Šiuolaikinė Rusija raginama sekti Muravjovo „Koriko“ pėdomis

Tiesos.lt redakcija   2014 m. gegužės 6 d. 7:56

7     

    

Šiuolaikinė Rusija raginama sekti Muravjovo „Koriko“ pėdomis

Rusų publicistas Jegoras Cholmogorovas portale www.izvestia.ru paskelbtame straipsnyje „Muravjovo pamokos“ samprotauja, ką šiandien reikėtų daryti, kad „rusų žemės“ vėl taptų rusiškos. Jis teigia, kad „atrusinimo“ darbą savo laiku geriausiai atliko Michailas Muravjovas (1796–1866), žiauriai numalšinęs 1863 metų sukilimą Lietuvoje ir už savo veiklą pramintas „Koriku“.

1863–1865 metais būdamas Vilniaus generalgubernatoriumi M. Muravjovas asmeniškai represavo 9 500 žmonių: 177 pakorė, 972 išsiuntė katorgos darbams, 345 prievarta paėmė į kariuomenę, 864 paskyrė į areštuotųjų rotas, 1 427 ištrėmė į Sibirą, 1 529 – į Rusijos gilumą, 4 096 perkėlė gyventi prižiūrimus į atokias Rusijos gubernijas. Į represuotų Lietuvos gyventojų žemes M. Muravjovas perkėlė kolonistus iš Rusijos, Lietuvoje uždarė visas privačias mokyklas, o valstybines surusino, sunaikino 27 katalikų vienuolijas, uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis.

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę M. Muravjovas laikė „rusų žemėmis“, kurias vėl reikia „atrusinti“. Pastebėtina, kad Vilniaus generalgubernatorių šiandien šlovinantis rusų publicistas, rašydamas apie lietuvių žemes, pabrėžtinai nemini nei Lietuvos, nei lietuvių vardo.

Kai seku naujienas iš Ukrainos, mąstau ne apie maidanus ir anšliusus, o apie 1863 metų lenkų sukilimo įvykius – vieną pagrindinių XIX amžiaus Rusijos istorijos epizodų.

Liberaliems Peterburgo biurokratams nuolaidžiaujant, jausdami visos Europos palankumą ir jos pasirengimą įsikišti, lenkai sukėlė maištą Lenkijos Karalystėje ir pabandė ne tik patys siekti nepriklausomybės, bet kartu su Baltarusija ir Ukraina sugrįžti prie 1772 metų pirmojo Lenkijos padalijimo sienų.

Tarp vertinusių Frederiką Šopeną ir skaičiusių Adomą Mickevičių apsišvietusių lenkų daugiausia buvo žiaurių dvarininkų, kurie jiems pavaldžius stačiatikius rusų valstiečius (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėvius) laikė „cholopais“ ir „galvijais“ („bydlo“). Niekas ir nepagalvojo, kad šių užguitų tamsuolių reiktų paklausti, ar jie tikrai nori pabėgti nuo rusų caro valdžios ir būti valdomi sukilėlių „žondo“ (Rząd lenk. „vyriausybė“ – Tiesos.lt).

Kai mužikai arba stačiatikių dvasininkai tam bandydavo prieštarauti, paprasčiausiai pas juos atvykdavo lenkų „žandarai-korikai“ (kai kada tai buvo ir katalikų kunigai). Ką jie darydavo žmonėms, aišku iš jų pavadinimo.

Įkvėpta Gerceno, kadaise reikalavusio žudyti „bjaurius rusų kareivius“, rusų inteligentija vieningai skandavo: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“, laistė ašaromis į Sibirą siunčiamus lenkų maištininkų vedlius ir visiems aiškino, jog šlykšti azijinė Rusija neturinti teisės pavergti ir suturėti kilnios europietiškos tautos.

