietuviškas pasakymas “tas pat” frazėje “Tėvas yra tas pat, KAS ir Sūnus” iškart perkelia suvokimą iš Prigimties lygmens į Asmenų lygmenį: Tėvas yra Tas Pats Asmuo, kaip ir Sūnus”, o toks suvokimas didžiai eretiškas. Plg. ten pat KBK 354: “D-viškieji Asmenys yra realiai skirtingi”! Jei Ponia Pirmininkė įsigilintų, o ne švaistytųsi įtarimais apie žydų sąmokslą, ji ir pati būtų tai pastebėjusi. Juk tai pateikiama eretiniame kontekste - skirtumas tarp Asmenų aiškinamas Jų “modusais”: “skirtingi Savo veikimo savybėmis”. Sabelijus to ir mokė: D-vas yra vienas ir tas pats Asmuo, bet skirtingai pasireiškiantis! Todėl Sabelijui kaip tik “Tėvas yra Tas Pats Sūnus, o Sūnus - Tas Pats Tėvas: gali pasireikšti ir taip, gali ir kitaip. Jei toks paaiškinimas būtų Bažnyčios priimtas, jokio slėpinio čia nebūtų buvę, perdaug žmogiška. Dogma nėra tokia paprasta, kaip atrodo komentatoriams (“arba Letas, arba krikščionybė”), kitaip šv. Augustinas nebūtų pabrėžęs jos nesuvokiamumo. Taip pat ir KBK 255 nieko panašaus į Sabelijų neteigia, priešingai: “Realus Asmenų skirtumas, nedalydamas D-viškojo Vienio, glūdi vien tik Jų tarpusavio santykiuose”. O KBK 356 cituoja Grigalių Nazianzietį, kuriam visi Trys yra “vienas D-vas, bet APTARIAMI Kiekvienas atskirai”. Štai čia pravartu grįžti prie mano minėto “Švč. Trejybės skydo” (plg. https://en.wikipedia.org/wiki/Shield_of_the_Trinity): Pater non est Filius, Filius non est Pater t.t., o būtent tai ir pamini KBK 254: “Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus”. O dabar palyginkime iš KBK konteksto ištrauktą ir “modusais” paaiškintą publikacijos pasakymą: “„Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia /.../ skirtingi Savo veikimo savybėmis” - tai Bažnyčios atmesta dar iki Nikėjos.
Nesusipratimo priežastis - bevardės giminės marginalumas lietuvių kalboje: “tas pat” gali būti suvokiama kaip “tas pats”, tačiau plg. lotyniškai: “cum [...] ipsum sit Pater quod Filius, ipsum Filius quod Pater, ipsum Pater et Filius quod Spiritus Sanctus: id est natura Unus D-us”, rusiškai: “Отец есть То же, что Сын, Сын то же, что Отец, Сын и Отец то же, что Дух Святой, то есть единый Б-г по природе”. Drįsčiau pasakyti, kad KBK padarė klaidą lietuvių kalboje: turėjo būti “D-vas yra tas pat, KAIP ir Sūnus”, ne “KAS ir Sūnus”! Vertėjui nesuprantamas niuansas.

Jota       2015-05-31 19:59

Jau norėjau priminti žmonėms, kad skaitytų katekizmą, kai kažkas paskubėjo net nuorodą įdėti, ačiū:). L. Palmaičio žydiškos interpretracijos turi savo tikslą, apie kurį ramybės dėlei patylėsiu.

Arba Letas, arba krikščionybė?       2015-05-31 19:43

Letas: “Ar katalikai (ypač Lietuvoje) domisi savo teologija?
[...] Galima netekti žado (ir tikėjimo) suvokus, kad tikėjimo mokytojai ir po 2000 metų painiojasi nesusigaudantys… Jie kartoja pirmųjų amžių erezijas to neįtardami!”
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS (KBK) Letui Palmaičiui - erezija (žr.  2015-05-31 18:24 komentarą)?!

