Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Propagandos ir ideologijos analizė, Kultūros, kalbos, istorijos politika, Liustracija ir desovietizacija

Verta prisiminti: Stasys Yla. Paskutinis atodūsis: prisiminimai apie Joną Noreiką-Vėtrą

Tiesos.lt redakcija   2019 m. liepos 30 d. 20:23

11     

    

Verta prisiminti: Stasys Yla. Paskutinis atodūsis: prisiminimai apie Joną Noreiką-Vėtrą

2018 m. spalio 3 d.

Kviečiame susipažinti su kunigo, politinio kalinio Stasio Ylos atsiminimais apie kalinimo nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje metus, paskelbtus knygoje „Žmonės ir žvėrys“ (1951). Ištraukoje skirta paskutiniems kartu Štuthofe kalinto, o šiandien Lietuvoje aktyviai šmeižiamo rezistento Jono Noreikos-Vėtros gyvenimo puslapiams.

[...] Vienas jų tikrai grįžo mirti su mirštančiais už tėvynę. Tai buvo Jonas Noreika. Dar Štuthofe, tomis dienomis, kai tūkstančiai traukėsi iš krašto į Vakarus, jis kalbėjo savo draugui Naručiui:

– Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl gi mes turėtume bėgti? Ne, mes turim būti kartu su jais. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirt.

Šį jo ryžtą, – tada dar tolimą, – atrodė pakeis iš Vakarų gauta žinia. Jo žmona ir dukrelė buvo pasitraukusios… Jos rašė jam dažnai. Tikėjosi pačios ir jame žadino viltį netrukus susitikti, vėl gyventi kartu, kaip seniau.

Vieną laišką jis parodė ir man. Žmona rašė:  „Meilė gili kaip vandenyno gelmės, skaidri kaip dangaus mėlynė, tyra kaip iš dangaus nukritusi sniegulė. Niekas mums jos neatims, niekas!“.

Kol aš skaičiau, jis įsikniaubęs žiūrėjo į anglų kalbos vadovėlį. Grąžindamas pasidžiaugiau jų meile. Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo dar kartą į laišką ir nieko nepasakė. Tik jo lūpose ir veide pastebėjau susirūpinimo ir graudulio virpesius.

Mudviejų lovos buvo greta, antrame aukšte. Skyrė tik takas. Matydavau, kaip vakarais jis užsidengia rankomis veidą ir kiek ilgėliau užtrunka. Tarpais jo rankos pakildavo, pirštai įsinerdavo į plaukų garbanas ir vėl išnirdavo. Tai buvo nesąmoningi, nekontroliuojami judesiai. Atrodė, kad tada jis gyvena gilia mintimi, kažko siekė savo jausmais. Tai buvo jo malda. Per mišias jį matydavai susitelkusį, tačiau laisvą ir atvirą, tokį, kuris nieko nenori slėpti, ką išgyvena, išpažįsta, ką garbina.

Man norėjosi arčiau pažinti tą jo ryšį su Dievu. Kartą paprašiau, kad parašytų maldą. Jis tuo susidomėjo, bet nieko nepasakė. Po keleto dienų – tai buvo 1944 m. sausio 27 dieną – jis man pakišo prirašytą lapą. Skaičiau keletą kartų. Viena vieta man atrodė kiek išsišokusi iš viso turinio.

Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė, ir dangus palydi šauksmą tą.

Pagalvojau, kad tai bus įsipynęs koks stipresnis įspūdis ar įsijautimas.

Praėjo lygiai metai ir mes išsiskyrėm. Mes klajojom Pamario laukais ir jis viename kaime slaugė prof. Jurgutį. Atėjo rusai ir juodu paėmė: vieną į ligoninę, o paskui – į Lietuvą, o antrą – į kariuomenę. Kai mes skirstėmės iš Pucko, jis su „išlaisvintojų“ būriu buvo pasiųstas į Ščeciną.

