Filosofija ir etika

Šv. Benedikto regula ir darbas

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gegužės 30 d. 7:05

17     

    

Šv. Benedikto regula ir darbas

Bernardinai.lt

Šiandien Vakarai, vis dar įtakingi, užkrėtę savo gyvenimo būdu visą pasaulį, išgyvena gilias vidines krizes. Darbas neretai tampa mūšio lauku, o ekonominė politika kartais primena tik biudžeto ar euro gelbėjimo strategiją. Tokiais kritiniais laikotarpiais gera sugrįžti prie ištakų ir atidžiai pasižiūrėti, ar nepamiršome ko svarbaus, galbūt netgi esminio. Dažniausiai tų ištakų ieškome garsių ekonomistų veikaluose ir naujųjų ar naujausių laikų istorijoje. Mažai kas pagalvoja jų ieškoti vienuolynuose. O juk Šv. Benedikto Regula ir pagal ją gyvenusios viduramžių vienuolijos yra vienas iš svarbių veiksnių, lėmusių Europos ekonominio gyvenimo ir minties raidą. Čia pateikiamas tekstas yra ištrauka iš KTO, Prancūzijos katalikiškos televizijos, laidos, kur kaip tik mėginama apmąstyti, kokį požiūrį į darbą, į dirbantį žmogų siūlo Regula ir ko galbūt galima iš jos pasimokyti.

Regis, nėra labiau nesuderinamų dalykų nei įmonė ir vienuolynas, ekonomika ir vienuolystė. Visgi Šv. Benedikto Reguloje randame daugybę sąsajų tarp darbo ir poilsio, pastangos ir malonės, galios ir neturto, klauzūros ir laisvės, medžiaginių ir dvasinių gėrybių, rentabilumo ir dovanos. Šis VI a. tekstas atsako į daugybę šiandien aktualių klausimų: vadovo savybės, rūpinimasis darbuotojais, aplinka ir funkcijų paskirstymas, draudimas atleisti iš darbo, nepopuliarių sprendimų priėmimas, skatinimas ir motyvacija, netgi darbo medicina. Regula yra stulbinamai moderni.

Tėvas Dovydas, En-Calcat abatijos abatas: „Mūsų visuomenėje yra rizika paversti žmogų ištekliu, priemone, tarnaujančia mašinai, sistemai, įmonei, tarptautinei korporacijai. Kadaise žmogus jautėsi saugiai, jis matė save kaip gyvybės piramidės viršūnę: apačioje buvo augalija, gyvūnija, aukščiau – žinduoliai, dar aukščiau – keturkojai, o pačiame viršuje – kaip nuostabu! – žmogus. Karališka pozicija. O šiandieną, – filosofai tą puikiai parodė, G. Andersas buvo vienas iš pirmųjų, – piramidė visiškai apsivertė. Pasaulyje, kurį valdo įsakmios technologijos, neklystanti, neatremiama yra mašina. O kai įvyksta klaida, kai bomba numetama kelis šimtus metrų į šalį nuo savo taikinio, tenka ieškoti klaidos, t. y. žmogaus. Kuris žmogus padarė klaidą programoje, kuri buvo tobula? Šiandien žmogus yra piramidės apačioje, o atskaitos taškas jau ne gyvybė, o mašina. Erare humanum est – būti žmogumi reiškia daryti klaidas.“

Kenčiantį, sutrikusį, bejėgį žmogų darbe kamuoja klausimai. Ar šiandien darbas yra nauja vergovės forma? Kaip darbas gali atsigręžti prieš žmogų, tapti nužmoginantis? Vienkartinių daiktų civilizacija, regis, daro viską, kad asmuo būtų laikomas daiktu, numeriu, duomeniu. Individas tapo ištekliu, jis pats svyruoja tarp mašinos, savo technologinio protezo, ir prekės. Viskas tampa prekė.

T. Dovydas: „Darbe matome du kraštutinumus. Viena vertus, yra kūrybiškumas. Žmogus, sukurtas pagal Dievo Kūrėjo paveikslą, ir pats yra kūrėjas, jis pajėgus savo rankomis padaryti nuostabių dalykų. Kita vertus, matome pavergimą. Darbas atrodo kaip prakeiksmas, nuolat kartojasi kažkas fatališko, neišvengiamo. Nerimas yra nepaprastai žalingas dalykas. Jo varomas žmogus ima dirbti daugiau, stengdamasis tartum pabėgti nuo baimės. Bijo, kad nepavyks, bijo, kad negalės savo darbuotojams pranešti, jog šiemet gamyba išaugo. Žmogiškai nėra priemonių nutraukti šį produktyvumo siekimą. Tai labai sunku, kiekvienas nori sėkmės savo darbe. Ir vienuolis, kaip bet kuris kitas žmogus, vadovaujantis net ir mažytei įmonėlei, nori galėti pasakyti savo broliams: „Štai mes gerai dirbome, mums pavyko.“ O tai yra užtikrintas kelias į aklavietę. Turime paklausti savęs, ar mums tikrai reikia tokio ekonominio augimo.“

