Istorija, Demokratija ir valdymas

Stasys Jakeliūnas: „Geriausias monumentas mūsų partizanams, tremtiniams ir politiniams kaliniams būtų laisva, stipri ir teisinga Lietuva“

Tiesos.lt redakcija   2017 m. birželio 14 d. 13:30

6     

    

Stasys Jakeliūnas: „Geriausias monumentas mūsų partizanams, tremtiniams ir politiniams kaliniams būtų laisva, stipri ir teisinga Lietuva“

Jūsų dėmesiui siūlome Seimo nario Stasio Jakeliūno kalbą, pasakytą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime Seime.

Gerbiamieji,

šiandien prisimename tragiškas dienas ir likimus šimtų tūkstančių mūsų tėvynainių, kurie neteko namų, artimųjų, sveikatos. Neretai – ir gyvybės. Neteko ir tėvynės, išskyrus tą jos dalelę, kurią išsaugojo savo širdyse, mintyse, dainose.

Be abejo, svarbu visa tai prisiminti, paminėti renginiais, įamžinti knygomis ir paminklais. Tačiau, mano manymu, ne mažiau svarbu, kad partizanų, politinių kalinių, tremtinių auka ir kančios būtų įprasmintos ir mūsų kasdienybėje. Tuo, kaip gyvename, ir tuo, kaip valdome savo valstybę. Nes grįžę į Lietuvą kaliniai ir tremtiniai, kuriems pasisekė išgyventi lagerius ir tremtį, dažnai nerado to, ką jie saugojo savo širdyse. Jų laukė atšiauri realybė – dažnai nebuvo, kur ir iš ko gyventi.

Su tokia realybe teko susidurti ir mūsų šeimai, kai prieš penkis dešimtmečius su mama iš Kazachstano parvykome į Lietuvą. Ten po kalinimų ir lagerių atsidūrė abu mano tėvai.  Tėvą karinis tribunolas nuteisė už tai, kad tarnaudamas sovietų armijoje, laiškuose ir kalbose reiškė nepasitenkinimą Stalino valdžia. Mama buvo nuteista dešimčiai metų lagerio ir dar papildomai penkeriems metams tremties už tai, kad buvo partizanų ryšininkė. Taip Karagandoje, toli nuo Lietuvos, gimiau aš.

Grįžę į Lietuvą, savų namų neturėjome, tad teko glaustis ten, kur mama rasdavo darbą ir kampą gyventi. Todėl teko pakeisti labai daug gyvenimo vietų ir ilgai, iki pat savosios šeimos sukūrimo, nežinojau, kas yra tikrasis namų jausmas. Tačiau visą laiką jaučiau vieno žmogaus rūpestį, jaučiu jį ir dabar.

Tas žmogus – mano mama, kuri šiandien yra šioje salėje. Ji ir dabar, būdama jau 93-ejų metų, išgyvena dėl to, ką aš pasakysiu ar parašysiu. Nes dėl savo įsitikinimų ir sprendimų ji, kaip ir daugelis to meto žmonių, smarkiai nukentėjo. Ir jai politika, kurioje dabar esu, ilgą laiką reiškė baimės ir grėsmių šaltinį, o ne atsakingą ir rūpestingą šalies valdymą.

Todėl noriu padėkoti jai, taip pat ir visoms tremtyje gimusių ar į ją išvežtų vaikų mamoms, nes dažniausiai būtent jos, aukodamos save, užtikrino tai, kad mes išgyventume, kad būtume ką nors pavalgę, kad turėtume bent ką panašaus į vaikystę. Jų dainos ir pasakojimai padėjo mums pažinti savo tikrąją tėvynę, jos kultūrą ir kalbą.

Prisimenu, kaip karštą rugpjūtį traukinyje, pakeliui iš Kazachstano į Lietuvą, mama mane mokė lietuviškų rašmenų. Tai padėjo jaustis tvirčiau lietuviškos mokyklos antrojoje klasėje, nes pirmąją buvau baigęs rusų kalba tolimojoje Karagandoje. Dėkui tau, Mama, dėkui visoms tremtyje gimusių ir augusių vaikų mamoms.

Dabar kelios mintys apie dabartį. Nes, kaip ir minėjau, esu įsitikinęs, kad geriausias monumentas mūsų partizanams, tremtiniams ir politiniams kaliniams būtų laisva, stipri ir teisinga Lietuva. Nors padarėme tikrai daug, manau, kad turime dar nemažai ką nuveikti, kad ją sukurtume ir kad visi – ir tremtiniai, ir jų vaikai bei anūkai – galėtų didžiuotis sava valstybe. Ir norėtų joje gyventi. Vieni – ramiai užbaigti savo dienas. Kiti, jauni ir dar gimsiantys – mokytis, dirbti, džiaugtis gyvenimu, kurti šeimas ir nebijoti turėti kitokią nuomonę apie viską, įskaitant ir politiką.

