Religija ir filosofija

Steve Skojec. Penki žodžiai, kurie galėtų nuraminti audrą Bažnyčioje

Tiesos.lt siūlo   2016 m. gruodžio 21 d. 13:44

14     

    

Steve Skojec. Penki žodžiai, kurie galėtų nuraminti audrą Bažnyčioje

propatria.lt

Viename iš ašinių Evangelijos epizodų ir vienoje iš kelių akimirkų, kai apaštalai pradeda atpažinti tikrąją Kristaus galią, randame Jėzų miegantį audros blaškomos valties gale.

Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: „Nutilk, nurimk!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 37-41)

Tai viena iš mano mėgstamiausių Šventojo Rašto vietų. Kaip ir daug kur Naujajame Testamente, kalbėjimas santūrus, o akimirkos dramatiškumas prislopintas. Bet pažinkime potekstę: mažiausiai keturi iš apaštalų - Simonas Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas - buvo patyrę žvejai, praleidę savo gyvenimus ant vandens. Audra turėjo būti ypatingai nuožmi, jeigu net juos apėmė tokia baimė. Tuo tarpu jie pasisuka į Viešpatį ir randa Jį miegantį, todėl truputį nusimina. Kai pažadina Jį savo susirūpinimu dėl neišvengiamos pražūties, Jis atsisuka ir vos dviem žodžiais - „Nutilk, nurimk!“ - priverčia audrą paklusti.

Romos popiežius, kurį šv. Katerina Sienietė vadino „mūsų mieluoju Kristumi žemėje“, taip pat turi galią nuraminti siaučiančią ir Petro laivą skandinančią audrą. Tik laivui grasina ne vėjas ir bangos, o sumaištis, klaidos ir abejonės - dar daugiau, lyg mirtini nuodai po Mistinį Kristaus Kūną plintanti schizma.

Esant šiai krizei Bažnyčioje - kylant vis aršesnei kovai dėl santuokos, skyrybų, antros santuokos, sakramentų teikimo esantiems objektyvios mirtinos nuodėmės būsenoje ir apskritai objektyvios nuodėmės egzistavimo - mūsų Šventasis Tėvas, kaip pats Kristus, kuriam jis įpareigotas tarnauti, savo ginklų arsenale turi penkis paprastus žodžius, galinčius nuraminti audrą:

„Ne. Taip. Taip. Taip. Taip.“

Tai, žinoma, yra vieninteliai galimi kataliko atsakymai į keturių kardinolų įteiktą dubia. Nėra jokių kitų pasirinkimų. Jokių išimčių. Jokio pastoracinio vertinimo. Jokio poreikio daugžodžiavimui ar naujiems niuansams.

Kalbant paprastai, dubia kelia šiuos klausimus:

1. Ar gali išsiskyrę ir civilinę santuoką sudarę bei lytinių santykių turintys asmenys gauti išrišimą bei Komuniją nepakeitę savo gyvenimo?

2. Ar absoliučios moralinės normos dar vis egzistuoja?

3. Ar objektyvi mirtina nuodėmė dar vis egzistuoja?

4. Ar dar vis galioja mokymas, jog kad ir kiek daug aplinkybių sumažintų asmens kaltę, šios aplinkybės negali savo esme blogo akto paversti subjektyviai geru aktu?

5. Ar Bažnyčios mokymas, kad apeliavimas į sąžinę negali paneigti absoliučių moralinių normų, dar vis laikomas teisingu?

Šie penki klausimai yra tokie paprasti, o atsakymai į juos tokie akivaizdūs, kad jie pareikalautų ne daugiau nei 30 sekundžių Pranciškaus laiko. (Jeigu tai palengvintų procesą, penki žodžiai gali būti ištarti lėktuvo kabinoje - aplinkoje, kuri, regis, skatina popiežiaus kalbumą.)