Žinome, kad esame sukurti absoliutui, Dievo gyvenimui, bet nuolatos matome, kad nepajėgiame jo gyventi. Ir šis atotrūkis tarp to, kam esame sutverti, ir to, ką sugebame, sukelia akediją. Tai neviltis, nusiminimas. Dėl jos nuleidžiame rankas arba imame ieškoti įvairiausių kompensacijų, kad išgelbėtume savo garbę. Šių dienų pasaulyje matome reiškinių, kurie šiek tiek primena vienuolinę akediją. Tai darbinis perkrovimas, profesinis išsekimas, kai matai, kad visko tiek daug, jog nebežinai, nuo ko pradėti, ir tada situacija slysta iš rankų, esi sutrikęs. Tai panašu į akediją, bet yra ir skirtumų. Akedija nėra susijusi vien su darbu, ji kabina giliau – pačią mūsų gyvenimo prasmę. Kodėl aš esu čia? Kokia prasmė sekti paskui Kristų?

Kompetencijos klausimas tapo tironiškas mūsų visuomenėje. Diplomai, CV, kompetencijų sąrašai. Netgi labai paprastam darbui reikia pateikti popierėlį, stažuotės sertifikatą. Tai baisu, nes galiausiai visi ima jaustis nevykėliais, nepajėgiais, ne ką teišmanančiais.

Savižudybės dėl darbo yra kraštutinis kančios liudijimas. Pavojingai subanalinami savižudybes sukeliantys veiksniai atspindi visuomeninio gyvenimo degradavimą. Stambių korporacijų darbuotojų savižudybės yra didžiulės klaidos padariniai – reakcija į jausmą, kad esi nereikalingas, kad tavęs „per daug“.

T. Dovydas: „Darbas iš tikrųjų yra monstras. Juk perkeisti pasaulį – begalinė užduotis. Ir šį monstrą reikia laikyti ant pavadėlio. Nebūtina būti vienuoliu, kad tai suprastum. Užtenka paskaityti pirmuosius Biblijos puslapius. Genialus Biblijos išradimas yra šabas, ta akimirka, kai nusprendžiama nutraukti darbą, nes kitaip žmogus rizikuoja būti prarytas savo paties rankų kūrinio. O juk tai ir yra stabmeldystė. Susižavėjęs savo paties kūryba, žmogus pamiršta visa kita ir tampa savo darbo vergu.“

Darbas, patiriamas kaip nepasotinamas stabas, paverčia mus skruzdėmis milžiniškame skruzdėlyne. Totalitarinė socializacija subanalina žmones, darydama juos vieną nuo kito priklausomus ir tuo pat metu vienas kitą pakeičiamus.

Darbas yra tikrai žmogiškas tik tada, kai yra įkvėpimas, kai matai, ką turi sukurti. Būtent įkvėpimas, iš jo kilęs projektas nulemia visą realizavimo procesą, vedantį į galutinį kūrinį, produktą. Ir darbininkas gali iš tikrųjų atrasti poilsį tik tada, kai realizuoja savo kūrinį. Norėti sukurti savo kūrinį – tai ne egoizmas, tai mano darbo, mano įkvėpimo, mano proto vaisius. Tai leidžia rasti ramybę, poilsį pačioje veikloje ir mėgti savo darbą. Kodėl šiandien žmonės nemėgsta darbo? Kodėl ieško atsipalaidavimo, džiaugsmo ne darbe, po darbo? Todėl, kad paties darbo žmogiškasis matmuo labai silpnas.

„Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48, 1)

Gerai atliktas, iki galo padarytas darbas, kuriame gali užsimiršti, yra mistinio gyvenimo dalis. Vienuoliai yra amatininkai, o abatija – jų dirbtuvė. Šv. Benedikto nedomino pirmiausia darbas. Jis yra būtinybė, o ne pasirinkimas.

T. Dovydas: „Regulos tekste apie darbą prabylama pabaigoje. Tai ne prioritetas. Apie jį kalbama po maldos ir po tarnystės. Tai ta vieta, kur šv. Benediktas stengiasi įvesti pusiausvyrą vienuolių dienotvarkėje. Pirmiausia eina malda, o po to aptariami gyvenimo poreikiai – poreikis valgyti. Pradedama nuo virtuvės. Kas nors turi ruošti maistą. Tai sunku, nes tai kasdienis triūsas, nesiliaujantis netgi sekmadienį. Taigi šv. Benediktas nustato kasdienio gyvenimo taisykles. O paskui kalba apie darbą. Jis pristatomas keistais žodžiais: ‘Jeigu vietovės būtinybės ir neturtas to reikalauja’. Tai reiškia, kad vienuolis turi realistiškai žiūrėti į savo aplinką. Be abejo, jis siekia ne prabangaus, bet santūraus gyvenimo, kuriame yra pusiausvyra. Reikia tiek darbo, kiek būtina gyvenimui.