Iš ten galėjo pasitraukti į Vakarus pas mylimąją žmoną ir dukrelę. Bet jis nepasuko pas jas. Nesitraukė ir iš bolševikų kariuomenės tikėdamasis greičiau patekti į Lietuvą. Jis savą žemę tikrai pasiekė.

Numetęs į šalį sovietinį ginklą, jis paėmė į rankas savąjį, prieš ketverius metus užkastą Žemaitijoj. Įsijungė į partizanų kovą, sukūrė vieną jų apygardą, jai vadovavo ir bandė apjungti visus Lietuvos kovotojus.

Šį žygį įpusėjęs, pateko priešui į nagus ir su keletu draugų pakibo kartuvėse [iš tiesų sušaudytas]. Paskutinis jo atodūsis buvo turbūt toks, kaip maldoj įrašyta. Mylimoji, rymanti ir vis tebelaukianti, gal „krūptels… išgirdusi šią žinią baisią“, kurią nuo jos ligšiol slėpėme. Dabar težino ir teneliūsta – jis išpildė Tėvo valią savoj žemėj.

* * *

Stasiui Ylai perduota Jono Noreikos malda:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visur matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoj suklyksta – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus palydi šauksmą tą. Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve!

Mano širdis dreba kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau nei kur pradžia nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi, aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti!

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy! O galia mana tokia menkutė. Kaip skruzdelės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena pravažiuojanti pėda gali sutrinti, sumindyti. Kas būčiau, jei tavo vardas neskambėtų! Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoj laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve! Štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve!

 

* * *

Štai ką apie vaikystės šeimos draugą Joną Noreiką liudija prof. Stasio Šalkauskio sūnus dr. Julius Šalkauskas:

– J. Noreika nuolat būdavo mūsų namuose, jis buvo didžiausias šeimos draugas, gyveno pas mano tetą, turėjusią Nusipelniusių Respublikos gydytojų vardą, nepaisant jos gerai žinomų patriotinių pažiūrų ir neslepiamo tikėjimo. Vienu metu ji staiga dingo. Mes apie J. Noreikos statusą nieko nežinojome. Skambinome jai į ligoninę – nėra, ar serga – nežinoma, kur ji yra – nežinoma. Buvau nuėjęs iki jos durų, tik laimei, jos kaimynas man pamojo sakydamas, kad neskambinčiau prie tų durų, nes įeisiu ir greitai neišeisiu. Dvylika dienų ten vyko saugumo pasala, visus rinko ir tardė kaip Noreikos draugus. Ten eidavo ir tetos pacientai, bet ir juos sulaikė ir tardė.

Suėmė J.Noreiką ir išvežė į Štuthofo lagerį 1943 metais, kai jis atsisakė palaikyti lietuvių mobilizaciją į SS dalinius.  Jis buvo suimtas už vokiečių valdžios įsakymų nevykdymą ir straipsnį apie tų laikų Vokietiją. Koks žmogus buvo J. Noreika, geriausiai liudija du epizodai. Po kalėjimo Štuthofo lageryje jam buvo siūloma emigruoti į Vakarus, kur jau buvo jo žmona su dukra. Atsakymas buvo paprastas: „Esu Lietuvos karys ir, kol Lietuva yra okupuota, turiu grįžti į ją ir kovoti“.

Grįžo ir kovojo, kol atsidūrė KGB rankose. Metus kankinamas KGB rūmuose buvo gavęs siūlymą prašyti malonės, kad mirties bausmę jam pakeistų į lagerį. „Prisiekęs Lietuvai, iš okupanto malonės neprašau“, – atsakė J.Noreika ir netrukus buvo sušaudytas. Toks tai buvo žmogus.

Tik niekšas drįstų jį vadinti kolaborantu ar žydšaudžiu.

propatria.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

>taigiui       2019-08-3 14:31

raportuok Lubiankai,kad duotų naują “metodičką”. Šitoji per banali ir net žiopliausio skaitytojo neįtikinanti.

