Skulptorė Joana Noreikaitė – Daukanto aikštės balsas: liudykime!

Ramutė Bingelienė   2012 m. rugpjūčio 18 d. 9:48

0     

    

Skulptorė Joana Noreikaitė – Daukanto aikštės balsas: liudykime!

Kodėl Jūs, žinoma skulptorė, metusi savo darbus, nuo gegužės 17-osios kasdien budite Daukanto aikštėje?

Apmaudas dėl daugelio dalykų, kurie vyksta Lietuvoje, kaupėsi jau seniai. Labiausiai skaudino valdžios arogancija, nenoras kalbėtis, išklausyti, tas neklystamumas, nebaudžiamumas.

Gegužės 17-osios rytą pasijutau pažeminta, tarsi išprievartauta. Valstybės vardu buvo įvykdytas kraupus nusikaltimas, kuriam nėra jokio pateisinimo. Niekas man neįrodys, kad dviem šimtams keturiasdešimt policininkų užpuolus Garliavą, mažos mergaitės atžvilgiu buvo pasielgta teisėtai ir teisingai. Valdžios veidmainystė atsivėrė visu „gražumu“. Nukrito visos kaukės ir veideliai liko basi ir bejėgiai prieš savo slaptą šeimininką – jam pakluso Prezidentė, Seimas, teismai ir kitos institucijos.

Tą dieną patyriau šoką, kuris nepaleidžia iki dabar. Apsisprendžiau, kad tokioms valdžios patyčioms iš žmonių privalau priešintis, privalau budėti, todėl esu čia ir būsiu tiek, kiek reikės.

Ką tokia pilietine akcija jūs su ištikimiausiais Daukanto aikštės bičiuliais norite pasakyti? Kokia tokios akcijos prasmė?

Mes čia esame kaip sąžinės priekaištas. Stebime, laukiame ir kasdien reikalaujame: TIE-SOS! Anksčiau ar vėliau stogas, paramstytas melo pagaliukais, grius ir priplos visus po juo pasislėpusius. Tegul nemano, kad mes užmiršime mergaitės ir kiekvieno mūsų paniekinimą. Kas tie visi pasaulio turtai ir galios teikiami malonumai prieš vieno vaiko karčią ašarą?!.

Ir ko jūs konkrečiai siekiate? Juk tikrai atsirastų tokių, kurie čia jums pasakytų: juk mergaitė dabar su motina?… Motina, kad ir kokia ji būtų, kur kas geriau negu globėja… Juk teisių turi ne tik vaikai, bet ir jų motinos – tegul ir padariusios gyvenime klaidų…

Sutinku, bet… Juk motina yra nepalyginamai daugiau negu gimdytoja… Taip, žinoma, ir motinos turi teisių, bet jos neturi jokios teisės išplėšti vaiko iš jam savos, artimos, jį užauginusios aplinkos pagal savo įgeidį ar įtakingų šešėlyje gyvenančių žmonių įsakymą… Taip, gyvenime būna visokių aplinkybių, tačiau negalima ateiti ir jėga, smurtu, pasitelkus kaukėtų, dujomis ir elektra ginkluotų vyrų būrį, išplėšti klykiančio vaiko iš namų, kuriuose jis visą gyvenimą augo… Tai nežmoniška, tai barbariška. Juk net teismo sprendimas buvo įpareigojęs motiną per tam tikrą laiką savo dukrą prisijaukinti, prisipratinti, kad ši be jokios prievartos, savo noru eitų kartu su ja. Pagaliau vaiko teisių tarnybos darbuotojai turėjo išmokyti motiną bendrauti su vaiku be prievartos, be fiziškai stipraus advokato ir apsauginių fizinės pagalbos. Ji turėjo išmokti elgtis su vaiku kaip tikra mama. Mama, kuri į išsigandusio vaiko klyksmą atsako ne riksmu „ŠŠŠaaa!“, o su meile ir rūpesčiu…

Ir nemanykite, kad mums rūpi tik vieno vaiko likimas. Lietuvoje tos pačios valdžios duomenimis mokyklų nelanko 3318 vaikų… Suprantu, kad dauguma jų su tėvais kur nors užsieniuose, bet juk gali būti ir nežinia kur… Kodėl jų neieškoma? Juk jei išgelbėsime vieną vaiką, išgelbėsime visą pasaulį.

Man daug dėl ko skauda širdį… Labai daug neteisingumo, valdžios ir pareigūnų abejingumo istorijų išgirstu būdama čia, aikštėje… Dauguma jas pasakojančių pradeda ir baigia savo kalbą skausmingu atodūsiu: kam galiu apie visa tai papasakoti? niekas manęs nenori išklausyti…

Aš jau nekalbu apie nusikalstamus dalykus: neištirta Vytauto Pociūno žūties byla, neišaiškinta ir Gintaro Beresnevičiaus mirtis policijos automobilio bagažinėje, nepasmerktas ir nežmoniškas policininkų elgesys su 73 metų Agota Ramanauskiene…
Kiek daug Lietuvoje nepagarbos žmogui. Daug tylos apie pačius svarbiausius dalykus, kai tauta emigruoja, žudosi, yra praradusi viltį, pasitikėjimą savimi… Ir kiek daug triukšmo, tuštybės, kiek spalvotų „sėkmingo“ gyvenimo imitacijų laikraščiuose ir televizijoje… Man, kaip menininkei, gaila, kad mūsų kūrybingi, talentingi, darbštūs žmonės skiria tiek daug jėgų ir išteklių ne kūrybai, kad yra net skatinami ne gyventi pašaukimu, ne kurti, o atrodyti… Ir vartoti, be perstojo tik vartoti…

Iš kur kyla jūsų kasdienė stiprybė? Tikėjimas, kad tai, ką diena iš dienos darote, nors, atrodo, niekas nuo to nesikeičia, yra prasminga? Gal verčiau, kaip daugelis sau tyliai sako, užsiimtumėte savo kasdieniais reikalais, savo kūryba?