Biblijoje yra tokie žodžiai: Trilinką virvę nutraukti nelengva (Koh 4, 12). Benediktinų gyvenime ta virvė – tai malda, darbas ir studijos (lectio). Diena nupinama iš šitų trijų. Reikia ne ieškoti kiekvienos iš šių trijų dalių prasmės atskirai, bet stengtis suvokti jas siejantį ritmą. Žmogus negali būti laimingas vien dirbdamas. Studijos pačios savaime irgi nepakankamos. Bet, pereidami nuo vieno prie kito, susiejame savo gyvenime ieškojimus, skaitymą, pažinimo gyvenimą ir, iš kitos pusės, darbą, nuovargį, atsidavimą, gestų kartojimą, ir galiausiai – maldą. Darbo ir žinių juk taip pat neužtenka. Dirbantis ir studijuojantis žmogus taip pat gali atbukti. Taip galima prasilenkti su gyvenimu, su pačia įdomiausia jo dalimi.“

Žmogus darbe yra pirmas. Samdomas darbuotojas, klientas, tiekėjas. viskas yra dėl visaverčių santykių darbe, per darbą. Dievas susieja regima ir neregima viskame. Vienuolio darbe Dievas yra pagrindinis akcininkas, o vienuolis – jo kuklus tarnas.

T. Dovydas: „Aš supykstu, kai vienuolinį gyvenimą suveda vien tik į ora et labora. Kodėl? Taip, vienuolis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, yra pavaldus darbo dėsniams. Matyti vienuolius tik kaip darbininkus saugu. Bet visiškai pamirštama, kad esmė ne čia. Darbas yra žmogiškojo būvio dalis. Tai kylis bendro laivo, kuris mus neša į plačius vandenis. Tačiau svarbiausia yra burė – Šventoji Dvasia. Tai jėga, energija, kurią gauname iš kitur. Žmones trikdo tai, kad vienuoliai dirba tik penkias valandas per dieną, jų darbotvarkė ribota. Nes reikia palikti vietos maldai, studijoms, bendruomenės gyvenimui, pietums ir vakarienėms. Juk tai yra esmė! Ši tvarka yra genialus vienuolių išradimas – kai varpas suskamba, viskas stabdoma. Viskas. Juk darbą galima atidėti ir užbaigti vėliau. Kas trukdo? Imperatyvas yra tik patarnavimai ir gyvenimas. Produktyvumas be stabdžių neturi jokios ateities. Tai mums neturi jokios prasmės.“

Darbas – tik priemonė, tik įrankių dėžė žmogui. Ne tikslas. Tikslas yra malda. Darbas yra maldos technika, leidžianti įvaldyti tikrovę. O malda – kovos technika. Vienuolis – tai žmogus, kuris maldą pasirinko kaip savo amatą. Vienuolynas yra dirbtuvė, kur jis praktikuoja šį amatą.

Neįmanoma būti tikrai žmogumi, jeigu nedirbi. Kaip darbas sukilnina žmogų? Jeigu tai tikrai kokybiškas darbas, jis tobulina mūsų praktinį protą. Tikrai žmogiškas darbas žmogų tobulina, leidžia jam įgyti tai, kas daro jo protą gyvesnį ir vaisingesnį. Ta kokybė duoda vaisingumą, duoda kokybiškesnių, gilesnių įkvėpimų, leidžia daryti tobulesnių kūrinių. Tokį darbą žmogus gali mėgti. Menui charakteringas ryšys tarp proto ir rankos, proto ir kūno. Dalis mūsų mąstymo gali vystytis tik ryšyje su kūnu. Tai vienas iš esminių žmogiškojo asmens matmenų.