Liūdna, bet vienintelis aiškus dalykas, kurį katalikai supranta iš savo vyriausiojo ganytojo, kad tai neįvyks. Praėjo jau trys mėnesiai nuo tada, kai Pranciškui buvo įteikta dubia. Ir savo veiksmais, neveikimu bei užuominomis jis parodė, kad net jei kalbės apie dubia, neatsakys į joje pateiktus klausimus paprastai ir tiesiai. Per daug pastatyta ant kortos. Atsakyti į dubia taip, kaip rašiau aukščiau, reikštų grįžti į būklę, kuri buvo prieš jo brangiuosius sinodus bei jo magnum opus - Amoris Laetitia.

Kita vertus, jei jis atsakytų į dubia klaidingai, tuomet paprasčiausiai viešai pareikštų, kad yra eretikas (jei remiamės šv. Tomo apibrėžimu, kas yra erezija: „tokia žmonių neištikimybė, kai išpažinus Kristaus tikėjimą, neigiamos Jo dogmos“.).

Tad jis neatsakys, nes negali. Tačiau neatsakyti taip pat reiškia atsakyti.

Jo tyla nėra stoiška. Daugybė asmenų jau kalbėjo jo pavedimu, išsakydami tai, ką jis pats bijo pasakyti. Tai jam artimi žmonės. Tokie kaip jo naujai paskirti kardinolai (ar seni draugai kurijoje ir kitose įtakingose pozicijose Romoje), kai kurie naudingi prelatai Rytuose ir patarėjai bei sąjungininkai žiniasklaidoje, tokie kaip kun. Antonio Spadaro ir popiežiaus biografas Austinas Ivereighas.

Būtent paskutinysis ėmėsi ypač aktyvaus puolimo prieš dubia autorius. Užgauliame ir nesavikritiškame tekste portale Cruxnow.com, Ivereighas - kiek anksčiau susikūręs apsaugą nuo kritikos savo atžvilgiu, kai sėkmingai padavė į teismą Daily Mail už šmeižtą - užsipuola keturis kardinolus ir jų rėmėjus, vadindamas juos „atskalomis“ nuo Bažnyčios mokymo ir lygindamas su tais, kurie sukilo popiežiumi buvus Jonui Pauliui II:

„Kas jiems atrodo visiškai akivaizdu - kelių vyskupų emeritų paremti argumentai, logiškai išvesti iš pirmųjų absoliučių principų ir reikalaujantys atsakymo - beveik visada iš Romos sulaukia tylos. Tuomet kyla pikta reakcija ir apstulbimas, laikui bėgant peraugantis į pūliuojančią pagiežą.

Kai kurie atskils, tvirtindami, jog viena tikroji Bažnyčia meluoja visur arba niekur, bet tylomis liks „įsikabinę į savo tikėjimą pirštų galiukais“, kaip jie mėgsta sakyti, arba „vis dar katalikais, nepaisant popiežiaus bandymų mus išmesti“.

Įsitvėrę tariamos išdavystės skausmo, jie atranda prieglobstį savo progresyviojoje arba tradicionalistinėje liturgijoje bei kunkuliuojančiuose internetiniuose puslapiuose, pasirašinėdami laiškus ir peticijas, sukurtas lobistinių organizacijų ir asociacijų, bergždžiai „kaip ištikimi katalikai“ reikalaudami, kad popiežius padarytų tą ar aną.

[...]

Pranciškus negali atsakyti į kardinolų dubia lygiai taip, kaip Benediktas XVI negalėjo atsakyti į peticiją, reikalaujančią moteris įšventinti diakonėmis: todėl, kad Katalikų Bažnyčia turi savo vystymosi mechanizmus, paremtus konsultacijomis ir dvasiniu įžvalgumu.

Kitaip tariant, ar tai būtų konklava, ar sinodas, Katalikų Bažnyčia mėgsta išdiskutuoti savo svarstymus, kad suteiktų Šventajai Dvasiai erdvės kvėpavimui.

Pranciškus negali kardinolams atsakyti tiesiogiai - nors jis tai padarė daugybę kartų netiesiogiai - nepamindamas Šventosios Dvasios veikimo kruopščiausios bažnytinės diskusijos nuo Antrojo Vatikano susirinkimo procese. Kaip praeitą savaitę jis teigė Belgijos krikščioniškam savaitraščiui Tertio, viskas Amoris Laetitia - taip pat ir kontroversiškasis 8 skyrius - buvo priimta dviejų trečdalių dauguma sinode, kuris buvo nuoširdus, atviras ir ilgas.