Toks charakteris. Man nepriimtinas lietuviškasis „aukos“ – aplinkybių ar valdžios – sindromas. Nepriimtinas tas savęs nuvertinimas, savęs negerbimas, kai leidžiame kitam mums į akis sakyti netiesą, kai užuot gynę tiesą ir teisingumą, prisitaikėliškai tylime…
Žinoma, stiprybės teikia ir įsitikinimas, kad tiesa tikrai mūsų pusėje. Negerbčiau savęs, jeigu pasitraukčiau neišnaudojusi visų galimybių ją paliudyti.

Patys pagalvokite – kokia prasmė man būti dirbtuvėje, kai žinau, kad kažkur lėtai, niekšiškai trinama vaiko atmintis, žlugdoma jo asmenybė? Sakysite – aš fantazuoju? Jei taip, tuomet atsakykite man: kodėl mergaitė tris mėnesius slepiama? Kodėl su jos sveikatos būkle Valstybės saugumo departamentas neleidžia susipažinti to prašantiems garsiems Lietuvos pediatrams? Kodėl net artimiausiems žmonėms – mergaitę auginusiems seneliams, jos artimiesiems – neleidžiama pamatyti neretušuoto „gražaus ir laimingo“ mergaitės naujojo gyvenimo, išgirsti jos balsą? Galų gale – bent skype‘u ar telefonu su ja pabendrauti? Juk totali mažo vaiko socialinė izoliacija yra nusikaltimas. Kodėl taip žiauriai valdžia baudžia prokuratūros iškeltoje byloje minimą pedofilijos auką? Jau dvi savaites mes kasdien to raštu klausiame Prezidentės, bet ji tyli.


Kas jus labiausiai palaiko: artimieji, draugai, Daukanto aikštės bičiuliai?

Palaiko žmonės, diena iš dienos ar tik tada, kai gali, ateinantys į aikštę. Taip, čia jau susikūrė Daukanto aikštės bendruomenė iš visos Lietuvos. Tarp mūsų žinomi mokslininkai, menininkai. Už mūsų tūkstančiai. Tai kas kad ne visi gali lankytis aikštėje. Labai džiugina jauni žmonės, jų drąsa, jų ryžtas – jie jau kitokie nei jų tėvų karta. Ir tai pagrįstai teikia vilties.

Ką jūs asmeniškai atradote čia, Daukanto aikštėje?

Daug jautrių, gražių žmonių, kuriuos vienija neapsimestinis rūpestis dėl Lietuvos ateities, kurie pasiryžę aukoti ir aukotis. Kartu mes galime neįtikėtinai daug. Kviečiu visus ir kiekvieną nepasiduoti smurtui, melui, priešintis Lietuvos žmonių žeminimui, liudyti viltį.

Kalbino ir interviu parengė Ramutė Bingelienė

Skelbiama iš http://www.bernardinai.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Edita Sūdžiūtė apie Šiaulių bulvaro liepas ir valdininkų makles: „Buvo oficialiai meluojama ir klaidinama“

Antonio-Carlosas Pereira Menautas: „Viešpatie, grąžink senus gerus pagonis“

Algimantas Rusteika. Demokratija triumfuoja – pagaliau žmonės ims kontroliuoti savo valdžią

Rasa Čepaitienė. Apie pažiūras

Audrius Bačiulis. Konservatoriai ir visuomenės apklausos: kam klausinėti, jei pats žinai dar geriau

Nuo bačkos. Ekonomistas Nerijus Mačiulis: gyvename geriau negu estai

Liepos 13 dieną kviečiame į Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę, kur bus paminėtos ir 5-tosios mons. Alfonso Svarinsko mirties metinės

Krescencijus Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu”

Wesley J. Smith. Apie religijos laisvę Kanadoje

Aras Lukšas. Pasirinkęs audras

Irena Vasinauskaitė. Garliavos epopėja tęsiasi [4]

Geroji Naujiena: Ramybė šiems namams!

Kamilė Šeraitė. Škirpos alėjos pavadinimo keitimas – skubota iniciatyva

lrytas.lt: Italiją supurtė vaikų pardavimo skandalas: sukūrę įspūdingą schemą pildėsi kišenes

Algimantas Rusteika. Žmonių mažėja, biudžetas didėja, o pinigų vis labiau trūksta

Rasa Čepaitienė. Mindaugo kodas

Vaizdo įrašas iš akcijos Šiau­lių bul­va­ro lie­poms iš­sau­go­ti

Vygantas Malinauskas. Prie kokios civilizacijos Mindaugas prijungė Lietuvą?

Kviečiame savo parašu prisidėti prie tarptautinės bendruomenės pastangų išsaugoti Vincento Lamberto gyvybę

Saulius Dambrauskas. Kova už miškų išsaugojimą tęsiasi

Linas V. Medelis. Tiesus kelias į Orvelo pasaulį

Valdas Vasiliauskas. Ačiū partijai ir vyriausybei!

Benediktas XVI. Apie principus, kuriais privalu vadovautis viešajai valdžiai

Robertas Grigas. Apie skundimo paveldą

Raimondas Navickas. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?

Liutauras Stoškus. Kalnų parko projekto pristatymas

In memoriam. Jonas Juškaitis

Raimondas Navickas. Šakalienei pasiruošt

Ar suteikti Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybinį pripažinimą? Povilo Urbšio abejonės (atnaujinta ir papildyta)

Geroji Naujiena: Rinkimės tikrąjį Gyvenimą – čia ir dabar

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.