Brolis vitražistas: „Ar mes dirbame kaip visi kiti? Taip, tai vienas vienuoliško gyvenimo iššūkių – gyventi iš savo rankų darbo. Ir tuo pat metu esame pašaukti mėgti tai, ką darome. Ne daryti tai, ką mėgstame, bet mėgti tai, ką darome. Vitražisto darbą galbūt lengviau mėgti. Bet tai galioja kiekvienam darbui – ar tai būtų virtuvė, ar namų tvarkymas, svečių priėmimas. Visi tie darbai atitinka tai, kas mes esame. Visada svarbiausia mėgti darbą, kurį darai. Suvokti darbą kaip palaiminimą, o ne kaip mus ištikusią nelaimę. Visuose reikaluose mūsų kelias yra meilės kelias. Tai meilė, žinoma, asmenims, bet taip pat ir daiktams, ir darbui. Mūsų darbas panašus į tai, ką galima pamatyti bet kur kitur, bet mes siekiame tokios buvimo kokybės, kuri galbūt skiriasi nuo to, ką žmonės patiria pasaulietiškame darbe. Tai ne komfortas, bet vidinė erdvė, vidinė laisvė, kurią stengiamės atrasti kiekviename darbe, kurį turime nuveikti. Tai širdies išsiplėtimas, džiaugsmas. Rasti džiaugsmą tame, ką reikia padaryti, kad ir kokie maži ar dideli tie darbai būtų. Mūsų džiaugsmas visada yra Dievo artumas. Mes Jo ieškome ir Jį randame.

Laikas vienuolyne yra lyg sukarpytas. Ir dirbame, ir po kelis kartus per dieną nutraukiame darbus, einame melstis. Paradoksu – tas fragmentuotas laikas mums leidžia patirti vienybę. Materialiai laikas suskaidytas, bet dvasiškai mes kaskart grįžtame į maldą, į Dievo artumą. Tas artumas yra „lengvas“, akivaizdus bažnyčioje. Ir yra neregimas Dievo artumas visuose darbuose, kuriuos turime nudirbti. Tai taip pat yra malda. Ir jeigu apie tai pamirštame, varpas mums primena: eik į bažnyčią ir prisimink, kad viskas turi tapti malda.“

Fizinis darbas yra tikrovės askezė. Daiktai mus daug ko išmoko, nes priverčia išeiti iš savo mažyčio pasaulėlio ir prisiderinti prie konkretybės. Rankų darbas – apsivalymo kelias. Reguloje tai esminis dalykas. Nes kasdienybė, net pačios paprasčiausios užduotys yra tikra žmogiškumo laboratorija.

Darbas yra įsikūnijimo kelias, nes mums, ypač tiems, kurie dirba biuruose, būtina sugrįžti prie žemės, atrasi natūralų daiktų ritmą. Nors žmogus vargsta dirbdamas, jis žino, kad darbas gali būti jo atpirkimo dalis. Perkeisdamas materiją amatininkas tampa Kūrėjo bendradarbiu. Per darbą žmogus kartu su Dievu valdo pasaulį. Šiuolaikiniam žmogui darbas yra vertybė, nes jis jam pačiam suteikia vertę, poziciją, vietą gyvenime. Reikia ne dirbti, kad išgyventum, bet dirbti su Dievu, Dievo artumoje.

„Tačiau viskas turi būti daroma saikingai, dėl pačių silpniausių“ (RB 48, 9)

Michelin generalinis direktorius Jeanas-Dominique Senard‘as: „Jaunystėje turėjau progų dažnai lankytis vienuolynuose. Mane kaskart sukrėsdavo tai, kokie laimingi atrodė vienuoliai, laimingi savo kasdienybėje, spinduliuojantys. Nuolatos. Nors jų gyvenimas ganėtinai griežtas, sąlygos itin atšiaurios. Bent jau žmonėms, atėjusiems iš išorės, iš šiuolaikinio pasaulio, taip atrodo. Matau panašumą su darbu įmonėje. Viena vertus, yra tam tikros griežtos ribos, kurių negalime peržengti, situacija mus riboja, kita vertus, kiekvienas turi tam tikrą autonomiją, teisę ir pareigą gyventi savo gyvenimą, savaip interpretuodamas susiklosčiusią situaciją. Autonomiją, kurią suteikėme visoms Michelin ekipoms, kad ir koks būtų jų lygmuo, primena tai, ką patiria vienuoliai. Yra bendra strategija, nubrėžti tikslai, bendro gyvenimo taisyklės, tačiau, nepaisydamas to, kiekvienas turi prisiimti savo atsakomybę ir tobulėti.

Įmonėje skatiname dialogą, kad visada būtų galimybė išsakyti savo problemas, kad kenčiantys žmonės pagaliau turėtų progą išsikalbėti. Personalo tarnybos tinklas labai išplėtotas per visą pasaulį. Michelin kompanijos originalumas – man tai labai svarbu – yra tai, jog šis tinklas užtikrina, kad bus įgyvendintos Michelin vertybės, kad jos veiks kasdienybėje. Tai reiškia, jog kiekvienas grupės darbuotojas, kad ir kokia būtų jo vieta hierarchijoje, sulaukia pagalbos, gali pasipasakoti, nepriklausomai nuo savo tiesioginių viršininkų pasakyti, ar turi problemų. Jis gali pasikalbėti su personalo tarnybos tinklo darbuotoju, kuris nepriklauso nuo darbinės hierarchijos. Mes tai vadiname vadybos trikampiu. Tai fundamentalu.“