Roma locuta, causa finita, kaip sakydavo katalikai. Šiuo metu reikalas dar tvirtesnis, nes savo žodį tarė visuotinė Bažnyčia, ne tik popiežius.

Atsakyti kardinolams būtų tolygu laikrodžio atsukimui atgal, paties sinodo proceso paneigimui tam, kad vėl būtų pakartoti argumentai, kuriuos sinodas ir sprendė, jeigu ne išsprendė.“

Kaltinimai schizma, kartėliu, impulsyvumu ir priešinimųsi „Šventajai Dvasiai“ čia sumesti į vieną katilą su „dviejų trečdalių daugumos“ apgavyste. Net atkaklus dubia kritikas monsinjoras Pinto nesename interviu su Edwardu Pentinu netyčia pripažino, kad ši dauguma galėjo susidaryti tik po įvairių manipuliacijų:

„Žinant aiškias manipuliacijas abiejuose sinoduose, teiginys, jog jie buvo Šventosios Dvasios darbas, kai kuriuos tikinčiuosius trikdo. Todėl priminiau jam [mons. Pinto], kad kontroversiškiausi teiginiai nesurinko dviejų trečdalių daugumos pirmajame sinode, todėl įprastai turėjo būti atmesti (tačiau popiežius vietoje to pareikalavo, kad jie atsidurtų ir antrojo sinodo darbotvarkėje). Į tai jis atsakė: „Taip, bet jūs norite Šventąją Dvasią pririšti prie dviejų trečdalių daugumos? Tai juk kai kas didesnio, nemanote?“

Dviejų trečdalių dauguma sinode reikalaujama tam, kad būtų įsitikinta, jog tai, kas priimama, yra iš Šventosios Dvasios. Be to, sinodai neturi galios pakeisti doktrinos ir praktikos, kaip nurodyta 342 kanonų teisės kodekso kanone, bet gali tik patarti popiežiui ir padėti skleisti tikrąjį mokymą apie tikėjimą ir moralę.

Kad įrodytų savo teiginį, monsinjoras Pinto atkreipė dėmesį į „plačias konsultacijas“, vykusias šalia sinodo, ir pastebėjo, kad dalyvius į antrąjį sinodą rinko vyskupų konferencijos. Jis tikino, kad antrajame sinode visi teiginiai buvo priimti dviejų trečdalių dauguma. Todėl, pasak jo, dviejų trečdalių dauguma tapo svarbiu Šventosios Dvasios veikimo ženklu, bet tik tada, kai visi teiginiai pasiekė reikiamą daugumą ir jų nereikėjo primesti iš viršaus.

E. Pentinas, žinoma, toliau atskleidžia, kaip iš tikrųjų popiežiaus statytiniai manipuliavo žaidimo taisyklėmis:

„Šalia to, kad prieštaravo pats sau, jis pamiršo paminėti, kad ne visi antrojo sinodo tėvai buvo išrinkti vyskupų konferencijų: 45 buvo kruopščiai atrinkti paties popiežiaus (tai daugiau nei 15% visų delegatų, kaip būdavo įprasta anksčiau), ir dauguma iš jų buvo kontroversiškų disciplinarinių pakeitimų rėmėjai. Tarp jų buvo ir kardinolas Godfriedas Daneelsas, Briuselio arkivyskupas emeritas, dangstęs seksualinio išnaudojimo bylą.

[...]

Sinodo pabaigoje teiginys apie išsiskyrusius ir civilinę sąjungą sudariusius asmenis surinko dviejų trečdalių daugumą vos vienu balsu, o tai būtų neįmanoma be tų 45 nerinktų delegatų ir, kaip teigiama, be teksto pakeitimų.“

Labai svarbu atsiminti, kad nei vienas Amoris Laetitia gynėjas nebandė atsakyti į dubia. Jie negali to padaryti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir Pranciškus: tai sugadintų jų akimirką, padrąsintų jų oponentus ir atskleistų tikruosius jų tikslus.