> 12:06       2019-07-31 15:44

Tai čia klausimus uždavinėji apie Vėtrą ar apie MGB? O kad MGB savo darbą padarė, tai ir avinui aišku.

Taigi , čia rašoma       2019-07-31 12:06

“Numetęs į šalį sovietinį ginklą, jis paėmė į rankas savąjį, prieš ketverius metus užkastą Žemaitijoj. Įsijungė į partizanų kovą, sukūrė vieną jų apygardą, jai vadovavo ir bandė apjungti visus Lietuvos kovotojus. ” Pabūkim nors biški realistais . Noreika grįžęs į Lietuvą 1945 lapkričio mėnesį legaliai įsidarbino Vilniaus Universiteto bibliotekoj juristu ( ! ) . Manot , kad ten įsidarbint jam nereikėjo tais laikais rašyt savo autobiografiją su visom smulkmenom , ką jis veikė “okupuotose teritorijose ” ir už ką papuolė į Štuthofą ? Manot,  kad dirbdamas legaliai juristu visas darbo dienas ( prieš tai net nebuvęs Lietuvoj virš 2 metų ) jis per 3 mėnesius ( jį suėmė 1946 kovo vidury ) suorganizavo visą partizanų apygardą ir apsiskelbė vos ne vyriausiu vadu - Generolu Vėtra ? Manot MGB su juo nežaidė, kaip katė su pele ?

Vilniaus mero portretas?       2019-07-30 22:39

“Mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo vaikystės, tėvo nei motinos — žodžiu, nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Praradęs savojo „aš” supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas. Jis niekada negalvojo apie pabėgimą. Kiekvienam vergvaldžiui baisiausias dalykas — vergo maištas. Kiekvienas vergas — potencialus maištininkas. Mankurtas buvo vienintelė išimtis šia prasme — jam iš esmės buvo svetimi kėslai maištauti, neklausyti. Tokių troškimų jis neturėjo. Todėl nebuvo reikalo saugoti jį, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį turint kokių slaptų ketinimų. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Su kitais jis nebendravo. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius.” (Č. Aitmatovas “Ilga kaip šimtmečiai diena”)

Stasys       2019-07-30 20:59

Taip. Skaitau straipsnius susijusius su Noreikos vardu, pagal komentarus suprantu, kiek daug niekšų prisiveisė pas mus. Dalis, gal, ateina iš “trolių fermos”, kurių gyvūnai yra pasivadinę lietuviškais vardais ir pavardėmis, bet nemažai yra ir, lyg tai, stribų išperų rašliavos,,,

liberastu esme yra tame,       2019-07-30 20:57

kad jiems tiesiog butina sunaikinti Tautos Didvyriu atminima ir pagarba jiems. O paskui labai lengva visa tauta paversti mankurtais.

Ačiū visiems,        2019-07-30 20:47

kurie negali likti abejingi ir daro viską, kad viešina TIESĄ ir atskleidžia velnio melą.

O Dieve Tėve       2019-07-30 20:43

Manau, kad gera bus tavo Karalystėje kur jau yra mūsų šviesuoliai kaip Jonas Noreika, pal. Teofilis Matulionis ir daug, daug į juos panašių. Tik per kančią galime tapti jos gyventojai, t.y. turime save išbalinti avinėlio kraujyje. Ačiū kun. Robertui Grigui.

Tomas       2018-10-5 7:33

Tik niekšas drįstų jį vadinti kolaborantu ar žydšaudžiu. Deja, toks dabar -Lietuvos “elitas”.

Kiek daug        2018-10-4 14:44

niekšų, bolševikų kolaborantų ir apmokamų šmeižikų dabar pradėjo kelti galvas. Kur šaknys? Ar tai nėra gauto ir vykdomo lietuvių supriešinimo planas?

gerardas       2018-10-4 3:43

ZMOGUS IS DIDZIOSIOS RAIDES.


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.