Taip darbas įgauna savo tikrąją prasmę. Vienuolis, dirbantis su „geru uolumu“, kuria jaukesnį pasaulį, ypač rūpindamasis ligoniais, vaikais, svečiais, vargšais. Pagaliau – dirbdami vienuoliai tarnauja vienas kitam. Taip jie kuria visuomenę. Štai kodėl darbo kilnumas yra vienas iš dalykų, ko šių dienų pasaulis galėtų išmokti iš vienuolinės institucijos. Štai kas galėtų padėti ne vienam skeptikui susitaikyti su tuo gyvenimo būdu, kuris atrodo nenaudingas, dykas.

Davęs amžinuosius įžadus vienuolis negali būti išvarytas. Bendruomenė jo nelaiko „žmogiškuoju ištekliu“. Neturi teisę į vienuolį žiūrėti kaip į įrankį, kuriuo naudojasi ir kurį galėtų išmesti, kai aplinkybės bus nepalankios. Pamiršdami dvasinį darbo matmenį, daugelis žmonių pasiklydo. Supainiojus tikslus ir priemones, darbas be kokybės tampa depresijos, užsidarymo, netgi alkio priežastimi. Tai galbūt vienas iš paaiškinimų, kodėl serga mūsų visuomenės.

Vienuolyne darbo laiką pertraukia pamaldų laikas. Paviršutiniškai žiūrint galėtume sakyti, kad darbo rimtas sujaukiamas. Bet toks ritmas leidžia atskirti, kas yra absoliutu, o kas antriniai, atsitiktiniai dalykai.

Darbas su savimi, per išorinius suvaržymus, mums padeda įsišaknyti ir įsitvirtinti tikrovėje. Tačiau jis mūsų neprislegia, nėra toks sunkus, kad norėtųsi bėgti. Darbas turi būti proporcingas kiekvieno pajėgumams.

T. Dovydas: „Pasitenkinti tuo, kas duota – viena svarbiausių benediktinų vienuolijos taisyklių. Quod sufficit – tai, ko užtenka. Bet šiandien yra pagunda niekada nepasisotinti, bėgti vis pirmyn, dirbti vis daugiau, uždirbti daugiau. Pagunda yra ir vienuoliams. Bet dėl savo gyvenimo neturto, kadangi mūsų niekas neišblaško, mes žinome, kad darbas – tiesiog gyvybinė būtinybė. Mes neužsiliekame viename darbe dvidešimt metų. Kas ketverius, šešerius ar aštuonerius metus tėvas abatas sako: „Keičiam, dabar eik į biblioteką.“ – „Niekad to nedariau!“ – „Išmoksi.“ Vienuoliai visų pirma yra nekompetentingi žmonės. Ateiname nieko nemokėdami, ir mūsų laukia daugybė atradimų, daugybę dalykų reikia išmokti. Priimdami tai, mes atrandame džiaugsmą dirbti, darbo prasmę.“

Taigi vienuolį skatina ne poreikis turėti veiklos, ne liguistas neramumas. Darbas suteikia polėkio, dinamikos, uolumo, išplėšia mus iš užsisklendimo savyje. Ir parodo laisvės kelią.

Parengė Edita Janulevičiūtė

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Realistas       2016-06-3 20:33

To 2016-06-3 17:24, taip taip kai pradedi ieškoti google vertėjuje kaip siela ir dvasia kitomis kalbomis gaunasi sulbinamas rezultatas kaip ir su ąžuolu. Pabandykit ažuolą išversti į kitas kalbas

Raigerdas > Realistui        2016-06-3 17:35

siel|a
1. vidinis pasaulis, psichika: sielos gyvenimas, ramybė. Kilnios sielos žmogus. sielos skausmas. Atvėrė savo sielą.
2. jausmas, užsidegimas, širdis: Jo žodžiai šalti, be sielos. Visa siela jo nekenčia.
3.relig. nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas, teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant.
4. prk. pamatas, esmė, akstinas, variklis: Muzika - šokio siela
5. b. prk. pripažintas veikėjas,
įkvėpėjas: Jis - tos organizacijos siela.
dvasia
1. kvėpiamas oras, kvėpimas, kvėpavimas, kvapas: Kalba, dvasią gaudydamas. Šaltis dvasią ima, gniaužia. Vos gaudo, atgauna dvasią. Taip dvokia, kad net dvasią traukia. Be dvasios parkrito. Paskutinę dvasią išleido (mirė). Pėrė, dvasios pasiklausydamas (smarkiai).
2. psichinės žmogaus jėgos kaip veikimo akstinas: Kovos d. Tvirtos dvasios žmogus. Kelti kovotojų dvasią. Dvasios penas.
3. prk. tikroji prasmė, esmė: Kalbos d. Laiko d. Įstatymo d.
4. fil. individe koncentruota visuomeninė sąmonė.
5. mitologijoje, religijoje ir idealistinėje filosofijoje - bekūnė, dievinama esybė, būties tvarkytoja.
6. bažn. siela, vėlė: Dvasios vedžioja. Vaikšto kaip d. be vietos. Nė (gyvos) dvasios (visai nieko). Pikta d. (velnias).