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS (KBK):       2015-05-31 19:24

III. Švenčiausioji Trejybė tikėjimo moksle
ŠVENČIAUSIOSIOS TREJYBĖS DOGMA
253: Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“ „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji pati tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“
http://www.katekizmas.lt/kbk1996p2003_p2008-2009gv/N11016.html

Ar katalikai seka Jezsus pedomis?       2015-05-31 19:15

Ar katalikai daro visa ko moke Jezus???Mano manymu katalikai tik dedasi devotais.O yra visai atsizadeje Dievo!Tu parodyk man savo tikejima o as tau parodysiu savo tikejima darbais.Ka katalikai daro iseje is baznycioos???Man patinka tikrieji krikscionys ,kurie tiksliai seka Jezaus pedomus ir Jezaus mokyma perduoda kitiems.Jug Jezus sake kai geroji naujiena bus paskelbta iki zemees pakrasciu tada ir ateis galas.Taip kad kiekvienas turime galimybe isgirsti geraja naujiena,tapti Kristaus sekejais ir laukti Dievo karalystes.Jug ir katalikai maldoje meldzia “...teateinie tavo karalyste,kaip danguje,taip ir zemeje”

Letas Palmaitis PS       2015-05-31 19:07

Bažnyčia skyrė prakeikimus tiems, kurie teigtų, jog D-vas - ne Trejybė, arba kad mažiau Asmenų, arba kad daugiau Asmenų. Laimei, nėra prakeikimo tiems, kurie įtartų, jog D-vas yra BEGALYBĖ ASMENŲ, iš kurių mūsų dogmoms visai pakanka Trijų.
Žr. dar:
http://messianic.lhosting.info/solovL.htm

Letas Palmaitis       2015-05-31 18:55

Ne visai suprantama publikacija sukėlė nesupratingus komentarus. Pvz., Oašsuprantukitaipas sako: “Pagal Bibliją J-zus buvo sukurtas. Jį sukūrė D-vas” - kai rašo Vaidas VDS, bent protingam aišku, kad rašo iš “urantijos”. O kurioje, įdomu, “biblijoje” Oašsuprantukitaipas rado, kad J-zus yra sukurtas? Tegu nurodo vietelę. Nurodyti priešinga nėra sunku: “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas D-vą, ir Žodis buvo D-vas” (Jn 1, 1), “Pirmiau negu gimė Abraomas, Aš esu” (Jn 8, 56), “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10, 30). Kodėl komentatorius sukvailiojo? Todėl, kad Autorius, pradėjęs apie doktriną, ne tik jos neišdėstė, bet ir iškreipė: “Tėvas yra tas pats, kas ir Sūnus, Sūnus tas pats, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus yra tas pats, kas ir Šventoji Dvasia” - tai prieštarauja klasikiniam “Švč. Trejybės skydui” (XIII a. grafika, autorystė galbūt nuo VI a.): Tėvas yra D-vas, Sūnus yra D-vas, Šv. Dvasia yra D-vas = D-vas yra Tėvas, yra Sūnus, yra Šv. Dvasia, BET Tėvas NĖRA Sūnus, Sūnus NĖRA Tėvas, Tėvas NĖRA Šv.Dvasia, Šv. Dvasia NĖRA Tėvas, Sūnus NĖRA Šv. Dvasia, Šv. Dvasia NĖRA Sūnus”. Suprantama, čia pat bandoma ir “aiškinti” Švč. Trejybę “modalizmu”: “Švč. Trejybės Asmenys /.../ skirtingi savo veikimo savybėmis” - tai Sabelijaus erezija, pasmerkta Aleksandrijos (261) ir Romos (262 m.) susirinkimų. Ar katalikai (ypač Lietuvoje) domisi savo teologija? Geriau jau Autorius būtų apsiribojęs citatomis iš šv. Augustino, kad “D-vas nebūtų D-vas, jei Jis neviršytų mano supratimo”.
Galima netekti žado (ir tikėjimo) suvokus, kad tikėjimo mokytojai ir po 2000 metų painiojasi nesusigaudantys “Bažnyčios atskleistoje pamatinėje (mokslinėje - ?) dogminėje D-vo pažinimo tiesoje” (iš D-vo tautos Pirmininkės komentarų). Jie kartoja pirmųjų amžių erezijas to neįtardami!
Deja, už nikėjiškų ribų visos jos tebėra gyvos ir šiandien: evangelikai, kas kaip nori, vis iškelia iš užmaršties tai vieną, tai kitą nesukdami sau galvos. O juk Autorius kartoja ir kitokį dalyką: “/.../ apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį D-vą” - pardon, kur tas mokymas? Pamatinis JHS mokymas yra Kalno pamokslas. Jame nė žodžio nėra apie Švč. Trejybę. O atsisveikinimas Mt 28, 19 nėra joks mokymas. Kita NT vieta - beveik Trijų D-vų paminėjimas 1 Jn 5, 7: “Trys liudija Danguje”, bet tai tik kai kuriuose rakraščiuose ir visai iškrinta iš konteksto apie dvasią, vandenį ir kraują (5, 8). Visur kitur NT yra Švč. Dvejybė, bet ne Trejybė, o Mt 28, 19 nėra pas Eusebijų ir nėra rabiniškame (Ben Šapruto) Mato vertime diskusijoms (jei būtų naujas vertimas, bet ne iš pirmųjų amžių, Talmudo žinovai naudotųsi Švč. Trejybe kaip argumentu prieš mūsų “politezimą”!) Panašu į vėlyvus įrašymus. Tai tik patvirtina, kad antikinio proto suformuluotų nikėjiškų dogmatų paskirtis - vienyti tikinčiuosius privalomu aiškinimu, kuriuo galima toliau ginti ir platinti savo tikėjimą: dogmatas apie Sūnaus Asmenį tobulai pamatuoja Įsikūnijimą Vieno Asmens ir Jo Atperkamąją Auką, o Šv. Dvasios - Bažnyčios veikimą. Bet tai joks “mokslinis apreiškimas”, nes Septynios D-vo Dvasios (Apr 4,5 ir 5,6) vargu ar 7, kitaip ir 12, Dvasios dovanų: dovana - Dvasios apraiška, bet kažin ar Dvasia. Nikėjiški pamatai susvyruoja, bet nieko baisaus, nes ne dogmose krikščionybės esmė. Esmė yra meilė, kurią mini šv. Augustinas ir kartoja Autorius, “gyvybės paaukojimo už savo draugus” prasme, tiksliau - gyvenimo Komunijoje JHS Golgotos Aukai prasme, nes Kristaus Kūne esame, o Kristus yra mumyse.
Skaitinėjimasui su jo atradimais tik patvirtinsiu: taip, visi gojai tėra tik pelai lyginant su išrinktąja tauta, bet jie tampa D-vo tauta įeidami į Sandorą su išrinktąja tauta pagal JHS kvietimą iki ateina jų pilnuma (Rom 11, 25).