Todėl vietoje to jie grasina, puola asmens reputaciją, klaidina, piktdžiugauja ir niekina. Negalėdami nuoširdžiai paneigti, jie gali tik mėtyti akmenis. Nei vienas iš šių popiežiaus statytinių neparodė rūpesčio tiesa. Jie susirūpinę tik tuo, kad gautų tai, ko nori. Ir tai, ko jie nori, baigsis ne tik visišku sakramentinės disciplinos sunaikinimu ir institucionalizuota šventvagyste, bet ir stipriai sužeis visus kitus Bažnyčios tvirtinimus - apie Kristų, Eucharistiją bei magisteriumo neklystamumą tikėjimo ir moralės klausimais. Durų atvėrimas tiems atvejams (kad ir kaip jie būtų apriboti), kai su Bažnyčios leidimu viešai gyvenantys sunkioje nuodėmėje asmenys galėtų gauti išrišimą ir Šventąją Eucharistiją, būtų tolygus kertinio asmens pajudinimui - iš pirmo žvilgsnio nesvarbios dalies, kurios pajudinimas sukelia viso statinio griūtį.

Tai buvo viso Pranciškaus pontifikato bruožas: nepaliaujamas puolimas prieš tiesą, viršenybę, sakramentus, ortodoksiją ir prieš patį pakrikštytų katalikų gebėjimą aiškiai atskirti gėrį nuo blogio bei pagal tai formuoti savo sąžinę ir atitinkamai elgtis. Atrodo, jog tai yra kažkoks keistas būdas atimti iš mūsų tikėjimą, kad galime žinoti tokius dalykus kaip „gėris“ ir „blogis“ ar gyventi pagal Dieviškąjį Įstatymą, pasėjant abejonę, ar toks įstatymas apskritai egzistuoja. Tai keista tikėjimo savimi apgaulė, labai primenanti kažką, kas galėtų būti ištarta gundančio žalčio trečiame Pradžios knygos skyriuje.

Bažnyčia anksčiau suteikdavo visišką moralinį aiškumą sudėtingame ir puolusiame pasaulyje, o Pranciškus plūsta tuos, kurie siekia suprasti pasaulį kaip „juodą ir baltą“.

Praeityje katalikai demonstravo tvirtą laikyseną prieš imperiją, barbarus ir tironus, patirdami kankinystę dėl to, kad nesutiko pagarbinti klaidingų dievų, o Pranciškus pašiepia visus, kurie yra atsidavę savo tikėjimui, sakydamas, kad jie yra „per griežti“, „fundamentalistai“ ir vadindamas jų troškimą įgyvendinti didįjį pavedimą prozelitizmu, kuris esą yra „didžiausia nuodėmė“.

Amoris Laetitia įtvirtintas moralinis netikrumas jau apraizgė ir kitus Bažnyčios mokymus. Šią savaitę Kanados Atlanto vandenyno pakrantės vyskupai paviešino dokumentą, „kunigams suteikiantį laisvę nuspręsti, ar suteikti eutanazijos siekiantiems žmonėms sakramentus prieš tai, kai jie nužudomi“.

Vyskupas Claude’as Champagne, aiškindamas šį vyskupų sprendimą, rėmėsi Amoris Laetitia ir kalbėjo apie pastoracinį rūpestį tais, kurie siekia, kad jiems būtų atlikta savižudybė su gydytojo pagalba ar eutanazija.

Jo teigimu, Amoris Laetitia patvirtina katalikų mokymą, tačiau tuo pačiu pripažįsta, jog „yra žmonių, kurie dar iki to nepriaugę“.

Pasak jo, vyskupai stengsis tokius žmones „priimti, pabandyti suprasti ir palydėti kelionėje“.

Kanados Atlanto vandenyno pakrantės vyskupų dokumentas taip pat cituoja popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą Evangelii Gaudium.