Raigerdas > Realistui        2016-06-3 17:24

Gerbiamas Realiste, aš jau ne pirmą kartą girdžiu šitą klausimą. Pabandysiu atsakyti, nors į šį klausimą turėtų atsakyti etimologai. Bet kadangi lietuvių tautoje tapo jau tradicija nesirūpinti savo kalbos kilme, tai pasakysiu tik savo nuomonę. Šie du žodžiai reiškia vieną ir tą patį dalyką. Nors teko girdėti ir tokių teiginių, kad, neva, siela reiškia vieną, o dvasia reiškia kitką. Mėgėjai iš paprasto dalyko padaryti labai sudėtingą, jums gali prikurti dar ne tokių istorijų. Jeigu paimti sanskrito žodį “atma”, tai lietuviškai reikštų savasis “aš”, o atman - tai reiškia sielą. Siela lotynų, įtalų kalbose - anima. prancūzų -âme, o štai vokiečių kalboje, kuri taip pat yra gana sena kalba, jau skamba Seele, atitinkamai norvegų - sjel, islandų-sál, švedų-själ, suomių-SOUL. Rusijos etimologiniai žodynai teigia, kad jų žodis “SILA”, galimai turi kilmę nuo lietuviško žodžio “Siela”. Žodis dvasia neabejotinai yra kilęs iš slavų kalbų, nes visose slavų kalbose jūs rasite žodį-”дух”. O štai, jeigu paimsite žodį “душа” - tai slovėnų kalba tai bus SOUL, slovakų - duše. Taigi, slovėnų kalboje mūsų “siela” ir “dvasia” skamba kaip “SOUL”. Yra ir dar kitų įdomių analogų su slovėnais, deja, mūsų žiemos miegu snaudžiantis Lietuvių kalbos Institutas šituo, berods visai nesidomi. Štai palyginkite lietuvių ir slovėnų kalbas: ena glava, dve glavi, tri glave = viena galva, dvi galvos/galvi, trys galvos. Taigi, žodžio “duša” kilmė yra slaviška ir šis žodis graikiškai reiškė vergą, o slavų tautose dažnai buvo naudojamas, kaip baudžiauninko sinonimas, ypač skaičiuojant baudžiauninkus - “odinnatsat duš”, “tridtsat duš” ir t.t. O kadangi mes ilgą laiką gyvenome kartu su baltarusiais, tai nieko nuostabaus, kad mūsų kalboje naudojami šie du žodžiai: SIELA ir DVASIA. Latvių kalba tai skamba, kaip dvēsele, anglų kalba - SOUL. Todėl be reikalo yra stengiamasi suteikti žodžiui SIELA vieną reikšmę, o žodžiui DVASIA kitą reikšmę.

Realistas       2016-06-2 13:07

To “Raigerdas     2016-06-2 9:28”  na kiek supratau L. P. rašė apie sielą, dėl straipsnyje paminėjimo “„Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48, 1), ” jūs rašote apie dvasią? Tai išsiaiškinkim ar siela ir dvasia yra tas pats?
Klausimas Raigardui ir L. P. dėl jų nuomonės - Ar siela ir dvasia yra tas pats? Į klausimą gali atsakyti ir kiti.