Musulmono ir krikščionio pokalbis       2015-05-31 18:15

Musulmonas: “Dievas, mums, yra vienas; kaip jis galėtų turėti Sūnų?”
Krikščionis: “Dievas, mums, yra meilė; kaip jis galėtų būti vienišas?”

Meilė dovanoja, galia dominuoja.       2015-05-31 18:02

Dievas pats yra meilė per amžius, nes visuomet turi Sūnų – Žodį, kuris myli begaline meile, o ši meilė yra Šventoji Dvasia. Kiekvienoje meilėje visuomet slypi trys veiksniai: mylintysis, mylimasis ir juos vienijanti meilė. Ten, kur Dievas suprantamas kaip absoliuti galia, nereikia kitų, nes galia puikiai gali naudotis ir pats vienas, tačiau yra kitaip, jei Dievas suvokiamas kaip absoliuti meilė.
[...] Laimė ir nusivylimas žemėje dažniausiai priklauso nuo mūsų santykių kokybės. Trejybė mums atskleidžia, kaip puoselėti gražius santykius. Brangius, laisvus ir vertingus santykius padaro meilė, išreiškiama skirtingais būdais. Matome, kaip svarbu priimti Dievą pirmiausia kaip meilę, o ne galią: meilė dovanoja, galia dominuoja.
(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-26-raniero-cantalamessa-ofm-cap-svc-trejybe-santykiu-mokykla/101627)