Teigiama, jog Šventasis Tėvas „primena mums, kad tas, kuris palydi kitus žmones, turi suprasti, jog kiekvieno žmogaus situacija prieš Dievą ir jo ar jos malonės gyvenimas yra paslaptis, kurios niekas iš šalies negali visiškai žinoti. Todėl neturėtume teisti žmonių atsakomybės ir kaltės“.

„Norime pastebėti, jog pastoracinis rūpestis sielomis negali būti redukuotas į normas sakramentų priėmimui ar laidotuvių ritualui“, - rašoma dokumente.

Reliatyvu. Viskas šiuo metu Bažnyčioje yra reliatyvu. Sąmoningas absoliučių moralinių normų ir objektyvios mirtinos nuodėmės sąvokos trynimas atveria vartus bet kokio blogio pateisinimui. Tikrasis „Pranciškaus efektas“ yra niekas daugiau nei beveik visiškas katalikų tikėjimo ištirpimas pastoracinėse praktikose. Ir vis dėlto ši revoliucija dangstosi bailumu. Jos lyderiai yra taip pripratę slankioti tamsoje, jog negali prisiversti - nors ir kontroliuoja didžiąją dalį Bažnyčios hierarchijos - aiškiai ir nedviprasmiškai įvardinti savo eretišką tikslą.

Norite perkurti Bažnyčia? Taip ir pasakykite. Nustokite elgtis tarsi konspiraciją rezgančios gyvatės. Būkite veiksmo žmonės. Aiškiai išsakykite savo tikslą. Išbandykite, ar tikrai galite „būti kaip dievai“ ir triumfuoti be jokios to pasekmių naštos.

Kardinolai ir vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, mylintys mūsų Viešpatį Jėzų ir Jo Bažnyčią, laikas pradėti vieningai kovoti. „Palaukime ir pamatysime“ laikas baigėsi. Abejojimas jau nebenaudingas, nes nebėra kuo abejoti. Daugiau nebegali būti jokio svarstymo, ar už to kalno tikrai turėsime paaukoti savo gyvybę, nes nebeliko jokių kalnų.

Kardinole Burke’ai, jūs - ir visi drąsūs prelatai, kartu pasirašę ir parėmę dubia - pažadėjote atlikti formalų pataisymo aktą, jei Pranciškus neatsakys į dubia, nors tokia jo pareiga. Mes laukiame, kol jūs atliksite šią šventą pareigą; mes tikimės to, ką paskelbti gali tik apaštalų įpėdiniai: ar regima Jorge Mario Bergoglio - visuotinės Bažnyčios pripažįstamo popiežiumi Pranciškumi - erezija dabar yra akivaizdi ir užkietėjusi, ir ar todėl tikintieji turi pareigą juo nesekti.

Šventasis Tėve, laiko lieka mažai, tačiau Jūs vis dar turite galimybę atgailauti ir numalšinti audrą šiais penkiais žodžiais: „Ne. Taip. Taip. Taip. Taip.“ Mūsų Viešpats aiškiai davė suprasti, jog kitokio atsakymo būti negali. (Mt 5, 37)

Kitu atveju, tik laiko klausimas, kol viskas peraugs į plataus masto schizmą - ir ją būsime įvykdę ne mes.