Raigerdas       2016-06-2 9:28

Letas Palmaitis labai gražiai ir teisingai aprašė savo samprotavimus apie tai, kad yra tik dvi lytys. Ir padarė tai labai argumentuotai. O štai apie dvasią kalbėdamas, Letas Palmaitis visiškai nuvažiavo į lankas. Tai tikrai mane nustebino, kad toks abraominių religijų žinovas yra labai silpnas žinovas apie dvasią. Tai kalba ir apie abraominių religijų silpną vietą, nes neįmanoma, kad tokia vaikščiojanti abraominių religijų enciklopedija, kaip Letas Palmaitis, taip silpnai gali susigaudyti apie tą dvasios pasaulį. Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad šitas pasaulis vis dar ginčijasi, ką pastatyti pirmiau: dvasią ar materiją? T.y., kas ką pagimdė. Nors iš tikro, čia jokio ginčo nėra, nes ko nenorėtų materialistai ar idealistai, akivaizdūs faktai rodo, kad tai yra dvi priešingybės. Atimkite materiją ir palikite vieną dvasią, arba atimkite dvasią ir palikite tik materiją, ir gyvenimo nebebus. Lygiai taip pat, jeigu atimti pliusą arba minusą, mes nebeturėsime magnetinio lauko. Atimkite iš šio gyvenimo vyrą arba moterį, ir nebeliks žmonijos. Reiškia dvasia yra poroje su materija ir kai kurių žmonių noras paneigti vieną iš tos poros pusių yra nevertos dėmesio. Visos religijos pripažįsta dvasią. Dievai yra skirtingi įvairiose religijose, tačiau dvasios egzistavimą neneigia nei viena religija, išskyrus materalistines religijas, tokias kaip komunizmas arba laisvoji rinka, kurių materialistai nelaiko religijomis, nors tiki į komunizmą ar laisvąja rinką. Ir štai Letas Palmaitis pateikia tai, kas parašyta TOROSE:” Toroje visa kas gyva turi sielas, t.y. gyvybę”. Taigi, jau vien už tą teiginį žydų tautai galima pastatyti paminklą, kadangi tais laikais mokslas nebuvo pasiekęs tokio lygmens, koks yra dabar. Lietuvių Krivių skleidžiamajame tikėjime taip pat gyvybės supratimas yra siejamas su dvasia. Taigi, kaip matome, tiek lietuviai, tiek žydai, priėjo prie teisingos išvados, kad visa, kas gyva turi dvasią. Visa tai šiandien mokslas yra pajėgus įrodyti, tam reikia tik drąsių žmonių. Skirtumas tik toks, kad negalima tapatinti žmogaus dvasios su augaluose ar gyvūnuose esančios dvasios kruopelytėmis, kaip negalima tapatinti smėlio kruopelytes su mūsų Galaktikoje ir kitose Galaktikose besisukančiomis Planetomis.

Realistui       2016-06-1 2:12

Aš.
Kur nueina, pamatysite kai numirsite.

Realistas       2016-05-31 15:13

Nuomonė : sugalvojo kad žmogus turi sielą, tikslu verslui sielų gelbėjimo ir vertimui dirbti nes „Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48, 1), sugalvojo kad turim įgimtą nuodėmę  taip pat verslui - kad mokėtų žmonės už  nuodėmių atleidimą, paskui dar liepia gerti alkoholį - vyną nes tai neva Kristaus kraujas ir kas gers vyną- Kristaus kraują turės amžinąjį gyvenimą, kas irgi atitinka vyno gamintojų ir vyno pardavėjų interesus, o jei dar imti domėn kad girtą tautą lengviau valdyti ir kuo daugiau alkoholio išgeria tuo daugiau mokesčių sumokama valstybei - tai dar atitinka ir visų valdžių interesus

Realistas       2016-05-31 14:56

Letui Palmaičiui, jei sielą turi visa kas gyva, tai kur nueina po mirties tos visos kitos ne žmonių sielos?  o gal rašėte “LP: taisymas     2016-05-31 14:47 sielą turi visa, kas gyva” ne jūs?

LP: taisymas       2016-05-31 14:47

sielą turi visa, kas gyva

Letas Palmaitis realistui       2016-05-31 14:46

Įdomi tema, bet atsakinga. Prieš skelbiant savo mintis verta pamąstyti apie ką kalbama, bei ši tą žinoti.
Sielos neturi negyvi daiktai. Panteistai paprastai teigia, kad siela turi visa, kas gyva (kartais dar prideda ir negyvus gamtos daiktus). Hebrajiškame šaltinyje semitų néfeš (izoliuota forma, pradinė - nafš-) yra gyvybės sinonimas (arabiškai nafs- dar reiškia ir “pats”). Toroje visa kas gyva turi sielas, t.y. gyvybę. Čia verta prisiminti, kad mokslas nepajėgus sukurti gyvos ląstelės.
Toliau mąstyk Pats.
PS Žinoma, istorijos eigoje terminas apaugo įvairiais vaizdiniais, iš kurių svarbiausias - sielos ir individualumo santykis. Panašu, kad Toroje šitokiai sielai pavartotas kitas žodis - nišma “kvėpavimas” (bet ne tas pats, kaip RŪaH “dvasia, dvelkimas”, arabų rūh).

realistas       2016-05-31 14:09

Žmonės - krikščionys įtikinti kad turi sielą. O jei žmonės neturi tų sielų? Kam tada naudinga sugalvoti sielą ir teigti “„Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48, 1). Ir tada yra teisūs tie kurie sako kad religija, kurioje teigiama kad “Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48, 1) sukurta dėl vergų ir yra naudinga vergvaldžiams ir kapitalistams,verslininkams, vienuolynams, bažnyčioms?