Net kai kurie sutrikę slavofilai samprotavo apie „dvi tiesas“, kurių viena – lenkiška. Tačiau baisiausia iš visų buvo liberalioji biurokratija. Šie išsiuvinėtus mundurus dėvintys asmenys buvo šimtu procentų solidarūs su maištaujančia lenkų aristokratija ir labai stengėsi įtikti Europai, sulaukti pagyrų iš Paryžiaus laikraščių ir komplimentų iš Londono klubų. Jiems neegzistavo rusų tauta Vakarų (Baltarusija) ir Pietryčių (Ukraina) kraštuose – jiems visa tai buvo Lenkija.

Pažįstamas vaizdas, ar ne?

Ypač šis motyvas: „jeigu Ukraina kadaise ir buvo Rusija, dabar tai jau kitas pasaulis, jie – europiečiai, o mes – eurazijiečiai, čia jau nieko nebepakeisi ir nepermokysi, taigi susitaikykite“.

Pasipriešinti šiam šnabždėjimui mus išmokys Michailas Nikolajevičius Muravjovas Vilniškis, ne tik vadovavęs sukilimo numalšinimui, bet ir atstatęs rusiškąjį Vakarų krašto charakterį.

Norint geriau suprasti Muravjovo veiklos reikšmę, pakanka palyginti šiandienos Ukrainą su šiandienos Baltarusija – tvirta stačiatikių valstybe, ištikima strategine Rusijos partnere, rusiškai kalbančia šalimi.

Muravjovą keliskart bandę nužudyti maištininkai, o po jų ir rusų nihilistai siekė jį išvadinti „Koriku“, ir tai yra tikriausias šmeižtas. Per visą jo valdymo laikotarpį mirtimi buvo nubausti 128 maištininkai. O nuo maištininkų rankų žuvo per 3 tūkstančius rusų kareivių ir taikių gyventojų.

Muravjovo politikos pagrindu buvo ne represijos, o „rusų tautos ir stačiatikybės iškėlimas“. Jis rėmėsi paprastu rusų mužiku ir jo ginču su lenkų ponu. Šito labiausiai ir bijojo Peterburgo biurokratija. Ties Dinaburgu (Daugpiliu) rusų sentikiai sugavo grafą Pliaterį, užpuolusį karinį rusų konvojų; jie jį pagrobė ir puolė deginti maištininkų dvarus. Ir tik tada, anksčiau dvejus metus į sukilimą nekreipę dėmesio, Peterburgo liberalai ėmė čirkšti apie „baisųjį rusų maištą“.

Nuvykęs į Dinaburgą, Muravjovas Pliaterį sušaudė, o sentikius apdovanojo. Šitaip visiems Vakarų krašto valstiečiams buvo parodytas pavyzdys.

Pagrindinis Muravjovo karas vyko ne Vilniuje, Gardine ar Minske, o Sankt Peterburge – su tais, kurių įsitikinimu, Vakarų Rusija – tai Lenkija. Muravjovas įrodinėjo, jog šios žemės yra rusų nuo amžių, kad nuolaidžiaujant rusų vyriausybei jos buvo sulenkintos. Ir kad „didžioji lenkiškoji civilizcijos idėja“ iš tiesų reiškia kitos – rusų – tautos pavertimą antrarūšiais lenkais, suvedžiojant juos katalikybe ir unija, lotyniškų rašmenų diegimu, lenkų pono sudievinimu.

Maišto organizatoriai net nesibodėjo – neva caro paliepimu – atimti iš valstiečių geriausias jų žemes, o vėliau žadėjo jas grąžinti kaip atlygį už dalyvavimą maište.

Visam šitam Muravjovas pasipriešino savuoju valdymo būdu, „progresyvių“ žurnalistų pavadintu „žiauria rusifikacija“, kuri iš tiesų tik atstatė rusų teises ir [rusų] tautą padarė pilietiniu valstybės ramsčiu. Maištininkų dvarai, kur anksčiau siautėjo korikai, buvo sugriaunami.