Versta iš Onepeterfive.com

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2016-12-27 9:41

Džeikai,
ne kažkokie urantistai noko kažkokių savųjų tiesų, bet dieviškas Apreiškimas moko žmones dvasinių tiesų.
Štai paklausyk:
“Naujos religijos negali būti išrastos; jos yra arba išvystomos, arba kitokiu atveju jos yra staiga apreiškiamos. Visos naujos evoliucinės religijos yra tiesiog senųjų tikėjimų besivystančios išraiškos, naujos adaptacijos, ir priderinimai. Tas, kas yra sena, nenustoja egzistuoti; tas yra suliejama su tuo, kas yra nauja, net ir taip, kaip ir sikhizmas išsiskleidė ir sužydėjo iš induizmo, budizmo, islamo, ir kitų šiuolaikinių kultų dirvos ir formų. Primityvioji religija buvo labai demokratiška; laukinis greitas buvo skolintis ir skolinti. Tiktai su apreikštąja religija iš tikrųjų atsirado autokratinis ir netolerantiškas teologinis egoizmas.
    Toji daugybė Urantijos religijų yra geros tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jos žmogų veda į Dievą ir kokiu laipsniu žmogui suteikia suvokimą apie Dievą. Bet kuriai religininkų grupei yra kvailystė savo tikėjimą suvokti kaip tiesą; tokie požiūriai rodo daugiau teologinį akiplėšiškumą, o ne tikėjimo tvirtumą. Nėra Urantijoje tokios religijos, kuri negalėtų sau naudingai studijuoti ir asimiliuoti geriausias iš tiesų, esančių kiekviename kitame tikėjime, nes jie visi turi tiesos. Religininkams būtų daug geriau, jeigu jie tai, kas yra geriausia jų artimųjų gyvame dvasiniame tikėjime, pasiskolintų, o ne smerktų tai, kas yra blogiausia jų tebeegzistuojančiuose prietaruose ir pasenusiuose ritualuose.”

Dzeikas       2016-12-23 14:12

Urantistai moko krikscionis tikejimo tiesu…Kad islikti politkorektiskai reiktu isklausyti dar ateistu ir satanistu nuomuones. Ir tik jeigu jie pritars paklusime Biblijai.
Nes Romos vyskupas sau klausima retorini uzdave: “kas as toks , kad smerkciau sodomitus?”.
Toks pat retorinis klausimas: Tai ka tu ten veiki , Vatikane ir kodel kataliku baznycios tau turetu nesti musu sunkiai uzdirbtus pinigelius?
Juk pasake (berods apastalas Paulius): neuzverk burnos dirbanciam jauciui(is atminties). Taciau jeigu jautis nedirba…kam jis mums?

VaidasVDS       2016-12-23 10:38

Skilimas vyks tol, kol vyraus teologinis akiplėšiškumas. Ne šiaip sau krikščionybė yra taip susiskaldžiusi ne tik į kelias materialias bažnyčias, katalikų, protestantų ir stačiatikių, bet ir į daugybę visokiausių sektų. Ir nėra beveik nieko, kas krikščionybę vienytų. Žmonės susipešė ne dėl dieviškų dogmų, bet dėl žmogiškų dogmų. Dėl dieviškos dogmos - pagrindinio Dievo Įstatymo susitaikyti galima, bet dėl žmogiškų dogmų neįmanoma. O kada žmogiškos dogmos įsismelkia neva į visiškai šventus žmonių sukurtus raštus, problema tampa neišsprendžiama.
Popiežius dar gana normaliai bando laviruoti tarp šios košės, bet dogmatikai nerimsta. Na o tikro Apreiškimo, pataisančio krikščionybės klystkelius, žmonės studijuoti vis dar nenori dėl to paties bjauraus religinio dogmatizmo ir didelio nusivylimo viduramžiška krikščionybe…

Dėdė Dzeikui       2016-12-22 23:53

Ištikimos tradiciniam mokymui bendruomenės turėti paraginti norinčius tikėjimą modernizuoti tikėjimą kurti “kitą, naują, modernią, šiuolaikišką, gailestingą liberalią  Bažnyčią”.

klausimas       2016-12-22 17:24

Ar bažnyčios viešūnės imsis žudynių, kaip kažkada ėmėsi prieš albigeicus/ katarus,  šaukdami į kovą, vėl liepsnos bažnyčios inkvizicijos laužai?

Dzeikasui       2016-12-22 17:16

Dzeikasui - gr. schizma -skilimas, organizacinis rel. grupės atskilimas, atsiskyrimas nuo pagr. bažnyčios.Tarptautinis žodžių žodynas.