Letas Palmaitis       2016-05-31 0:46

Ne “kompetencijos klausimas tapo tironiškas mūsų visuomenėje”, bet totalinis nuasmeninimas, privatumo naikinimas, kuris palydimas totaliniu sekimu. Tikslas: biorobotų visuomenė, kuri yra racionali ir kurioje nebus klaidų. Tai konclagerinis skruzdėlynas, kuriame asmenybių nėra, tiksliau sakant, asmenybė - buvusio asmens sertifikatas. Dokumentas. Biorobotai yra savo dokumentų nešėjai ir priedai prie jų. Visas jų gyvenimas turi būti užfiksuotas elektroniniame “identifikacijos dokumente”. Tada skruzdėlyną valdys automatika, rūšiuos vergus: kam pagal dokumento taškus skirti eutanaziją (t.y. atjungti lustą nuo banko ir per lustą nusiųsti širdies paralyžiaus impulsą), ką dar palikti darbui Visuomenės Labui.
Ką siūlo benediktinai paskutinėmis laisvės valandomis? Islamas, pvz., siūlo aktyvią kovą, o kad ir koks jis būtų laimėjimo atveju (o laimėjimas priklauso nuo D-vo), jis yra milijonas kartų geriau nei orvelinis biorobotų skruzdėlynas.

Šv. Antanas dar sakydavo:       2016-05-30 12:17

„Kas nepatyrė pagundos, negalės įeiti į Dangaus Karalystę.“
„Be pagundos niekas nebus išgelbėtas.“
Tad ne tik dirbti rankų darbą, bet ir melstis būtina.

„Štai didis žmogaus darbas:        2016-05-30 12:10

visada prisiimti už savo nuodėmes kaltę prieš Dievą
ir tikėtis pagundos iki paskutinio atodūsio.“
- Abos Antano Didžiojo pamokymas abai Poimenui.

Kad ekonomistai,politikai,       2016-05-30 9:04

kurdami ekonomikos vystymosi planus vadovautųsi Evangelijomis,vienuolių išminties lobynais,bažnyčios išaiškinimu.Kad kreiptųsi pagalbos ir patarimo,o jei nesikreipia,tai gal reiktų nesikuklinti ir vienuoliams bei kitiems kulto išmintingiems tarnams krikščioniškoms partijoms teikti krikščioniškus pasiūlymus.O ar jos atsižvelgs ar ne,tai jų sąžinės reikalas.Ar Lietuvoje tai būtų įmanoma,nesuderinus su Briuseliu,Vatikanu?Juk visa ekonomika aprašyta Šventuose Raštuose,tik reiktų netingėti tai paskaityti.Turim šansą būti moderniais.Įdomu,kuri partija,ekonomistai susidomėtų krikščioniškais vienuoliškais principais darbe,maldoje,tarnystėje,lavinimesi?

Stabmeldystė darbui baisus dalykas,-       2016-05-30 8:11

to pasekoje šeimose dedasi baisūs dalykai,kai mamos ar vyresni pradeda engti jaunesnius,silpnesnius,prisidengdami darbu,darbu,darbu.Kai suardoma darbo,maldos ,poilsio,savišvietos grandinė.

Kažkaip sunku pamiršti vieną       2016-05-30 8:09

“Bėdų turgaus ” laidą,kai viena vienuolė išėjo iš vienuolyno tada,kai sunkiai susirgo,kad nebūtų našta kitoms ir kreipėsi į tą laidą,kad gautų paramą.Kažkoks prieštaravimas.


Rekomenduojame

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Seimo narių balsavimų gyvybės ir šeimos klausimais apžvalga

Ar egzistuoja laisva valia? Vytauto Sinicos atsakymas

Algimantas Rusteika. Jei balsuosi už mažus, „tavo balsas prapuls“

Liudvikas Jakimavičius. Gražus rudenėlis ir rinkimų aritmetika

Ramūnas Aušrotas. Istorinės savimonės pabaiga

Neredaguota.lt. Vytautas Sinica: Kova dėl istorijos

Vytautas Radžvilas. Baltarusija: į laisvę ir demokratiją Putino glėbyje?

JT Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino: Lietuvos Respublika pažeidė Orhuso konvenciją

Mokytojai iš Kvetkų, Pandėlio, Papilio premjerui Sauliui Skverneliui: Pagal galimybes ištaisykite padarinius savo didžiosios klaidos

Spalio 6 dieną bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui

Vygantas Malinauskas. Krikščioniškas pasirinkimas

Geroji Naujiena: Kad ir mes duotume vaisių

Andrius Švarplys. Cukrus, Linai

Algimantas Rusteika. Susipažinkime – naujoji, modernioji, nuostabioji, jaunoji LSDP karta

Gediminas Kulikauskas. Istorikas: „Dešimt kautynių“ – kitokia knyga apie partizanus

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.