Taip pat buvo konfiskuojamos sukilėlių valdos ir jos dalijamos rusų valstiečiams – buvo sukurtos savų teismų ir savivaldų sistemos, liaudies mokyklose įvesta rusų kalba. Lėšos už maišto dalyvių sumokėtas baudas buvo naudojamos stačiatikių dvasininkų išlaikymui. Senas bažnyčias imta restauruoti pagal stačiatikių kanonus, buvo statomos ir naujos cerkvės. Už savo lėšas Muravjovas nupirko 300 tūkstančių kryželių ir išdalijo juos valstiečiams.

Imtasi tyrinėti rusų tautos baltarusiškosios dalies folklorą ir kultūrą. Lenkų valdininkus-sabotuotojus pakeitė jauni rusai – patriotai, degantys noru apginti liaudį nuo priespaudos.

Vakarų krašto „rusų revoliucija“ tuo pat metu buvo ir nacionalinė, ir socialinė.

Muravjovas veikė pasiremdamas rusų visuomenės nuomone. Jo politikos garsintojas buvo publicistas, rusų bajorijos ir inteligentijos vedlys Michailas Nikiforovičius Katkovas. Didysis Tiutčevas (rusų poetas ir diplomatas Fiodoras Tiutčevas (1803–1873) – Tiesos.lt) anuomet kandžiai ironizavo prašydamas liberalų atleisti už tai, kad mes, rusai, neatsiklausdami Europos, garbiname rusą „žmogėdrą“.

Vadovaujant Muravjovui, vos per kelis mėnesius [Rusijos imperijos] Vakaruose ir pačioje Rusijoje radosi suvienyta, patriotinė, nacionalinėms vertybėms ištikima visuomenė. Įsitikinęs tokio užnugario palaikymu, kancleris Aleksandras Maichailovičius Gorčakovas (caro Aleksandro II laikais vadovavęs Rusijos užsienio politikos žinybai – Tiesos.lt) viešai atmetė šalių, siekiančių suskaldyti Rusiją, reikalavimus. Teko pamiršti apie Europos intervenciją ir Rusijos suskaldymą.

Muravjovo veiksmų istorinis rezultatas buvo toks reikšmingas, jog rusų-baltarusių identiteto pakeisti Pilsudskio Lenkijai nepavyko net per du dešimtmečius. Tad turime labai svarbią pamoką šiandienai.

Pirma, rusų tautos plėšymas gabalais, visas tas „niekuomet mes nebūsime broliai“ – tai naujos antirusiškos nacijos brandinamas projektas. Panašiai vyko ir Vakarų Rusios lenkinimas XIX amžiaus viduryje, – visa tai galima išgydyti išradinga ir ryžtinga nacionaline politika, kurios esmė – rusų kultūrinio branduolio, slypinčio net ukrainizacijos paveiktoje kultūroje, atgimimas.

Virsmas į antirusiškus „europiečius“ nėra neatšaukiamas.

Antra, gyvybingai ir stipriai idėjai gali paprieštarauti ne biurokratinės manipuliacijos ir kvaziracionalūs išskaičiavimai, o tik gyvybinga ir veiksminga idėja. Pasipriešinti rusofobijai ir euromaidano europinimuisi gali tik rusų stačiatikių civilizacijos idėja, ištikimybė gimtajai kalbai, savo tautai, istorinei atminčiai ir kanoninei stačiatikybei.

Pakanka pažvelgti į Sloviansko tvirtovę, į neįtikėtinai efektyviai ten veikiančius partizanus, vakariečių žurnalistų apibūdinamus kaip „rusų stačiatikius fundamentalistus“, kad suprastume, kokia galinga yra tikroji idėja ir kokios, palyginti su ja, apgailėtinos ukrainiečių nacionalistų pastangos.