Kurti tokią valstybę, deja, neretai vis dar trukdo intrigomis, demagogija ir nekompetencija grįstas valdymo stilius, sumišęs su kitomis, nebe komunistinėmis, bet suabsoliutintomis laisvosios rinkos dogmomis. Tokių dogmų pavyzdžiai – laisvas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas.

Viena „laisvė“ – nevaržomas bankinio kapitalo antplūdis – prisidėjo prie ekonominės krizės Lietuvoje 2009–2010 metais. Kita „laisvė“ – laisvas darbo jėgos judėjimas – nesant kompensacinių mechanizmų mūsų šalyje gali sukelti dar vieną – demografinę krizę. Nes jau ne vienerius metus Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje.

Nors tai – globalūs procesai, manau, kad turime pareigą atvirai ir objektyviai vertinti jų įtaką Lietuvai ir bandyti juos bent dalinai atsverti. Man tuo labiau apmaudu, kad vis dar nesutvarkome to, kas tikrai priklauso nuo mūsų pačių. Turiu omenyje, pavyzdžiui, nepakeliamą „Sodros“ skolos naštą, kuri neleidžia apčiuopiamai padidinti senjorų, taip pat ir tremtinių, pensijų.

Tačiau nepaisant problemų ir trūkumų, esu tikras, kad einame į priekį ir sukursime Lietuvą, kuri ir bus amžinas ir neblėstantis paminklas laisvės kovų dalyviams, tarp kurių esate ir Jūs – tremtiniai bei buvę politiniai kaliniai. Jūsų, brangieji, kančios, ryžtas, drąsa yra tai, ką turime nuolat prisiminti ir gerbti. Tai įkvepia atsakingai ir sąžiningai dirbti savo valstybei ir visiems jos žmonėms.

Dėkui Jums!

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

$+$       2017-06-15 5:49

Pardon, Jakeliūnas

$+$       2017-06-15 5:46

Padorumas čia “ne prie ko”. Janeliūnas nori valdžios. Ministro portfelio negavo, bent jau seime pasitrins. Progų pašnekėti iš trybunos, nedažni pasitaiko, ypač, kai toks “jaudinantis” vaizdelis - tautos patriotas G. Kirkilas…

dar vienas skirtumas       2017-06-14 20:08

iš valstiečių šaiposi, jų pastangas menkina kitokios “istorijos” atstovai - sovietiniai elitai, jų šlovingi palikuonys, o išimtys - tokie kaip Valatkos - taisyklę tik patvirtina

Agnė       2017-06-14 20:05

Gražiai pašnekėjo, sėkmės darbuose dabartinei daugumai, tik nepasiduokit, nes tai paskutinė viltis ką nors dar pakeisti. Visa nori laisvos, stiprios ir teisingos Lietuvos

be liustracijos - tai tik sapnai       2017-06-14 18:16

paliko nusikaltėlius valdžioje, teisėsaugoje
ir sapnuoja apie teisingą Lietuvą...

p.Jakeliūnai,       2017-06-14 15:42

teisingumo Lietuvoje trokšta ne tik tremtiniai, bet ir kiti dori žmonės ir yra labai nusivylę, nes teisingumą vykdantys labai palankūs vagims, biudžeto plėšikams, kitiems niekšams, o neįtikusius žmones be jokio nusikaltimo gali teisti terorizuoti be galo. Taigi, čia teisingumą vykdo seni KGBistiniai kadrai ir nuo ko tai priklauso, tiems tai patinka. Taigi, mes neturime teisingumo, nes neturime laisvos Lietuvos - liko TIE PATYS šlykštūs okupantų pakalikai, padarai be sąžinės, be menkiausio padorumo ir jie yra prokurorai, teisėjai, visi iš toa praeities, tačiau dabar jie dar labiau siautėja, nes niekas neverčia jų laikytis nors elementaraus padorumo. Kaip Jūs galite dirbti vadovaujamas asmens, kuris pasielgė dar baisiau negu Stalinas, pasiųsdamas 240 smogikų terorizuoti padorią šeimą ir suduoti mirtiną smūgį VAIKUI, kuri nieko nenusikalto? Ar dar rasite pasauly (civilizuotame) baisesį atvejį? Ir toliau vaikas terorizuojamas ir visi kiti, kurie ją mylėjo ir gražiai augino, nes taip nori pedofilai? Ar Jūs pateisinate tai? Tai baisiausias nusikaltimas žmogiškumui ir tai neturi senaties - tie organizatoriai ir vykdytojai bus teisiami nors ir po 50 metų, tačiau ar tai normalu laukti tiek? Kodėl nekeliate to baisaus nusikaltimo vykdytojų atsakomybės klausimo? Visi ten dalyvavę turi būti nubausti, o ne vadovauti. Žinoma, pragare jie bus įvertinti, tačiau tokius nusikaltėlius reikia įvertinti anksčiau. Kol tai nepadaryta, kalbėti apie teisingumą tiesiog amoralu.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.