Dykumos Tėvų išmintis       2015-05-31 17:31

Melsdamasis savo Tėvui Getsemanėje, Jėzus tarė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę“ (Mk 14, 36). Šį žodį gali ištarti ir Šv. Dvasia tikinčiojo širdyje: „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6; plg. Rom 8, 15). Tad nuo šiol terminas „aba“ dykumos vienuoliams reiškė asmenišką santykį tarp mokytojo ir mokinio ir sykiu tiesioginį ryšį su Dievu Trejybe. Atsiduodami Dykumos Tėvams, broliai tikėjo, kad per Kristų Šventojoje Dvasioje jie pasiekia vienintelį Tėvą.
(http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-21-klauzuros-vienuoliu-dienai-br-lukas-skroblas-osb-kas-buvo-dykumos-tevai/124441)

skaitinėjimas       2015-05-31 15:15

Pagal Šventraštį Žydai dievo išrinkta tauta :„11 nes aš esu su tavim, kad tave išgelbėčiau,- tai VIEŠPATIES žodis. Padarysiu galą visoms tautoms, kuriose tave išblaškiau, bet tau galo nepadarysiu. Tačiau ir tavęs nebausto nepaliksiu,- nuplaksiu tave saikingu saiku“ 30, 11 Jeremijo knyga.
„ 17 Visos tautos jo Artume niekų niekas; laiko jas Dievas visiškai nieku“ 40-17, Izajo knyga
„17 Greičiau dangus ir žemė pražus, negu iš Įstatymo iškris bent vienas brūkšnelis“ 16 : 17, ev. pagal Luką.
Kristus sakė „ Nemanykite kad aš atėjęs panaikinti įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau , bet vykdyti“ Evangelija pagal Matą 5, 17

Kristus sakė : “27Bet jums, kurie klausotės sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. 38 Laiminkite tuos kurie jus keikia, ir melskite už savo niekintojus.29 Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių 6: 27-29 Ev pagal Luką  p;usl. 2200

kodel?       2015-05-31 6:38

Mes turime sazine?prigimtini tiesos jausma?Amzinybes jausma?Poreiki ieskoti gyvenimo prasmes?Nesugebame patys tobulai susitvarkyti savo dvasiniu poreikiu?Manau atsakymas vienas.Tas kuris viska ir mus sukure ir ikviepe gyvybes alsavima,per sv.dvasia iki sios dienos mums yra pati svarbiausia ir galingiausia esybe visatoje!

O as suprantu kitaip       2015-05-31 6:26

Jezus savo teva Dieva laike auksciau uz save.Ir visada melsdavosi tik jam prasydamas sventosios dvasios padejimo.Pagal Biblija Jezus buvo sukurtas.Ji sukure Dievas.Todel mano supratimu visagalis ir visa ko kurejas yra Dievas o visa kita sukurta tam kad Dievas igyvendintu savo sumanymus.Dievo sumanymai yra slepiniai kurie per Dievo sv.dvasia veikia kiekviena is musu.O ir Jezus visada meldesi Dievui prasydamas sv.dvasios,isminties ir istvermes.Jeigu Jezus butu Dievas jis butu turejes tas pacias galias kaip Dievas ir jam nebutu reikeje visa laika melstis Dievui.Jezus dare stebuklus Dievo jam suteikta galia.Pats Jezus i zeme tam ir buvo siustas,kad mokytu zmones melstis Dievui ir visa slove ir garbe atiduoti Dievui.Dabar zmonems brukama viskas,kad jie tiketu viskuom tik ne Dievu.Kuris viska sukure ir kuri garbinti turetumem KIEKVIENAS.


Rekomenduojame

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Verta prisiminti. Pijus XII. Krikščioniškoji sąžinė asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime

Verta prisiminti. Kazys Škirpa. Kodėl mes sukilom?

Gintaras Aleknonis. Sumaišties karuselėje

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vygantas Malinauskas. Kuo skiriasi demokratija pagal JAV respublikonus ir pagal Lietuvos konservatorius?

Paremkime Irenos Vasinauskaitės peticiją „Išsaugokime brandžiąsias Šiaulių bulvaro liepas“

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius apie radikaliai pasikeitusias Tėvynės Sąjungos vertybes ir kunigų pareigą netylėti (papildyta)

Vytautas Radžvilas. Dar vienas žingsnis idėjinio-politinio TS-LKD (?) iš(si)gryninimo link

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.