Trečia, Muravjovo ir Katkovo pavyzdys rodo, jog Rusijos tvirtybės receptas – nacionalinės valstybinės biurokratijos ir nacionalinės visuomenės sąjunga. Kuomet valstybės veikėjų nacionalinis stuburas nepakankamai tvirtas, rusų bendruomenės kūrimo pastangos pasireiškia tik dar vienu kritikuojančios opozicijos koncerto balsu.

Todėl be nacionalinės visuomeninės nuomonės, žiniasklaidos ir inteligentijos paramos, (būtent paramos, o ne žiniasklaidinės simuliacijos) nacionalinė biurokratija labai greitai nelygią kovą pralaimi kosmopolitams su jų užnugaryje esančiais Vakarais. Tokia biurokratija, besiremianti ne nacionalinėmis vertybėmis, o baimėmis, „kad ko nors nenutiktų“, bus paprasčiausiai sugniuždyta.

Muravjovo – seno, jau mirštančio žmogaus, Borodino mūšyje sunkiai sužeisto invalido – veikla truko tik dvejus metus (1863–1865). Rusija jo veiklos vaisiais naudojasi jau pusantro amžiaus. Muravjovo pastangomis atsirado svarbūs mūsų strateginės gynybos sektoriai.

Juo apmaudžiau, kad jo vardas liaudžiai šiandien nežinomas, inteligentiškas miesčionis apie jį sprendžia iš Gerceno ir nihilistų paskleisto šmeižto, jam nėra nei paminklų, nei aprašymų vadovėliuose – kaip tik ten, kur turėtų rastis tikrosios pamokos, ypač mūsų valdininkams.

izvestia.ru

* * *

Tiesos.lt redakcija

Primename skaitytojams, kaip atrodė M. Muravjovo paminklas, 1898 metais pastatytas Vilniuje, šalia tuometinių generalgubernatoriaus rūmų (šiandien – LR Prezidentūra Simono Daukanto aikštėje).

Ir kokios buvo piešiamos šio paminklo karikatūros:

Daugiau apie šį paminklą ir vėlesnį jo likimą galima pasiskaityti Gedimino Ilgūno publikacijoje „Koriko paminklas Vilniuje. 100 metų“.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

gudi giria       2014-05-9 4:33

tas rudis gerai tiktu kartuvese,net lenino kepeliusas nukristu,jie nesioje tas kepeliuses tam,kad kojom silciau butu,jis dar pavarys per arielka ir patcs pasikars

keistai čia dingsta komentarai,       2014-05-6 10:54

tad pakartosiu. Ko norėti iš Jonyno, kuris jo kolegos ir sugėrovo a.a.Kunčino liudijimu, yra chroniškas alko holikas.  Tokie žmonės paprastai neturi vertybinio stuburo, degtinė ir etinis reliatyvizmas eina už parankės. Todėl Jonynas ir sapalioja visos Rašytojų sąjungos vardu nei šį, nei tą. Mano nuomone, tai tipiškas gana sukto, prisitaikėliško, apie save labai gerai galvojančio sostinės bohemščiko pavyzdys.

rusai- pasmerkta tauta       2014-05-6 10:37

nes niekaip negali savyje iveikti imperialistinio- fasistinio mastymo.

Nora       2014-05-6 10:14

Straipsnį reikėtų perskaityti visiems Putino gerbėjams ir LT rusofilams. Gal išblaivėtų?

Apuokiukas       2014-05-6 10:13

Kažkaip (ne)atsitiktinai prisiminiau seną anekdotą: ,,Du užsieniečiai kalbasi Maskvoje: -Tų rusų keista psichologija: viena kalba, kita galvoja, o trečia daro. -Ką ten psichologija. Jų ir fiziologija kitokia. -Nejaugi? -Aš girdėjau, kai žiemą gatvėje vienas vyriškis garsiai pasakė kitam: „Užsimauk kepurę ant ch…, nes ausys nušals“ Tai va. Kalbant apie maskolius ir Moskoviją bei kitus geopolitinius dalykus, reikia atkreipti dėmesį, kad čia turime susidūrimą  žmonių su skirtingomis netgi fiziologijomis…