Dzeikas       2016-12-22 15:32

Paaiskinkite dorai, kas ta schizma? Skilimas?
Tada popieziui reikia ikalt ultimatuma, kad jei jis neivardija atsakymu tai bus laikoma, kad jo pavaldumo parapijos nebera Krikscioniu baznycios.Istikimos Jezaus mokymui turi trauktis nuo Romos vyskupo pavaldumo.

nuomonė       2016-12-22 14:48

Bažnyčiai niekas nepadės - prievarta mielas nebūsi. Geriau parašykit apie bažnyčios moralę nuo pat pradžių. Ar gali blogas medis duoti vaisių?

paradoksas, bet...       2016-12-22 12:01

kuo arčiau Dievo, tuo labiau velnias nerimsta ir daro savo purvinus darbus.
—-
teisingame - Dievo - kelyje popiežius Pranciškus.
komunistai, putinistai, pederastai ir pedofilai bus sudoroti.

Girdėkite       2016-12-22 11:13

“Vargas jums, vyriausieji šventikai ir valdovai, kurie pasiglemžiate vargšų nuosavybę ir reikalaujate didelių mokesčių ...

Apuokiukas       2016-12-22 10:12

Labai puikus Vaido pastebėjimas dėl Dievo baimės. O dėl vis labiau plintančio neaiškumo Bažnyčios mokyme - ar tik tai nebus pasekmė prasidėlusios Vandenio epochos…

VaidasVDS       2016-12-22 9:48

Dogmatikus geriausiai apibūdina baimė.
Bijomasi parašyti komentarą, bijomasi argumentuoti.
Geriau stotis už galingo autoriteto, apkaltinti kokiu nors šėtonizmu ir sudeginti ant laužo.
Tik viena bėda - laikai pasikeitę.
Yra dar ir kita bėda. Dievo baimė iš tiesų buvo apreikšta labai, labai seniai. Dar visiškiems barbarams, dar iki Adomo laikų. Net ir Mozė savo laikų barbarus mokė Dievo baimės.
Dievo baimė buvo skiriama tik barbarams. Ne barbarams skiriamas jau Jėzaus gyvenimo apreiškimas, kuris apreiškė, kad Dievas vis tik yra Meilės Dievas, kurio nereikia bijoti. Bet laukinė barbariška baimė liko gyva įvairiausių fariziejų ir klystančių teologų širdyse. Daugelis iš jų taip ir neišmoko pagrindinės Jėzaus pamokos - išmokti dieviškai mylėti, mylėti net taip, kaip to mokė Jėzus.
Tad dogmatizmas vis dar išlieka didžiausiu kliuviniu pagrindiniam Jėzaus tikslui - visuotinei žmonių brolystei, pažįstant tikrąjį Meilės Dievą. Kaip yra pasakęs rusų mąstytojas Aleksėjus Popovas “Negalima mylėti To, kurio bijai ir bijoti To, kurį myli”. Bet tamsioji pasaulio pusė to suvokti paprasčiausiai negali…

Šis Popiežius,jei       2016-12-21 17:27

jau liberalus,tai turi apsispręsti ir leisti kunigams kurti santuokas,jei jie to nori,nes bus tokių,kurie nemanys,kad taip reikia.Tiesiog būti tokiu ir nevaidinti tokio,kaip visi.Tada bažnyčioje atsiras pasirinkimas.