suomis       2014-05-6 9:08

Idomesnis kitas dalykas, tai kad jie(slavai) bijo visko kas lietuviška… O labiausiai Lietuvių Kalbos. Jiems tai tokia mistika, kuri gąsdina savo archaika. Ir tuo pačiu įvaro nepilnavertiškumo kompleksą, griaudama tiek lenkų, tiek rusų didybę. Todėl reikia saugoti kalbą, nes ji padeda apginti save ir savo ateitį... Neleisti savęs nuginkluoti, net jei ir visokie jonynai aiškins, kad kalba nebeatitinka reikalavimų.

DDD       2014-05-6 8:37

Straipsnio autoriaus idealas - “geras rusas yra tas, kuris karia lietuvius”.


Rekomenduojame

Vygantas Malinauskas. Kaip katalikai gundomi balsuoti už Ingridą Šimonytę

Algimantas Rusteika. Gal jau laikas?

Vincentas Vobolevičius. Lietuviai nesirūpina dėl savo pensijų. Ar tai blogai?

Žino, ką sako? „Mus tebesieja bendra konservatizmo pasaulėžiūra“... – suokia Jaunėlis Adomėnui, ir šiam darosi aišku: lauk politinio chaoso valstybėje

Benas Ulevičius. Bičiuliai katalikai, ramiai, ramiai…

Robertas Grigas. Šai ko reikia Lietuvai

Geroji Naujiena: Esame mylimi Dievo vaikai

Joana Noreikaitė. Ir vėl gegužės 17-oji – valstybės gėdos diena

Rūta Visocnik. Vietinė oligarchija ir toliau dusina Kauną su pačių kauniečių palaiminimu

Vytauto Radžvilo pasisakymai LRT radijo debatuose

Britų vyriausybė: „Krikščionių persekiojimas – beveik genocidas“

Nuo bačkos. A. Navickas: I.Šimonytė yra empatiška, išmintinga, turi labai gerą humoro jausmą, su kiekvienu bendrauja labai pagarbiai ir nedėvi kaukių

Algirdas Endriukaitis. „Civilizacijų niekas nesunaikina, jos baigiasi savižudybe“

Rasa Čepaitienė. Apie politinių debatų virtuvę iš vidaus

Darius Kuolys. Vieno vaiko istorija

Liudvikas Jakimavičius. Sofistinis klausimas

Rasa Čepaitienė. Šuniukas Grikis ar Žirniukai?

Tomas Viluckas. Nuo kada įrašai FB ar moralinė parama visuomeniniam judėjimui yra „aktyvus dalyvavimas politikoje“?

Povilas Gylys. Klausimas: ar dvaras tikrai diktuoja Bažnyčiai?

Ramūnas Aušrotas. Truputis džiazo apie krikščioniškas vertybes ir bendrąjį gėrį

Arvydas Daunys. Jei bijotės, kad prezidentas Nausėda gali atimti jūsų pinigus, rinkitės… Nausėdą

Rasa Čepaitienė. Apie krikščionybės santykį su didžiosiomis dabarties ideologijomis

Kandidatai į Europos Parlamentą įsipareigojo remti šeimai palankią politiką

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Rasa Čepaitienė, Romas Pakalnis. Istorinio teisingumo klausimas

Vytautas Radžvilas. Baltijos „tyrimai“ ir užsakovų agonija

Antrieji kandidatų į EP turą debatai LRT: susitinka A.Guoga, V.Mazuronis, A.Paulauskas ir V. Radžvilas

Rūta Visocnik. Atgal į ateitį ar pirmyn į praeitį?

Vidas Rachlevičius. Ar jau įsidiegėte naujausią savicenzūros versiją?

Darius Kuolys. Apie bene didžiausią istorinį Dalios Grybauskaitės palikimą Lietuvai

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.