VaidasVDS       2016-12-21 17:06

Religiniu dogmatizmu persmelktas straipsnis.
Jau antras ta pačia tema.
Dėl klausimų pasisakiau praeitą kartą. Gal tik keista, kad šiame tekste jie išversti kiek kitaip, kai kurias klausimų detales nutylint.
Tikroji Jėzaus bažnyčia - tai dvasinė žmonių brolija, nesiskirstanti į konkrečius tikėjimus, sektas ar materialias bažnyčias, kuri stengiasi gyventi taip, kaip to iš tiesų mokė savo pasekėjus Jėzus.
Ir nepaliko Jėzus jokių dogmų žmonėms. Šiek tiek savo pasekėjams pakoregavo Pagrindinį Dievo Įstatymą - mylėti kitus žmones taip, kaip mylėjo jis. O prisiminus, kad didžiausius priekaištus per savo mokymus Jėzus išsakė prekeiviams prie bažnyčių bei fariziejams, tai visokiausi fariziejai turėtų būti labiausiai sunerimę dėl Jėzaus “dogmų”.
Bet viskas šiame pasaulyje yra atvirkščia, visokiausio plauko fariziejai visada užsipuola tikinčius ne taip, kaip jie.
Nusprendžiau pasitikslinti tą Mt 5, 37, nes jis pasirodė labai jau dogmatiškas. Deja savo Apreiškime apie tai neradau nieko. Bet tikrindamas šią detalę aptikau kai ką, kas atsakė į anksčiau kilusį man klausimą, ar tikrai Mozės mokymai buvo būtent tokie, kokie jie yra Senajame Testamente ir čia aš aptikau, kad Jėzus, beje, užsipuolęs fariziejus ir šventikus, pasakė taip:
    “Vargas jums, vyriausieji šventikai ir valdovai, kurie pasiglemžiate vargšų nuosavybę ir reikalaujate didelių mokesčių iš tų, kurie nori tarnauti Dievui taip, kaip jų manymu liepė Mozė!”.
Tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą...


Rekomenduojame

Geroji Naujiena: Parodykime tikrų atsivertimo vaisių!

Vytautas Sinica. Sukanka metai, kai Seimas gėdingai ir neteisėtai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui

Ramūnas Aušrotas. Europos Parlamentas pasmerkė Lenkijos ketinimus kriminalizuoti lytinį mažamečių švietimą

Svarbi žinia: teismas įpareigojo Vyriausybės atstovą S. Buškevičiaus skundą dėl Kazio Škirpos gatvės pervardijimo nagrinėti iš naujo

Rasa Čepaitienė. Atviras laiškas Trakų rajono merei Editai Rudelienei

Liudvikas Jakimavičius. Balsavimo kortelė

Konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“ (vaizdo įrašas)

Gitanas Nausėda per Nacionalinius maldos pusryčius: „Susitelkime maldoje visi kartu prieš Dievo veidą, ir vėl pasijuskime esą broliai ir seserys“

Ramūnas Aušrotas kviečia į diskusiją apie naujausią Šarūno Barto filmą „Sutemos“

Aras Lukšas. Stalinizmo šaukliai: tarp prisitaikymo ir atgailos

2019-ųjų metų Laisvės premija skirta Laisvės kovų dalyviui, žmogui-legendai Albinui Kentrai

Nuo bačkos. Viktorija Čmilytė-Nielsen. Nacionalinė šeimų taryba – rūpestis šeimomis ar inkvizicijos kūrimas?

Veronika Winkels. Ugdyti vaikus… mokykloje ar namie?

Andrius Švarplys. Kas nutrauks bankų vydomą valstybės šantažą?

Liudvikas Jakimavičius. Ką bendra turi šv. Kalėdos ir šachmatai?

Algimantas Rusteika. Ruoškitės pasirinkimams – ‘vsio bus zakonno’

Ramūnas Aušrotas: „Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida“

Neringos Venckienės interviu TV3: „Variantai buvo tik du: arba ginti mergaitę, arba pamiršti, kad tokia gimė. Aš pasirinkau ginti“

Tyrimas palygino santuoką ir gyvenimą kartu nesusituokus

Donaldas Trumpas: E. Macrono atsiliepimas apie NATO yra „labai labai bjaurus“ ir „įžeidžiamas kitoms 28 valstybėms narėms“

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“. Bankininkas, kuris nugalėjo carinę Rusiją

Ramūnas Aušrotas. Pirmą kartą šeimų balsas oficialiai skambės ir nacionaliniu lygmeniu

Shannona Roberts. Šaldyti kiaušinėlius ar karjerą?

Gytis Padegimas. Kiek milijonų medžių per 30 Nepriklausomybės metų sunaikino ir dar sunaikins mūsų godumas ir gobšumas?

Vidas Rachlevičius. Nenorėčiau Brexito, bet jei laimėtų kairysis leiboristų gaivalas, Britanijos būtų gaila dar labiau

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.